Tie­sos žo­dis pra­si­skver­bė pro ge­le­ži­nę už­dan­gą

Iš­ta­kos

So­vie­tams 1940 m. ir 1944 m. an­trą kar­tą oku­pa­vus Lie­tu­vą, pra­si­dė­jo is­to­ri­jo­je ne­gir­dė­to mas­to puo­li­mas prieš Baž­ny­čią ir tau­tos kul­tū­rą. Bol­še­vi­kai la­biau­siai bi­jo­jo ku­ni­gų ir mo­ky­to­jų, nes jie tu­rė­jo di­džiu­lį Ne­pri­klau­so­mo­je Lie­tu­vo­je au­to­ri­te­tą.

Bu­vo už­da­ry­ti vi­si vie­nuo­ly­nai ir baž­ny­čios, vien tik Vil­niu­je ir Kau­ne bu­vo už­da­ry­tos per 50 baž­ny­čių. Vil­niaus Šv. Ka­zi­mie­ro baž­ny­čia pa­vers­ta Ate­iz­mo mu­zie­ju­mi, Vil­niaus ka­ted­ro­je pla­na­vo steig­ti tech­ni­kos dirb­tu­ves. Šios ne­są­mo­nės ne­iš­drį­so įgy­ven­din­ti, įstei­gė Pa­veiks­lų ga­le­ri­ją. Kau­ne Šv. My­ko­lo ar­kan­ge­lo baž­ny­čio­je įkū­rė Vit­ra­žų mu­zie­jų, Kau­ne Šv. Ger­trū­dos – vais­tų san­dė­lį, Šv. Jur­gio – me­di­ci­nos tech­ni­kos apa­ra­tū­ros san­dė­lį, Šv. Pran­ciš­kaus Ksa­ve­ro – kny­gų san­dė­lį.

Pa­nai­kin­tos ku­ni­gų se­mi­na­ri­jos Vil­niu­je, Vil­ka­viš­ky­je ir Tel­šiuo­se, pa­lik­ta vie­nin­te­lė Kau­ne. Kiek ir ku­riuos klie­ri­kus pri­im­ti, spręs­da­vo sau­gu­mas ir ko­mu­nis­tų par­ti­ja. Nu­sta­ty­tas klie­ri­kų li­mi­tas.

Su­sprog­di­no Vil­niaus Kal­va­ri­jų kry­žiaus ke­lio kop­ly­tė­les, Tri­jų kry­žių pa­min­klą. Iš mo­kyk­lų ir uni­ver­si­te­tų pa­ša­li­no ka­pe­lio­nus, už­da­rė Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­tą Kau­ne, už­drau­dė re­li­gi­nes šven­tes: Ka­lė­das, Ve­ly­kas, Vi­sus Šven­tuo­sius ir Vė­li­nes. Jei mo­ky­to­jai ar ki­ti in­te­li­gen­tai švęs­da­vo re­li­gi­nes šven­tes, ne­tek­da­vo dar­bo.

Mo­kyk­lo­se ir uni­ver­si­te­tuo­se bu­vo įves­tos pa­mo­kos: TSRS is­to­ri­ja, ko­mu­nis­tų par­ti­jos is­to­ri­ja, Sta­li­no kon­sti­tu­ci­ja, ate­iz­mas, mark­siz­mas. Mo­ki­niai, ku­rie sek­ma­die­niais ei­da­vo mels­tis į baž­ny­čią, iš jų kla­sė­je pa­mo­kų me­tu ty­čio­da­vo­si, juos že­min­da­vo, ra­šy­da­vo blo­gus pa­žy­mius.

Su­im­ti ir iš­trem­ti vys­ku­pai: M.Rei­nys, P.Ra­ma­naus­kas, V.Slad­ke­vi­čius, J.Ste­po­na­vi­čius, T.Ma­tu­lio­nis. Su­šau­dy­tas vys­ku­pas V.Bo­ri­se­vi­čius, vys­ku­pas M.Rei­nys mi­rė Mask­vo­je Vla­di­mi­ro ka­lė­ji­me.

