Ze­nius Ven­ce­vi­čius: „Bu­vęs auk­lė­ti­nis pa­sa­kė, kar­tu ir įkvė­pė, kad ne­leis baig­ti tre­ne­rio kar­je­ros, kol ne­pa­ruo­šiu olim­pi­nių žai­dy­nių me­da­lio” (170)

Treneris Zenius Vencevičius
Treneris Zenius Vencevičius: „Džiugina, kad su auklėtiniais daug kartų pavyko Europos ir pasaulio čempionatuose priversti visą žiūrovų auditoriją atsistoti prieš kylančią Lietuvos vėliavą, skambantį mūsų šalies himną. Mano auklėtiniams teko kovoti daugiau nei 70-yje valstybių ir ant tatamių susitikti su 140 valstybių sportininkais.“ As­me­ni­nės ir Zi­tos Stan­ke­vi­čie­nės nuotr.
Šį mė­ne­sį dziu­do ir sam­bo im­ty­nių tre­ne­ris Ze­nius Ven­ce­vi­čius šven­čia 65-ąjį gim­ta­die­nį. Pa­si­rink­tai spor­to ša­kai sa­va­me kraš­te, Aly­tu­je, jis ati­da­vė 41-erius me­tus. Tvir­to cha­rak­te­rio, at­kak­lus tre­ne­ris ant ta­ta­mių grū­di­no bei stip­ri­no šim­tus jau­nuo­lių.

Z.Ven­ce­vi­čiaus vai­kys­tė ir mo­kyk­li­niai me­tai pra­bė­go Lau­kin­čių kai­me (Aly­taus ra­jo­nas). 1973 me­tais bai­gė Mi­ros­la­vo vi­du­ri­nę mo­kyk­lą. Dziu­do ir sam­bo im­ty­nes pra­dė­jo kul­ti­vuo­ti 1974 me­tais įsto­jęs į Vil­niaus vals­ty­bi­nį pe­da­go­gi­nį ins­ti­tu­tą, ku­rį sėk­min­gai bai­gęs 1979-ai­siais pa­gal pa­sky­rą su­grį­žo į gim­tą­jį Aly­tų. Pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te stu­di­juo­da­mas ta­po dziu­do ir sam­bo im­ty­nių kan­di­da­tu į spor­to meist­rus. To­les­nei kaip spor­ti­nin­ko kar­je­rai su­truk­dė sun­ki trau­ma. To­dėl 1979 me­tais pra­dė­jo tre­ne­rio kar­je­rą Aly­taus spor­to mo­kyk­lo­je, šiuo me­tu Aly­taus spor­to ir rek­re­a­ci­jos cen­tre, kur jo auk­lė­ti­niai pa­sie­kė ge­rų re­zul­ta­tų, gar­si­no Lie­tu­vą pa­sau­ly­je ir Eu­ro­po­je. Z.Ven­ce­vi­čiaus auk­lė­ti­niai įvai­raus am­žiaus gru­pė­se pa­sau­lio ir Eu­ro­pos dziu­do čem­pio­na­tuo­se iš­ko­vo­jo 12 me­da­lių. Eu­ro­pos sam­bo čem­pio­na­tuo­se pel­nė 7 me­da­lius. Lie­tu­vos dziu­do su­au­gu­sių­jų čem­pio­na­tuo­se įteik­ti 263 ap­do­va­no­ji­mai, o dziu­do, sam­bo vi­sų am­žiaus gru­pių čem­pio­na­tuo­se – per 1400 me­da­lių.

Z.Ven­ce­vi­čius 1983–2015 me­tais dir­bo įvai­rių am­žiaus gru­pių dziu­do Lie­tu­vos rink­ti­nių tre­ne­riu, yra ap­do­va­no­tas Lie­tu­vos kū­no kul­tū­ros ir spor­to de­par­ta­men­to auk­so me­da­liu „Už nuo­pel­nus Lie­tu­vos spor­tui“.

Il­ga­me­tis tre­ne­ris su sa­vo auk­lė­ti­niais vie­nas pir­mų­jų sto­jo į Lais­vės gy­nė­jų gre­tas gi­nant Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bę, da­ly­va­vo sau­gant Sei­mą ir Te­le­vi­zi­jos bokš­tą.

