Gied­rė Sur­do­kai­tė: „Kla­si­ki­nė mu­zi­ka – at­gai­va sie­lai”

– Kaip at­pa­žin­ti, kad esi pa­šauk­tas mu­zi­kai?

– Vie­nas iš es­mi­nių po­žy­mių, pa­ro­dan­čių, jog žmo­gus tu­ri pa­šau­ki­mą bū­ti me­no pa­sau­lio da­li­mi – be­ga­li­nė mei­lė mu­zi­kai. Ne­re­tai po­lin­kis į tam tik­rą pro­fe­si­ją at­si­sklei­džia vai­kys­tė­je, kai žmo­gus ne­su­reikš­mi­na ki­tų nuo­mo­nės ir ne­bi­jo pa­ro­dy­ti tik­ro­jo sa­vęs. Dau­ge­lis gar­sių at­li­kė­jų jau nuo anks­ty­vo am­žiaus su­vo­kia, jog me­nas, kon­cer­tai ir pub­li­ka – ne­at­sie­ja­ma jų gy­ve­ni­mo da­lis. Kiek­vie­nas as­muo trokš­ta, kaip nors įpras­min­ti sa­vo bū­tį, no­ri jaus­tis lai­min­gas, sėk­min­gas bei rei­ka­lin­gas. Jei­gu in­di­vi­das pa­ste­bi, jog mu­zi­ka jo eg­zis­ten­ci­jai su­tei­kia pras­mę, pa­de­da re­a­li­zuo­ti sa­ve, o me­ni­nė veik­la ne tik tei­kia di­de­lį džiaugs­mą, bet ir da­ro tei­gia­mą po­vei­kį ap­lin­ki­niams – ver­tė­tų su­si­mąs­ty­ti apie kar­je­rą mu­zi­kos sri­ty­je.

– Ar Jū­sų vai­kys­tė­je nuo ma­žens bu­vo mu­zi­kuo­ja­ma?

– Ma­no vai­kys­tė­je mu­zi­kuo­ja­ma ne­bu­vo, už­au­gau ne mu­zi­kan­tų šei­mo­je, ta­čiau nuo pat ma­žens ma­ne ža­vė­jo kla­si­ki­nė mu­zi­ka, kon­cer­tai, sce­na. Jau vai­kys­tė­je su­pra­tau, jog mu­zi­ka yra ma­no gy­ve­ni­mo da­lis. Nuo de­vy­ne­rių pra­dė­jau mo­ky­tis Aly­taus mu­zi­kos mo­kyk­lo­je, gro­jau smui­ku bei dai­na­vau. Vie­nas iš es­mi­nių mo­men­tų ma­no mu­zi­ki­nia­me ke­ly­je bu­vo, kai ket­vir­to­je kla­sė­je pra­dė­jau mo­ky­tis pas smui­ko mo­ky­to­ją eks­per­tę Ri­tą Fren­dze­lie­nę. Ši nuo­sta­bi pe­da­go­gė ne tik pa­dė­jo man žen­kliai pa­to­bu­lin­ti tech­ni­nius gro­ji­mo smui­ku as­pek­tus, bet ir pa­ro­dė, kaip svar­bu tei­sin­gai in­ter­pre­tuo­ti kū­ri­nius, kaip įžvelg­ti įvai­rius cha­rak­te­rius, spal­vas ir emo­ci­jas mu­zi­ko­je.

– Kas Jums yra gra­ži mu­zi­ka?

