Mak­niū­nų gas­pa­di­nė – su cik­rai dzi­dziu­le dzū­kiš­ka šir­dzi­mi (4)

„Makniūnų sodžiaus“ šventėms makniūniškė Danguolė Muzikevičienė visuomet išvirs skanios sriubos, o dažnai prikepa ir bulvinių bandų, kurias valgytojams patiekia su keliais padažais.
„Makniūnų sodžiaus“ šventėms makniūniškė Danguolė Muzikevičienė visuomet išvirs skanios sriubos, o dažnai prikepa ir bulvinių bandų, kurias valgytojams patiekia su keliais padažais.
Veik­li „Mak­niū­nų so­džiaus“ ben­druo­me­nė, jos ak­ty­vas – tar­si kumš­tis. Ben­druo­me­nės pir­mi­nin­kė Da­lė Ba­ra­naus­kie­nė pa­gy­rų ne­gai­lė­jo dau­ge­liui na­rių, bet su­in­tri­ga­vo re­tai gir­di­mas pa­sa­ky­mas, kad apie ak­ty­vi­ą­ją Dan­guo­lę Mu­zi­ke­vi­čie­nę nie­kas blo­go žo­džio ne­pa­sa­ky­tų, nes ji tu­ri „cik­rai dzi­dziu­lę dzū­kiš­ką šir­dzį“. „Ji sa­vo ben­druo­me­niš­ka veik­la Mak­niū­nuo­se – lyg per­las, kai­mo darbš­tu­mo įsi­kū­ni­ji­mas“, – sa­kė ben­druo­me­nės pir­mi­nin­kė, skir­da­ma ir ki­tiems na­riams gra­žių žo­džių. Tė­viš­kė­je, Mak­niū­nuo­se, įsi­tvir­ti­nu­si D.Mu­zi­ke­vi­čie­nė la­biau­siai gar­sė­ja kaip gas­pa­di­nė, tad ir Al­do­nos KU­DZIE­NĖS po­kal­bis su ja il­giau­siai su­ko­si apie mais­tą.

– Esa­te ak­ty­vi „Mak­niū­nų so­džiaus“ ben­druo­me­nės na­rė. Kur pa­si­suk­si­te, ten ge­ra nuo­tai­ka esan­čius nu­tei­kia­te. Štai ba­ga­ži­nių tur­ge­ly­je ar­ba­ta ir karš­ta rau­gin­tų ko­pūs­tų sriu­ba šil­dė­te su­ša­lu­siuo­sius. Ko­kiais dar ge­bė­ji­mais, be mais­to ga­mi­ni­mo, esa­te Kū­rė­jo ap­do­va­no­ta?

– Oi, vi­sų ir ne­su­skai­ty­čiau. Mo­ku vi­sus vy­riš­kus ir mo­te­riš­kus dar­bus nu­dirb­ti. Ne­si­gi­riant, ką pa­im­siu, tą ir pa­da­ry­siu. Toks tė­tis, Ka­zi­mie­ras Vi­dei­ka, bu­vo. Dau­giau­sia už­si­ė­mė kal­vys­te, bet mo­kė­jo ir vi­sus ki­tus ūkio dar­bus at­lik­ti. Bro­lis Kęs­tu­tis ir­gi į kal­vys­tę nu­kry­po, Gin­ta­ras ta­po sta­liu­mi, se­suo Onu­tė siu­vė­ja, Vir­gi­ni­ja – kir­pė­ja.

Aš taip pat mez­gu, siū­ti, verp­ti ra­te­liu vil­nas mo­ku. Dro­ži­nė­ju su­ve­ny­ri­nius ba­ra­vy­kus. Daug jų pri­dro­žiu, bet iš­da­li­nu, tik vie­ną sau esu pa­si­li­ku­si.

 

– Mais­to ga­my­ba – ne­si­bai­gian­tis pro­ce­sas. Ir, sa­ky­čiau, kū­ry­bi­nis dar­bas. Tai pa­kal­bė­ki­me pir­miau­sia apie šei­mi­nin­ka­vi­mą. Šven­tė­je, ne na­mų vir­tu­vė­je – puo­dai sun­kūs, rei­kia pa­si­steng­ti juos pa­kil­no­ti. Pa­gal­bi­nin­kų vi­suo­met tu­ri­te?

