Aly­taus me­ras Ne­ri­jus Ce­siu­lis: „Gau­ti to­kį kvie­ti­mą vi­suo­met yra ma­lo­nu, nes kvie­čia pa­ben­drau­ti, ver­ti­na“

– Aly­tiš­kiams ki­lo klau­si­mas, ar vi­sų mies­tų me­rai bu­vo kvies­ti į šį pri­ėmi­mą?

– Ne, re­gis, da­ly­va­vo 6 me­rai, tai­gi tik­rai ne­bu­vo kvies­ti vi­si, ne­ma­čiau di­džių­jų mies­tų me­rų. Ko­dėl – ne­ži­nau, bet man ir pa­čiam bu­vo smal­su. Pri­ėmi­me iš vi­so da­ly­va­vo apie 150 žmo­nių, ma­tė­me bu­vu­sius vals­ty­bės va­do­vus, Pran­cū­zi­jos am­ba­sa­dos žmo­nes, de­le­ga­ci­ją, ku­ri at­vy­ko su Pran­cū­zi­jos pre­zi­den­tu, Lie­tu­vos pre­zi­den­to pa­ta­rė­jus, Vy­riau­sy­bės at­sto­vus. Sve­čių są­ra­šas ne­bu­vo skel­bia­mas ir ko­dėl pa­kvies­ti vie­ni ar ki­ti as­me­nys, sun­ku spė­lio­ti. Taip pat ma­tė­me moks­li­nin­kų, ver­slo, ka­riuo­me­nės at­sto­vų, krep­ši­nin­kų, – sa­ky­čiau, kad la­bai įvai­rių vi­suo­me­nės at­sto­vų. Jei kal­bant apie ma­ne, tai gau­ti to­kį kvie­ti­mą vi­sa­da yra ma­lo­nu, nes kvie­čia pa­ben­drau­ti, ver­ti­na. Kvie­ti­mas bu­vo vie­nam as­me­niui, ne­dve­jo­da­mas nu­vy­kau į pri­ėmi­mą.

– Dėl ap­ran­gos tur­būt ne­ki­lo klau­si­mų, nes bu­vo nu­ro­dy­tas jos ko­das?

– Ap­ran­gos ko­das bu­vo nu­ro­dy­tas kvie­ti­me, ku­rį ga­vau prieš dvi sa­vai­tes: tam­sus kos­tiu­mas ir tiek. Ma­čiau įvai­riais kos­tiu­mais vil­kin­čių sve­čių, taip pat ir mė­ly­nais. Va­ka­ro at­mo­sfe­ra bu­vo lais­va, ne­si­jau­tė įtam­pos. Te­ko ne tik pa­ma­ty­ti gy­vai Pran­cū­zi­jos pre­zi­den­tą, bet ir pa­si­svei­kin­ti (ži­no­ma, ne­spau­džiant ran­kos), pa­klaus­ti, kaip se­ka­si. Sa­ky­čiau, kad pre­zi­den­tas la­bai lais­vai ben­dra­vo, ne­si­jau­tė for­ma­lu­mo, įsi­tem­pi­mo, su­si­da­rė įspū­dis, kad tai ki­to ran­go po­li­ti­kas, ku­ris pui­kai jau­čia­si ei­da­mas sa­vo pa­rei­gas. Te­ko kal­bė­tis su bu­vu­siu pre­zi­den­tu Val­du Adam­ku­mi, ki­tais gar­biais po­nais. Vi­si sė­dė­jo prie sta­le­lių ir ga­lė­jo pa­ben­drau­ti, pa­ju­dė­ti vie­ni pas ki­tus.

Va­ka­rie­nę pa­tie­kė sos­ti­nės res­to­ra­nas „Stik­liai“, be abe­jo, įspū­dį pa­li­ko tai, kad vie­nu me­tu iš­ei­na 20 pa­da­vė­jų, vis­kas pui­kiai su­sty­guo­ta, tvar­kin­gai ir lai­ku. Mais­tas bu­vo ska­nus, o de­ser­tai – tik­ri me­no kū­ri­niai. Šven­ti­nį va­ka­rą už­bai­gė pia­nis­tės Mū­zos Ru­bac­ky­tės kon­cer­tas.

Su­gro­jo ir Vy­tau­tas Land­sber­gis, eks­prom­tu už­pil­dęs pau­zę, tai bu­vo la­bai gra­žus ges­tas. Pran­cū­zi­jos pre­zi­den­to kal­ba bu­vo įspū­din­ga, jis kal­bė­jo pran­cū­ziš­kai, bu­vo da­ro­mas ver­ti­mas. Va­do­vai la­bai daug kal­bė­jo apie mū­sų dvie­jų ša­lių tar­pu­sa­vio san­ty­kius, ver­slą, švie­ti­mą, kul­tū­rą, apie is­to­ri­ją, kaip ga­lė­tu­me pa­dė­ti vie­ni ki­tiems. Ma­nau, kad šio­je vie­to­je at­ši­li­mas san­ty­kių ir su­ar­ti­ni­mas yra la­bai svar­bus da­ly­kas. Nors ren­gi­nys vė­la­vo va­lan­dą, ne­gir­dė­jau dėl to nė vie­no nu­si­skun­di­mo, sve­čių vei­duo­se bu­vo ma­ty­ti šyp­se­nos. Va­ka­ras bu­vo sle­pia­mas. Ko­dėl – ne­ga­liu pa­sa­ky­ti, gal­būt dėl sve­čių, gal­būt dėl kaž­ko­kių bai­mių, su­si­ju­sių su vi­ru­so pli­ti­mu. Į pri­ėmi­mą at­ėjo­me su kau­kė­mis, prie sta­lo sė­dė­jo­me be kau­kių, bet bu­vo iš­lai­ky­ti at­stu­mai.

