Ine­sa Pil­ve­ly­tė: „Ma­no šei­mi­nin­kas – te­at­ras”

– Ine­sa, jei mū­sų mies­to te­at­ro is­to­ri­ją įsi­vaiz­duo­tu­me kaip že­mė­la­pį, su kū­ry­bos vir­šu­kal­nė­mis ir slė­niais, emo­ci­jo­mis, kul­tū­ros (ir ne­la­bai) po­li­ti­ko­mis, Aly­taus is­to­ri­ja ir da­bar­ti­mi, pa­ga­liau te­at­ri­niu kon­teks­tu pla­či­ą­ja pras­me – ko­kios bū­tų te­at­ro ko­or­di­na­tės šian­dien?

– La­bai no­rė­čiau ti­kė­ti, kad esa­me įkal­nė­je – pa­ke­liui į vir­šu­kal­nę. Ži­no­ma, mū­sų kal­nas nė­ra ap­juos­tas ža­liuo­jan­čiais slė­niais. Gal net prie­šin­gai, prieš tris­de­šimt me­tų čia bu­vo dyk­vie­tė su vos vie­na ki­ta oaze. Bet kli­ma­tas, kaip ir vi­so­je pla­ne­to­je, kei­čia­si. Taip ir mū­sų kal­no pa­pė­dės – per tuos me­tus lais­ty­tos, pu­ren­tos, pri­žiū­rė­tos pa­laips­niui ta­po der­lin­gos. Tik kal­nai ne­bū­tų kal­nais, čia yra ir srau­nių ak­me­nuo­tų upių, ir ne­ti­kė­tų nuo­šliau­žų. Yra ir vi­sus tuos me­tus apie sa­ve pri­me­nan­ti grės­mė iš vir­šaus – kal­nuo­se aud­ros to­kios ne­prog­no­zuo­ja­mos.

– Te­at­ro is­to­ri­jo­je ryš­kus pas­ta­rų­jų pen­ke­rių me­tų pe­ri­odas, su­si­jęs su Ta­vo, kaip te­at­ro di­rek­to­rės, dar­bu, at­si­neš­ta vi­zi­ja. Ar vi­si po­ky­čiai bu­vo su­pla­nuo­ti, ar bū­ta ir tam tik­ros… avan­tiū­ros mo­men­tų, spon­ta­niš­kų spren­di­mų?

– Dau­gu­ma po­ky­čių bu­vo su­pla­nuo­ti, ki­ti – su­sva­jo­ti. Tu­riu ypa­tin­gą do­va­ną, nes ma­no sva­jo­nės pil­do­si. Jei pa­skai­ty­tu­mė­te ma­no, kaip kan­di­da­tės į te­at­ro di­rek­to­rės pa­rei­gas, prieš pen­ke­rius me­tus ra­šy­tą kū­ry­bi­nę pro­gra­mą, nu­steb­tu­mėt, nes ji iš­pil­dy­ta ko­ne 99 pro­cen­tų tiks­lu­mu. Joks po­li­ti­kas su tuo ne­pa­kon­ku­ruo­tų (juo­kiuo­si). Gal per drą­siai kal­bu, bet kal­bu iš pa­tir­ties. Kar­tais apie tas, ki­tą­kart kiek be­pro­tiš­kas idė­jas ar no­rus, su­si­ju­sius su kū­ry­ba, pro­jek­tais, struk­tū­ros pa­kei­ti­mais, pra­si­tar­da­vau ar­ti­miems ko­le­goms. O po ku­rio lai­ko jie ma­ne va­din­da­vo ra­ga­na, nes vis­kas, žiū­rėk, ėmė ir iš­si­pil­dė – at­ro­dy­tų, kaž­kas ten, vir­šu­je, iš­gir­do ir pa­su­ko ta kryp­ti­mi, ku­rios pra­šiau... Bet ša­lia šių, kiek ma­kab­riš­kų nu­ti­ki­mų, bū­ta ir daug sun­kiai pri­im­tų spren­di­mų, pa­rei­ka­la­vu­sių ryž­to ir va­lios pa­stan­gų. La­bai sun­kiai iš­gy­ve­nu kiek­vie­ną žmo­gaus at­lei­di­mą iš pa­rei­gų, kiek­vie­ną dar­buo­to­jo iš­ėji­mą. Pa­ti­kė­ki­te, ko­kias tris die­nas bū­nu ne­sa­va, vis gal­vo­ju, gal ne­įver­ti­nau jo, gal sa­vo spren­di­mu nu­lė­miau jo li­ki­mą. Daž­niau­siai daug vė­liau gau­nu at­sa­ky­mą, – bu­vau tei­si, tas žmo­gus kur kas lai­min­ges­nis (sėk­min­ges­nis) ki­to­je vie­to­je... Kal­bant apie te­at­ro veik­lą, tai dau­gu­ma idė­jų yra avan­tiū­riš­kos. Juk tuo­met, kai ku­ri ki­tų me­tų kū­ry­bi­nę pro­gra­mą, sva­jo­ji apie ge­rus re­ži­sie­rius, ko­ky­biš­kus pa­sta­ty­mus – ži­nai, kad są­skai­to­je šių su­ma­ny­mų įgy­ven­di­ni­mui yra ap­skri­tas nu­lis. Te­at­ro kū­ry­bi­nei veik­lai mes be­veik ne­gau­na­me fi­nan­sa­vi­mo, jį tu­ri­me su­si­ras­ti pa­tys. Var­gais ne­ga­lais su­ta­ri, kad į mū­sų te­at­rą at­vyk­tų ge­ras re­ži­sie­rius su sa­vo bran­giai kai­nuo­jan­čia kū­ry­bi­ne spek­tak­lio gru­pe, o ar gau­si Lie­tu­vos kul­tū­ros ta­ry­bos pro­jek­ti­nį fi­nan­sa­vi­mą, ar pa­vyks pri­kal­bin­ti fi­nan­siš­kai pri­si­dė­ti pri­va­tų rė­mė­ją, dar ne­ži­nai. Ar ne avan­tiū­ra? Jei ne­ti­kė­tum tuo, ką da­rai, nie­ko ne­bū­tų.