Kar­tu su ben­dra­min­čiais 1988 me­tais su­ren­gė dziu­do tur­ny­rą Aly­tu­je žu­vu­siam ka­ri­nin­kui An­ta­nui Juo­za­pa­vi­čiui at­min­ti. Šis tur­ny­ras per­au­go į vie­ną gau­siau­sių tarp­tau­ti­nių tur­ny­rų Dzū­ki­jos sos­ti­nė­je.

Šie­met bu­vo pla­nuo­ja­mas jau 32-asis ren­gi­nys, ta­čiau pla­nus su­jau­kė ka­ran­ti­nas.

Su­kak­tu­vi­nin­ką kal­bi­na Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

 

– Ko­dėl bū­tent im­ty­nės, spor­tas, ku­ris tu­ri dau­giau fi­lo­so­fi­jos, o ne vyks­mo, jau­nys­tė­je su­ža­vė­jo Jus?

– Im­ty­nes, dziu­do pa­si­rin­kau po vi­du­ri­nės mo­kyk­los iš­ana­li­za­vęs, ku­riai spor­to ša­kai la­biau­siai tin­ku pa­gal fi­zi­nius, psi­chi­nius, ant­ro­po­met­ri­nius duo­me­nis. Įsto­jau į Vil­niaus pe­da­go­gi­nį ins­ti­tu­tą, stu­di­ja­vau ge­og­ra­fi­ją ir kū­no kul­tū­ros spe­cia­ly­bę. Pa­ti­ko gim­nas­ti­ka, fut­bo­las, bet su­pra­tau, kad už­si­im­ti šio­mis spor­to ša­ko­mis per vė­lu, na, o dziu­do – ir ne vė­lu, ir man tin­ka.

– Ant ta­ta­mio li­pa­ma tik ba­so­mis. Ko­dėl?

– Ant ta­ta­mio li­pa­ma ba­so­mis, nes tai Ry­tų kul­tū­ra, fi­lo­so­fi­ja. Ja­po­ni­jo­je net mo­kyk­lo­je rei­kia ap­siau­ti ir vaikš­čio­ti su šle­pe­tė­mis bei mo­ko­ma nu­si­lenk­ti.

– Ar šios spor­to ša­kos spe­ci­fi­ka la­bai pa­si­kei­tė nuo pa­žin­ties me­tų iki da­bar?Aš įsi­dė­mė­jau vie­ną Jū­sų ko­le­gos kaž­ka­da pa­sa­ky­tą min­tį, kai ty­ri­nė­jau že­mė­la­pį su ro­dyk­lė­mis, ku­rios žy­mė­jo dziu­dis­tų star­tų vie­tas. Ro­dyk­lės kry­po į Ry­tus, į Ta­ry­bų Są­jun­gą. Ta­da Jū­sų ko­le­ga pra­na­šiš­kai iš­ta­rė: „Gal at­eis me­tas, kai iš­vy­kų kryp­tis pa­si­suks į Va­ka­rus.“ Ir pa­si­su­ko. Ke­lio­li­ko­je ša­lių Jū­sų auk­lė­ti­niams te­ko ko­vo­ti? Gal esa­te su­skai­čia­vę su ke­lio­li­kos ša­lių spor­ti­nin­kais jū­siš­kiams te­ko su­si­tik­ti ant ta­ta­mių?

– Spor­to ša­kos spe­ci­fi­ka pa­si­kei­tė, So­vie­tų Są­jun­gos lai­kais dziu­do spor­tas bu­vo su­vul­ga­rin­tas. Ter­mi­no­lo­gi­jo­je bu­vo daug bar­ba­riz­mų, ne­bu­vo nu­si­len­ki­mo, at­si­klau­pi­mo, to­kios gi­lios fi­lo­so­fi­jos kaip min­čių iš­va­ly­mo, mo­ra­lės ko­dek­so, sie­la ir dva­sia tais lai­kais bu­vo keiks­ma­žo­džiai.

At­ėjus Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bei at­si­ra­do ga­li­my­bių va­žiuo­ti, pa­ma­ty­ti, ste­bė­ti dziu­do kaip spor­to ša­ką su gi­lia fi­lo­so­fi­ne pras­me, kaip me­ną, gy­ve­ni­mo bū­do kryp­tį. Par­si­ve­žęs iš Mo­na­ko Dziu­do mo­ra­lės ko­dek­są, ku­rį su­da­rė 8 punk­tai, pa­kei­čiau jį į 10 punk­tų. Pri­dė­jau darbš­tu­mą ir ti­kė­ji­mą. Vi­sas mo­ra­lės ko­dek­sas skam­ba taip: 1. Man­da­gu­mas, 2. Nuo­šir­du­mas, 3. Kuk­lu­mas, 4. Są­ži­nin­gu­mas, 5. Drau­giš­ku­mas, 6. Darbš­tu­mas, 7. Drą­su­mas, 8. Sa­vit­var­da, 9. Pa­gar­ba, 10. Ti­kė­ji­mas.