Baž­ny­čia pa­ty­rė ne­žmo­niš­ką ne­tek­tį. Ta­čiau ji li­ko vie­nin­te­lė kraš­te skel­bian­ti tei­sin­gu­mo idė­ją, ji ta­po ša­lies is­to­ri­jos, tra­di­ci­jų ir tau­tos iden­ti­te­to sau­go­to­ja ir ti­kin­čių­jų tei­sių gy­nė­ja. Ji pa­grįs­tai lai­ky­ti­na kliū­ti­mi Mask­vos ru­si­fi­ka­ci­jai ir so­vie­ti­za­ci­jai.

Vi­sa tai iš­pro­vo­ka­vo Baž­ny­čios pa­si­prie­ši­ni­mą.

Idė­ją leis­ti pe­ri­odi­nį po­grin­džio lei­di­nį 1972 m. įgy­ven­di­no vie­nas Vil­ka­viš­kio vys­ku­pi­jos veik­lių­jų ku­ni­gų sam­bū­rių ne­ofi­cia­lus va­do­vas ku­ni­gas Si­gi­tas Tam­ke­vi­čius. No­rė­da­mas, kad nau­ja­sis lei­di­nys bū­tų pa­lai­min­tas Baž­ny­čios, S.Tam­ke­vi­čius nu­vy­ko pas trem­ti­nį vys­ku­pą Vin­cen­tą Slad­ke­vi­čių, ku­ris, pri­ta­ręs su­ma­ny­mui, pa­siū­lė lei­di­nį pa­va­din­ti „Lie­tu­vos Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios Kro­ni­ka“.

„Su­pra­to­me – mums ga­li pa­gel­bė­ti tik vie­šu­mas, apie so­vie­ti­nių pa­rei­gū­nų nu­si­kals­ta­mą veik­lą gar­siai kal­bant ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir Va­ka­ruo­se. Ta­čiau kaip su­rink­ti iš vi­sų Lie­tu­vos kam­pe­lių fak­tus, liu­di­jan­čius žmo­nių dis­kri­mi­na­vi­mą ir per­se­kio­ji­mą vien už ban­dy­mus gy­ven­ti pa­gal sa­vo įsi­ti­ki­ni­mus? Dar sun­kes­nė už­duo­tis – pra­si­skverb­ti pro ge­le­ži­nę už­dan­gą, kad tie­sos žo­dis pa­siek­tų lais­vą­jį pa­sau­lį. Tai bu­vo di­de­li iš­šū­kiai ir ne­ži­no­jo­me, kaip į juos at­si­liep­ti“, – pri­si­me­na kar­di­no­las S.Tam­ke­vi­čius.

Pir­ma­sis nu­me­ris pa­si­ro­dė 1972 m. ko­vo 19 d. Sim­ne, ma­ža­me mies­te­ly­je Aly­taus ra­jo­ne. Čia dir­bo ku­ni­gas vi­ka­ras S.Tam­ke­vi­čius. 1975 m. sau­gu­mas jį per­kė­lė į Ky­bar­tus, gal­vo­da­mas, kad nau­jo­je vie­to­je nu­trūks „Kro­ni­kos“ lei­dy­ba. Ji ne­nu­trū­ko. Lei­do „Ti­kin­čių­jų tei­sėms gin­ti ka­ta­li­kų ko­mi­te­tui“ ar­ti­mi ku­ni­gai, vie­nuo­lės, pa­sau­lie­čiai ka­ta­li­kai.