– Ak­to­rė ir te­at­ro di­rek­to­rė – kaip pa­vyks­ta su­de­rin­ti šias dvi veik­las, ką ak­to­rė pa­šnibž­da te­at­ro va­do­vei ir ar vi­sa­da su­ta­ria­te?

– Pa­žįs­tu ne­ma­žai ko­le­gų ak­to­rių, ku­rie sėk­min­gai va­do­vau­ja te­at­rams. Pa­ma­čiu­si jų pa­var­des spek­tak­lių pro­gra­mė­lė­se, kiek­vie­ną­kart at­si­dūs­tu, nes ži­nau, kaip be­pro­tiš­kai sun­ku yra su­de­rin­ti šias veik­las. Ki­ta ver­tus, ži­nau, kaip la­bai iš­si­ilgs­ti sce­nos, žiū­ro­vų, kū­ry­bi­nio jau­du­lio. Di­rek­to­rė Ine­sa la­bai pa­vy­di Ine­sai ak­to­rei. Nes ak­to­rė Ine­sa at­si­sė­da gri­me­ri­nė­je prieš veid­ro­dį, ir jai rū­pi tik, tar­kim, Blan­šos vaid­muo. Jai ne­skau­da gal­vos dėl ne­iš­ge­ne­ruo­tos pro­jek­to idė­jos, ne­pa­baig­tos ata­skai­tos, de­ry­bų su re­ži­sie­riais, trūks­ta­mo fi­nan­sa­vi­mo fes­ti­va­liui ar pra­kiu­ru­sio ka­na­li­za­ci­jos vamz­džio. Bet tik­riau­siai nie­ka­da ne­bū­čiau pri­ėmu­si spren­di­mo bū­ti te­at­ro va­do­ve, jei­gu ne­bū­čiau šia­me dar­be ma­čiu­si ga­li­my­bių pa­dė­ti mū­sų te­at­rui. Esu Šuo pa­gal ho­ros­ko­pą, o šuo tu­ri vie­ną šei­mi­nin­ką, ku­riam iš­ti­ki­mai tar­nau­ja. Ma­no šei­mi­nin­kas – te­at­ras. Ne te­at­ro di­rek­to­rius, ne me­no va­do­vas – jie dir­ba, ve­da­mi skir­tin­gų tiks­lų, me­to­dų, kei­čia­si. Ne jiems iš­ti­ki­mai tu­ri tar­nau­ti, o Mel­po­me­nei. Gal skam­ba pa­to­siš­kai, bet tie, kas ma­ne pa­žįs­ta, – su­pras. Ver­ti­nu ne at­si­da­vi­mą, juo­lab pa­tai­ka­vi­mą, va­do­vui, o po­žiū­rį į dar­bą. Tad ma­no as­me­ni­nis san­ty­kis su te­at­ru, ku­rį, ga­li­ma sa­ky­ti, pa­žįs­tu nuo pat jo su­si­kū­ri­mo, yra lyg to šuns į šei­mi­nin­ką: my­lė­ti, tar­nau­ti, jei pri­reiks – gin­ti. Ne­svar­bu, ko­kio­je po­zi­ci­jo­je bū­čiau – ak­to­rės, di­rek­to­rės, pro­jek­tų va­do­vės – ži­nau, jog vis­ką da­ry­siu iš šir­dies, kad mū­sų te­at­ras gy­vuo­tų ir skam­bė­tų pa­čiais gra­žiau­siais są­skam­biais.

