Kriau­šiaus is­to­ri­jos: nuo pa­si­jo­di­nė­ji­mo ant kar­vės iki su­nai­kin­to pro­le­ta­riš­kiau­sio Aly­taus kvar­ta­lo – lie­tu­viš­kos Ve­ne­ci­jos

Fak­tai ir dva­sios

Sta­tūs Ne­mu­no šlai­tai ir per vi­du­rį te­kan­tis upe­lis – pas­ku­ti­nio le­dyn­me­čio su­for­muo­tas rel­je­fas, su­tei­kęs Kriau­šiui iš­skir­ti­nu­mo, ku­rį vis sun­kiau įžvelg­ti ta­me, kaip Ža­lio­ji gat­vė ir ap­lin­ki­nė te­ri­to­ri­ja at­ro­do šian­dien. Ta­čiau at­si­mi­ni­mai gy­vi.

„Ten, kur da­bar įsi­kū­ru­si Kau­no gat­vės par­duo­tu­vė „Ai­bė“, kaip sen­bu­viai pa­sa­ko­ja, bu­vo ma­cų ke­pyk­la, o ant kam­po su Ža­li­ą­ja gat­ve įkal­nė­je te­bes­to­vi ma­žas ža­lias na­me­liu­kas, ku­ria­me gy­ve­no na­gin­gas bat­siu­vys Ali­šaus­kas, pa­siu­vęs man iš­leis­tu­vėms ba­te­lius“, – pa­sa­ko­ja is­to­ri­kė Li­na Mo­tie­kie­nė, cik­ri­nė aly­tiš­kė, šio­je mies­to da­ly­je gi­mu­si ir au­gu­si.

Kau­no gat­vė anuo­met bu­vu­si be­ne il­giau­sia Lie­tu­vo­je – nuo žy­dų ška­los iki pat Kau­no, tik vė­liau jos ge­ro­ką ga­lą nu­kir­to med­vil­nės kom­bi­na­to sta­ty­bos, o, už­ko­pu­sią ant Pu­ti­nų kal­no, – dar pa­trum­pi­no 1976 me­tais ana­pi­lin iš­ėju­sio po­eto An­ta­no Jo­ny­no at­mi­ni­mui pa­va­din­ta nau­ja gat­vė.

Iki 2013 me­tų ru­dens de­ši­nė­je Tvir­to­vės gat­vės (ji sim­bo­liš­kai da­li­jo mies­tą į se­ną ir nau­ją) pu­sė­je bu­vo me­di­nių tro­be­sių ra­jo­nu­kas. Aki­vaiz­du, kad Kriau­šius nie­ka­da ne­bu­vo pres­ti­ži­ne vieta, ja­me dau­ge­lis sta­tė­si iš nu­griau­tų ka­ro me­tais na­mų li­ku­sių me­džia­gų, o pra­ku­tę aly­tiš­kiai kė­lė­si į nau­ja­mies­tį.

Ki­ta ver­tus, Kriau­šius vi­sais lai­kais bu­vo pa­čiu spal­vin­giau­siu ir pro­le­ta­riš­kiau­siu mies­to ra­jo­nu, da­bar jau nu­griau­tos ba­kū­žės – ne ar­chi­tek­tū­ri­niai še­dev­rai, bet or­ga­niš­kai „įsi­kli­juo­da­vo“ į ap­lin­ką. Mies­tui „eu­ro­pė­jant“, vie­niems jie at­ro­dė Aly­taus gė­da, o ki­tiems – sa­vi­tu­mas.

„Ža­lio­ji gat­vė prieš re­no­va­ci­jas bu­vo tik­rai ža­lio­ji, o da­bar be­lie­ka įsi­vaiz­duo­ti, kaip tai at­ro­dė, ke­li na­me­liu­kai Aukš­to­jo­je gat­vė­je dar pri­me­na tuos, nu­griau­tuo­sius“, – pa­sa­ko­ja L.Mo­tie­kie­nė.

Ryš­kus jos vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mas – ma­ma siun­čia į vie­ti­nę par­duo­tu­vę, ku­ri bu­vo įsi­kū­ru­si Kau­no gat­vė­je (prie­šais da­bar­ti­nę gin­klų par­duo­tu­vę).

