Aly­tu­je pri­sta­ty­ti To­ly­gios kul­tū­ri­nės rai­dos pri­ori­te­tai: sėk­mės for­mu­lės nė­ra, nes jos kin­ta­mie­ji – žmo­nės, o jie le­mia vis­ką

2018 me­tais pra­dė­jus pro­jek­ti­nio kul­tū­ros fi­nan­sa­vi­mo de­cen­tra­li­za­ci­ją, šį­met RKT sa­vo dar­bą grin­dė ir re­gio­nuo­se vei­kian­čių or­ga­ni­za­ci­jų pro­jek­tus ver­ti­no pa­gal ben­druo­sius mo­de­lio – kul­tū­ri­nės raiš­kos įvai­ro­vės, vie­tos kul­tū­ri­nio iden­ti­te­to bei ben­dra­dar­bia­vi­mo ska­ti­ni­mo – tiks­lus.

Va­sa­ros pa­bai­go­je kul­tū­ri­nei ben­druo­me­nei pri­sta­ty­ti at­ski­ri pri­ori­te­tai, ku­riuos su­for­ma­vo kiek­vie­nos iš de­šim­ties ap­skri­čių Re­gio­nų kul­tū­ros ta­ry­bos. Šie pri­ori­te­tai ati­tin­ka vie­tos kul­tū­ros ben­druo­me­nių, in­fra­struk­tū­ros bei po­ten­cia­lo si­tu­a­ci­ją.

Aly­taus ap­skri­ties RKT su­for­muo­ti pri­ori­te­tai bu­vo pri­sta­ty­ti kon­fe­ren­ci­jo­je, vy­ku­sio­je Aly­taus mies­to te­at­re. Į ją su­si­rin­ko ne­la­bai gau­sus bū­rys kul­tū­ros žmo­nių, ta­čiau ti­ki­ma­si, kad tei­kiant pro­jek­tus ak­ty­vu­mas bus pa­kan­ka­mai di­de­lis.

Ta­ry­bos pir­mi­nin­kė, dai­lė­ty­ri­nin­kė dr. Mar­ga­ri­ta Ja­nu­šo­nie­nė iš­sa­kė vil­tį, kad ir Aly­taus mies­to, ir vi­sos ap­skri­ties kū­rė­jai, ben­druo­me­nės ak­ty­viai da­ly­vaus kon­kur­se ir teiks pa­raiš­kas Kul­tū­ros ta­ry­bai. Ji pri­mi­nė, kad vi­sos pa­raiš­kos yra ver­tin­gos, net jei jos ne­lai­mė­jo fi­nan­sa­vi­mo.

Ir ne tik kaip nau­ja pa­tir­tis tei­kė­jams. Nes kuo dau­giau tei­kia­ma pa­raiš­kų, tuo di­des­nė ti­ki­my­bė at­ei­ty­je gau­ti dau­giau lė­šų Aly­taus ap­skri­čiai. Ir at­virkš­čiai, ma­žė­jant pa­raiš­kų skai­čiui, ma­žė­ja ir fi­nan­sa­vi­mas.

To­ly­gios kul­tū­ri­nės rai­dos įgy­ven­di­ni­mo Aly­taus ap­skri­ty­je 2020–2023 me­tų pri­ori­te­tai yra trys: pro­fe­sio­na­lios kū­ry­bos ska­ti­ni­mas ir sklai­da; et­no­kul­tū­ros tra­di­ci­jų tą­sa ir kul­tū­ros ke­lių kū­ri­mas; tarps­ri­ti­nis ben­dra­dar­bia­vi­mas.

Kaip sa­kė M.Ja­nu­šo­nie­nė, pir­muo­ju pri­ori­te­tu spren­džia­ma kul­tū­ros lau­ko dis­ba­lan­so pro­ble­ma, nes Aly­taus ap­skri­ty­je do­mi­nuo­ja mė­gė­jiš­kas me­nas ir et­no­kul­tū­ri­nių tra­di­ci­jų tęs­ti­nu­mo ska­ti­ni­mas.

Pro­fe­sio­na­lu­sis me­nas, iš­sky­rus te­at­ro sri­tį, at­sto­vau­ja­mas sil­pnai, to­dėl la­bai svar­bu iš­lai­ky­ti ra­cio­na­lią pro­por­ci­ją tarp et­no­kul­tū­ros ir pro­fe­sio­na­lio­sios kul­tū­ri­nės veik­los rė­mi­mo.

