„Dzū­kų pan­kai” sa­vi­val­dy­bės ka­vi­nė­je at­vers pra­mo­gų erd­vę su „Bo­eing” sė­dy­nė­mis

Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės pa­sta­to Ro­tu­šės aikš­tė­je ka­vi­nei skir­to­se pa­tal­po­se šian­dien tvy­ro ait­rus da­žų kva­pas. Nuo va­sa­rio šios pa­tal­pos li­ko tuš­čios ir pa­ga­liau po an­tro sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos skelb­to kon­kur­so at­si­ra­do nuo­mi­nin­kai, ku­rie da­bar ren­gia­si elek­tro­ni­nės mu­zi­kos my­lė­to­jų erd­vės „Sub in air“ ati­da­ry­mui, o jo­je pir­ma­sis ren­gi­nys, jei vis­kas ge­rai sek­sis, įvyks gal net at­ei­nan­tį sa­vait­ga­lį. Pa­tal­pas pen­ke­rių me­tų lai­ko­tar­piui iš­si­nuo­mo­jo Aly­taus ben­dro­vė „Dzū­kų pan­kai“, ku­rios ak­ci­nin­kai aly­tiš­kiai Oga­ne­s Ara­kė­lian ir jo žmo­na Rū­ta Ka­va­liaus­kai­tė-Ara­kė­lian. Tai bus ne pir­ma šios šei­mos pra­mo­gų vie­ta Dzū­ki­jos sos­ti­nė­je, nes, kaip pa­tys pri­pa­žįs­ta, jiems pa­tin­ka kur­ti erd­ves sau ir mies­tui.

Dėl ver­slo per­si­kė­lė į Aly­tų

Aly­tiš­kis Oga­ne­s ir vil­nie­tė Rū­ta prieš ket­ve­rius me­tus iš sos­ti­nės per­si­kė­lė gy­ven­ti į Aly­tų. Kaip pa­tys sa­ko, rei­kė­jo ap­si­spręs­ti, ar to­liau va­ži­nė­ti iš Vil­niaus ir rū­pin­tis Dzū­ki­jos sos­ti­nė­je įkur­to ba­ro rei­ka­lais, ar su šei­ma kraus­ty­tis į Oga­ne­s gim­tą­jį mies­tą.

„Vi­siš­kai ne­si­gai­li­me čia per­si­kė­lę. Da­bar dir­ba­me ir gy­ve­na­me ne tik ta­me pa­čia­me mies­te, bet ir ta­me pa­čia­me vyk­do­mo ver­slo pa­sta­te“, – tvir­ti­no Oga­ne­s, kar­tu su žmo­na Rū­ta prieš aš­tuo­ne­rius me­tus įkū­rę ben­dro­vę „Dzū­kų pan­kai“, ku­ri Aly­taus cen­tre, Vil­niaus gat­vė­je, tu­ri gy­vos mu­zi­kos ba­rą „Fe­nix“.

Kaip pri­si­me­na abu šei­mos na­riai, pra­dė­jus veik­ti ba­rui bu­vo ne­ma­žai nesu­si­pra­ti­mų su ap­lin­ki­niais gy­ven­to­jais – tai mu­zi­ka per gar­siai gro­ja, tai jau­ni­mas nak­ti­mis per daug triukš­mau­ja, ta­čiau da­bar lyg vis­kas sto­jo­si į sa­vo vie­tas.

