Aly­taus mies­to te­at­ro spek­tak­lis „(Ne) vai­kų žai­di­mai” – tarp­tau­ti­nio te­at­rų fes­ti­va­lio „Ba­bel” pa­grin­di­nio pri­zo lau­re­a­tas

Rumunija: ro­žės, či­go­nai, vam­py­rai ir vi­sa ma­tan­čios se­nu­kų akys

Eg­lė: Pir­mas da­ly­kas, ku­ris kri­to į akis at­va­žia­vus į Ru­mu­ni­ją, – ro­žės. Jos au­ga net prie de­ga­li­nių, ap­leis­to­se pie­vo­se ir, aiš­ku, be­veik prie vi­sų na­mų. Pa­gal­vo­jau, kad vie­ti­niai gy­ven­to­jai, ko ge­ro, vie­ni ki­tiems per šven­tes tik­rai ne­do­va­no­ja ro­žių.

Ine­sa: Dau­ge­lis čia vyks­ta tu­rė­da­mi iš­anks­ti­nių nuo­sta­tų: la­biau­siai at­si­li­ku­si Eu­ro­pos Są­jun­gos ša­lis, Dra­ku­los, vam­py­rų ir či­go­nų že­mė. Iš pas­kos ly­di pa­ta­ri­mai sau­go­tis, kad ne­ap­vog­tų. Vy­kau čia jau tre­čią kar­tą ir su ma­lo­nu­mu pa­de­du lau­žy­ti ste­re­o­ti­pus apie šį kraš­tą: vam­py­rų ir Dra­ku­los ne­su­ti­ko­me, jo le­gen­da smar­kiai ko­mer­cia­li­zuo­ta. Pa­tys ru­mu­nai pa­ta­ria ge­riau lan­ky­ti ne Bra­no mies­te esan­čią pi­lį, šiek tiek su­si­ju­sią su Va­la­ki­jos prin­cu Vla­du Dra­ku­la, o ki­tas, na, pa­vyz­džiui, kad ir vie­ną gra­žiau­sių vi­so­je Eu­ro­po­je Pe­le­šo pi­lį, ku­ri įsi­kū­ru­si iš­ties nuo­sta­bio­je nuo­ša­lio­je miš­kų ap­sup­ty­je esan­čio­je kal­no vir­šū­nė­je. Toks tik­ras iš vai­kys­tės at­ke­lia­vęs pa­sa­kų vaiz­de­lis. Jei­gu ir gy­ve­no ka­da Pe­le­nė su sa­vuo­ju prin­cu, tai tik to­kio­je pi­ly­je...

Eg­lė: Dar vie­nas da­ly­kas, ku­ris la­bai krin­ta į akis, – šu­nys gat­vė­se: di­de­li, pa­triu­šę, slan­kio­jan­tys... Iš pra­džių bu­vo la­bai gai­la, bet po ke­lių die­nų pra­dė­jau gal­vo­ti, kad jie tie­siog gy­ve­na sa­vo gy­ve­ni­mą, pa­vyz­džiui: at­ei­na į ba­ro va­ka­rė­lį, gau­na čia dė­me­sio ir mais­to, ki­ti smar­kiai ap­lo­ja pro ka­pi­nes na­mo ke­liau­jan­čius va­ka­ro­to­jus... Prie Pe­le­šo pi­lies, ku­rią bū­ti­nai no­rė­jo­me ap­lan­ky­ti dėl jos pa­sa­kiš­ko (ne­per­de­du) gro­žio, taip pat slam­pi­nė­ja ne­ma­žai vie­ti­nių šu­ne­lių, ban­dan­čių at­kreip­ti tu­ris­tų dė­me­sį... Ir taip vi­sur.