– Man gra­ži mu­zi­ka to­kia, ku­ri pa­de­da žmo­gui tap­ti ge­res­niam. Gra­ži mu­zi­ka ska­ti­na in­di­vi­dą to­bu­lė­ti, mo­ty­vuo­ja, pa­de­da įžvelg­ti gė­rį sa­vy­je bei ki­tuo­se, at­ras­ti vi­di­nę ra­my­bę ir pa­keis­ti po­žiū­rį į pa­sau­lį. Vie­na iš emo­ciš­kai tur­tin­giau­sių bei la­biau­siai dva­siš­kai to­bu­lė­ti as­me­nį ska­ti­nan­čių mu­zi­kos rū­šių – kla­si­ki­nė mu­zi­ka. Jo­je ga­li­me at­ras­ti įvai­riau­sių cha­rak­te­rių, nuo­tai­kų, spal­vų ir jaus­mų. Aš vi­sa­da la­bai džiau­giuo­si at­lik­da­ma kla­si­ki­nę mu­zi­ką, nes kiek­vie­ną kar­tą ją be­gro­jant įžvel­giu vis nau­jų de­ta­lių, spal­vų bei emo­ci­jų. To­kia iš­raiš­kin­ga ir nie­ka­da ne­at­si­bos­tan­ti mu­zi­ka ne tik ska­ti­na ma­ne to­bu­lė­ti, bet ir ne­pa­lie­ka pub­li­kos abe­jin­gos.

– Pa­tar­ki­te, kaip ras­ti sa­vo gy­ve­ni­mo ke­lią?

– Vie­nas svar­biau­sių da­ly­kų at­ran­dant sa­vo gy­ve­ni­mo ke­lią – pa­žin­ti sa­ve. Tik su­pras­da­mas sa­vo stip­ry­bes ir sil­pny­bes, ži­no­da­mas, ko­kia veik­la tei­kia dau­giau­sia džiaugs­mo, bei at­si­žvelg­da­mas į sva­jo­nes ir sie­kius as­muo ga­li su­ras­ti gy­ve­ni­mo ke­lią. Jei­gu dirb­da­mas žmo­gus jau­čia­si lai­min­gas, veik­la tu­ri pras­mę ir pri­si­de­da prie in­di­vi­do as­me­ni­nio to­bu­lė­ji­mo, tai žen­klas, jog ei­na­ma tei­sin­gu ke­liu. Taip pat, be­ieš­kant sa­vo gy­ve­ni­mo tiks­lo, rei­kia ne­pa­mirš­ti ir po­vei­kio ap­lin­ki­niams. Daž­niau­siai lai­min­gi jau­čia­mės tik ta­da, kai mū­sų po­el­giai ar veik­la da­ro tei­gia­mą įta­ką ki­tiems žmo­nėms.

– Kaip mu­zi­ka ga­li pa­dė­ti iš­gy­ven­ti šį ne­leng­vą lai­ko­tar­pį?

– Jau nuo se­no ži­no­ma, jog mu­zi­ka gy­do sie­lą. Kla­si­kos klau­sy­ma­sis ne tik da­ro tei­gia­mą įta­ką mū­sų emo­ci­nei bū­se­nai, pa­de­da su­ma­žin­ti įtam­pą ar stre­są, bet ir pra­tur­ti­na vaiz­duo­tę, ska­ti­na kū­ry­biš­ku­mą. Net ir šiuo su­dė­tin­gu lai­ko­tar­piu kiek­vie­nas ga­li­me leis­ti mu­zi­kai mums pa­dė­ti. Šiais lai­kais iš­ma­nio­sios tech­no­lo­gi­jos ne tik itin pa­leng­vi­na mū­sų dar­bą, pa­de­da efek­ty­viau at­lik­ti už­duo­tis, su­ras­ti rei­kia­mą in­for­ma­ci­ją, bet ir lei­džia klau­sy­tis mėgs­ta­mos mu­zi­kos bet ku­riuo me­tu. Be­veik vi­si ga­li­me skir­ti bent pen­kias ar de­šimt mi­nu­čių per die­ną kla­si­kos klau­sy­mui, taip pa­ge­rin­da­mi emo­ci­nę sa­vi­jau­tą šiuo ne­leng­vu lai­ko­tar­piu.

– Mu­zi­ka – mei­lė iš pir­mo žvilgs­nio?

