Dar nie­ka­da ne­bu­vo taip ap­leis­ta gar­saus dai­li­nin­ko tė­viš­kės so­dy­ba

Me­na ra­jo­no val­džios ir ko­lū­kio skir­tą pa­ra­mą

 Vie­no gar­siau­sių XIX–XX am­žiaus lie­tu­vių dai­li­nin­kų, vi­suo­me­nės vei­kė­jų, ko­lek­ci­nin­kų A.Žmui­dzi­na­vi­čiaus tė­vai sei­ri­jiš­kiai so­dy­bą Aly­taus ra­jo­ne, Bal­kū­nuo­se, įsi­gi­jo apie 1875 me­tus, kai jam bu­vo pus­an­trų me­tų.

Bū­si­ma­sis dai­li­nin­kas čia gy­ve­no iki ke­tu­rio­li­kos me­tų, kol iš­vy­ko mo­ky­tis, vė­liau su­grįž­da­vo kaip sve­čias. Mi­rė jis 1966-ai­siais.

Apie tė­vų na­mus Bal­kū­nuo­se A.Žmui­dzi­na­vi­čius ra­šė: „Bū­da­mas su­ma­nus ūki­nin­kas tė­vas ne­ga­lė­jo pa­kęs­ti tri­lau­kio ūkio sis­te­mos ir men­kų Sei­ri­jų lau­kų ir man ma­žam esant nu­si­pir­ko vien­sė­dį Bal­kū­nų kai­me. Tė­vas bu­vo ga­na na­gin­gas žmo­gus. Pa­ga­liau sa­vo tro­be­sius jis pats vie­nas, pa­ė­męs pa­pras­tus dar­bi­nin­kus, per­sta­tė, o tro­bą to­kią pa­sta­tė, kad sa­vo di­de­liais lan­gais, gra­žio­mis gon­ko­mis ir ge­ru kam­ba­rių iš­dės­ty­mu ji ga­lė­jo bū­ti pa­vyz­dys Dzū­ki­jos ūki­nin­kams.“

Toks dai­li­nin­ko tė­viš­kės so­dy­bos api­bū­di­ni­mas įra­šy­tas ir prie įva­žia­vi­mo į ją įreng­to­je so­dy­bos ir A.Žmui­dzi­na­vi­čiaus gy­ve­ni­mą pri­sta­tan­čio­je at­mi­ni­mo len­to­je.

Kad ši so­dy­ba bu­vo puo­se­lė­ja­ma ir so­viet­me­čiu, me­na šio­je te­ri­to­ri­jo­je vei­ku­sio „Sau­lės“ ko­lū­kio pir­mi­nin­kas mi­ros­la­viš­kis Jo­nas Ju­ra­vi­čius: „Kie­me klo­ji­mą, ku­ria­me vyk­da­vo mė­gė­jų te­at­rų pa­si­ro­dy­mai, at­sta­tė­me ko­lū­kio lė­šo­mis. O tro­bos re­mon­tui pi­ni­gų, ge­rai pri­si­me­nu 12 tūks­tan­čių 500 rub­lių, sky­rė tuo­me­tis ra­jo­no vyk­do­ma­sis ko­mi­te­tas. Tro­bos vie­na­me ga­le gy­ve­nu­siai Žmui­dzi­na­vi­čių gi­mi­nei ar­ti­mai mo­te­riai iš ko­lū­kio mo­kė­jome at­ly­gį už sodybos prie­žiū­rą. Kai ki­ta­me tro­bos ga­le bu­vo įreng­ta dai­li­nin­kui ir jo šei­mai at­min­ti eks­po­zi­ci­ja, ta mo­te­ris pri­im­da­vo eks­kur­si­jas, pa­sa­ko­da­vo apie šią šei­mą. Tai bu­vo pro­tin­ga, iš­si­la­vi­nu­si mo­te­ris, prieš ka­rą bai­gu­si Aly­taus miš­ki­nin­kys­tės mo­kyk­lą. Ji mi­rė maž­daug prieš ket­ve­rius me­tus.“

J.Ju­ra­vi­čiaus at­min­ty­je ge­rai iš­li­kęs ir so­dy­bos do­va­no­ji­mo fak­tas. Dai­li­nin­ko sū­nė­nui, žy­miam Lie­tu­vos te­at­ro is­to­ri­kui V.Mak­niui, ana­pi­lin iš­ke­lia­vu­siam prieš še­šio­li­ka me­tų, tos so­dy­bos ne­rei­kė­jo, to­dėl ją su dau­giau kaip pus­an­tro hek­ta­ro že­mės skly­pu prieš 25-erius me­tus pa­do­va­no­jo Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bei.