„Vai­ke­liu­kai, pa­lauk, tu­rėk kan­try­bės“, – sa­ko man par­da­vė­jas Ur­ba­na­vi­čius, ku­ris ne­bai­gė šach­ma­tų ar šaš­kių par­ti­jos su ki­tais pir­kė­jais. At­si­me­nu, sto­viu ir lau­kiu, bet jau trep­siu, nes ži­nau, kad ma­mai duo­nos ar drus­kos rei­kia va­ka­rie­nei… Is­to­ri­ja juk gy­va tiek, kiek ją pa­sa­ko­ja­me, už­ra­šy­tus fak­tus vi­si pa­skai­ty­ti ga­li­me, bet vie­tos dva­sios juo­se ne­pa­ju­si. No­rė­tų­si, kad Ža­lio­je gat­vė­je vis dėl­to iš­lik­tų ta at­min­ties gy­vas­tis. Šią te­ri­to­ri­ją re­konst­ruo­jant su­dė­ti 9 eu­ro­pi­niai mi­li­jo­nai, sun­ku pa­ma­tuo­ti, kiek at­ra­do­me ar ne­te­ko­me, bet yra nau­ja vie­ta, no­ri­si, kad jo­je at­si­ras­tų ir ge­rų­jų dva­sių“, – sa­ko Li­na.

Iš švie­suo­liai, ir keis­tuo­liai, ir du vie­na­me

Se­nie­ji aly­tiš­kiai me­na Kriau­šiaus gy­ven­to­jus – ir mies­tui nu­si­pel­niu­sius žmo­nes, ir tie­siog kas­die­ny­bę spal­vi­nu­sius keis­tuo­lius – vi­si sau vie­tą ran­da pri­si­mi­ni­muo­se. Kul­tū­ros švie­suo­lis Va­len­ti­nas Kir­lys ir jo žmo­na Ja­ni­na, smui­ki­nin­kas Pra­nas Vai­sa, smui­ku gro­jęs se­no­jo Aly­taus res­to­ra­no or­kest­re, pir­ma­sis Kur­nė­nų mo­kyk­los di­rek­to­rius Mo­tie­jus Ra­žans­kas (mo­ky­to­jų Ra­žans­kų na­mas – vie­nas iš ne­dau­ge­lio iš­li­ku­sių ir šian­dien), keis­tuo­lis Sta­sys Ulo­za, ku­ris gy­ve­no Van­dens ta­ko pra­džio­je ir kas­ryt ves­da­vo į Ši­le­lį ga­ny­ti sa­vo ož­ke­les...

Kai ku­rių var­dai at­min­ty­je blun­ka, bet dar­bai įsi­min­ti­ni, kaip tos mo­čiu­tės, ku­ri ne vie­nus me­tus pri­žiū­rė­jo Van­dens ta­ką.

„O Van­dens ta­kas – tai ne tik kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­tas, bet ir svar­bi Aly­taus is­to­ri­jos da­lis. Kol jo ne­bu­vo, cen­tre vis klam­po­jo ba­las, o pas­kui van­dens per­tek­lius nu­te­kė­da­vo į upe­lį, įren­gus šį ak­me­ni­mis grįs­tą nu­si­lei­di­mą“, – pa­sa­ko­ja L.Mo­tie­kie­nė.

Dva­ro se­niū­nai­ti­jos se­niū­nai­tė Al­do­na Mar­cin­ke­vi­čie­nė pa­ste­bi, kad šian­dien Van­dens ta­kas la­bai ap­leis­tas, už­neš­tas že­mės, tur­būt teks se­nie­siems aly­tiš­kiams ne tik eks­kur­si­jas po Kriau­šių or­ga­ni­zuo­ti, bet ir tvar­ky­mo ak­ci­ją skelb­ti.

Su Kriau­šiu­mi su­si­ju­si ne vie­na is­to­ri­ja apie mies­to keis­tuo­lius. Ne­mu­no gat­vė­je gy­ve­no Ko­lia, dau­ge­lis pa­ži­no­jo Ta­fi­lių, Dur­na­ma­re va­di­na­mą mo­te­rį, ku­riai lem­ta bu­vo tap­ti pir­mą­ja Kriau­šiaus ak­to­re – fil­ma­vo­si fil­mo apie ka­ro pra­džią epi­zo­de.

Fil­ma­vi­mo aikš­te­lė įsi­kū­rė prie Ka­niū­kų til­to, o mi­nė­tai aly­tiš­kei ja­me te­ko jo­ti ant kar­vės.

A.Mar­cin­ke­vi­čie­nė pri­si­me­na, kad šio fil­mo žiū­rė­ti mo­kyk­li­niais me­tais ėju­si bent sep­ty­nis kar­tus, o štai jo pa­va­di­ni­mas at­min­ty­je ne­iš­li­ko.