Ine­sa: O dėl či­go­nų (ro­mų) tu­riu nu­vil­ti, – jų čia ma­žiau nei, tar­ki­me, Is­pa­ni­jo­je, Tur­ki­jo­je, jau ne­kal­bant apie JAV ar Ka­na­dą. Tie­sa, ke­liau­jant link Pe­le­šo pi­lies pra­va­žiuo­ji vie­ną uni­ka­lų kai­me­lį, ku­ria­me, pa­si­ro­do, ir bu­vo fil­muo­ta gar­sio­ji ko­me­di­ja apie „ka­za­chą“ Bo­ra­tą. Tai či­go­nų kai­mas, o ja­me ga­lio­ja sa­vos gy­ve­ni­mo bū­do tai­syk­lės ir sa­vas su­pra­ti­mas apie eko­lo­gi­ją, tvar­ką, ar­chi­tek­tū­rą. Bet ši­tai ne­ste­bi­na, kai nu­ta­riu pa­si­do­mė­ti, iš kur Eu­ro­po­je at­si­ra­do či­go­nai. Nau­jau­si ge­ne­ti­niai ty­ri­mai pa­tvir­ti­no, kad či­go­nai ki­lę iš In­dos­ta­no pu­sia­sa­lio, ku­rį VI­II a.–X a. pa­li­ko ke­liais eta­pais. Či­go­nai pa­pras­tai sa­ve va­di­na ro­mais. Šis žo­dis kil­di­na­mas iš Do­ma, in­diš­kai Dom­ba. To­kiu ter­mi­nu va­di­na­ma In­di­jo­je at­ski­ra et­ni­nė ir vi­suo­me­ni­nė gru­pė, esan­ti že­miau­siuo­se vi­suo­me­nės sluoks­niuo­se. Do­mų gy­ve­ni­mo bū­das pa­na­šus į či­go­nų, pra­gy­ve­ni­mui jie už­si­dir­ba mu­zi­kuo­da­mi. Tad jei lan­kei­si In­di­jo­je, to­kie „bo­ra­tiš­ki“ kai­me­liai – pil­ni žmo­nių at­vi­ros bui­ties – tik to­li­mas anų kva­pų, vaiz­dų ir gar­sų at­spin­dys. Tie­sa, yra ir ki­to­kių ro­mų: či­go­nų ba­ro­nų na­mai pa­na­šūs į Dis­nei­len­do pi­lai­tes. Tik pas­ta­ro­sios tik­riau­siai nu­si­leis­tų dy­džiu – ne­ži­nau, ko­kio dy­džio či­go­nų šei­mos, bet tuo­se sal­džiuo­se raus­vuo­se auk­si­niais-si­dab­ri­niais bokš­te­liais pa­gra­žin­tuo­se rū­muo­se ga­lė­tų ap­si­gy­ven­ti vi­sas ta­bo­ras.

Eg­lė: Be­va­žiuo­da­mi iš Bu­ka­reš­to į Tir­go­viš­tę pra­lė­kėm ne­ma­žai mies­te­lių, kai­me­lių. Ir tam ke­ly ne­įma­no­ma bu­vo ne­pa­ste­bė­ti dar vie­nos Ru­mu­ni­jos ypa­ty­bės. Be­veik prie kiek­vie­no na­mo tvo­ros, gat­vės pu­sė­je, sto­vi suo­liu­kai, o ant dau­ge­lio iš tų suo­liu­kų sė­di tų na­mų gy­ven­to­jai. Jie tie­siog sė­di ir žiū­ri į gat­vę! Kaip vė­liau pa­sa­ko­jo mū­sų ku­ra­to­rė Ana, Ru­mu­ni­jo­je juo­kau­ja­ma, jog jiems ne­rei­kia ste­bė­ji­mo ka­me­rų, vis­ką ma­to bud­rios se­nu­kų akys.

„Ba­bel“: fes­ti­va­lis, ku­ris sta­to me­no, ry­šių ir sa­vi­ver­tės (mies­to bei žmo­nių) bokš­tą