Ren­gi­mas ir pla­ti­ni­mas

„Kro­ni­kos“ re­da­ga­vi­mas bu­vo ne vien sun­kus, bet vie­nas pa­vo­jin­giau­sių už­si­ė­mi­mų so­vie­tų oku­puo­to­je Lie­tu­vo­je. Pir­mą­jį nu­me­rį pa­reng­ti pa­dė­jo Pet­ras Plum­pa, vie­nuo­lė Ge­no­vai­tė Na­vic­kai­tė. Spaus­di­no me­cha­ni­ne ma­ši­nė­le po 8 eg­zem­plio­rius ma­ža­me na­me­ly­je ant Sim­no eže­ro kran­to. Ten gy­ve­no dvi pa­mal­džios mo­te­rys Ju­li­ja Juš­kaus­kai­tė ir Eu­ge­ni­ja Dai­naus­kai­tė. Jų na­mas bu­vo ato­kiau nuo gat­vės, ma­žai kas už­ei­da­vo. Ta­čiau vi­sa­da deg­tu­kai bu­vo pa­ruoš­ti „po ran­ka“ ir kros­nis, kad ga­li­ma bū­tų su­de­gin­ti ran­kraš­čius ir pa­ša­lin­ti įkal­čius. Ran­kraš­čius ku­ni­gas S.Tam­ke­vi­čius slė­pė Sim­no baž­ny­čio­je šv. Pau­liaus Asi­zie­čio al­to­riu­je. Spaus­din­tus eg­zem­plio­rius vež­da­vo į Kau­ną ir slap­tai ko­pi­juo­da­vo, dau­gin­da­vo. Pa­ti­ki­mi žmo­nės ir vie­nuo­lė slap­tai pla­tin­da­vo.

Ren­kant me­džia­gą, ku­rios di­dži­ą­ją da­lį su­da­ry­da­vo so­vie­ti­nės val­džios vyk­do­mo per­se­kio­ji­mo fak­tai, lei­di­niui tal­kin­da­vo ne­ma­žas bū­rys ku­ni­gų, vie­nuo­lių bei pa­sau­lie­čių. Žur­na­lą dva­siš­kai ir fi­nan­siš­kai rė­mė švie­siau­si Lie­tu­vos bei iš­ei­vi­jos dva­si­nin­kai.

Pub­li­ka­ci­jų tu­ri­nys

„Kro­ni­ka“ yra iš­sa­miau­sias do­ku­men­tų bei fak­tų apie so­vie­tų val­džios per­se­kio­tą Baž­ny­čią rin­ki­nys. Jo­je esa­ma me­džia­gos ir apie anks­tes­nius Baž­ny­čios per­se­kio­ji­mo fak­tus. Pa­vyz­džiui, pa­tei­kia­mi kai ku­rių Lie­tu­vos vys­ku­pi­jų ku­ni­gų są­ra­šai, nu­ro­dant nuo 1940 m. nu­žu­dy­tus, areš­tuo­tus, la­ge­riuo­se mi­ru­sius ir iš jų grį­žu­sius ku­ni­gus. Mi­ni­mi taip pat ir 1968–1969 m. ra­šy­ti ko­lek­ty­vi­niai ku­ni­gų krei­pi­mai­si į Krem­lių dėl Baž­ny­čios pa­dė­ties.

„Kro­ni­kos“ me­džia­gą su­da­rė: krei­pi­mai­si ir pa­reiš­ki­mai dėl ti­kin­čių­jų tei­sių var­žy­mo; pra­ne­ši­mai apie pri­vers­ti­nę jau­ni­mo ate­i­za­ci­ją, pri­vers­ti­nį sto­ji­mą į kom­jau­nuo­lius, ti­kin­čių mo­ki­nių dis­kri­mi­na­ci­ją, pra­ne­ši­mai apie val­džios ko­vą prieš pa­čią „Kro­ni­ką“, jos lei­dė­jų bei tal­ki­nin­kų tar­dy­mus, kra­tas bei teis­mus. Ži­nios iš vys­ku­pi­jų pa­teik­da­vo kon­kre­čius ti­kin­čių­jų tei­sių pa­žei­di­mo fak­tus. Taip pat pub­li­kuo­ja­mi ku­ni­gų ir ti­kin­čių­jų pa­reiš­ki­mai bei krei­pi­mai­si, ad­re­suo­ti tuo­me­ti­nei Res­pub­li­kos ar SSRS val­džiai. La­bai daug krei­pi­mų­si ad­re­suo­ta įvai­rioms val­džios ins­ti­tu­ci­joms, rei­ka­lau­jant grą­žin­ti ti­kin­tie­siems Vil­niaus ar­ki­ka­ted­rą, Klai­pė­do­je pa­sta­ty­tą nau­ją baž­ny­čią, pa­vers­tą fil­har­mo­ni­ja.