– Pa­gal­bi­nin­kų vi­sa­da tu­riu, dar nė kar­to nie­kas ne­at­si­sa­kė pa­dė­ti. Ką ga­min­ti ben­druo­me­nės šven­tėms, spren­džiu ne aš vie­na, o vi­si ben­druo­me­niš­kai.

Ar­čiau­siai ma­nęs ir pir­ma­sis į pa­gal­bą at­sku­ba vy­ras Ju­lius. Jis ži­no, kad tu­riu rim­tų stu­bu­ro pro­ble­mų, pa­gelbs­ti. Nuo gu­lė­ji­mo iš­var­žų ne­bū­na, Aly­tu­je gy­ven­da­ma daug ir sun­kiai dir­bau. Ir į tė­viš­kę su­grį­žę ne­po­nau­ja­me, tu­ri­me ne­ma­žą ūkį, vi­so­kio gė­rio pa­tys už­si­au­gi­na­me.

 

– Pa­si­da­lin­ki­te ko­kia nors pa­slap­ti­mi, pa­vyz­džiui, ver­dant ko­pūs­tie­nę. Ar­ba, kaip ap­si­skai­čiuo­ti, kiek mais­to ga­min­ti šven­tėms, kad ne­rei­kė­tų iš­mes­ti per­tek­liaus?

– Pa­slap­čių jo­kių ne­tu­riu, da­rau su mei­le ir vis­kas pa­vyks­ta sa­vai­me. Skai­čiuo­ti ne­skai­čiuo­ju, ver­du pa­gal įpra­ti­mą ir tiek. Likt be­veik ne­lie­ka, o jai ir lik­tų, tai tu­riu viš­ty­čių, šu­niu­kų. Bet mais­to per­tek­liaus, kiek šven­tėms ga­mi­na­me, ne­bu­vo dar.

Ga­liu pa­sa­ky­ti, kad ko­pūs­tų sriu­bą gar­di­nu spir­gu­čiais, svies­te už­ke­pu svo­gū­ną ir mor­kų. Ma­nau, kad sko­nis pri­klau­so ir nuo to, kad ver­du ne ant du­ji­nės, o ant ply­tos. Net kal­bos nė­ra, kad ant ply­tos pa­ga­min­tas mais­tas yra ska­nes­nis. Ply­ta juk pa­ku­ria­ma mal­ko­mis.

 

– Kiek­vie­nas ra­gau­to­jas yra ir Jū­sų ge­bė­ji­mų ver­tin­to­jas, sa­vo­tiš­kas tei­sė­jas. Ko­kių kom­pli­men­tų su­lau­kia­te? Koks Jū­sų pa­tie­ka­las su­lau­kia iš­skir­ti­nio val­gy­to­jų dė­me­sio?

– Kom­pli­men­tų ne­lau­kiu, ma­ne pa­pras­tai vi­si val­gy­to­jai ži­no, jų šyp­se­na – di­džiau­sia pa­dė­ka.

Ban­dos pir­miau­sia su­val­go­mos. Sa­vo šei­mai kiek­vie­ną sa­vait­ga­lį ke­pu ar­ba bul­vi­nes ban­das, ar­ba vė­da­rus.

Vie­nas ma­lo­nu­mas man yra su­ki­nė­ji­ma­sis vir­tu­vė­je: ne­sku­bu, vis­ką iš anks­to su­si­pla­nuo­ju, su­si­ruo­šiu. Juk per tiek lai­ko su­si­for­ma­vo įgu­di­mas. Ži­nau, kad nuo pe­čiaus pa­kū­ri­mo iki pa­tie­ka­lų ant sta­lo ne­ši­mo – trys va­lan­dos.

