Irena Abromavičienė: „Tikriausias mūsų su Juozu bendro darbo rezultato vertintojas visada buvo žiūrovas, kuriam ir paskyrėme visą savo gyvenimą” (205)
– Irena ir Juozai, Jūs abu esate nuostabūs Alytaus krašto žmonės, kurie iki šiandien visą gyvenimą atidavėte muzikai ir kultūrai, ir, tikiu, atidavinėsite ir tolesnius metus. Bet bent man kyla klausimas, ar jūs miestiečiai, ar Alytaus rajono gyventojai?
Šiek tiek plačiau papasakokite apie gimtus vaikystės, jaunystės takus. Miela Irena, siunčiu Jums linkėjimų prabėgusio gimtadienio proga ir nuoširdžią užuojautą stiprybės, Jums brangiam žmogui mirus.
– Gimiau pačioje gražiausioje pasaulio vietoje, Skovagalių kaime, įsikūrusiame prie istorinio Kalniškės miško tarp Giluičio ir Dusios ežerų, muzikanto smuikininko Algimanto, kurio tėvas Jonas irgi buvo smuikininkas, ir namų šeimininkės Giedrutės šeimoje.
Mano auklėjimu, mokymu ir priežiūra užsiėmė mamos mama Elena, siuvėja, bajoraitė, buvusios Alytaus gimnazijos direktoriaus Kazio Klimavičiaus pusseserė. Būdama 8 metų ji susirgo skarlatina, apkurto ir liko silpnos sveikatos, tačiau, savo tėvų dėka, gavo puikų išsilavinimą, sukūrė šeimą ir susilaukė vaikų.
Po kiek laiko diedukui Petrui apsireiškė didžioji meilė ir jis išvyko gyventi su nauja moterimi į Simną, ištuštinęs visus mūsų namų aruodus ir palikęs mamą su močiute ant ledo.
Reikėjo vyriškų rankų, ir mama ištekėjo, vos sulaukusi aštuoniolikos, tačiau bėdos nesibaigė, vos tik gimiau aš, kai tėtę pašaukė į armiją, ir mamytės pečius užgulė visa ūkio ir namų ruošos našta.
Mano mokslais užsiėmė močiutė ir aš, būdama vos ketverių metų, skaičiau, rašiau ir, viso kaimo džiaugsmui, grojau armonika. Mano pirmas kūrinys, kurį aš dainavau publikai pati sau akompanuodama, buvo lietuvių liaudies daina „Siuntė mane močiutė“.
Vėliau, tėčiui grįžus iš armijos, „radom kopūstuose“ mano dvi seseris Danguolę ir Liną, su pastarąją mes sėkmingai tęsiame muzikantų gildijos misiją, grojame ir dainuojame iki šiol.
Negaliu nepasididžiuoti, kad mano močiutė Elena ir mano mama Giedrutė yra Pasaulio teisuolės, apdovanotos Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
Užauginau sąžiningais ir dorais piliečiais sūnų Robertą ir dukterį Irmą, turiu marčią Juaną ir žentą Džeromą, keturis muzikuojančius anūkus Marką, Beatričę, Majų ir Martą ir dėkoju Dievui už visą savo gražią ir sėkmingą šeimą.
– Skovagalių kaimas, kuriame gimėtė, man nežinomas. Gražiai jį pristatėte, šiltai apie savo giminę pakalbėjote. O ponas Juozas, iš kurio krašto jis kilęs?
– Juozas gimė pušynais pasipuošusioje Kulautuvoje, sodyboje, stovinčioje prie pat Nemuno, kurią kiekvieną pavasarį pasemdavo potvynis, tarnautojų šeimoje. Jo tėvas Pranas darbavosi Kauno degtukų fabrike, motina Mikalina dirbo virėja tai vienoje, tai kitoje Kulautuvos sanatorijoje.
Vaikystėje Juozas patarnavo bažnyčioje, išmoko groti lūpine armonikėle, vėliau akordeonu. Baigęs Kulautuvoje devynias klases, įstojo į Šakių muzikos mokyklą, ten pasimokęs metus įstojo į aukštesniąją Juozo Gruodžio muzikos mokyklą.
