Kas ne su ma­nim, tas prieš ma­ne

Jei tai bū­tų vie­nin­te­lis šios sun­kios li­gos simp­to­mas, bū­tų drą­siai ga­li­ma diag­no­zuo­ti, jog da­bar­ti­nės ka­den­ci­jos Sei­mas nuo pat pra­džių yra ap­im­tas sun­kios dep­re­si­jos, kar­tu į dep­re­si­nę ne­vil­tį stu­mian­čios di­dži­ą­ją dau­gu­mą mąs­tan­čių rin­kė­jų.

Iš­ties, kai prieš rin­ki­mus bu­vo pri­ža­dė­tos pie­no upės su ki­sie­liaus kran­tais, o per tre­jus Sei­mo dar­bo me­tus įsi­min­ti­niau­sia – tik par­la­men­ti­nių ty­ri­mo ko­mi­si­jų gau­sa, ma­tyt, val­dan­tie­siems ir ne­lei­du­si su­si­kaup­ti bei pri­im­ti ver­kiant rei­ka­lin­gų spren­di­mų, tai ne­nuos­ta­bu, kad rin­kė­jams ga­li pa­si­reikš­ti ki­tas dep­re­si­jai bū­din­gas simp­to­mas – pri­slėg­ta nuo­tai­ka kas­dien ar­ba iš es­mės kas­dien.

O ar pa­me­na­te, koks par­la­men­te bu­vo pir­ma­sis val­dan­čių­jų „vals­tie­čių“ dar­bas tau­tos la­bui? Tai­gi – be­ne per de­šimt­me­tį sun­kiai ke­lią Sei­me pra­si­sky­nu­sio, ne­vai­sin­goms po­roms la­bai rei­ka­lin­go ir vi­sas pu­ses ten­ki­nu­sio Pa­gal­bi­nio ap­vai­si­ni­mo įsta­ty­mo re­vi­zi­ja, tik apie dirb­ti­nį gal­vi­jų ap­vai­si­ni­mą tru­pu­tį nu­si­ma­nan­čių­jų (taip, be­je, Ra­mū­nas Kar­baus­kis įver­ti­no sa­vo kom­pe­ten­ci­ją šio­je sri­ty­je) pa­stan­go­mis įsta­ty­mą ge­ro­kai su­dar­kiu­sių.

Ži­nia, apie to­kį sku­biai nu­veik­ti­ną dar­bą Lie­tu­vos vals­tie­čių ir ža­lių­jų są­jun­gos (LVŽS) kan­di­da­tų į Sei­mą pro­gra­ma ne­kal­bė­jo ir, drįs­tu ma­ny­ti, apie de­vy­nias­de­šim­čiai pro­cen­tų Lie­tu­vos gy­ven­to­jų jis bu­vo ma­žai ak­tu­a­lus. Jau ta­da su­skam­bo pir­mas skam­bu­tis, kad kaž­kas čia bus ne­la­bai...

Net ne spe­cia­lis­tui ma­tė­si, jog val­dan­tie­siems „su­si­kaup­ti ir pri­im­ti spren­di­mus“ truk­dė ne­pa­ty­ri­mas, men­ka kom­pe­ten­ci­ja eko­no­mi­kos, tei­sės, po­li­ti­kos sri­ty­se, bet la­biau­siai – įsi­ti­ki­ni­mas, kad vis­ką ga­li­ma nu­veik­ti dau­gu­mos bul­do­ze­riu, ig­no­ruo­jant opo­nuo­jan­čias nuo­mo­nes.

Pri­si­min­ki­me vien Sei­mo pir­mi­nin­ko Vik­to­ro Pranc­kie­čio vie­šai iš­reikš­tą de­mo­kra­tijos „su­pra­ti­mo“ sen­ten­ci­ją: „ma­žu­ma pa­klūs­ta dau­gu­mai“ ir pa­ban­dy­ki­me įvar­dy­ti, kuo ji ski­ria­si nuo le­ni­ni­nio „de­mo­kra­tinio cen­tra­liz­mo“ prin­ci­po, pa­gal ku­rį apa­čios be­są­ly­giš­kai vyk­do iš vir­šaus nu­lei­džia­mus spren­di­mus.

To, kas da­bar vyks­ta Sei­me, jau ne­pa­va­din­si liūd­ną­ja dep­re­si­ja, tai – iš­oriš­kai juo­kin­gos, bet vals­ty­bės or­ga­niz­mui nie­ko ge­ro ne­ža­dan­čios pa­mi­ši­mo for­mos. Vien ko ver­tos ba­ta­li­jos dėl Sei­mo pir­mi­nin­ko kė­dės.