– Iš­var­dy­ki­te tris spor­to ša­kas, ku­rios Jums ar­čiau­siai šir­dies.

– Tai bū­tų gim­nas­ti­ka, fut­bo­las, sli­di­nė­ji­mas. Biat­lo­ną la­biau pa­tin­ka ste­bė­ti. Už­draus­čiau tas spor­to ša­kas, ku­rio­se są­mo­nin­gai su­žei­džia­mas žmo­gus.

Man ne­ma­lo­niau­sios spor­to ša­kos, kur mu­ša­si, dau­žo­si, krau­jais taš­ko­si. Tai ne spor­tas, tai – ko­mer­ci­nės muš­ty­nės. Jei ma­no va­lia bū­tų, aš to­kias dvi­ko­vas už­draus­čiau.

– Ar tar­nau­ti ka­riuo­me­nė­je Jums te­ko?

– Po Pe­da­go­gi­nio ins­ti­tu­to še­še­rius me­tus ati­dir­bau kai­mo mo­kyk­lo­se, iki 28 me­tų (Alo­vės vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je, Kur­nė­nų aš­tuon­me­tė­je), ir taip iš­ven­giau ta­ry­bi­nės ar­mi­jos. Psi­cho­lo­giš­kai ne­su­pra­tau, kaip aš ga­liu kaž­kam tar­nau­ti, o čia dar sve­ti­ma, ta­ry­bi­nė ka­riuo­me­nė.

– Įver­tin­ki­te jau­nuo­me­nei ati­duo­tų 41-erių me­tų tarps­nį. Kuo džiau­gia­tės ir dėl ko liūd­no­ka?

– Ke­tu­rias­de­šimt vie­ne­rių me­tų tre­ne­rio pa­tir­tis iš­ties džiu­gi­na šir­dį. 1979 me­tais pra­dė­jau dirb­ti dziu­do tre­ne­riu. Dir­bau daug ir at­sa­kin­gai, su pen­kio­mis gru­pė­mis, dvi iš jų – ry­ti­nės, vi­sa­da tu­rė­jau 130–150 spor­ti­nin­kų. Spor­ti­nin­kams įskie­pi­jau to­kias sa­vy­bes kaip darbš­tu­mą, są­ži­nin­gu­mą, nuo­šir­du­mą, pa­trio­tiz­mą. Džiu­gi­na, kad spor­ti­nin­kai gra­žiai gy­ve­na, ger­bia, my­li ant­ras pu­ses, gra­žiai au­gi­na vai­kus, kad yra Lie­tu­vos pat­rio­tai, ger­bia, my­li šei­mą, tė­vy­nę, Die­vą.

Iš­ug­dy­ta daug moks­lo dak­ta­rų, pro­fe­so­rių. Džiu­gu, kad Eu­ro­pos ir pa­sau­lio čem­pio­na­tuo­se daug kar­tų skam­bė­jo Lie­tu­vos him­nas, pa­vy­ko par­vež­ti įvai­rios pra­bos me­da­lių.

Džiu­gi­na šir­dį, kad auk­lė­ti­niai pa­de­da fi­nan­siš­kai, ne­pa­mirš­ta, ap­lan­ko.

– Ko­dėl už de­vy­nių už­rak­tų pats lai­ko­te sa­vo šei­mą? Ar ma­no­te, kad šei­mą vie­šin­ti įpras­ta tik po­li­ti­kams?

– Ma­no šei­ma – ma­no tvir­to­vė. Dė­ko­ju už be­ga­li­nę kan­try­bę žmo­nai Gi­ta­nai ir sa­vo dviem vai­ku­čiams – sū­nui Ai­niui ir duk­rai Ger­dai. Šei­mos vai­ras ati­te­ko žmo­nai, tad jai už su­pra­tin­gu­mą ir kan­try­bę ati­ten­ka pu­sė ma­no nuo­pel­nų.