 

– Pro­duk­tus ap­skai­čiuo­ti, su­spė­ti lai­ku pa­ga­min­ti – jau aukš­tos meist­rys­tės bruo­žas. Ga­min­da­ma la­bai kruopš­čiai se­ka­te re­cep­tą ar esa­te lin­ku­si ir pa­džia­zuo­ti?

– Re­cep­tų ne­si­lai­kau, pui­kiai ži­nau, ką da­rau. Ran­kos, kaip sa­ko­ma, jau yra ati­dirb­tos, tad daug mąs­ty­ti ne­rei­kia.

 

– Ar yra kaž­kas, ko ne­mėgs­ta­te ga­min­ti? Ko­kių pro­duk­tų ap­skri­tai ven­gia­te ruoš­da­ma šei­mai? Ir dar la­bai svar­bu prie­sko­niai, ko­kie yra Jū­sų mėgs­ta­miau­si?

– Tur­būt, kad nė­ra pa­tie­ka­lo, ku­rio ne­mo­kė­čiau ar ne­no­rė­čiau ga­min­ti. Re­čiau ke­pu py­ra­gus, bet se­no­vi­nę bul­ką, ko­kią kep­da­vo ma­no ma­ma ir any­tė­lė, iki da­bar iš­ke­pu.

Pa­grin­di­niai prie­sko­niai – sa­lie­rai, pet­ra­žo­lės, čes­na­kai, kra­pai. Rin­ki­nu­kų sriu­bai, troš­ki­niams pri­siau­gi­nu, pri­si­ruo­šiu iš anks­to, vie­nus šal­dau, ki­tus džio­vi­nu.

Tre­čiam mū­sų anū­kė­liui Na­ta­nie­liui, ku­riam da­bar ke­tu­ri mė­ne­siai, jau pri­ruo­šiau sa­vo dar­žo dar­žo­vių rin­ki­nė­lių sriu­by­tei, kai jau ga­lės jas val­gy­ti.

 

– Ar Jū­sų žie­mos me­niu ski­ria­si nuo va­sa­ros? Ar pan­de­mi­ja pa­kei­tė Jū­sų val­gia­raš­tį?

– Vi­suo­met sve­čiams ska­niau­sia – duo­nos tor­tas, ban­dos ant ko­pūs­to la­po ir vė­da­rai. Bet mū­sų šei­mos val­gia­raš­tis – įvai­res­nis. O jei svei­ka­tė­lė leis­tų, daug dau­giau vis­ko da­ry­čiau.

Va­sa­rą, kaip ir vi­siems, taip ir mums, no­ri­si kaž­ko gai­ves­nio, leng­ves­nio.

 

– Tur­būt ir Jū­sų šei­mai, kaip ir dau­ge­lio, nė­ra ga­li­my­bės vi­siems su­sės­ti prie pus­ry­čių ar pie­tų sta­lo?

– Vi­si kar­tu kas­dien ne­su­sė­dam, nes vai­kai tu­ri sa­vas šei­mas.

Bet ma­no mar­čios ir duk­ra – la­bai ge­ros, daž­nai sve­čiuo­ja­si, tad pa­de­da ap­si­dirb­ti dar­žuo­se, vie­na nie­kaip ne­su­spė­čiau, o ir per sun­ku bū­tų.

 

– Ar pa­ste­bi­te, kad žmo­nės jau ki­taip ver­tin­tų mais­tą, nau­do­tų ki­tus pro­duk­tus?

– Žmo­nės skir­tin­gai mai­ti­na­si. Yra lin­ku­sių į ve­ge­ta­riz­mą. Tai kiek­vie­no pa­si­rin­ki­mas.

 

– O šios vie­to­vės, Mak­niū­nų, ko­kie anuo­met bu­vo tra­di­ci­niai pa­tie­ka­lai? Ne­te­ko do­mė­tis, ką čia gy­ve­nę žmo­nės nau­do­jo kas­die­niam ir šven­čių mais­tui?

– Kaip mes au­go­me, ska­niau­sias val­gis bu­vo la­ši­nu­kai su ci­bu­liu ir van­de­ny­je su­drė­kin­ta duo­ny­tė su cuk­ru­mi.