Ma­tė­si, kad iš aka­de­mi­nių sluoks­nių į to­kį aukš­tą vals­ty­bės pos­tą nu­leis­tas po­li­ti­kos nau­jo­kas jau­čia­si ne­jau­kiai ir pa­skal­do mal­kų. Il­gai­niui, su­si­drau­ga­vęs su Sei­mo Sta­tu­tu, per­pra­tęs dar­bo spe­ci­fi­ką, tvar­kė­si vi­sai ne­blo­gai ir pa­si­ju­to net ga­lįs ret­kar­čiais šok­ti į akis pa­čiam par­ti­jos va­dui R.Kar­baus­kiui.

Na, „šok­ti į akis“ – ge­ro­kai su­tirš­ti­nau, ma­tyt, pa­ka­ko pa­prieš­ta­rau­ti ne­klys­tan­čiam sa­vo pa­tro­nui, jog už­si­trauk­tų jo ne­ma­lo­nę, juk ne tam į šį krės­lą Vik­to­rą pa­si­so­di­no, kad at­si­kal­bi­nė­tų ar jį kri­ti­kuo­tų, o kad nu­ro­dy­mus vyk­dy­tų.

Čia bū­tų vie­ta pa­ci­tuo­ti juo­da­jam hu­mo­rui pri­lygs­tan­tį LVŽS ved­lio ar­ti­miau­sios gin­kla­ne­šės Ag­nės Ši­rins­kie­nės pa­si­sa­ky­mą: „Aš ma­nau, kad po­no R.Kar­baus­kio ki­ta pro­ble­ma – yra per daug de­mo­kra­tijos. Ta­da ta de­mo­kra­tija kar­tais gim­do ne vi­sai tin­ka­mus spren­di­mus.“

Tik­riau­siai toks R.Kar­baus­kio „de­mo­kra­tijos“ ne vi­sai tin­ka­mas spren­di­mas bu­vo su­ma­ny­mas Sei­mo pir­mi­nin­ko pos­tą ati­duo­ti bet kam, kad tik iš ten iš­krapš­ty­tų jam vie­šą kri­ti­ką iš­sa­kiu­sį ben­dra­par­tie­tį V.Pranc­kie­tį.

O da­bar pa­gal­vo­ki­me, ko­kia­me pa­sau­lio de­mo­kra­tinės vals­ty­bės par­la­men­te dau­gu­mą tu­rin­ti par­ti­ja di­de­les ga­lias tu­rin­tį ant­rą­jį pa­gal svar­bą ša­lies po­li­ti­nį pos­tą lais­va ran­ka ati­duo­tų į par­la­men­tą net ne­rink­tos, ki­tos par­ti­jos at­plai­šos gru­puo­tei, ne­tu­rin­čiai nė dvie­jų pro­cen­tų rin­kė­jų pa­lai­ky­mo?

Nor­ma­li par­ti­ja sa­vo pir­mi­nin­ką, par­da­vu­sį to­kį pos­tą dėl as­me­ni­nių am­bi­ci­jų, iš­kart va­ry­tų šu­nims šė­ko pjau­ti. Tik ne LVŽS, ku­rio­je aiš­kiai „yra per daug de­mo­kra­tijos“.

Iš pra­džių V.Pranc­kie­čio įsi­ki­bi­mas į pos­tą ir kal­bos apie as­me­ni­nį R.Kar­baus­kio kerš­tą jam at­ro­dė ne­la­bai gra­žiai. Juo­lab kad par­la­men­te su­da­ri­nė­jant nau­jas po­li­ti­nes ko­a­li­ci­jas, pos­tų tur­gus yra nor­ma­lus da­ly­kas, pa­rem­tas par­ti­niais su­si­ta­ri­mais. Bet ne­nor­ma­lu ati­duo­ti aukš­tą pos­tą, jei­gu tu­ri vi­sas ga­li­my­bes jį iš­lai­ky­ti.

Tai ne­tru­ko vie­šai pa­aiš­kė­ti, kai V.Pranc­kie­čiui stip­riai „už­sio­žia­vus“, R.Kar­baus­kio nu­ma­ty­ta­sis pre­ten­den­tas į par­la­men­to va­do­vus so­cial­dar­bie­tis Ge­di­mi­nas Kir­ki­las pa­reiš­kė, jog Sei­mo pir­mi­nin­ko pos­tas jiems nė­ra pri­ori­te­tas.

Kuo to­liau, tuo la­biau aiš­kė­ja, jog V.Pranc­kie­čio už­si­spy­ri­mas ne­pa­lik­ti Sei­mo pir­mi­nin­ko pa­rei­gų nė­ra vien tuš­čia am­bi­ci­ja, bet ir no­ras ša­liai pa­ro­dy­ti, kad bu­vo tei­sus, kal­bė­da­mas apie prie­žas­tis jį nu­ša­lin­ti.

