Ne­mai­šy­ki­me pro­sta­tos su po­li­ti­ka

Nu­ė­jau. Prie pa­sta­to va­ka­ri­nės da­lies sto­vė­jo au­to­bu­siu­kas su Lie­tu­vos ser­gan­čių­jų pro­sta­tos vė­žiu drau­gi­jos em­ble­ma, o prie jo du­rų min­dži­ka­vo apie de­šimt mo­te­riš­kai­čių ir ke­li vy­rai.

Dar ei­nant per aikš­tę ma­ne ap­len­kė ma­ši­ny­tė, stab­te­lė­jo aikš­tės pa­kraš­ty­je, o iš jos iš­šo­kęs vy­riš­kis, pa­si­sta­tęs tri­ko­jį sto­vą, pra­dė­jo fil­muo­ti tą au­to­bu­siu­ką: iš vie­no šo­no, pas­kui iš ki­to. Iš to­li­mes­nio ir ar­ti­mes­nio at­stu­mo. Pa­gal­vo­jau, kad įam­ži­na ge­rą dar­bą dir­ban­čius žmo­nes.

Ap­si­ri­kau. At­si­vė­rė akys tik po dvie­jų pa­rų, kai vis­ką pa­ma­čiau „Pa­no­ra­mos“ lai­do­je. Kaž­kas įžvel­gė vie­nos po­li­ti­nės par­ti­jos ir jos kan­di­da­to į Aly­taus ra­jo­no me­rus po­li­ti­nę re­kla­mą. Tie­sa, kaip ir daž­nai bū­na, ne­di­de­lis au­to­mo­bi­lis, pa­puoš­tas kan­di­da­to por­tre­tu ir re­kla­mi­niais atri­bu­tais, tą die­ną sto­vė­jo maž­daug už 300 m prie vie­nos par­duo­tu­vės. Už gat­vės kam­po, kai ki­to­mis die­no­mis jis sto­vė­da­vo aikš­tė­je prie baž­ny­čios. Ne­to­li ad­mi­nist­ra­ci­nio se­niū­ni­jos pa­sta­to.

Ma­nau, kad ne­ga­li­ma iš ge­ro dar­bo taip ty­čio­tis, ne­ga­li­ma pro­sta­tos mai­šy­ti su po­li­ti­ka. Drabs­ty­tis pur­vais. Šis Ra­mū­no Kar­baus­kio pro­jek­tas „Sau­go­ki­me vy­rus“ gy­vuo­ja nuo 2011-ųjų pra­džios, su 1,5 me­tų 2016 me­tų Sei­mo rin­ki­mų per­trau­ka, kai Lie­tu­vos vals­tie­čių ir ža­lių­jų są­jun­ga ėjo į Sei­mo rin­ki­mus, ir at­nau­jin­ta 2016 me­tais spa­lio mė­ne­sį.

Iki to lai­ko at­lik­ta 25 tūkst. PSA ty­ri­mų, nu­sta­ty­ta pa­di­din­tos PSA reikš­mės 2 tūkst. 726 vy­rams, iš ku­rių maž­daug pu­sė – vė­žys. Rei­kia ti­kė­tis, kad pa­gal kai ku­riuos duo­me­nis (jei­gu ne pas­ku­ti­nė vė­žio sta­di­ja) pa­sveiks­ta ar­ba iš­gy­ve­na iki 70 proc.. Po pro­gra­mos at­nau­ji­ni­mo – maž­daug to­kio pa­ties il­gio lai­ko­tar­pis. Tai ir dau­gu­ma re­zul­ta­tų tu­rė­tų bū­ti pa­na­šūs.

Pri­dė­ki­me dar ir krau­jo ty­ri­mus bei tai, kad vie­nam at­ėju­siam vy­rui ten­ka 4–5 at­ėju­sios mo­te­rys. Rei­kia ma­ny­ti, kad tarp jų bu­vo ne­ma­žai žmo­nių, ku­rie „ap­si­džiau­gė“ iš­gir­dę, kad ne­be­rei­kės pirk­ti cuk­raus, ku­rio tu­ri net per daug, o kai ko rei­kės pa­pil­do­mai įsi­gy­ti.

Kiek daug at­kri­to ar at­kris biu­ro­kratinio ra­ši­nė­ji­mo šei­mos gy­dy­to­jams ir po­li­kli­ni­kų krau­jo ty­ri­mų la­bo­ran­tėms! Koks pa­to­gu­mas kai­mų ir baž­nyt­kai­mių gy­ven­to­jams! Dau­giau­sia nu­se­nu­siems, daž­nai vos pa­ei­nan­tiems, jau po po­ros die­nų vi­sus ty­ri­mo re­zul­ta­tus tu­rė­ju­siems sa­vo ran­ko­se.

Vi­si mes šiek tiek nuo­dė­min­gi. Bet šio­je sri­ty­je R.Kar­baus­kis ver­tas di­de­lės pa­gar­bos. Taip ir kir­ba pa­klaus­ti: ar kas nors iš aukš­čiau­sių val­džios žmo­nių už ši­tą mil­ži­niš­ką dar­bą jam pa­sa­kė nors kar­tą ačiū? Juk tai kai­nuo­ja tūks­tan­čius eu­rų per me­tus.

Gai­la, kad net pro­sta­tą įme­ta­me į pur­vi­nus po­li­ti­kos van­de­nis…