Eg­lė: O da­bar apie „Ba­bel“ fes­ti­va­lį, ku­ria­me da­ly­vau­ja la­bai skir­tin­gų ša­lių te­at­rai. Bū­tent tai ir bu­vo įdo­miau­sia – pa­ma­ty­ti, kaip dir­ba te­at­ro žmo­nės iš ki­tų ša­lių. Gai­la, kad ne­už­te­ko lai­ko pa­žiū­rė­ti dau­giau spek­tak­lių. Ben­dras įspū­dis vis tiek su­si­da­rė, ir dar la­biau su­stip­rė­jo su­pra­ti­mas, kad me­no, o ir te­at­ro, kal­ba yra uni­ver­sa­li. Ne­svar­bu, ko­kia kal­ba žiū­ri spek­tak­lį, emo­ciš­kai vi­sa­da jau­ti, kas yra pa­vei­ku, o kas ne. Be ga­lo sma­gu, kad mū­sų spek­tak­lis „(Ne) vai­kų žai­di­mai“ įvei­kė vi­sus kal­bos bar­je­rus. Mus pa­jau­tė ir su­pra­to. Iš­kart po spek­tak­lio ir vė­liau su­lau­kė­me tiek ge­rų žo­džių, kad po kū­ną laks­tė šiur­pai. Džiau­gė­mės vie­ni ki­tais, džiau­gė­mės, kad esa­me ma­ži, bet ga­li­me bū­ti la­bai stip­rūs.

Ine­sa: Per­nai da­ly­va­vau „Ba­bel“ fes­ti­va­ly­je kaip „pro­gra­me­rė“, t. y. ste­bė­jau spek­tak­lius, mez­giau kon­tak­tus, kvie­čiau at­si­rink­tus da­ly­vius į mū­sų te­at­ro fes­ti­va­lį COM*ME­DIA. Jau pra­ei­tais me­tais vi­siš­kai su­si­ža­vė­jau „Ba­bel“ fes­ti­va­liu (šie­met jis bu­vo 8-asis, ant­ra­ja­me Lie­tu­vai at­sto­va­vo Os­ka­ro Kor­šu­no­vo „Įsta­bio­ji ir grau­džio­ji Ro­meo ir Džiul­je­tos is­to­ri­ja“), go­džiai ana­li­za­vau jį ir mo­kiau­si. Kaip tei­gia pa­tys or­ga­ni­za­to­riai, te­at­rų fes­ti­va­lis „Ba­bel“ gi­mė iš di­de­lio no­ro su­grą­žin­ti šlo­vę Tir­go­viš­tei, mies­tui, ku­ris il­gus me­tus bu­vo Ru­mu­ni­jos is­to­ri­nė sos­ti­nė, re­zi­den­ci­ja, po­li­ti­nis, eko­no­mi­nis ir kul­tū­ri­nis orien­ty­ras. Ir nors Tir­go­viš­tė sa­vo gy­ven­to­jų skai­čiu­mi la­bai ar­ti­mas Aly­tui, fes­ti­va­lis jį ge­ro­kai pa­ky­lė­ja, at­gai­vi­na. Ant­ra­ja­me pa­gal dy­dį sce­nos me­nų fes­ti­va­ly­je Ru­mu­ni­jo­je kas­met da­ly­vau­ja te­at­rai iš 20–30 ša­lių, gat­vės žai­ža­ruo­ja nuo fes­ti­va­lio ati­da­ry­mo ei­se­nos, at­gy­ja vieš­bu­čiai, iki pa­ry­čių šur­mu­liuo­ja ka­vi­nės, ku­rio­se įspū­džiais, kon­tak­tais ir bū­si­mais pla­nais da­li­ja­si te­at­ra­lai. Kar­tais ir jaus­mais... Bib­li­jos mi­tas apie Ba­be­lio bokš­tą reiš­kia žmo­giš­ką troš­ki­mą ži­no­ti, no­rą pa­siek­ti to­bu­ly­bę. Me­ni­nis ir te­at­ri­nis Ba­be­lis yra tam tik­ras bū­das pri­si­lies­ti prie dan­gaus, – ne per me­ta­lo kon­struk­ci­jas, su­da­ran­čias šian­die­nos ap­lin­ką, bet sie­kiant kaž­ko tvir­tes­nio – me­ni­nių ver­čių, ins­pi­ra­ci­jų, dva­si­nės ben­drys­tės.