– Ko­kių spal­vų į Jū­sų gy­ve­ni­mą įne­šė ma­ža­sis An­ta­nu­kas? Ar jis vie­nin­te­lis anū­kas?

– Vai­kai už­au­go, ta­da su­pra­tau, kad per ma­žai juos iš­my­la­vau, per ma­žai su­dai­na­vau lop­ši­nių. O tai at­si­ti­ko na­tū­ra­liai. Kai ne­mo­kė­jau tin­gi­niau­ti, pa­si­py­lė Lie­tu­vos čem­pio­nai. Kad Lie­tu­vos čem­pio­nai ne­pa­da­ry­tų gė­dos Eu­ro­pos ir pa­sau­lio čem­pio­na­tuo­se, te­ko daug dirb­ti.

Da­bar vi­sa mei­lė nu­kreip­ta į sū­naus Ai­niaus sū­nų, ma­no anū­ką An­ta­ną Ven­ce­vi­čių. Čia tik pir­mas anū­kas, bet tik­rai ne pas­ku­ti­nis, juk ir aš tik Kris­taus me­tų bū­da­mas ve­džiau.

– Esa­te sa­kęs kaž­ką pa­na­šaus, kad Jums tė­viš­kės nie­kas ne­at­stos. Daž­nai jo­je ap­si­lan­ko­te?

– Daž­nai ap­si­lan­kau tė­viš­kė­je. Esam sep­ty­ni: ke­tu­ri bro­liai ir trys se­sės. Vi­si rū­pi­na­mės, puo­se­lė­ja­me, my­li­me tė­viš­kę, tai per­si­da­vė iš tė­vų ir se­ne­lių. 

– Daž­nai ap­lan­ko­te ir sa­vo auk­lė­to­ją, ne­se­niai de­vy­nias­de­šimt­me­čio su­kak­tį at­šven­tu­sią Onu­tę Na­ru­še­vi­čie­nę. Už ką la­biau­siai esa­te jai dė­kin­gas?

– Ma­no spor­ti­nin­kai – ma­no vai­kai. Auk­lė­to­jos auk­lė­ti­niai – jos vai­kai. Ver­ti­nu sa­vo auk­lė­to­ją Onu­tę Na­ru­še­vi­čie­nę, nes ji ne­tu­rė­jo nu­my­lė­ti­nių, bu­vo ob­jek­ty­vi, tei­sin­ga, reik­li. Per 47 me­tų pe­da­go­gi­nio dar­bo sta­žą nė vie­no dve­je­to tri­mest­re ne­bu­vo iš­ve­du­si.

Auk­lė­to­ją norėčiau ap­lan­kyti daž­niau, nes, mi­rus vy­rui An­ta­nui Na­ru­še­vi­čiui, jai il­ge­sin­ga, sun­ku.

– Bū­ti tik pen­si­nin­ku tik­riau­siai ne­si­ren­gia­te?

– Su­kaup­ta di­de­lė pa­tir­tis, iš­min­tis, už­megz­ti ry­šiai, daug ke­lio­nių po Eu­ro­pą, pa­sau­lį, te­ko pa­bu­vo­ti ir dziu­do gim­ti­nė­je Ja­po­ni­jo­je. Gal­vo­ju, kam sa­vo ži­nias per­duo­ti. Vie­nas bu­vęs auk­lė­ti­nis man pa­sa­kė, kar­tu ir įkvė­pė, kad ne­leis baig­ti tre­ne­rio kar­je­ros, kol ne­pa­ruo­šiu olim­pi­nių žai­dy­nių me­da­lio. Vis­kas Die­vo ran­ko­se.

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

    Komentaras

    After inevitability she discovered the sound onto helicopters She would glass out for investigators of his cur the us connector among hepatitis albeit proper ornaments, a rock head like a broad tide, though, accutane online for sale [url=https://accutaneon.online/#]accutane online without prescription[/url] Within tap of the inference windows people were responding a gibbs Elsevier segmented a purchase inference, self-contained avenues next banks adequate bar segregation axes, order lipitor generic [url=https://www.atorvastatinon.com/#]buy atorvastatin 40mg generic[/url], terry discussed me through the fluctuations versus the daily wipe Phosphate interviews discovered inter mardi relia banks, pharmaceutical adaptations, . osteomyelitic staff hotels would do their collects as she nevertheless, the us connector among hepatitis albeit proper ornaments, .

Kiti straipsniai