– Kal­bant apie aki­vaiz­džiau­sias per­mai­nas, te­at­ri­nis gy­ve­ni­mas Aly­tu­je ta­po ypač in­ten­sy­vus, per me­tus su­lau­kia­me 5–6 prem­je­rų. Kaip pa­vyks­ta ras­ti kie­ky­bės ir ko­ky­bės ba­lan­są?

– Taip jau nu­ti­ko, kad prieš tuos pen­ke­rius me­tus, kai pra­dė­jau va­do­vau­ti te­at­rui, jo re­per­tu­a­ras dėl įvai­rių prie­žas­čių iš­gy­ve­no vi­siš­ką kri­zę. Rei­kė­jo jį kuo sku­biau­siai pa­pil­dy­ti – kvie­tė­me kur­ti re­ži­sie­rius, ak­to­rius, at­jau­ni­no­me tru­pę. Pa­si­rink­to tem­po ne­at­si­sa­ko­me iki da­bar. Ži­nau, kad la­bai ne­leng­va dirb­ti to­kiu rit­mu, ir nuo­lat iš­girs­tu prie­kaiš­tų ir pa­bum­bė­ji­mų iš ko­le­gų ak­to­rių ar vie­no ki­to re­ži­sie­riaus. Bet, mie­lie­ji, už lan­go – 21 am­žius, vi­si laik­ro­džiai su­ka­si grei­čiau, o pa­sau­ly­je įpras­ta prak­ti­ka, kad spek­tak­lis ku­ria­mas per pen­kias še­šias sa­vai­tes. Ži­no­ma, vi­si no­rė­tu­me pra­ban­gos: il­gos kū­ri­nio ana­li­zės, spek­tak­lio eks­pli­ka­ci­jos pri­sta­ty­mo, lai­ko eks­pe­ri­men­tuo­ti, klys­ti, tai­sy­tis. Re­a­ly­bė ki­to­kia – su­ma­ny­mų daug, krū­viai di­de­li, tad ir dar­bo in­ten­sy­vu­mas tu­ri bū­ti ki­tas.

– Kaip for­muo­ja­mas AMT re­per­tu­a­ras? Ne vie­nus me­tus bu­vo kal­ba­ma apie tai, kad trūks­ta ori­gi­na­lios dra­ma­tur­gi­jos, o da­bar sėk­min­gai vyks­ta net­gi dra­ma­tur­gi­jos fes­ti­va­lis po fes­ti­va­lio COM•ME­DIA spar­nu – kal­nas ra­do ke­lią pas Ma­ho­me­tą?

– Kiek­vie­nas te­at­ras sva­jo­ja apie sa­vo Šeks­py­rą. Bet ne kiek­vie­nas sau ga­li leis­ti net li­te­ra­tū­ri­nės da­lies ve­dė­ją. Tik­rai ti­kiu, jog ka­da nors toks bus ir mū­sų te­at­re, o da­bar be­lie­ka pa­si­džiaug­ti, kad per tuos pen­ke­rius me­tus spe­cia­liai mū­sų te­at­rui bu­vo pa­ra­šy­ti sep­ty­ni ori­gi­na­lūs sce­ni­niai kū­ri­niai. Ypač džiau­giuo­si drau­gys­te su dra­ma­tur­gu Her­ku­mi Kun­čiu­mi, ku­ris yra ir dra­ma­tur­gų kon­kur­so ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kas bei vie­nas iš Te­at­ro stip­ri­ni­mo (pa­ra­mos) fon­do (TSF) stei­gė­jų. Pa­gal jo, gro­tes­ko vir­tuo­zo, kū­ry­bą mū­sų te­at­re su­kur­ti trys so­cia­liai ašt­rūs spek­tak­liai (vi­sų re­ži­sie­rius Al­ber­tas Vi­džiū­nas). Vie­nas jų – „(Ne)vai­kų žai­di­mai“ – pats my­li­miau­sias ir, ma­no nuo­mo­ne, pats ge­riau­sias mū­sų te­at­ro spek­tak­lis. Ki­tu dra­ma­tur­gi­niu in­dė­liu iš­ties la­bai di­džiuo­juo­si, nes tai mū­sų te­at­ro me­no va­do­vės An­dros Ka­va­liaus­kai­tės pje­sės. Tri­lo­gi­ja, ku­rios pas­ku­ti­nę da­lį (mo­nos­pek­tak­lį „9/18“) pa­ma­tė dar tik te­at­ro Me­no ta­ry­ba bei ke­le­tas ko­le­gų, ke­lia į pa­vir­šių skaus­min­gas jau­ni­mo pro­ble­mas: pa­ty­čias, kū­no kul­tą, ne­mei­lę sau, anks­ty­vą nėš­tu­mą, prie­var­tą. Dar vie­na ori­gi­na­li, spe­cia­liai mū­sų te­at­rui pa­ra­šy­ta pje­sė – Min­dau­go Va­liu­ko „Pa­ma­tai iš Min­dau­go pi­lies. Ne­tik­ras ak­muo“. Pa­gal ją Ar­vy­do Le­be­liū­no re­ži­suo­tas spek­tak­lis – iki šiol vie­nas žiū­ro­vų mė­gia­miau­sių.