„Fe­nix“, ku­ris anks­čiau vei­kė ki­to­se mies­to cen­tro pa­tal­po­se, per sa­vo de­šim­ties me­tų gy­va­vi­mo lai­ko­tar­pį ta­po tik­ru ben­druo­me­ni­niu ba­ru. Gal­būt kai kam ir keis­tai at­ro­dys, bet per ba­ro gy­va­vi­mo lai­ką at­si­ra­do ben­druo­me­nė, vie­ni­jan­ti virš 3 tūks­tan­čių žmo­nių. Mums tai nie­ko keis­to, nes skai­čiuo­ja­me ne tik ba­ro nuo­la­ti­nius lan­ky­to­jus, žais­ti sta­lo fut­bo­lo su­si­ren­kan­čius moks­lei­vius, pas mus ren­ka­si ir gat­vės me­ni­nin­kai, ku­rie pa­lie­ka ryš­kų pėd­sa­ką ant ba­ro sie­nų, ir elek­tro­ni­nės mu­zi­kos kū­rė­jai, taip pat die­nos me­tu pas mus re­pe­tuo­ja jau­ni­mo gru­pės. Jau už­si­au­gi­no­me ir po­li­ci­nin­kų, ir me­di­kų, ir tei­si­nin­kų. Kai vi­si ži­no tai­syk­lę „Gerbk ir bū­si ger­bia­mas“, kon­flik­tai su kai­my­nais ir tar­pu­sa­vy­je prak­tiš­kai bai­gia­si, bet mes dar tu­ri­me kur pa­si­temp­ti“, – min­ti­mis da­li­jo­si Ara­kė­lian šei­ma.

Ba­re „Fe­nix“, tu­rin­čia­me už­da­rą kie­mą, jo šei­mi­nin­kų tei­gi­mu, per me­tus su­ren­gia­ma dau­giau kaip 50 gy­vos mu­zi­kos kon­cer­tų, kon­cer­tuo­ti at­vyks­ta jau­ni­mo pa­mėg­ti an­sam­bliai ne tik iš Lie­tu­vos, bet ir už­sie­nio.

Kaip pa­vyks­ta pri­sik­vies­ti už­sie­nie­čių? Ogi, pa­sak Oga­nes, daug mu­zi­kan­tų iš už­sie­nio pra­va­žiuo­ja pro Aly­tų ir jų kvie­ti­mu ap­si­lan­ko ba­re.

„Taip, dau­gu­ma „Fe­nix“ lan­ky­to­jų, ku­rių ga­li­me tal­pin­ti apie 400, yra aly­tiš­kiai. Bet kar­tu su mu­zi­kan­tais, pa­vyz­džiui, iš Vil­niaus, Kau­no, Šiau­lių ar net Klai­pė­dos, at­vyks­ta ir jų ger­bė­jai pa­si­klau­sy­ti gro­ja­mos mu­zi­kos, daž­nai už­sie­nio gru­pės, kirs­da­mos Lie­tu­vą, su­gro­ja tik Aly­tu­je, o ir kai­nos pas mus žy­miai ma­žes­nės nei tuo­se mies­tuo­se. Jie at­vyks­ta ir ap­si­gy­ve­na mū­sų mies­to vieš­bu­čiuo­se. Mes su ki­tais mies­tais tik­rai sėk­min­gai kon­ku­ruo­ja­me renginių kai­no­mis“, – pa­sa­ko­jo Rū­ta.

Ka­dan­gi va­ka­rais dar­bą pra­de­dan­tis ba­ras la­biau pa­mėg­tas jau­ni­mo, jo čia dar­bo die­no­mis su­si­ren­ka apie 50, o sa­vait­ga­liais jau skai­čiuo­ja­ma nuo 100. Ir ne tik pa­si­links­min­ti, bet ir pa­žais­ti sta­lo fut­bo­lą, bi­liar­dą.

Ko­dėl iš­si­nuo­mo­jo sa­vi­val­dy­bės ka­vi­nės pa­tal­pas?

Oga­ne­s ir Rū­ta jau ku­ris lai­kas pa­ste­bi, kad at­si­ran­da gru­pės žmo­nių, ku­rie no­ri bur­tis pa­gal po­mė­gius jiems su­kur­to­je erd­vė­je, pa­vyz­džiui, elek­tro­ni­nės, ro­ko mu­zi­kos my­lė­to­jai ar gat­vės pie­šė­jai.

Bū­tent to­kiam tiks­lui Ara­kė­lian šei­mos įkur­ta ben­dro­vė „Dzū­kų pan­kai“ pen­ke­rių me­tų lai­ko­tar­piui iš­si­nuo­mo­jo Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės ka­vi­nės 108 kv. met­rų dy­džio pa­tal­pas, ku­rios tu­ri at­ski­rą įė­ji­mą. Jos tuš­čios bu­vo nuo va­sa­rio, kai anks­čiau su­tar­ty­je nu­ma­ty­to lai­ko iš šių pa­tal­pų pa­si­trau­kė ki­ta ba­ro pa­slau­gas tei­kian­ti Aly­taus ben­dro­vė.