Be vals­ty­bės tiks­li­nės pa­ra­mos pro­fe­sio­na­li me­ni­nė kū­ry­ba pe­ri­fe­ri­jo­je pa­si­reiš­kia tik epi­zo­diš­kai: at­si­ra­dus me­ce­na­tų pa­ra­mai (vi­zu­a­lie­ji me­nai, mu­zi­ka) ar ko­mer­ci­niams pa­grin­dams (sce­nos me­nas, mu­zi­ka).

Di­džio­ji vi­suo­me­nės da­lis sto­ko­ja įgū­džių adek­va­čiai ver­tin­ti šiuo­lai­ki­nio pro­fe­sio­na­lio­jo me­no ap­raiš­kas, nes tie­siog ne­tu­rė­jo ga­li­my­bių la­vin­tis šio­je sri­ty­je ir pa­kan­ka­mai daž­nai bū­ti pro­fe­sio­na­laus me­no var­to­to­jais.

La­bai trūks­ta pro­fe­sio­na­liai vei­kian­čių me­no ga­le­ri­jų, kryp­tin­gai pri­sta­tan­čių šiuo­lai­ki­nio me­no ten­den­ci­jas. Pro­fe­sio­na­lios kū­ry­bos ska­ti­ni­mo ir sklai­dos pri­ori­te­tu vi­sų pir­ma sie­kia­ma di­din­ti kul­tū­ros pri­ei­na­mu­mą, ska­tin­ti at­ski­rus as­me­nis ir ben­druo­me­nes pa­tir­ti, ver­tin­ti pro­fe­sio­na­lius me­nus bei jais mė­gau­tis, o me­ni­nin­kus – ne tik kur­ti tam tik­rai au­di­to­ri­jai, bet ir ją įtrauk­ti į kū­ry­bos pro­ce­są.

Ant­ra­sis pri­ori­te­tas – et­no­kul­tū­ros tra­di­ci­jų tą­sa ir kul­tū­ros ke­lių kū­ri­mas.

Aly­taus ap­skri­ty­je do­mi­nuo­jan­ti kul­tū­ros sri­tis yra et­ni­nė kul­tū­ra ir mė­gė­jų me­nas. Nors dau­ge­lis sa­vi­val­dy­bių yra pa­tvir­ti­nu­sios et­ni­nės kul­tū­ros plėt­ros pro­gra­mas bei sa­vo biu­dže­tuo­se nu­ma­čiu­sios lė­šų, skir­tų tra­di­ci­nei kul­tū­rai puo­se­lė­ti, ap­sau­go­ti bei skleis­ti, re­gio­ne nė­ra su­kur­tų iš­skir­ti­nių kul­tū­ros ke­lių, o is­to­ri­nio ir kul­tū­ros pa­vel­do iš­sau­go­ji­mas bei ak­tu­a­li­za­vi­mas ne­re­tai nu­stu­mia­mas į ša­lį.

Dėl šių prie­žas­čių Aly­taus re­gio­nui bū­ti­na kur­ti iš­skir­ti­nį tra­di­ci­nį pro­duk­tą, ku­ris bū­tų pri­tai­ko­mas vie­tos iden­ti­te­tui, žy­miau­sioms as­me­ny­bėms iš­ryš­kin­ti. Pri­ori­te­tas pri­si­dė­tų prie kul­tū­ri­nio tu­riz­mo re­gio­ne ska­ti­ni­mo, su­jun­giant kul­tū­riš­kai ir me­niš­kai ar­ti­mus kul­tū­ros ir tu­riz­mo ob­jek­tus, me­ni­nius kū­ri­nius į vie­ną vi­su­mą – kul­tū­ri­nį ke­lią.

Ypač svar­bu tai, kad tra­di­ci­jų tęs­ti­nu­mo per­da­vi­mu už­si­im­tų as­me­ny­bės, ge­ban­čios į tra­di­ci­jas žvelg­ti kū­ry­biš­kai, su­teik­ti joms šiuo­lai­kiš­ką di­men­si­ją, ne­su­vul­ga­ri­nant et­no­kul­tū­ros sam­pra­tos.

Kas­die­ny­bės kul­tū­ra, o ji taip pat yra et­no­kul­tū­ros da­lis, ga­li plė­to­tis na­tū­ra­liai, be jo­kio iš­ori­nio re­gu­lia­vi­mo, ta­čiau, ma­tant opias pro­ble­mas, ga­li bū­ti ir są­mo­nin­gai ku­ria­ma.