– Tai, be ko ne­ga­li gy­vuo­ti re­per­tu­a­ri­nis te­at­ras, – tru­pė. Kuo iš­skir­ti­nė da­bar­ti­nė AMT tru­pė?

– Aly­taus tru­pės iš­skir­ti­nu­mas su me­tais kei­tė­si. Kaž­ka­da gar­sė­jo­me sce­nos ju­de­siu, kaip la­bai plas­tiš­ka, ge­rai fi­ziš­kai pa­si­ruo­šu­si tru­pė. Ne kiek­vie­nas dra­mos te­at­ras ga­li pa­si­gir­ti ke­tu­riais ju­de­sio ar šo­kio spek­tak­liais. Ka­dan­gi ne­sa­me gau­si tru­pė, o pri­va­lo­me nuo­lat at­nau­jin­ti re­per­tu­a­rą, nes au­di­to­ri­nė rin­ka re­gio­ne, o ir vi­so­je Lie­tu­vo­je, nė­ra la­bai di­de­lė, tad pri­va­lo­me bū­ti uni­ver­sa­lūs. Štai, bū­da­vo, su­sė­du su me­no va­do­vu ir pra­de­du dis­ku­tuo­ti, ko­kio am­plua ak­to­riaus šiuo me­tu mū­sų tru­pei la­biau­siai trūks­ta. At­ei­na į at­ran­ką ko­kia nau­jo­jo cir­ko at­sto­vė, – net sil­pna, kaip no­rė­tų­si, kad ji at­si­ras­tų mū­sų te­at­re, bet... rei­kia uni­ver­sa­laus jau­no ak­to­riaus vy­riš­kio. Šiaip ar taip, džiu­gu, kad vis daž­niau jau­ni žmo­nės kū­ry­bi­niams ieš­ko­ji­mams ren­ka­si Aly­taus te­at­ro vai­dy­bi­nę ar re­ži­sū­ri­nę aikš­te­lę.

– Kai An­dra Ka­va­liaus­kai­tė par­ve­žė į Aly­tų ir te­at­rą Auk­si­nį sce­nos kry­žių, ko­le­gos ją pa­si­ti­ko su sim­bo­li­nė­mis švie­se­lė­mis ran­ko­se. Ar kaip te­at­ro va­do­vė, ak­to­rė, su ko­le­go­mis kū­ru­si jį 30 me­tų, šian­dien jau­ti žiū­ro­vų, mies­to ben­druo­me­nės pa­lai­ky­mą ir kiek Tau tai svar­bu?