– Ar bu­vo ko­kių pro­to­ko­lo kab­liu­kų, ku­riais gal­būt te­ko pa­si­do­mė­ti vyks­tant į pri­ėmi­mą?

–Em­ma­nu­e­lis Mac­ro­nas man im­po­nuo­ja kaip po­li­ti­kas, jam 42-eji, tai vie­nas jau­niau­sių vals­ty­bės va­do­vų, ir aš ži­nau, kad jis el­gia­si to­kiuo­se da­ly­kuo­se lais­vai. Kaip ir ti­kė­jau­si, pri­ėmi­me ne­bu­vo per­dė­tos įtam­pos.

– Į Lie­tu­vą Pran­cū­zi­jos pre­zi­den­tas at­vyks­ta po 19 me­tų per­trau­kos, ren­gia­mas is­to­ri­nis pri­ėmi­mas, į ku­rį kvie­čia­mas Aly­taus va­do­vas. Ko­kių klau­si­mų iš gar­bin­gų sve­čių su­lau­kė­te apie Aly­tų, kaip skam­bė­jo mies­to var­das?

– Iš tik­rų­jų sma­gus mo­men­tas jau tas, kad, ei­nant pro ap­sau­gą, man ne­rei­kė­jo ro­dy­ti jo­kių pa­žy­mė­ji­mų, gir­dė­jau: „Svei­ki, me­re, pra­šom čia.“ O ki­ti pa­žy­mė­ji­mus tik­rai ro­dė, brau­kė an­ke­to­je, tik­ri­no, kur jie yra. Nors iš pra­džių bu­vo­me su kau­kė­mis, prie ma­nęs pri­ėjo tik­rai la­bai daug žmo­nių, taip pat ir man ne­pa­žįs­ta­mų. Apie ver­slą, eko­no­mi­ką, gais­rą, net po­li­ti­nę si­tu­a­ci­ją mies­te klau­si­nė­jo, nes Aly­tus šiuo me­tu tik­rai yra tas mies­tas, apie ku­rį kal­ba­ma. Ne­for­ma­liai iš pre­zi­den­to Gi­ta­no Nau­sė­dos pa­ta­rė­jų su­ži­no­jau, kad vals­ty­bės va­do­vas no­rė­tų at­vyk­ti į mū­sų re­gio­ną, ti­kė­ti­na, kad vi­zi­tui pa­si­rinks jo cen­trą. Gal­būt pa­kvie­si­me į pa­min­klo par­ti­za­nams ati­den­gi­mą, bet ma­nau, kad pre­zi­den­tas no­ri at­vyk­ti pa­ben­drau­ti, iš­girs­ti, kuo gy­ve­na­me, ko­kių in­ves­ti­ci­jų rei­kia. Spė­ju, kad  te­ma bus ši­ta, bet sa­kė, kad ją dar pa­tiks­lins.

Tai­gi mies­tas be dė­me­sio ne­pa­lik­tas, nors daug kas sa­kė, kad gais­ro me­tu mes gal­būt su­si­ga­di­no­me re­pu­ta­ci­ją Vy­riau­sy­bės aky­se, ta­čiau pui­kai ma­to­me, kad fi­nan­sa­vi­mas ne­strin­ga ir kar­tais net­gi di­dė­ja ne pro­cen­tais, o kar­tais, ir pro­jek­tai vyk­do­mi, ir ma­lo­nu, kad esa­me kvie­čia­mi į to­kius ren­gi­nius.

– Ki­tą ry­tą į dar­bą ne­vė­la­vo­te?

– Grį­žau be­veik pu­sę tri­jų nak­ties, o 8 va­lan­dą ry­to jau bu­vau dar­be. Ne­ži­nau, ar ga­li­ma bū­tų vė­luo­ti to­kia pro­ga, bet ap­skri­tai tur­būt įma­no­ma pik­tnau­džiau­ti, sa­ky­ti, kad bu­vai iš­vy­kęs, bet dar­bas yra dar­bas, jį rei­kia pa­da­ry­ti, tam ir esu iš­rink­tas.

– Fran­ko­fo­niš­kas Aly­tus – ar mies­tas dar tu­ri to­kį įvaiz­dį, juk prieš ge­rus de­šimt me­tų tik­riau­siai bū­tų skam­bė­ję, kad į su­si­ti­ki­mą su Pran­cū­zi­jos pre­zi­den­tu pa­kvies­tas fran­ko­fo­niš­ko mies­to me­ras?

– Ne­ži­nau, kiek šiuo me­tu Aly­tus yra fran­ko­fo­niš­kas, bet aki­vaiz­du, kad an­glų kal­ba pa­sau­ly­je do­mi­nuo­ja, tie­sa, mū­sų mies­te vis dar vei­kia fran­ko­fo­nų drau­gi­ja, tai­gi kai ku­rios tra­di­ci­jos iš­li­ko.

– Ka­dan­gi kvie­ti­mas į pri­ėmi­mą šį­kart bu­vo skir­tas vie­nam as­me­niui, kaip re­a­ga­vo žmo­na, ar ap­gai­les­ta­vo?

– Klau­siau žmo­nos, ar ji no­rė­tų vyk­ti, be abe­jo, kad no­rė­jo, bet aš su­pran­tu, kad šiuo at­ve­ju tiks­las bu­vo pa­kvies­ti kuo dau­giau vi­suo­me­nės at­sto­vų. Kvie­ti­mas dviem, kaip ki­tais at­ve­jais įpras­ta, bū­tų iš­plė­tęs sve­čių bū­rį, o Val­do­vų rū­mų sa­lė ir taip bu­vo pil­nu­tė­lė.