Kul­tū­ros ke­lių kū­ri­mas na­tū­ra­liai ap­im­tų ir et­no­kul­tū­ros tra­di­ci­jų tą­są, ir kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­tų iš­sau­go­ji­mą, kul­tū­ri­nio tu­riz­mo ska­ti­ni­mą ir vie­tos iden­ti­te­to iš­sau­go­ji­mą.

Re­gio­ni­nių kul­tū­ros ke­lių kū­ri­mas smar­kiai pra­tur­ti­na ga­li­my­bes tu­ri­nio pras­me ir su­sie­ja ke­le­tą re­gio­no veiks­nių į ben­drą kul­tū­ri­nę vi­su­mą, tam­pa sva­riais kul­tū­ri­nio tu­riz­mo ir et­no­kul­tū­ri­nės veik­los reiš­ki­niais.

Tre­čiuo­ju – tarps­ri­ti­nio ben­dra­dar­bia­vi­mo pri­ori­te­tu – sie­kia­ma su­ak­ty­vin­ti ben­dra­dar­bia­vi­mą tarp ap­skri­ties sa­vi­val­dy­bių, ska­tin­ti tarps­ri­ti­nį ben­dra­dar­bia­vi­mą, mies­tų part­ne­rių ben­dra­dar­bia­vi­mą, kū­ry­bi­nių in­dust­ri­jų plėt­rą, tra­di­ci­nius tęs­ti­nius ren­gi­nius.

Aly­taus re­gio­ne nė­ra glau­des­nio ben­dra­dar­bia­vi­mo ir ben­drų pro­jek­tų kū­ri­mo tarp sa­vi­val­dy­bių kul­tū­ros įstai­gų ir ko­lek­ty­vų, ini­cia­ty­vų įgy­ven­di­ni­mo, iš­sky­rus pa­si­kei­ti­mą at­li­kė­jais kul­tū­ri­nių ren­gi­nių me­tu.

Tu­rė­tu­me ska­tin­ti ben­drų pro­jek­tų kū­ri­mą, siek­da­mi įgy­ven­din­ti nau­jas ir ak­tu­a­lias veik­las bei ini­cia­ty­vas, nau­din­gas pla­tes­niam kul­tū­ros var­to­to­jų ra­tui.

Pri­ori­te­tu ska­ti­na­ma kū­ry­bi­nių in­dust­ri­jų plėt­ra – kaip ir ki­tuo­se re­gio­nuo­se, grįž­tan­tys stu­di­jas bai­gę jau­ni ini­cia­ty­vūs žmo­nės Aly­tu­je ban­do įpras­min­ti sa­vo veik­lą, pa­nau­do­da­mi tu­ri­mas ži­nias, kur­da­mi ver­slus, su­si­ju­sius su me­ni­ne, me­di­jų ir kt. kū­ry­bi­ne veik­la.

Šios kul­tū­ri­nės sri­ties ska­ti­ni­mas pri­si­dė­tų prie nau­jų ver­slų kū­ri­mo ir me­di­jų bei me­no, ver­slo ir ki­tų sri­čių ben­dra­dar­bia­vi­mo ska­ti­ni­mo.

Šiuo me­tu Aly­taus ap­skri­ties re­gio­no kul­tū­ros ta­ry­bą su­da­ro: pir­mi­nin­kė Mar­ga­ri­ta Ja­nu­šo­nie­nė (Aly­taus m. sav.), pir­mi­nin­kės pa­va­duo­to­jas Ei­ta­ras Ka­zi­mie­ras Kru­po­vi­čius (Va­rė­nos r. sav.), na­riai Skaid­ra Tri­lu­pai­ty­tė (Lie­tu­vos kul­tū­ros ta­ry­bos na­rė), Eg­lė Ku­bi­lie­nė (Laz­di­jų r. sav.), An­ta­nas Bal­kė (Drus­ki­nin­kų sav.), To­mas Sut­kai­tis (Aly­taus m. sav.), Ro­ber­tas Oža­lins­kas (Aly­taus r. sav.), Ire­na Ab­ro­ma­vi­čie­nė (Aly­taus r. sav.), Ra­sa Kaz­laus­kie­nė (Laz­di­jų r. sav.), Jur­gi­ta Žu­kie­nė (Va­rė­nos r. sav.)., Ona Ol­šaus­kie­nė (Drus­ki­nin­kų sav.).