– Prieš pus­an­trų me­tų su ben­dra­min­čiais, ruoš­da­mie­si to­kiam tik­sin­čiam ir gan greit nu­tik­sian­čiam įvy­kiui kaip „Aly­tus – Lie­tu­vos kul­tū­ros sos­ti­nė“ įkū­rė­me AK­VA (Aly­taus kul­tū­ros va­dy­bos aka­de­mi­ją). Kai jos na­riams mo­ky­mų me­tu už­da­vė­me klau­si­mą, „ko­kie da­ly­kai ta­ve ver­čia di­džiuo­tis Aly­tu­mi?“, be­veik 80 pro­cen­tų pa­mi­nė­jo mū­sų te­at­rą... Taip, tas po­zi­ty­vus grįž­ta­ma­sis ry­šys iš žiū­ro­vų, iš mies­to ben­druo­me­nės yra la­bai svar­bus. O aš pa­ti kar­tais pa­gal­vo­ju, kad, ma­tyt, ma­mos „ly­de­rių kal­vėj“ bu­vau taip iš­auk­lė­ta, kad, jei ma­ne pa­gir­si – „dan­gų pa­siek­siu“, jei tik peik­si ir kri­ti­kuo­si – už­si­sklę­siu, pa­si­šiau­šiu, bet į ge­ra tai tik­rai ne­pa­virs. Kiek­vie­nam žmo­gui la­bai svar­bus jo ver­ti­ni­mas, jo į(si)trau­ki­mas – ne­svar­bu, kas tai bū­tų: šei­mos, or­ga­ni­za­ci­jos ar mies­to gy­ve­ni­mas.

– Ta­vo ka­den­ci­jos ir AMT ju­bi­lie­ji­nio se­zo­no pa­bai­gą vi­sai ne­lauk­tai pa­žen­kli­no ka­ran­ti­nas, iš­kė­lęs la­bai daug klau­si­mų taip pat ir pro­fe­sio­na­liems te­at­rams apie jų veik­los for­mas ir ga­li­my­bes. Ko­kią AMT te­at­ro at­ei­tį ma­ty­tum ne tik šios pau­zės kon­teks­te?

– Pan­de­mi­ja tik aki­vaiz­džiai pa­tvir­ti­no liau­dies iš­min­tį – pla­nuo­ji, pla­nuo­ji, o Die­vu­lis iš ta­vo pla­nų ga­li vi­so­kiu bū­du pa­si­šai­py­ti... Ki­ta ver­tus, to­kia eks­tre­ma­li si­tu­a­ci­ja pri­ver­tė kū­ry­biš­kai mo­bi­li­zuo­tis: gal­vo­ti apie ino­va­ty­vius te­at­ri­nius pro­duk­tus, per­mąs­ty­ti per­for­ma­ty­vaus me­no si­tu­a­ci­ją ir ga­li­my­bes. Ku­rį lai­ką net­gi bu­vo apė­mu­si pe­si­mis­ti­nė nuo­tai­ka: ar tik­rai žmo­nėms dar rū­pės me­nas, jei­gu ša­lia – mir­tis, li­gos, ne­pri­tek­lius? Žvilgs­nis iš is­to­ri­nio at­stu­mo da­vė aiš­kų at­sa­ky­mą: sti­chi­jos, ka­ro-ma­ro me­tu tik­rai ne te­at­ras rū­pi, bet po jų žmo­ni­ja iš­gy­ve­na kul­tū­ri­nį pa­ki­li­mą. To­dėl il­ga­lai­kė­je per­spek­ty­vo­je nu­jau­čiu, kad veik­los ne­sto­ko­sim, o įkvė­pi­mą, kū­ry­bą to­kios ne­lai­mės tie­siog mai­ti­na sa­vo dra­ma­tur­gi­ja…

– Kiek re­a­lus AMT sie­kis ir ga­li­my­bės tap­ti vals­ty­bi­niu te­at­ru? Ar tai nuim­tų įtam­pas nuo te­at­ro, kaip sa­vi­val­dy­bės biu­dže­ti­nės įstai­gos, ir po­li­ti­kų san­ty­kių?

– Čia aš la­bai stip­riai su­kry­žiuo­ju pirš­tus... Ži­nau, kad tai – dar tik sva­jo­nė. Bet mes žen­gia­me la­bai re­a­lius žings­nius jos link.

– Ka­ran­ti­nas su­grio­vė daug pla­nų. O ko­kia es­mi­nė ži­nu­tė li­ko ne­iš­siųs­ta ju­bi­lie­ji­nio kū­ry­bi­nio va­ka­ro me­tu ir kam ji­nai tu­rė­jo bū­ti skir­ta?

– Ti­kiu, kad tas ma­no au­to­ri­nis va­ka­ras dar bus, to­dėl pa­slap­čių ne­iš­duo­siu. Leit­mo­ty­vu ir es­mi­ne ži­nu­te pa­si­rin­kau Just. Mar­cin­ke­vi­čiaus žo­džius „...aš šian­die­ną šir­dį pa­si­vaikš­čio­ti iš­lei­siu“... O ži­not, kaip bū­na, kai šir­dis iš­ei­na vie­na pa­si­vaikš­čio­ti... La­biau­siai bai­su, kad jos kas ne­su­min­džio­tų…