– Tik­rai taip! Te­rei­kia tik „pa­žvelg­ti į mu­zi­ką“. La­bai džiu­gu, kad tiek pa­sau­ly­je, tiek po tru­pu­tį Lie­tu­vo­je žmo­nių po­žiū­ris į kla­si­ki­nę mu­zi­ką ge­rė­ja. Šiais lai­kais ste­re­o­ti­pai, jog kla­si­ka – la­bai rim­ta, su­dė­tin­ga ir skir­ta tik vy­res­nio am­žiaus as­me­nims, jau ne­be to­kie ak­tu­a­lūs. Šiuo­lai­ki­nės tech­no­lo­gi­jos su­da­ro ga­li­my­bę dau­giau žmo­nių pa­si­klau­sy­ti įvai­rios mu­zi­kos ir pa­tiems iš­si­rink­ti, ko­kios me­lo­di­jos jiems pa­tin­ka. Daž­niau­siai už­ten­ka iš­girs­ti tik ke­le­tą kla­si­ki­nių kū­ri­nių, kad as­muo su­pras­tų, jog jam pa­tin­ka to­kia mu­zi­ka. Ži­no­ma, di­džiau­sią tei­gia­mą efek­tą tu­ri ap­si­lan­ky­mas kon­cer­te.

– Kaip šian­dien gy­ve­na mu­zi­kos žmo­gus, kai at­ro­do, kad me­nas iš­gy­ve­na kri­zę?

– Vi­sais lai­kais mu­zi­kan­to gy­ve­ni­mas ne­bu­vo leng­vas. Anks­čiau as­muo, pa­si­rin­kęs mu­zi­kan­to pro­fe­si­ją, su­si­dur­da­vo su di­de­liais fi­nan­si­niais sun­ku­mais, lais­vo lai­ko ir po­il­sio sto­ka, nuo­la­tos jau­tė įtam­pą bei stre­są. De­ja, bet to­kios pro­ble­mos ak­tu­a­lios ir šio­mis die­no­mis. Vis dėl­to, nors ir at­ro­do, jog me­nas da­bar­ti­niu me­tu iš­gy­ve­na kri­zę, o rū­pes­čiai bei iš­šū­kiai tik di­dė­ja, to­kia si­tu­a­ci­ja pri­ver­čia mu­zi­kos žmo­gų nuo­la­tos to­bu­lė­ti, ieš­ko­ti kū­ry­bin­gų spren­di­mų bei puo­se­lė­ti dva­si­nes ver­ty­bes. Šian­die­niai sun­ku­mai ska­ti­na me­no pa­sau­lio at­sto­vą ne tik ieš­ko­ti nau­jų bū­dų, kaip su­do­min­ti pub­li­ką, bet ir kaip iš­lai­ky­ti mu­zi­kos klau­sy­mą­si svar­bia žmo­gaus gy­ve­ni­mo da­li­mi.

– Jū­sų pa­ta­ri­mas žmo­gui, ku­ris ieš­ko sa­vęs.

– Al­ber­tas Eins­tei­nas yra pa­sa­kęs, jog „yra tik du bū­dai, kaip gy­ven­ti. Vie­nas – gal­vo­ti, kad ste­buk­lų ne­bū­na. Ki­tas – gal­vo­ti, jog vis­kas yra ste­buk­las“. Aš pa­ta­riu į gy­ve­ni­mą žvelg­ti kaip į ste­buk­lą, džiaug­tis ir bran­gin­ti kiek­vie­ną aki­mir­ką, ne­bi­jo­ti su­klys­ti bei daug ir drą­siai sva­jo­ti! Taip pat, be­ieš­kant sa­vęs, la­bai svar­bu kar­tais su­sto­ti ir įsi­klau­sy­ti į sa­ve ir pa­sau­lį, pa­si­steng­ti pa­ste­bė­ti nors ir ma­žus, ta­čiau es­mi­nius da­ly­kus, ug­dy­ti dva­si­nes ver­ty­bes, su­si­dė­lio­ti pri­ori­te­tus bei jaus­ti dė­kin­gu­mą. Ži­no­ma, sa­ve at­ras­ti pa­de­da ir kla­si­ki­nės mu­zi­kos klau­sy­mas.