A. a. ma­my­tė kiek­vie­ną sek­ma­die­nį šei­my­nai kep­da­vo bul­vi­nes ban­das, prie jų pa­dė­da­vo varš­kės ir spir­gučių pa­da­žo. Li­ku­tį pečiui pa­šau­da­vo grie­ti­ne už­py­lu­si. Iš­šu­tu­sios karš­ty­je ban­dos bu­vo ypa­tin­gai ska­nios.

Ir mū­sų vai­kai la­biau­siai mėgs­ta ban­das ant ko­pūs­to la­po su varš­ke ir spir­gu­čiais bei troš­kin­tu triu­šiu. O anū­ku­čiai, ku­rių jau tu­ri­me tris, jau val­go tą pa­tį, ką ir vi­si, iš­sky­rus ma­žiau­si­ą­jį.

 

– Ga­mi­na­te ska­niai, pa­tei­kia­te es­te­tiš­kai. Apie sa­vo ka­vi­nu­kę ar val­gyk­lė­lę ne­sva­jo­ja­te?

– Sva­jo­nės apie sa­vo ka­vi­nę ir lie­ka sva­jo­nė­mis. Ka­vi­nei ati­da­ry­ti rei­kia la­bai ne­ma­žų in­ves­ti­ci­jų, o ki­ta, kas jo­je lan­ky­sis? Juk čia kai­mas, žmo­nių re­ta.

Man ge­riau, kai aš vai­ši­nu už jų šyp­se­nas. Be to, la­bai daug dirb­ti aš ne­ga­liu, kaip jau mi­nė­jau – dėl svei­ka­tos.

 

– Da­bar daug lei­džia­ma re­cep­tų kny­gų. Ar do­mi­tės jo­mis, per­ka­te? Ar vis­ko ži­no­te tiek, kad ir pa­ti ga­li­te iš­leis­ti ne­plo­ną ku­li­na­ri­nę kny­gą?

– Apie re­cep­tų kny­gą ne­sva­jo­ju. Juk ga­min­ti da­bar vi­si mo­ka, jei­gu no­ri. Aš no­riai, kas tik pa­pra­šo, pa­mo­kau, pa­ta­riu, be jo­kių pa­slap­čių.

Pa­si­da­lin­siu duo­nos tor­to ga­mi­ni­mo pro­ce­su. Pri­sip­jaus­ty­ti kuo gra­žiau, juos­te­lė­mis, pa­tin­kan­čios duo­nos, iš­kep­ti įpras­tai, kiek­vie­ną juos­te­lę įtrin­ti čes­na­ku. Ta­da gra­žiai su­dės­ty­ti, pa­gar­din­ti ma­jo­ne­zu ir tar­kuo­tu sū­riu. Iš­puoš­ti taip, kaip kiek­vie­nam no­ri­si.

 

– Ma­din­ga kal­bė­ti apie tai, kas į mū­sų na­mų vir­tu­ves at­ke­liau­ja iš miš­kų, pie­vų, so­dų ir van­dens. Ko Jūs ran­da­te Mak­niū­nų apy­lin­kių gam­to­je?

– Žo­le­lių ar­ba­toms pri­si­ren­ku iki va­liai. Pa­ti vai­ruo­ju au­to­mo­bi­lį, tad ir iš to­liau žo­ly­nė­lių pri­si­rin­ku­si par­si­ve­žu. Gy­ve­na­me vien­kie­my­je, šva­rio­je gam­to­je, ap­link vi­so­kio vel­nio, tin­kan­čio ar­ba­toms ir prie­sko­niams ran­di.

Tu­ri­me sa­vo pir­tį, ten ir­gi pe­rin­tis rei­kia tu­rė­ti įvai­rių vais­ti­nių žo­ly­nė­lių.

Tik ne­rei­kia žmo­gui kaup­ti pyk­čio, nes jis nė­ra jam į svei­ka­tą. O ge­riau­sias svei­ka­ti­ni­mo­si bū­das – ju­dė­ti, tuo­met už­si­mirš­ta vi­si ne­ga­la­vi­mai.

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.