J.Ju­ra­vi­čiaus tei­gi­mu, toks V.Mak­nio žings­nis vi­siš­kai su­pran­ta­mas: „Ra­jo­no val­džia ir jo žmo­nės tik­rai daug pri­si­dė­jo, kad so­dy­ba ne­su­nyk­tų. Ją per­da­vus sa­vi­val­dy­bei bu­vo pa­keis­tas tro­bos sto­gas, bu­vo sam­do­mi pri­žiū­rė­to­jai. To­dėl ją tvar­kė ne tik jo­je gy­ve­nu­si dai­li­nin­ko šei­mai ar­ti­ma mo­te­ris. Vi­sa­da ten žy­dė­da­vo gė­lės, so­das bū­da­vo nu­šie­nau­tas ir tik­rai ne­trūk­da­vo lan­ky­to­jų. Ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė net bu­vo įstei­gu­si V.Mak­nio var­do pre­mi­ją ten ren­gia­miems Dzū­ki­jos mė­gė­jų te­at­rų kon­kur­sams „Kai­mo lik­tar­na“. Su­va­žiuo­da­vo daug to­kių te­at­rų, net iš Len­ki­jos lie­tu­viš­ko­jo kraš­to.“

 So­dy­ba ap­leis­ta, te­at­rų kon­kur­sų ne­be­li­ko

 Va­žiuo­jant Van­kiš­kių link prie ke­lio pa­sta­ty­ta iš to­lo ma­to­ma me­di­nė nuo­ro­da į A.Žmui­dzi­na­vi­čiaus tė­viš­kę. Ir gat­vė, ku­rio­je yra dai­li­nin­ko tė­viš­kė, pa­va­din­ta jo var­du.

Ta­čiau at­vy­kus į pa­čią tė­viš­kės so­dy­bą da­bar pa­ma­tai liūd­ną vaiz­dą.

Kaip sa­kė kal­bin­ti vie­ti­niai, ji dar nie­ka­da ne­bu­vo taip ap­leis­ta. Čia au­gan­čių obe­lų ša­kos iš­lū­žu­sios, pie­va ne­šie­nau­ta, šu­li­nys ap­žė­lęs pik­tžo­lė­mis, iš jų stie­bia­si pra­žy­du­sios tul­pės. Kaž­ka­da prie tro­bos pri­žiū­rė­tas dar­že­lis tie­siog vir­tęs pik­tžo­ly­nu.

Pa­ti tro­ba jau to­li gra­žu ne­be­pri­me­na pa­ties dai­li­nin­ko ap­ra­šy­tos tė­vo at­sta­ty­to­sios. Kai ku­rios lan­gi­nės at­si­lu­pu­sios, pa­ma­tuo­se nu­kri­tus su­pu­vu­sioms len­toms žio­jė­ja sky­lės. Prie įė­ji­mo į tro­bo­je įreng­tą eks­po­zi­ci­ją žo­lė­se mė­to­si dai­li­nin­ko tro­bos at­mi­ni­mui skir­ta len­te­lė. Kai ku­rių dvi­gu­bų lan­gų vi­di­nės pu­sės eks­po­zi­ci­jos pa­tal­po­se nu­vir­tu­sios, dar ge­rai, kad ne­su­du­žu­sios.

Pa­si­žval­gius pro eks­po­zi­ci­jos pa­tal­pų lan­gus ne­sun­ku įsi­ti­kin­ti, kad čia ir­gi trūks­ta tvar­kos.

Vie­ti­nių pa­ste­bė­ji­mu, so­dy­ba ap­leis­ta nuo ta­da, kai mi­rė čia gy­ve­nu­si mo­te­ris.

Ta­čiau su tuo ne­su­ti­ko Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Kul­tū­ros cen­tro di­rek­to­rė Eg­lė Se­rei­či­kie­nė, – at­seit ji tvar­ky­ta dar per­nai, iš­pjau­tos nu­lū­žu­sios me­džių ša­kos.