Ap­ra­šo­mi at­ve­jai, kai dėl įsi­ti­ki­ni­mų žmo­nės (ypač pe­da­go­gai) bu­vo at­lei­džia­mi iš dar­bo, drau­di­mai ku­ni­gams su sak­ra­men­tais pa­tar­nau­ti ser­gan­tie­siems li­go­ni­nė­se. Pa­tei­kia­mi fak­tai apie ku­ni­gų žū­tis ins­ce­ni­zuo­to­se au­to­ava­ri­jo­se. Daž­nai in­for­muo­ja­ma apie val­džios pa­rei­gū­nų su­nai­kin­tus pa­ke­lės kry­žius.

Dis­kri­mi­nuo­ja­mi Kau­no ku­ni­gų se­mi­na­ri­jos klie­ri­kai, ver­čia­mi pa­klus­ti sau­gu­mui ir prie­var­ta tap­ti KGB agen­tais in­for­ma­to­riais.

Ra­šė apie pa­pras­tų ka­ta­li­kų per­se­kio­ji­mą, mo­ki­nių bei stu­den­tų dis­kri­mi­na­ci­ją Lie­tu­vo­je. Pa­tei­kė ti­kin­čių­jų tei­sės drau­di­mo fak­tus ki­to­se so­vie­ti­nė­se res­pub­li­ko­se, pvz., Bal­ta­ru­si­jo­je, Mol­da­vi­jo­je ir Ru­si­jo­je, in­for­ma­vo pa­sau­lio vi­suo­me­nę apie tik­rą­ją Baž­ny­čios ir ti­kin­čių­jų pa­dė­tį SSSR.

Per­se­kio­ji­mai ir rep­re­si­jos

Pa­grin­di­nė „Kro­ni­ką“ per­se­kio­ju­si ins­ti­tu­ci­ja bu­vo KGB – TSRS Vals­ty­bės sau­gu­mo ko­mi­te­tas. 1973 m. KGB ėmė­si lik­vi­duo­ti slap­tas re­li­gi­nės li­te­ra­tū­ros spaus­tu­ves. Lap­kri­tį įvyk­dy­tos kra­tos dau­giau kaip 40 as­me­nų bu­tuo­se. Bu­vo su­im­ti „Kro­ni­kos“ ben­dra­dar­biai: Pet­ras Plum­pa, Po­vi­las Pet­ro­nis, Jo­nas Stašai­tis. 1974 m. su­ima­mi Vir­gi­li­jus Jau­ge­lis, Juo­zas Gra­žys, An­ta­nas Pa­triu­ba­vi­čius. Nu­teis­ti ku­ni­gai: Al­fon­sas Sva­rins­kas, Juo­zas Zdebs­kis, Jo­nas Kas­ty­tis Ma­tu­lio­nis ir vie­nuo­lės: Ge­no­vai­tė Na­vic­kai­tė, Ni­jo­lė Sa­dū­nai­tė. Si­gi­tas Tam­ke­vi­čius nu­teis­tas 6 me­tams lais­vės at­ėmi­mo ir 4 me­tams trem­ties. Po S.Tam­ke­vi­čiaus areš­to „Kro­ni­kos“ lei­dy­bai va­do­va­vo ku­ni­gas J.Bo­ru­ta.