Pir­mą kar­tą RKT ver­tins ne tik kon­kur­sui pa­teik­tų pa­raiš­kų tu­ri­nį, bet ir jų są­ma­tą, iki šiol šis dar­bas bū­da­vo pa­ti­ki­mas LKT eks­per­tams, dir­ban­tiems cen­tre, o ne re­gio­nuo­se. 

Stip­rin­ti regioninę kultūrą ga­li­ma tik gy­ve­nant Mar­cin­ko­ny­se, Ei­čiū­nuo­se, Mer­ki­nė­je, Aly­tu­je, o ne Lon­do­ne, Pa­ry­žiu­je ar Vil­niu­je

„Mie­li ko­le­gos, ben­dra­min­čiai, su­si­rin­kę į šią kon­fe­ren­ci­ją,

kal­bė­ti apie to­ly­gią kul­tū­ri­nę rai­dą re­gio­nuo­se, kai gy­ven­to­jų tan­ku­mas Lie­tu­vo­je vie­na­me že­mės hek­ta­re di­dė­ja tik Vil­niu­je ir kai­mo bei li­ku­sių Lie­tu­vos mies­tų ir mies­te­lių ka­pi­nė­se, o mū­sų gy­ve­ni­mas, Arū­no Sver­dio­lo ir Da­riaus Kuo­lio tvir­ti­ni­mu, lėkš­tė­ja, – yra su­dė­tin­ga.

Er­nes­tas Pa­ruls­kis, 2017 me­tais kal­bė­da­mas apie kul­tū­ros plėt­rą re­gio­nuo­se, to­bu­lą re­gio­ni­nį kul­tū­ros mo­de­lį įžvel­gė Mer­ki­nė­je, ku­ri 2016 me­tais bu­vo pa­skelb­ta Ma­žą­ja Lie­tu­vos kul­tū­ros sos­ti­ne. Sa­vo ko­men­ta­re „Mer­ki­nės mo­de­lis“ jis at­krei­pė dė­me­sį, kad dau­ge­lis ar­te­fak­tų Mer­ki­nės vie­šo­jo­je erd­vė­je at­si­ra­do dar prieš Mer­ki­nei tam­pant Ma­žą­ja Lie­tu­vos kul­tū­ros sos­ti­ne. Šie­met, Mer­ki­nės mies­tui at­vė­rus du­ris, jų at­si­ra­do dar dau­giau. Pa­ruls­kis, įžvelg­da­mas Mer­ki­nės pa­vyz­dy­je to­bu­lą kul­tū­ros plėt­ros re­gio­nuo­se mo­de­lį, įvar­di­jo ir prie­lai­das sėk­min­gam mo­de­liui. Ci­tuo­ju: „Žiū­rė­kit – tar­pins­ti­tu­ci­nis ir tar­pre­gio­ni­nis ben­dra­dar­bia­vi­mas – yra, kul­tū­ros fi­nan­sa­vi­mas vyks­ta iš ke­tu­rių šal­ti­nių:

1. vals­ty­bės, iš­lai­kanios kul­tū­ros cen­trą ir su­tei­kianios ga­li­my­bę da­ly­vau­ti kon­kur­suo­se;

2. sa­vi­val­dy­bės – per mu­zie­jų;

3. me­ce­na­vi­mo, ku­rio do­ta­ci­ja pa­de­da pa­į­vai­rin­ti kul­tū­ros pra­mo­gas;

4. pri­vačių rė­mė­jų.“

Pa­mi­nė­jęs, kad Mer­ki­nė­je į kul­tū­ros pro­jek­tus įtrau­kia­ma ben­druo­me­nė ir sa­va­no­riai, o ini­ci­juo­ja­mi pro­jek­tai, bū­da­mi vi­siš­kai lo­ka­lūs, yra įdo­mūs ir glo­ba­liai ska­ti­na tu­riz­mą ir kū­ry­bi­nes in­dust­ri­jas, E.Pa­ruls­kis pri­mi­nė re­gio­nų plėt­ros įsta­ty­mo są­vo­kas ir sa­kė: „At­ro­dy­tų, te­rei­kia im­ti Mer­ki­nės mo­de­lį ir pa­vers­ti jį sėk­mės for­mu­le. De­ja, for­mu­lė ne­iš­ei­na. Nes vie­nas iš kin­ta­mų­jų jo­je bū­tų žmo­nės, ku­rie ir su­gal­vo­ja, o vė­liau pa­da­ro ide­a­lius mo­de­lius. Na, o ki­toks kin­ta­ma­sis lyg­ty­je duos ir ki­to­kį re­zul­ta­tą – ne­bū­ti­nai ide­a­lų.“