Ne­si­ti­ki, kad so­dy­bo­je to­kia ne­tvar­ka at­si­ra­do per ke­lis žie­mos ir pa­va­sa­rio mė­ne­sius. O ją pa­ma­čiu­siems ky­la pyk­tis ant ra­jo­no val­džios, ku­ri yra ap­lei­du­si do­va­no­tą gar­sių žmo­nių tur­tą.

No­rint pa­tek­ti į A.Žmui­dzi­na­vi­čiaus tė­viš­kės so­dy­bą, rei­kia kreip­tis į Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Kul­tū­ros cen­tro Mi­ros­la­vo sky­rių ar­ba pa­čią di­rek­to­rę. Pa­sak šio cen­tro di­rek­to­rės, Mi­ros­la­vo sky­riu­je yra eks­po­zi­ci­jos rak­tas, apie tai pra­neš­ta Aly­taus tu­riz­mo in­for­ma­ci­jos cen­trui.

Ta­čiau to­kios in­for­ma­ci­jos at­vy­kęs į Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bei pa­do­va­no­tą dai­li­nin­ko so­dy­bą ne­ra­si. Ar apie tai sun­ku pa­skelb­ti so­dy­bo­je?

Bet ko­kia ga­li bū­ti kal­ba apie to­kius skel­bi­mus, kai pa­čios so­dy­bos ne­su­ge­ba­ma pa­pras­čiau­siai su­tvar­ky­ti?

Kul­tū­ros cen­tro di­rek­to­rė pa­ti­ki­no, kad ar­ti­miau­siu me­tu, pa­de­dant Mi­ros­la­vo se­niū­ni­jai, ji bus tvar­ko­ma.

O ko­dėl gi ne­be­li­ko Dzū­ki­jos re­gio­no mė­gė­jų te­at­rų kon­kur­sų „Kai­mo  lik­tar­na“, ren­gia­mų so­dy­bo­je esan­čia­me kluo­ne, pa­va­din­ta­me klo­ji­mo te­at­ru? Pa­sak ra­jo­no Kul­tū­ros cen­tro di­rek­to­rės, jie jau ne­vyks­ta ko­kie tre­ji ar ket­ve­ri me­tai, nes ne­bė­ra to­kių te­at­rų, ne­be­li­ko re­ži­sie­rių, bu­vo  ne­su­lau­kia­ma žiū­ro­vų šiuo­se kon­kur­suo­se, dėl šių prie­žas­čių pa­nai­kin­ta ir V.Mak­nio var­do pre­mi­ja.

Ži­nia pa­sie­kė Sei­mo Kul­tū­ros ko­mi­te­tą, ko­mi­si­ją ir mi­nis­te­ri­ją

 Pas­ta­ruo­ju me­tu ži­nia apie ap­leis­tą dai­li­nin­ko A.Žmui­dzi­na­vi­čiaus tė­viš­kės so­dy­bą pa­sie­kė Sei­mo Kul­tū­ros ko­mi­te­tą, Vals­tybinę kul­tū­ros pa­vel­do­ ko­mi­si­ją bei Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­ją. Tai pa­tvir­ti­no Sei­mo na­rys Ro­ber­tas Šar­knic­kas: „Kai ga­vau to­kią in­for­ma­ci­ją iš už­sie­nio tu­ris­tus į so­dy­bą at­ly­dė­ju­sio gi­do, te­ko rau­do­nuo­ti iš gė­dos. Nei gi­das, nei tu­ris­tai ne­si­ti­kė­jo pa­ma­ty­ti siau­bin­gai ap­leis­tos žy­maus dai­li­nin­ko so­dy­bos.“

R.Šar­knic­ko tei­gi­mu, Sei­mo Kul­tū­ros ko­mi­te­te svars­tant da­bar­ti­nę pa­dė­tį dai­li­nin­ko tė­viš­kės so­dy­bo­je pla­nuo­ja­ma kvies­tis ir Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos at­sto­vus, mi­nis­te­ri­jos at­sto­vai ke­ti­na ap­si­lan­ky­ti so­dy­bo­je. Juk ap­leis­tas sa­vi­val­dy­bei, o kar­tu ir vals­ty­bei pri­klau­san­tis do­va­no­tas tur­tas, įra­šy­tas į Kul­tū­ros ver­ty­bių re­gist­rą.