Per ka­ran­ti­ną dėl ko­ro­na­vi­ru­so ko­vo pa­bai­go­je vy­ku­sia­me ka­vi­nės pa­tal­pų nuo­mos kon­kur­se ne­su­lauk­ta bū­si­mų nuo­mi­nin­kų. O ant­ra­me kon­kur­se „Dzū­kų pan­kai“ bu­vo vie­nin­te­liai da­ly­viai ir su jais sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­ja su­tar­tį dėl ka­vi­nės pa­tal­pų, skir­tų pra­mo­gų, ren­gi­nių or­ga­ni­za­vi­mui ir mai­ti­ni­mo pa­slau­gai teik­ti, pa­si­ra­šė ko­vo pa­bai­go­je.

Už kvad­ra­ti­nį met­rą per mė­ne­sį ben­dro­vė į mies­to biu­dže­tą mo­kės po 2 eu­rus.

„Tai nė­ra di­de­lė kai­na, o pa­tal­pos mums tin­ka­mos, nes ne­to­li nuo mū­sų ba­ro. Čia bus ne tik erd­vė elek­tro­ni­nės mu­zi­kos kū­rė­jams bei šios mu­zi­kos my­lė­to­jams, bet ir 15 vie­tų ne­ko­mer­ci­nė ki­no sa­lė. Veik­si­me ne kiek­vie­ną sa­vait­ga­lį, tik pa­gal po­rei­kį. Jei pa­vyks pa­baig­ti re­mon­tą, gal net at­ei­nan­tį sa­vait­ga­lį su­reng­si­me pir­mą ren­gi­nį“, – sa­ko Oga­ne­s.

Šio­je elektroninės muzikos mylėtojų erd­vė­je „Sub in air“ lan­ky­to­jams jau pa­sta­ty­tos 39 lėk­tu­vo „Bo­eing“ sė­dy­nės. Ko­dėl pa­si­rink­tos to­kios sė­dy­nės, Oga­ne­s tu­ri vie­nin­te­lį at­sa­ky­mą: „Ma­no žmo­na Rūta bai­gu­si or­lai­vių pi­lo­ta­vi­mo stu­di­jas. Tai – pa­gal jos pro­fe­si­ją.“

Ara­kė­lian įsi­ti­ki­nę, kad su­kur­ta erd­vė mies­to sa­vi­val­dy­bės ka­vi­nės pa­tal­po­se, ku­riai bus nu­pirk­ti mo­der­niau­si gro­tu­vai, tik­rai bus po­pu­lia­ri tarp mu­zi­kuo­jan­čių ir no­rin­čių pa­žiū­rė­ti ki­ną ne­di­de­lė­je erd­vė­je aly­tiš­kių.

Pir­mą­kart su­si­dū­rė su tur­to nio­ko­to­jais

Pil­ni en­tu­ziaz­mo kur­ti ir jaus­tis rei­ka­lin­gi mies­tui Oga­ne­s ir Rū­ta pra­ėju­sį sa­vait­ga­lį pir­mą­kart su­si­dū­rė su jų tur­to nio­ko­to­jais.

Prieš tre­jus me­tus iš pri­va­čių as­me­nų jie įsi­gi­jo me­di­nį na­mą Ža­lio­jo­je gat­vė­je, ku­ria­me iki šiol pla­nuo­ja įreng­ti ve­ge­ta­riš­kos vir­tu­vės ka­vi­nę be al­ko­ho­lio. Mat pa­tys ve­ge­ta­rai ir vis dau­giau at­si­ran­da at­li­kė­jų, ku­rie ne­su­tin­ka kon­cer­tuo­ti to­kio­se vie­to­se, kur pre­kiau­ja­ma svai­giai­siais gė­ri­mais.