Tai jam jau kai­na­vo na­rys­tę LVŽS, ku­rio­je jis bu­vo ta­ry­bos ir val­dy­bos na­rys, pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jas ir iš ku­rios bu­vo pri­vers­tas iš­sto­ti, ne­no­rė­da­mas su­teik­ti ma­lo­nu­mo „per daug de­mo­kra­tiškam“ par­ti­jos pir­mi­nin­kui, jau mo­bi­li­za­vu­siam par­tie­čius pro­fe­so­rių iš sa­vo gre­tų iš­mes­ti. Toks Vik­to­ro el­ge­sys grei­čiau­siai kai­nuos jam ir po­li­ti­ko kar­je­rą.

Ne­pai­sant to, jam pa­vy­ko įro­dy­ti sa­vo tie­są ir at­skleis­ti, koks kerš­tin­gas yra R.Kar­baus­kis. Pas­ku­ti­nis taš­kas ant i bu­vo už­dė­tas, kai Li­be­ra­lų są­jū­džio va­do­vė Vik­to­ri­ja Čmi­ly­tė-Niel­sen vie­šai pa­tvir­ti­no, kad R.Kar­baus­kis mai­nais už pa­ra­mą bal­suo­jant dėl V.Pranc­kie­čio pa­ša­li­ni­mo jai pa­siū­lė Sei­mo pir­mi­nin­ko pos­tą.

Taip, taip, vi­siš­kas po­li­ti­nis (gal­būt ne tik) pa­mi­ši­mas šį aukš­tą pos­tą siū­ly­ti opo­zi­ci­nės par­ti­jos, ku­rią tre­jus me­tus Sei­me vi­siš­kai ig­no­ra­vai, blo­ka­vai vi­sus jos pa­siū­ly­mus vien to­dėl, kad jie iš opo­zi­ci­jos, va­do­vei. Bet kam, net teis­muo­se tam­po­mai par­ti­jai, tik ne bu­vu­siam ben­dra­žy­giui!

Dar vie­nas R.Kar­baus­kio kerš­to V.Pranc­kie­čiui prie­puo­lis bu­vo iš­reikš­tas, kai val­dan­čio­sios dau­gu­mos na­riai Sei­mo val­dy­bo­je ban­dė jo ne­iš­leis­ti vi­zi­to į Ar­mė­ni­ją. Jis iš­vy­ko tik opo­zi­ci­jos pa­rem­tas.

Vie­šo­jo­je erd­vė­je R.Kar­baus­kis ne­raus­da­mas me­luo­ja, kad V.Pranc­kie­tis „nie­kam ne­at­sto­vau­ja“. De­rė­tų ži­no­ti, jog Sei­mo va­do­vas, ren­ka­mas Sei­mo dau­gu­mos bal­sais Sei­mo ka­den­ci­jos lai­ko­tar­piui, o pa­gal Sei­mo Sta­tu­to 29-ąjį straips­nį, „va­do­vau­ja Sei­mo dar­bui ir at­sto­vau­ja Sei­mui“. Pa­brėž­ti­na: at­sto­vau­ja ne ko­kiai nors par­ti­jai, ne dau­gu­mai, ne opo­zi­ci­jai, o SEI­MUI.

Įsi­min­ti­nas ir Ra­mū­no sal­dus kerš­tas bu­vu­siam ben­dra­žy­giui Min­dau­gui Pui­do­kui, pa­li­ku­siam LVŽS frak­ci­ją su skam­biu pa­reiš­ki­mu, kad „LVŽS ta­po per daug pri­klau­so­ma nuo vie­no žmo­gaus va­lios.“

Iš­kart bu­vo su­abe­jo­ta jo psi­chi­ne svei­ka­ta, da­bar jam tai kai­na­vo pri­si­jun­gi­mą prie nau­jai Sei­me su­kur­tos frak­ci­jos „Lie­tu­vos ge­ro­vei“. Mat toks bu­vo R.Kar­baus­kio „pa­gei­da­vi­mas“ frak­ci­jai. „Kas ne su ma­ni­mi, tas prieš ma­ne“ – Die­vo žo­dis.

Ži­nia, kerš­tin­gu­mas – žmo­giš­ka sa­vy­bė, bet kai tai tam­pa vals­ty­bės val­dy­mo įran­kiu, lauk bė­dos. Kerš­tin­gu­mą ty­ri­nė­jęs Vir­dži­ni­jos san­drau­gos uni­ver­si­te­to psi­cho­lo­gas Da­vi­das Ches­te­ris ma­no, jog moks­li­nin­kai ga­li pa­grįs­tai teig­ti, kad kerš­tas tei­kia to­kį pat ne­del­sia­mą ma­lo­nu­mą, kaip ir ki­ti pri­klau­so­my­bę su­ke­lian­tys veiks­mai, „ta­čiau iš tie­sų ga­li su­teik­ti tik ne­ma­lo­nu­mų – to­liau griau­ti pa­si­ti­kė­ji­mą, ar­dy­ti ry­šius ir kel­ti ki­tas vi­siems ken­kian­čias pa­sek­mes.“ Ar jums ne­pa­na­šu į nar­ko­ma­ni­ją?