S.Tam­ke­vi­čius pri­si­me­na: „1984 m. pa­va­sa­rį į Per­mės la­ge­rį at­vy­ko tar­dy­to­jas J.Ur­bo­nas ir pa­si­kvie­tė po­kal­biui. Po ku­rio lai­ko at­si­su­ko į ma­ne ir pa­sa­kė: „Jūs bu­vo­te „LKB Kro­ni­kos“ re­dak­to­rius“. Tik­riau­siai ti­kė­jo­si, kad, bū­da­mas nu­teis­tas, pri­si­pa­žin­siu. „Ar „LKB Kro­ni­ka“ jau ne­ina?“ – pa­klau­siau. „Ei­na“, – iš­gir­dau at­sa­ky­mą, ku­ris bu­vo ne ma­žiau bran­gus kaip ka­li­nio duo­na. O pas­kui in­for­ma­ci­ja nu­trū­ko iki 1988 m., kai bū­da­mas Si­bi­re su­ži­no­jau, kad per pa­čius sun­kiau­sius sau­gu­mo siau­tė­ji­mo me­tus „LKB Kro­ni­ką“ iš­lai­kė gy­vą ke­lios vie­nuo­lės ir ku­ni­gas Jo­nas Bo­ru­ta. Per 17 me­tų KGB ne­su­ge­bė­jo lik­vi­duo­ti „Kro­ni­kos“, – tai iš tie­sų ste­buk­las, kai ži­nai, kiek ši rep­re­si­nė ma­ši­na tu­rė­jo eta­ti­nių dar­buo­to­jų ir in­for­ma­to­rių.

Sklei­di­mas pa­sau­ly­je

„Kro­ni­kos“ reikš­mė ypač di­de­lė bu­vo už­sie­ny­je, lei­di­nys in­for­ma­vo pa­sau­lio vi­suo­me­nę apie ti­kin­čių­jų pa­dė­tį ana­pus to­ta­li­ta­ri­nės sis­te­mos už­dan­gos.

Vie­nas iš svar­biau­sių „Kro­ni­kos“ lei­dė­jų už­da­vi­nių bu­vo per­duo­ti nau­jai iš­leis­tus nu­me­rius į Va­ka­rus, daž­niau­siai į JAV, iš kur ji pa­plis­da­vo įvai­riais ži­niask­lai­dos ka­na­lais. Vie­nas „Kro­ni­kos“ ke­lias ėjo per Mask­vą. Lei­di­nius per­duo­da­vo Mask­vos di­si­den­tams S.Ko­va­lio­vui, A. La­vu­tai, T.Ve­li­ka­no­vui, G.Ja­ku­ni­nui, ku­rie su­si­tik­da­vo su JAV am­ba­sa­dos dar­buo­to­jais, o šie lei­di­nius siųs­da­vo di­plo­ma­ti­niu pa­štu.

Ki­tas ke­lias – lei­di­nį fo­to­gra­fuo­da­vo, da­ry­da­vo mik­ro­fil­mus, ku­riuos įduo­da­vo iš JAV į Lie­tu­vą at­vy­ku­siems tu­ris­tams. Šiuos mik­ro­fil­mus įmon­tuo­da­vo į dan­tų pa­stos tū­te­les, pud­ri­nes, sal­dai­nių dė­žu­tes ar į kny­gos vir­še­lio nu­ga­rė­lę.

„Ati­da­ro­me sal­dai­nių dė­žę ir ieš­ko­me to, kur po­pie­rė­ly­je ne sal­dai­nis, o mik­ro­fil­mas“, – pri­si­me­na R.Šom­kai­tė iš Niu­jor­ko.

Ame­ri­kos lie­tu­viai iš lie­tu­vių kal­bos vers­da­vo „Kro­ni­ką“ į an­glų, is­pa­nų, pran­cū­zų ir ita­lų kal­bas. Pla­tin­da­vo uni­ver­si­te­tuo­se, įteik­da­vo se­na­to­riams. Su­si­ti­ko su JAV pre­zi­den­tu Ro­nal­du Re­a­ga­nu.