An­dra: Esu įsi­ti­ki­nu­si, kad kiek­vie­nas par­si­ve­žė­me la­bai skir­tin­gų po­jū­čių, bet juo­se tik­rai yra ir tų, ku­rie la­bai pa­na­šūs. Ne­įma­no­ma ne­jaus­ti pa­si­di­džia­vi­mo tru­pe ir tuo ke­liu, ku­ria­me ji yra. Man il­gą lai­ką bu­vo ne­su­vo­kia­ma, ko­dėl toks stip­rus spek­tak­lis kaip „(Ne) vai­kų žai­di­mai“ Lie­tu­vo­je vis ne­su­lau­kia to­kio žiū­ro­vų, kri­ti­kų dė­me­sio, ko­kio jis iš­ties ver­tas. Man tai bu­vo (ir yra) di­džiu­lis kry­žia­žo­dis, ku­rio nie­kaip ne­iš­spren­džiu. Ir tas pa­lai­ky­mas, ku­rio su­lau­kė­me Ru­mu­ni­jo­je, tik dar­kart pa­tvir­ti­no, kad bū­da­mi ma­ža­me mies­te ga­li­me bū­ti di­de­li, stip­rūs, ver­ti pa­si­ti­kė­ji­mo ir ti­kė­ji­mo. Ypa­tin­gas jaus­mas, kai esi sce­no­je ir jau­ti, kaip vi­si (taip, tai tik­rai tas žo­dis) ak­to­riai yra kaip vie­nis. Tai itin re­tas ir be ga­lo bran­gus jaus­mas. Tai ypa­tin­gas po­ty­ris, ku­ris, ti­kiuo­si, tik dar la­biau mus su­ar­tins ir pa­ruoš dar stip­res­niems iš­šū­kiams, pa­sta­ty­mams. Ži­nant, kas lau­kia bū­si­ma­me se­zo­ne, tai tik dar stip­riau pa­tvir­ti­na. No­rė­tų­si pa­lin­kė­ti tru­pei kuo dau­giau gast­ro­lių, ku­rios at­ne­ša pa­tir­ties, ypa­tin­gų pa­žin­čių, mies­tų bei ša­lių bi­čiu­lys­tės. Kuo dau­giau ben­dra­dar­bia­vi­mo su ki­tų ša­lių te­at­rais, nes tai at­ve­ria gel­mes ir lei­džia iš es­mės pri­si­lies­ti prie te­at­ro, ku­ris tu­ri įvai­riau­sių briau­nų, ne tik tų, ku­rias tu­ri­me Lie­tu­vo­je.

Ir dar: kiek­vie­nas mū­sų ženg­tas žings­nis nė­ra tik apie pa­vie­nius as­me­nis, kū­rė­jus, nė­ra tik apie mū­sų tru­pę, tai yra ir apie mies­tą, apie Lie­tu­vą. Lig šiol at­ei­na at­gar­siai: from Aly­tus. Ir tai, ma­nau, ne­ma­žai pa­sa­ko. Na, o jei­gu reik­tų kal­bė­ti apie jaus­mą, tai pa­grin­di­nis – pa­si­di­džia­vi­mas. Di­džiuo­juo­si tru­pe, di­džiuo­juo­si re­ži­sie­riu­mi ir jo ku­ria­mais pa­sau­liais, di­džiuo­juo­si dra­ma­tur­gu, di­džiuo­juo­si kom­po­zi­to­riu­mi, di­džiuo­juo­si mū­sų mies­tu, ku­rio var­das šiais me­tais nu­skam­bė­jo su pa­si­di­džia­vi­mo sko­niu ne­kart. Ra­šau ir kū­nu vaikš­to šiur­pu­liai. Jie tik pa­tvir­ti­ni­mas, koks bran­gus tai jaus­mas. Ir esu šven­tai įsi­ti­ki­nu­si, tai tik ma­žy­tė vi­so ko pra­džia. Kaip kaž­ka­da spek­tak­ly­je „Pa­čių pa­čiau­sia do­va­na“ nu­skam­bė­jo: at­mink, esi di­des­nis už di­de­lį! Mes to­kie ir esam. Ir čia ne pa­to­sas, ne tuš­čias di­ti­ram­bas. Tai lyg ma­žas pa­glos­ty­mas, ku­rio kar­tais mums vi­siems la­bai rei­kia.