Grįž­tam prie es­mi­nio klau­si­mo. Žmo­nės. Žmo­gaus gy­ve­ni­mo ant že­mės ir iš že­mės, miš­ko ir van­de­nų pa­gim­dy­ta et­no­kul­tū­ra, nyks­tant se­na­jam žmo­nių gy­ve­ni­mo bū­dui, mū­sų aky­se nyks­ta ne­grįž­ta­mai, nors en­tu­zias­tų dė­ka vie­na­me ar ki­ta­me Aly­taus ap­skri­ties kie­me­ly­je ji dar al­suo­ja. Žvel­giant į mies­tą, kil­tų re­to­ri­nis klau­si­mas: ka­da Aly­taus mies­tas, pre­ten­duo­jan­tis bū­ti Dai­na­vos kraš­to sos­ti­ne, tu­rės Dai­lės ga­le­ri­ją. Ne pa­ro­di­nes erd­ves mu­zie­ju­je, te­at­re ar ko­kio­je nors baž­ny­čio­je, o tik­rą ga­le­ri­ją? Ar ga­li mies­tas, ne­tu­rin­tis sa­vo ga­le­ri­jos, va­din­tis mies­tu? Gal tai tik gy­ven­vie­tė? Tą pa­tį ga­li­ma pa­sa­ky­ti ir apie Drus­ki­nin­kus. Duo­nos tu­ri­me so­čiai, žai­di­mų per akis, o kaip su kul­tū­ra? Su­pran­ta­ma, ne ga­le­ri­jos bu­vi­mas ar ne­bu­vi­mas le­mia mies­to, ben­druo­me­nės gy­ve­ni­mo ko­ky­bę. Tai tik vie­na iš su­de­da­mų­jų hu­ma­ni­ta­ri­nio vi­suo­me­nės švie­ti­mo da­lių, ku­rių vi­su­ma su­da­ro są­ly­gas, kad gy­ve­ni­mas „lėkš­tė­je“ įgau­tų pi­lie­ti­nės vi­suo­me­nės, vals­ty­bės kū­ri­mo ga­lių.

Pa­kar­to­siu tai, ką sa­kiau Vil­niu­je, at­si­im­da­mas Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus pre­mi­ją. 2018 me­tais vie­no jau­no – Mer­ki­nę ku­rian­čio ver­sli­nin­ko – Vid­man­to Ja­ka­vo­nio, pa­klau­siau, ko­dėl jis su šei­ma grį­žo iš An­gli­jos, ku­rio­je sėk­min­gai gy­ve­no. Jis at­sa­kė: vie­na iš svar­biau­sių pa­ska­tų bu­vo tai, kad feis­bu­ke se­kiau ak­ty­vią Mer­ki­nės mu­zie­jaus kul­tū­ri­nę veik­lą ir aš pa­ti­kė­jau, kad čia kaž­ką ga­li­ma su­kur­ti. Įsi­klau­sy­ki­me SU­KUR­TI...

Vals­ty­bės kū­ri­mo pra­džio­je daž­nai tek­da­vo gir­dė­ti, kaip sal­do­fo­nai te­le­vi­zi­jos ek­ra­ne suok­da­vo: pa­sta­ty­sim eko­no­mi­ką ant ko­jų, ta­da im­si­mės kul­tū­ros. Ne eko­no­mi­ka ku­ria kul­tū­rą, o kul­tū­ra ku­ria eko­no­mi­ką ir vals­ty­bę, ku­rio­je mums bū­tų sau­gu ir ge­ra gy­ven­ti ir iš ku­rios nie­kam nie­kur ne­rū­pė­tų iš­va­žiuo­ti. Ir čia iš­ky­la ne­pa­pras­tai sun­ki už­duo­tis: bū­ti­na stip­rin­ti re­gio­ni­nę kul­tū­rą, o ją stip­rin­ti ga­li­ma tik gy­ve­nant Mar­cin­ko­ny­se, Ei­čiū­nuo­se, Mer­ki­nė­je, Aly­tu­je, o ne Lon­do­ne, Pa­ry­žiu­je ar Vil­niu­je. Tad no­riu pa­lin­kė­ti sėk­mės mums vi­siems čia ir da­bar, stip­ri­nant ir puo­se­lė­jant re­gio­ni­nę kul­tū­rą.“

Algimantas Černiauskas šią svei­kinimo kalbą pasakė konferencijoje Alytuje.