Studentavimo laikais Juozas vargonininkavo Kulautuvos bažnyčioje, dirbo Kauno kultūros skyriuje, Kulautuvos kultūros namuose, vėliau išėjo į armiją, o apie septyniasdešimtuosius meilė merginai Julijai lyg ant sparnų atnešė jį į Alytų. Juozas dirbo meno vadovu šaldytuvų, mašinų gamyklose, grojo restoranuose „Žuvintas“, „Nemunas“, „Vidzgiris“, naktiniame bare „Sakalo skrydis“, mokytojavo Alytaus rajono meno ir sporto mokykloje, dirbo meno vadovu Luksnėnų kultūros namuose.
Susilaukė dviejų vaikų Andriaus ir Agnės, turi du anūkus Dovainį ir Godą. Sūnus Andrius gerai žinomas alytiškiams kaip atlikėjas, dainų kūrėjas, įrašų studijos 3A vadovas.
– Tiek metų prieš žiūrovų auditoriją, turbūt kompleksų neturite?
– Kompleksai niekur neišnyksta, jie buvo, yra ir bus, gal tik išmoksti juos geriau valdyti ir giliau paslėpti.
– Ar dažnai savo darbuose teko susidurti su apribotomis galimybėmis?
– Galimybės dažniausiai būna ribotos dėl vienos ir svarbiausios priežasties – dėl finansinių išteklių.
– Ar kūrybos galima išmokti, ar gerai kuria tik tie, kurie gimsta su tuo gebėjimu? Iš kur Jūs sėmėtės įkvėpimo? Jo bene daugiausia reikėjo humoro grupės „Sprigtas“ programai.
– Mes paprasti eiliniai žmonės, mūs ir įkvėpimas žemiškesnis: ką matai, apie tai ir dainuoji, tačiau gebėjimas kurti yra Dievo dovana, kitaip vadinama Talentu, o jį arba davė tau iš aukščiau, arba ne...
Šalia Talento tarsi šešėlis visada sėlina Pavydas, kuris atsirado turbūt kartu su Talentu, juk vien tik istorija apie Mocartą ir Saljerį byloja apie tai.
Žinoma, Talentą kaip ir brangakmenį reikia šlifuoti, kad jis atsiskleistų visa savo jėga, turi atsirasti reikiamoje vietoje reikiamu laiku, turi būti laiku pastebėtas ir netgi pastūmėtas.
Deja, dabar stebiu keistas tendencijas, kai į priekį išstumiamas ne brangakmenis, net ne gintaro gabaliukas, o paprastas akmenėlis, kuris, šlifuok ir puošk kiek nori, išskirtinės vertės neturės.
– Kaip scenoje surasdavote balansą tarp kontrolės ir emocijų? Ar daug repetuodavote, ruošdavote frazes prieš atsakingus renginius?
– Mudu su Juozu ragavom sočiai muzikos ir teatro mokslo vaisių, sakykim, kad esam savo srities specialistai, o dirbti teko su žmonėmis, toli gražu ne profesionalais, bet tik norinčiais turiningai praleisti laisvalaikį, iš visiškai skirtingų profesijų.
Žinoma, kad teko juos šiek tiek ir apmokyti, be to, ne visi atėję buvo tie, kurie žiūrėjo rimtai ir norėjo išmokti, todėl su vienais teko dirbti daugiau, su kitais mažiau, vieni suteikdavo didelį džiaugsmą ir malonumą, su kitais, mūsų žodžiais, tekdavo nešti „lažą“.
– Mėgstate nekartoti minčių, kiekvienam susitikimui ieškote ko nors brandaus ir, kaip pastebėjau, pozityvaus?
– Tai profesionalo žmogaus garbės reikalas – neužsiciklinti, kita vertus, ir pačiam nuobodu daryti tą patį per tą patį.
– Ar veikia renginio vedėjo ar atlikėjo nuotaiką, jausmus, kai koncertuoti tenka pustuščiai salei?
– Veikia neigiamai visus be išimties, netgi pačius žiūrovus.
– Ar kultūros žmogaus tobulėjimui būtinas gerbėjų dėmesys, apdovanojimai?