„Žmo­nės iš tik­rų­jų pro­pa­guo­ja svei­ką gy­ven­se­ną. Ir mū­sų ba­re apie 30 pro­cen­tų lan­ky­to­jų ne­var­to­ja al­ko­ho­lio. Ža­lio­ji gat­vė su­tvar­ky­ta, ji pri­trau­kia ne­ma­žai žmo­nių, pa­gal­vo­jo­me, kad ve­ge­ta­riš­kai ka­vi­nei be al­ko­ho­lio bus ge­ra vie­ta. Kol kas to­kios ka­vi­nės dar ne­pa­vyks­ta įreng­ti, ta­čiau šio­je te­ri­to­ri­jo­je jau su­ren­gė­me ne vie­ną kon­cer­tą. Prieš tai su­tvar­kė­me ap­lin­ką, pa­so­di­no­me vyš­nai­čių, pa­ka­bi­no­me ha­ma­kus ir ap­si­lan­kan­čių­jų su­lau­kia­me ne­ma­žai“, – apie tai kal­bė­da­ma Rū­ta ne­sle­pia no­ro šio­je vie­to­je aly­tiš­kiams įreng­ti jau­kią po­il­sio vie­tą.

O per tuos no­rus tar­si bo­ta­gu kir­to pra­ėju­sį sa­vait­ga­lį iš kai­my­nų su­lauk­tas skam­bu­tis, – pra­neš­ta apie nu­nio­ko­tą jų įsi­gy­tą na­mą Ža­lio­jo­je gat­vė­je ir ap­lin­ką.

At­vy­kę Oga­ne­s ir Rū­ta pa­ma­tė iš­dau­žy­tus na­mo lan­gus, du­ris, su­ka­po­tą pa­vė­si­nę, su­ga­din­tus ir iš­mė­ty­tus įran­kius bei ka­vi­nės įran­gą, nu­pjaus­ty­tus ha­ma­kus, nu­ka­po­tas vyš­nai­tes, me­džių ša­kas.

Apie tai pra­ne­šė po­li­ci­jai ir nie­ko ne­lauk­da­mi pra­dė­jo tvar­ky­tis, juk lie­pos pa­bai­go­je šio­je vie­to­je ke­ti­na­ma su­lauk­ti at­li­kė­jų iš Len­ki­jos.

„Gal kaž­ko ne­įlei­do­me į ba­rą, pa­vyz­džiui, mes gir­tų ne­įlei­džia­me, gal kaž­ką su pik­tu­mais iš­ly­dė­jo­me už ne­pa­gar­bą vie­tai ar ap­lin­ki­niams, o gal tie­siog mums kaž­kas ėmė pa­vy­dė­ti. Bet ma­to­si, kad elg­ta­si iš pyk­čio“, – tei­gė Oga­ne­s.

Kas gi ska­ti­na šią šei­mą kur­ti po­il­sio ir pra­mo­gų vie­tas Aly­tu­je? „Mums pa­tin­ka kur­ti erd­ves sau ir mies­tui, ku­rio­se ga­lė­tų bur­tis įvai­riau­sių po­mė­gių tu­rin­tys žmo­nės. Ne­se­niai Pir­ma­ja­me Aly­tu­je, Mer­ki­nės gat­vė­je, nu­si­pir­ko­me 120 me­tų se­nu­mo na­mą su skliau­ti­nė­mis lu­bo­mis, da­bar jį re­mon­tuo­ja­me, rug­sė­jį čia ati­da­ry­si­me są­mo­nin­gu­mo ir ju­de­sio stu­di­ją „Ži­ny­čia“. Abu bai­gė­me jo­gos mo­ky­to­jų kur­sus, to­kių stu­di­jų mies­te yra, bet mū­sų bus orien­tuo­ta į są­mo­nin­gu­mą, svei­ka­ti­ni­mą, mankš­tas jo­gos pa­grin­du at­si­ri­bo­jant nuo bet ku­rios re­li­gi­jos“, – atsakė Rūta ir Oganes.

Ara­kė­lian ma­no, kad jiems se­ka­si kur­ti po­il­sio ir pra­mo­gų erd­ves, gal šiek tiek per lė­tai, bet į prie­kį. Su jau­nat­viš­ku už­si­de­gi­mu, nau­jo­vių troš­ku­liu ir, svar­biau­sia, nu­si­tei­ki­mu – to rei­kia ne tik jiems, bet ir Aly­tui.