Ine­sa: Pa­ren­gia­mie­ji Aly­taus gim­ta­die­nio šven­tės dar­bai ne­lei­do bū­ti Ba­be­ly­je iki pat pa­bai­gos, pa­ma­ty­ti vi­sų da­ly­vių spek­tak­lių, ku­rie ant­ro­jo­je fes­ti­va­lio pu­sė­je, sa­ko, bu­vo itin stip­rūs. Grį­žu­si vė­lų sek­ma­die­nio va­ka­rą dar­ba­vau­si, pla­nuo­da­ma ki­tos – la­bai svar­bios te­at­rui – sa­vai­tės veik­las. Kom­piu­te­ry­je su­žyb­sė­jo „Ba­bel“ fes­ti­va­lio ko­mi­te­to na­rio, Eu­ro­pos kul­tū­ros fo­ru­mo ap­žval­gi­nin­ko, te­at­ro­lo­go ir mu­zi­ko­lo­go iš Vo­kie­ti­jos Die­te­rio Top­po pra­ne­ši­mas: „Ge­riau­sio „Ba­bel“ fes­ti­va­lio spek­tak­lio var­das ati­ten­ka Lie­tu­vai, Aly­taus mies­to te­at­rui...“ Ne­mo­ku ir net ne­ban­dy­siu ap­ra­šy­ti, ko­kie jaus­mai tuo­met už­plū­do, su­te­kė­jo, su­si­mai­šė, pa­ki­lo iki dan­gaus ir vėl parsk­ri­do. Už­mig­ti ne­ga­lė­jau ke­le­tą va­lan­dų. Dar ir dar kar­tą skai­čiau Die­te­rio ži­nu­tę, vė­liau at­ke­lia­vu­sius ki­tų ko­le­gų ir fes­ti­va­lio da­ly­vių svei­ki­ni­mus. O dar po ke­lių die­nų su ne­svie­tiš­ku pa­si­di­džia­vi­mu skai­čiau ki­tą Die­te­rio straips­nį, ku­rio iš­trau­ka mie­lai da­li­juo­si:

„[..]Spek­tak­lis „(Ne) vai­kų žai­di­mai“ – meist­riš­ka nuo na­mų ūkio dau­gia­bu­čia­me na­me iki vi­suo­ti­nės di­men­si­jos pa­ky­lė­jan­ti, ne­gai­les­tin­gai at­vi­ra ir ta­bu lau­žan­ti „šiuo­lai­ki­nės šei­mos“ re­a­ly­bės kal­ba, pa­pil­dy­ta ste­buk­lin­gai re­a­lis­tiš­kų, ka­ri­ka­tū­riš­kai gro­tes­ki­nių vaiz­dų. Pa­ra­le­lės su Ma­riaus von Ma­y­en­bur­go žai­di­mu „Ug­nies vei­das“ pa­tei­kia­mos at­ski­ro­se sce­no­se. Pa­na­šiai kaip ir Ro­ber­tas Wil­so­nas, re­ži­sie­rius Al­ber­tas Vi­džiū­nas bei dai­li­nin­kas Ar­tū­ras Ši­mo­nis in­di­vi­du­a­lu­mą per­tei­kia sim­bo­liais, api­ben­drin­da­mi juos bal­tais ir neut­ra­liais per­so­na­žų vei­dais. [...] Pje­sės au­to­rius Her­kus Kun­čius, pui­kiau­siai at­pa­žįs­ta­mas tarp­tau­ti­nė­je at­mo­sfe­roje, tėš­kia sa­vo pa­reiš­ki­mą ne­švan­kia, ta­bu lau­žan­čia kal­ba, ku­rią su­ma­niai pa­lai­ko re­ži­sie­rius (ir la­bai ge­ri ak­to­riai!). Sti­lis­tiš­kai pa­pras­ta, bet vi­zu­a­liai ap­svai­gi­nan­ti sce­nog­ra­fi­ja ir vaiz­do pro­jek­ci­jos (A.Ši­mo­nis, Ag­nė Mar­cin­ke­vi­čiū­tė). [...] Her­kus Kun­čius iš­trė­mė Pa­ra­vi­di­no ir Ma­y­en­bur­go pa­sau­lį į pra­ei­tį ir pri­sta­tė sa­vo la­bai mo­der­nų so­cia­li­nį ho­ri­zon­tą skait­me­ni­nia­me am­žiu­je. [...] Bra­vo ak­to­riams, mil­ži­niš­kas ačiū Aly­taus mies­to te­at­rui.“