Vi­si mes at­ėjo­me iš sa­vo vai­kys­tės…

…ir jei ta vai­kys­tės pra­bė­go Kriau­šiu­je, tai pa­si­kal­bė­ti tik­rai yra apie ką. Tą liu­di­jo ir sma­gūs pri­si­mi­ni­mai, ku­riais da­li­jo­si da­bar jau ži­la­gal­viai, min­ti­mis į se­ną­jį Aly­tų grį­žu­sie­ji. Me­de­ly­nas, upe­lis – be mo­bi­lių­jų te­le­fo­nų ir in­ter­ne­to au­gu­sių vai­kų pra­mo­gos šiuo­se įdo­miuo­se Kriau­šiaus „ob­jek­tuo­se“ ne vi­sa­da džiu­gi­no su­au­gu­sius. A.Mar­cin­ke­vi­čie­nė pri­si­me­na, kad vie­ti­niai vai­kai la­bai mė­go ša­lia miš­kų ūkio au­gu­sius ame­lian­kių (med­lie­vų) krū­mus, nors ir ne­bu­vo tos uo­gos la­bai jau ska­nios, bet krū­mus pa­lau­žy­da­vo ge­ro­kai, už ką sar­gas taip už­vi­jo, kad nė ne­pa­ju­to, kaip ne­at­sig­ręž­da­mi nu­bė­go vos ne iki ka­ri­nio da­li­nio. Pas­kui va­ka­re na­mo grįž­ti bi­jo­jo, nes tik ta­da pa­ste­bė­jo, kad mies­te jau tam­su, o, na­mo par­ėjus, dar te­ko aiš­kin­tis, ką taip to­li vei­kė.

Se­niū­nai­tė me­na, kad į jos vai­kys­tės na­mus Lie­pų gat­vė­je ne­re­tai už­suk­da­vo aly­tiš­kių vai­kų siau­bas – Jur­gio Kun­či­no vaiz­džiai ap­ra­šy­tas ne­pil­na­me­čių rei­ka­lų ins­pek­to­rius Fi­lo­no­vas, ku­ris bu­vo už­kie­tė­jęs žve­jys ir at­ei­da­vo kom­pos­te kas­ti slie­kų. Vien jo pa­si­ro­dy­mas draus­mi­no, Al­do­na pri­si­me­na, kaip bū­rys vai­kų aki­mirks­niu at­si­kra­ty­da­vo „įkal­čių“ – tuo me­tu po­pu­lia­rių ra­gat­kių (šau­dant aliu­mi­ni­nės vie­los ga­ba­liu­kais jos anaip­tol ne­bu­vo ne­kal­ta pra­mo­ga).

„Sa­viš­kę ra­gat­kę, kaip da­bar at­si­me­nu, pa­slė­piau krū­muo­se kaž­kur pa­ne­mu­nė­je, ne­to­li da­bar­ti­nių val­čių elin­gų, vė­liau ieš­ko­jau, bet taip ir ne­be­ra­dau. Pla­či­ą­ja pras­me, te­bei­eš­kau iki šiol“, – šyp­so­si Dva­ro se­niū­nai­ti­jos se­niū­nai­tė, pa­ti gi­mu­si ir au­gu­si mies­to da­ly­je, ku­rios ben­druo­me­nę da­bar bu­ria.

Gy­ve­ni­mas prie upe­lio ir Ne­mu­no

„Da­bar upe­lis yra po mū­sų ko­jo­mis, jis pa­slėp­tas vamz­dy­je, o anks­čiau be­veik vi­si gy­ven­to­jai tu­rė­jo sa­vo til­te­lį per upe­lį. La­bai ar­ti­ma ir mie­la Kriau­šiaus gy­ven­to­jams bu­vo ir Ne­mu­no upė. Tu­rė­jo jie sa­vo pa­mėg­tus plia­žiu­kus, kol Aly­tus ne­ta­po pra­mo­nės mies­tu“, – pa­sa­ko­ja L.Mo­tie­kie­nė. Pa­si­ro­do, „plia­žu“ bu­vo va­di­na­mas tik Vo­kie­čių plia­žas (jis bu­vo įsi­kū­ręs prie Ne­mu­no ties Ku­ror­tu), o Kriau­šiaus gy­ven­to­jai mė­go mau­dy­tis ma­žes­niuo­se. Ge­ras pri­ėji­mas prie van­dens bu­vo ties da­bar­ti­niais elin­gais ir sa­na­to­ri­ja, šios vie­tos ir bu­vo pra­min­tos „plia­žiu­kais“. Nuo jų aly­tiš­kiai ma­ty­da­vo upe plau­kian­čius sie­lius, ku­riuos trau­kė bar­žos, o ir gar­lai­vių jiems dar yra te­kę ma­ty­ti, sa­ko, kad vaiz­das la­bai įsi­me­nan­tis.