– Gerbėjų dėmesys būtinas, tai tiesa. Kam tada tas darbas, jeigu tavęs nepripažįsta. Bet ar jis atlikėjui parodo kelią į tobulėjimą, nežinau, nes daugelis kaip tik užmiega ant šlovės laurų.
– Dabar dažnai girdima, kad atlikėjas perdegė, aiškinama, kad taip atsitiko, nes per daug jis „apžiojo“. Kaip Jūs vertinate šį fenomeną? Ar esate išgyvenę kažką panašaus?
– Kelerius metus prieš Nepriklausomybės paskelbimą, aš Alytaus mieste dirbau su penkiomis agitbrigadomis vienu metu, tai – mėsos, šampano ir buitinio aptarnavimo kombinatų, siuvimo fabriko ir tuometinės 9 profesinės mokyklos grupės.
Visoms parinkdavau skirtingą repertuarą, pati akompanuodavau, mokiau dainavimo, aktorystės ypatumų, rašiau skirtingus scenarijus, kūriau skirtingus personažus, dariau įvairius režisūrinius sprendimus ir su visomis grupėmis respublikinėse tam tikros šakos apžiūrose (pavyzdžiui, n-toji lengvosios pramonės meno saviveiklos kolektyvų apžiūra) laimėdavau pirmąsias vietas!
Parako tikrai užteko, dar būčiau sugebėjusi tuos darbus tęsti, bet atėjo didžiųjų pokyčių metas ir aš pakeičiau profilį, perėjau dirbti į Kauno grožio mokyklą „Gabija“ Alytaus skyriaus direktore.
Dabar, žvelgdama atgal, darau išvadą, kad moralinis pasitenkinimas ir pripažinimas – tai kuras (nenoriu to žodžio „motyvacija“), kuris padeda judėti į priekį, o finansinė išraiška, gaunama už darbą, yra pati stipriausia paskata, jeigu tu negauni nei vieno, nei kito, atsiranda „perdegimas“.
– Prisiminiau šviesaus atminimo Sigito Gedos kalbą, kad jį labai užgaudavo daug vyresnių žmonių pasakymas – „O tu gerai jaunystėje rašei“. Kaip pasijuntate šiandien iš gerbėjų girdėdami kažką panašaus?
– Jaunystė yra jaunystė, sparnuotas laikas! Aišku, su amžiaus branda atsiranda kitos spalvos, kitokie skrydžiai, bet nelieka to sūkurio, svaigulio, neregėtų ir neįmanomų viražų bei pasažų!
Pasidarai vangus, atsargus ir nebelieka to, ką jaunystėj darei stačia galva, netgi užspaustas šikšnosparnio būsenoj.
– Ar daug turite nebaigtų reikalų kultūroje?
– Kultūra kaip tokia niekad nesibaigia, jos dalelę su savimi išsineša kiekvienas išeinantis anapilin žmogus, todėl ypač svarbu užrašyti, užfiksuoti, saugoti ir branginti tai, kas buvo iki mūsų, ateinančių kartų labui, gerovei ir savo tautos pažinimui.
– Koks žodis labiausiai patinka? Leiskite spėti – rožės? Šių gėlių tikriausiai esate daugiausia gavę? Įdomiai jas yra pavadinęs rašytojas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Sigitas Parulskis – skaistus prieštaravimas, nes, pasak jo, rožė graži, net švelni ir... spygliuota.
– Dar būdama maža bėgdavau į mišką, ieškoti nuostabiausių gėlių – žibučių, kad turėčiau ką įteikti mamai per Motinos dieną. Taip jau sutapo, kad žibutės, dėl tos pačios priežasties, yra pačios gražiausios gėlės ir Juozui.
– Koks Jūsų santykis su buitimi? Klausiu, nes daugelis mano, kad kuriantys žmonės neturi buities, jie gyvena bohemiškai. Ar iš tiesų neturi?
– Kuriantys žmonės savo buities nesureikšmina taip, kaip kiti. Sakykim, pas mus namuose kiekviena dulkė turėjo ir tebeturi savo vietą, tačiau blogiausia, kas galėjo nutikti, yra tai, kad tu nepamatei, kaip užaugo tavo vaikai, nepastebėjai, kada paseno tėvai, dėl to pradedi jaustis jiems amžinai skolingas, ieškai kaltų ir nerandi.