„Kro­ni­ka“ pli­to ne tik Šiau­rės Ame­ri­ko­je, bet ir Pie­tų, taip pat Ita­li­jo­je, Af­ri­ko­je, Ja­po­ni­jo­je, Aust­ra­li­jo­je. Ją pla­ti­no lie­tu­viai iš­ei­viai. So­vie­tų oku­puo­tos Lie­tu­vos žmo­nės ga­lė­jo iš­girs­ti „Kro­ni­kos“ in­for­ma­ci­ją, skel­bia­mą per lais­vo­jo pa­sau­lio ra­di­jo sto­tis. Į už­sie­nį pa­te­ku­sių nu­me­rių ra­ši­niai bu­vo skai­to­mi per Ame­ri­kos bal­so, Lais­vės,  Va­ti­ka­no ra­di­jo sto­tis, spaus­din­ti Či­ka­go­je lei­džia­ma­me dien­raš­ty­je „Drau­gas“. Ku­ni­gas Ka­zi­mie­ras Pū­ge­vi­čius ver­tė į an­glų kal­bą. Jo ini­cia­ty­va vi­si „Kro­ni­kos“ nu­me­riai bu­vo iš­leis­ti 1000 egz. ti­ra­žu ir iš­siun­ti­nė­ti į Eu­ro­pą, Šiau­rės ir Pie­tų Ame­ri­ką ir Aust­ra­li­ją, kur bu­vo su­si­bū­rę dau­giau lie­tu­vių.

„Kro­ni­ka“ bu­vo lei­džia­ma iki 1989 m. pra­si­dė­ju­sio At­gi­mi­mo, jos lei­di­mas nu­trauk­tas pa­čių lei­dė­jų spren­di­mu. Per 17 me­tų iš­ėjo 81 „Kro­ni­kos“ nu­me­ris.

„Kro­ni­ka“ – jau is­to­ri­ja, ne­pa­kar­to­ja­ma, ne­su­me­luo­ta, tik­ra. Dar vi­sai ne­se­na, bet is­to­ri­ja, kaip ir par­ti­za­ni­nis ka­ras, so­viet­me­tis ir Lie­tu­vos At­gi­mi­mas. „Kro­ni­kos“ lei­di­mas ko­mu­nis­tų oku­puo­to­je Lie­tu­vo­je yra pats di­džiau­sias ir svar­biau­sias lie­tu­vių tau­tos gy­ve­ni­mo įvy­kis, ku­ris pa­ro­dė tau­tos did­vy­riš­ku­mą, rei­ka­lau­jant ti­kė­ji­mo ir tau­tos lais­vės. „Kro­ni­ka“ ta­po Lie­tu­vių Tau­tos są­ži­ne.

Pa­sau­ly­je nė­ra ma­žų tau­tų. Tau­tos di­dy­bė vi­sai ne­ma­tuo­ja­ma jos gau­su­mu. Tau­tos di­dy­bė – am­ži­nų­jų ver­ty­bių puo­se­lė­ji­mas ir sau­go­ji­mas. Tai aukš­čiau­sias tau­tos eg­zis­ten­ci­jos gė­ris.

Au­ka, su­dė­ta ant lais­vės ko­vos au­ku­ro, ne­nu­ė­jo vel­tui. Kiek­vie­na au­ka, ko­kia ji be­bū­tų, – tai ki­birkš­tis mū­sų lais­vės ir tie­sos au­ku­rui.

__________________________________________

Šal­ti­niai

Spen­gla, Vi­das. Baž­ny­čia, „Kro­ni­ka“ ir KGB vo­ra­tin­klis. Ka­ta­li­kų aka­de­mi­ja. V., 2001 m. 522 p.

Lie­kis, A. Ne­nu­ga­lė­to­ji Lie­tu­va. An­ti­so­vie­ti­nis po­grin­dis. Kal­ba do­ku­men­tai. V., Vals­ty­bi­nis lei­dyk­los cen­tras. T.2, 1993 m., 648 p.

https://lt.wi­ki­pe­dia.org/wi­ki/Lie­tu­vos_ka­ta­lik%C5%B3_ba%C5%BE­ny%C4%8Dios_kro­ni­ka