Ta­čiau ne vi­sa­da Ne­mu­nas bu­vo toks drau­giš­kas – ne­iš­dil­do­mą įspū­dį Lie­pų gat­vė­je gy­ve­nan­čiai Re­gi­nai Za­bi­tie­nei pa­li­ko Ne­mu­no po­tvy­nis 1958 me­tais, kai jos aky­se upė pluk­dė apy­vo­kos ra­kan­dus, bal­dus, o van­duo bu­vo pa­ki­lęs iki Ši­le­lio gat­vė­je esan­čių na­mų slenks­čio. Ši pa­va­sa­ri­nio po­lai­džio sti­chi­ja, vė­liau pra­min­ta Lie­tu­vos tva­nu, Kriau­šiaus gy­ven­to­jams įsi­mi­nė ypa­tin­gai, nes siau­tė­jo jų aky­se.

A.Mar­cin­ke­vi­čie­nė pa­sa­ko­ja ir ki­tą su van­dens sti­chi­ja su­si­ju­sią is­to­ri­ją: vai­kys­tė­je ji su aša­ro­mis klau­sė­si so­vie­ti­nės pro­pa­gan­dos apie tai, kaip bus už­tvenk­tas Ne­mu­nas, ku­ris pa­ki­lęs už­tvin­dys vi­są te­ri­to­ri­ją iki Kau­no gat­vė­je pra­si­de­dan­čio kal­no, taip pat ir jos gim­tus na­mus.

Ne­ga­na to – esą jis bus su­jung­tas su kaž­kur to­li esan­čiu Dniep­ru. Aly­taus mies­to so­de šiam gran­dio­zi­niam so­vie­ti­niam „gam­tos su­tram­dy­mo“ pro­jek­tui bu­vo skir­tas spal­vin­gas sten­das, ku­ria­me Dniep­ras pa­vaiz­duo­tas kaip ži­lap­lau­kis se­no­lis, tie­sian­tis ran­ką pa­si­svei­ki­ni­mui su Ne­mu­nu – gel­ton­plau­kiu jau­nuo­liu. Be­lie­ka džiaug­tis, kad šis su­ma­ny­mas sten­duo­se (ant­ra­sis toks pat, kaip pri­si­mi­nė eks­kur­si­jo­je da­ly­va­vęs šak­ni­nis aly­tiš­kis Me­čis­lo­vas Bo­ri­se­vi­čius, bu­vo pa­sta­ty­tas ir mies­to cen­tre) ,,įgy­ven­din­tas“ ir te­li­ko...

Ne­mu­nas ir jo var­du pa­va­din­ta gat­vė – ir re­ži­sie­rės Al­do­nos Ba­la­lie­nės vai­kys­tės pri­si­mi­ni­muo­se. Jai bu­vo še­še­ri, kai šei­ma iš­va­žia­vo į Že­mai­ti­ją, vė­liau pas mo­čiu­tę dar pra­leis­da­vo va­sa­ras. „Ne­pri­si­me­nu, kur bu­vo tas klo­ji­mas, bet ma­no at­min­ty­je vi­siš­kai gy­vas spek­tak­lis, ku­rį ma­čiau dar bū­da­ma vai­kas, o ja­me vai­di­no Va­len­ti­nas Kir­lys. Jis taip pat gy­ve­no Kriau­šiu­je. Man la­bai įstri­go, kaip to spek­tak­lio me­tu sa­lė­je ver­kė vai­kas, o Kir­lys pa­pra­šė jį iš­ves­ti. Įsi­vaiz­duo­ki­te ma­no nu­ste­bi­mą, kai 1972 me­tais po stu­di­jų at­va­žia­vau dirb­ti į Aly­tų ir Aly­taus ra­jo­no kul­tū­ros na­muo­se su­ti­kau tą pa­tį žmo­gų, Va­len­ti­ną Kir­lį. Jis ir­gi pri­si­mi­nė tą man įstri­gu­sį pa­si­ro­dy­mą klo­ji­mo te­at­re, o vė­liau drau­ge dir­bo­me ne vie­nus me­tus, me­nu jį kaip be ga­lo žmo­giš­ką, švie­sią as­me­ny­bę“, – pa­sa­ko­ja A.Ba­la­lie­nė.

„Aly­tiš­kių pri­si­mi­ni­mų apie Kriau­šių yra daug ir įdo­mių, la­bai no­ri­si su­rink­ti šias is­to­ri­jas, iš­sau­go­ti at­ei­ties kar­toms, tai­gi no­riu pa­pra­šy­ti vi­sų už­ra­šy­ti sa­vo ir Dva­ro se­niū­nai­ti­jai sa­vo at­si­mi­ni­mus per­duo­ti“, – ra­gi­na se­niū­nai­tė A.Mar­cin­ke­vi­čie­nė.