Galop pradedi kaltinti savo paties pasirinktą gyvenimo būdą, ta kaltė nugula akmeniu, slegiančiu širdį, kurio tu negali nei nusiimti, nei pakeisti lengvesniu!
– Dažniausiai sukotės margoje publikoje, kuri kalba tiesiai, gal ir teisingai, bent mano, kad taip kalba, gal kartais ir per griežtai, toks kaimo žmonių kalbinis paveldas. Ar išmokote keiktis? Domiuosi, nes šiandien, kai gyvename pandemijos diktuojamomis sąlygomis, kai kurie psichologai pataria kartais išsikeikti. Sako, kad palengvės.
– Nusikeikdavom ir aš, ir Juozas, kažkaip savaime išsprūsdavo, bet nemanau kad tai nuramina, kaip tik dėl to pasidaro labai nesmagu, atrodai sau toks silpnas ir negražus.
– Analizuojate, aptarinėjate po renginių, ko nepasakėte, kad per mažai, per silpnai ar atvirkščiai pajuokavote?
– Oho! Analizavimas vykdavo po kiekvieno renginio, po kiekvieno koncerto! Visada buvom nepatenkinti tuo, kas įvykdavo, pažerdavom daug kritikos atlikėjams, sudainavusiems ar suvaidinusiems kažkokią sceną, visada rasdavom prie ko prikibti, ką taisyti, buvom net per griežti ir negailestingi ne tik sau, bet ir kitiems.
Namuose „nedarbinių“ ginčų nebūdavo, nes visas gyvenimas buvo darbas, o pats tikriausias mūsų su Juozu bendro darbo rezultato vertintojas visada buvo žiūrovas, kuriam ir paskyrėme visą savo gyvenimą.
– Kokius didžiausius savo pasiekimus kiekvienas išskirtumėte. Jei patogiau, išskirkite ne savo, o sutuoktinio.
– Gyvenimas didelis, margas, būta visko, daug asmeninių ir profesinių pasiekimų, apdovanojimų, bet aš manau, kad svarbiausia yra tai, kas iš mūsų gyvenimo lieka, ką aplinkiniai įsirašė apie tave į savo atmintį, kokiu žodžiu jie tave atsimins ir įvertins, ar iš viso jie norės prisiminti.
O juk kiekvienam, manau, norėtųsi pasilikti kitų atminty šviesiu spinduliuku, bet ne tamsiu debesiu.
Mes su Juozu džiaugiamės smagiais prisiminimais apie nuostabius žmones, kuriuos sutikome savo kely, mus jaudina skambios dainos, kurias dainavome su šauniais dainininkais Gintautu Pikūnu, Vaidu Gumausku, Lina Liutkauskiene, vaidinome „Sprigte“ su šviesaus atminimo Romualdu Maksimavičiumi ir Vytautu Puzu, su šauniaisiais Rina ir Algimantu Kašėtais, Vaidu Gumausku, Kęstučiu Jančiausku, Jurgita Tilinskaite, Gintautu Janulevičiumi ir daugeliu kitų.
Šiandien mus supa puikūs vaikai ir anūkai, todėl mudu abu be didelių vargų judame į priekį besiremdami vienas į kitą.
– Ką galėtumėte pasakyti apie kultūrinį Alytaus ir Alytaus rajono gyvenimą?
– Alytaus miesto kultūros pamatas, be abejo, yra teatras, Muzikos ir Dailės mokyklos, Sporto ir rekreacijos centras, Kultūros centras. Mano galva, miestas puikiai tvarkosi, gražus ir nenuobodus, daug puikių menininkų savo idėjomis kaskart jį daro spalvingesnį ir patrauklesnį.
Rajono kultūroje išdirbome beveik trisdešimt metų, todėl būsim diskretiški ir savo nuomonės nekomentuosim.
– Ar kultūriniai renginiai visuomet turi atspindėti kažkokius įvykius, sukaktis, datas?
– Nemanau, kad visuomet turėtų, tačiau stebint dabartinį kultūros lauką be didelio vargo matosi, kad didžiausia dalis renginių, kaip ir anais laikais, yra su politiniu atspalviu, o kiti pramoginiai arba komerciniai.
– Nevertinant koronaviruso, kokia Jums atrodo toji visuomenė, kurioje dabar gyvenate?
– Mūsų visuomenė keičiasi į gerąją pusę, yra pažangi ir europietiška, dideliam visų džiaugsmui dominuoja šviesus, mąstantis ir kūrybiškas jaunimas, tačiau šiuo metu jaučiamas šioks toks susiskaldymas, didėja baimės ir netikrumo dėl ateities apraiškos.
– Jūsų pamąstymai, kaip ši pandemija pakeis kultūros žmonių veiklą.
– Kultūros laukui, jos veidui pats laikas keistis. Tą turėjome padaryti daug anksčiau. Didžiausias dėmesys turėtų būti skiriamas profesionaliajai kultūrai, etnokultūrai ir neformaliajam ugdymui, visa saviraiška turėtų vykti bendruomenėse, kurių priežiūrai turėtų būti atiduoti kultūros namai, nes tai, kas dabar vyksta, yra užsilikęs tarybinių laikų aidas.
Na, o pramoginius renginius, grupių koncertus, kaip kad ir šiandien, taip ir toliau organizuotų įvairios koncertinės agentūros.
– Kokią vietą „Eurovizijoje“ prognozuojate mūsų siunčiamos grupės „The Roop“ atlikėjams?
– Grupės lyderis yra ne tik talentingas atlikėjas, bet ir gerai išsistudijavęs „požemines“ „Eurovizijos“ sroves, išmanantis šio konkurso metodiką, todėl, manome, jie turėtų patekti į dešimtuką.
– Pasakykite po palinkėjimą sau ir mūsų leidinio skaitytojams.
– Nepasiduokite baimei! Daugiau pozityvo! Netrukus pavasaris!
Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata
Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.
Komentarai
Palikite savo komentarą
cytotec drug - prednisolone…
Komentaras
cytotec drug - prednisolone 10mg drug buy levothyroxine generic
clarinex for sale - order…
Komentaras
clarinex for sale - order loratadine generic cost aristocort 4mg
buy clomid generic - order…
Komentaras
buy clomid generic - order clomid pills cost zyrtec
ivermectin 6mg tablets -…
Komentaras
ivermectin 6mg tablets - stromectol generic ivermectin 3 mg tablet
cialis from india -…
Komentaras
cialis from india - sildenafil dosage viagra 100mg for sale
order metoprolol 50mg…
Komentaras
order metoprolol 50mg generic - oral atenolol 50mg cialis 10mg price
order generic norvasc 10mg -…
Komentaras
order generic norvasc 10mg - lisinopril 2.5mg ca omeprazole pills
purchase metformin for sale …
Komentaras
purchase metformin for sale - buy metformin online cheap lipitor generic
baricitinib 2mg us -…
Komentaras
baricitinib 2mg us - chloroquine pills cost dapoxetine 90mg
zithromax 500mg usa - buy…
Komentaras
zithromax 500mg usa - buy zithromax generic medrol 8mg pills
ivermectin 6mg tablets for…
Komentaras
ivermectin 6mg tablets for humans - ivermectin buy purchase azithromycin for sale
tadalafil for women - cialis…
Komentaras
tadalafil for women - cialis ca tadalafil order
buy amoxil pill - order…
Komentaras
buy amoxil pill - order amoxil generic order sildenafil 100mg for sale
prednisone 5mg cheap - order…
Komentaras
prednisone 5mg cheap - order generic isotretinoin 10mg order accutane 10mg sale
online casinos real money -…
Komentaras
online casinos real money - free casino slots prednisone 40mg us
tadalafil 20mg cheap -…
Komentaras
tadalafil 20mg cheap - ivermectin price canada best place to buy ed pills online
tadalafil 40mg usa -…
Komentaras
tadalafil 40mg usa - ivermectin pill cost ivermectin and covid
cost sildenafil 100mg -…
Komentaras
cost sildenafil 100mg - sildenafil 50mg uk order ranitidine 150mg generic
cheap bimatoprost - purchase…
Komentaras
cheap bimatoprost - purchase robaxin online desyrel 50mg pills
generic rhinocort - seroquel…
Komentaras
generic rhinocort - seroquel over the counter ceftin tablet