Kny­gą apie sa­vo mo­ky­to­ją pa­ra­šę mo­ki­niai: „Kai ku­riuos Ni­ko­de­mo Kru­ko­nio pa­sa­ky­mus su­pra­to­me tik po 40-ties me­tų”

Ne­men­ką Aly­taus Jur­gio Kun­či­no vie­šo­sios bib­lio­te­kos lan­ky­to­jų su­ju­di­mą su­kė­lė bai­gia­ma­sis Na­cio­na­li­nės bib­lio­te­kų sa­vai­tės ren­gi­nys Aly­tu­je – ma­te­ma­ti­kos mo­ky­to­jo N.Kru­ko­nio at­mi­ni­mo va­ka­ras. Kny­gos ano­ta­ci­jo­je ra­šo­ma, kad Ni­ko­de­mas Kru­ko­nis (1936–2001), ku­rį mo­ki­niai pra­var­džia­vo Kriū­ku, bu­vo be­ne ryš­kiau­sias vi­sų lai­kų Aly­taus ma­te­ma­ti­kos mo­ky­to­jas. Mo­kyk­los va­do­vai jo ne­mė­go, bet mo­ki­niai die­vi­no tik­rą­ja to žo­džio pras­me. Lei­di­nio su­da­ry­to­jai – Ni­ko­de­mo Kru­ko­nio mo­ki­niai, me­di­kė Dei­man­tė Pur­to­kie­nė ir me­ni­nin­kas Re­das Dir­žys.

„Kny­ga nė­ra sko­la, nes gy­ve­ni­me pa­pras­tai ne tiems, ku­riems esa­me sko­lin­gi, sko­las grą­ži­na­me“, – sa­ko D.Pur­to­kie­nė. „Ni­ko­de­mas Kru­ko­nis bu­vo iš­skir­ti­nė as­me­ny­bė. Aš tą su­pra­tau, tur­būt, pas­ku­ti­niais mė­ne­siais mo­kyk­lo­je. Vė­liau, jei­gu gy­ve­ni­me kaž­ką at­ras­da­vau, ži­not, bū­na kar­tais – kaž­kas ima ir sprag­te­li gal­vo­je, aš vi­są lai­ką pri­si­min­da­vau Kru­ko­nį. Ir ta­da pa­gal­vo­da­vau, kad jau jis mums bu­vo tai sa­kęs, jau bu­vo tai kaž­ko­kiu bū­du pa­ro­dęs. Ir kau­pė­si, kau­pė­si to­kie at­ra­di­mai, kol pa­gal­vo­jau: „Tai pa­lau­kit, aš tai ži­nau, Re­das ži­no, gal dar ži­no kaž­kiek žmo­nių. Ir vis­kas iš­nyks. Tas vi­sas „kru­ko­niš­ku­mas“, jo sa­vi­tu­mas – ji­sai iš­nyks, o ne­liks? Ir ta­da su­gal­vo­jau pra­dė­ti rink­ti me­džia­gą“, – pa­sa­ko­ja kny­gos at­si­ra­di­mo ini­cia­to­rė.

Vė­liau į pa­gal­bą ji pa­si­kvie­tė R.Dir­žį, bet su­lau­kė skep­tiš­kos re­ak­ci­jos. „Kny­gos apie mo­ky­to­jus ma­ne vi­suo­met trau­kė ma­žiau­siai, nes su­ga­din­ti vis­ką la­bai leng­va, ne­si­no­ri prie to pa­čiam pri­si­dė­ti, o ypač bai­su, kad ga­li­ma su­ga­din­ti vis­ką. Ypač apie tuos žmo­nes, ku­riuos la­bai ger­bi. Ne­no­rė­jau to­kiu žmo­gu­mi bū­ti pats“, – pri­si­pa­žįs­ta Aly­taus dai­lės mo­kyk­los di­rek­to­rius.

Vis dėl­to kny­gos su­da­ry­to­jų tan­de­mas pa­si­ro­dė sėk­min­gas. Re­das sa­ko, kad Dei­man­tė at­li­ko ti­ta­niš­ką dar­bą (iš dik­to­fo­no iš­ra­šė po­kal­bius su žmo­nė­mis, ku­rie bu­vo ša­lia mo­ky­to­jo N.Kru­ko­nio), o jis pats teks­tus „su­plė­šė“ į ga­ba­lus, įneš­da­mas į ko­le­gės me­di­kės su­ma­ny­mą šiek tiek svei­ko cha­o­so. Taip at­si­ra­do kny­gos stu­bu­ras ir ji tapo vi­sai ne­pa­na­ši į to­kį lei­di­nį, dėl ku­rio Re­das nuo­gąs­ta­vo.

„Links­miau­sia tai, kad kal­bė­da­mi apie sa­vo mo­ky­to­ją vi­si pir­miau­sia pa­sa­ko­jo apie sa­ve, tai­gi kny­ga iš­ėjo apie tuos žmo­nes, ku­rie bu­vo ap­lin­kui Ni­ko­de­mą Kru­ko­nį“, – pa­ste­bi su­da­ry­to­jai. Kny­gą apie ma­te­ma­ti­kos mo­ky­to­ją, ku­ris gy­ve­no ir dir­bo Aly­tu­je, iš­lei­do Aly­taus dai­lės mo­kyk­la ir lei­dyk­la „Ki­tos kny­gos“. Lei­di­nys pa­si­ro­dė įdo­mus kur kas pla­tes­nei au­di­to­ri­jai nei bu­vę N.Kru­ko­nio mo­ki­niai ar Aly­tu­je gy­ve­nan­tys žmo­nės. Kny­go­je ieš­ko­ma at­sa­ky­mų į klau­si­mus, kas yra edu­ka­ci­ja, kaip ne­su­ga­din­ti ma­te­ma­ti­kos jos mo­kant ir koks tu­rė­tų bū­ti mo­ky­to­jas, kad jo mo­ki­niai no­rė­tų pa­ra­šy­ti apie jį kny­gą. R.Dir­žys sa­ko pats, kaip mo­kyk­los va­do­vas, kar­tais per­mąs­tan­tis, kad dau­ge­lis da­ly­kų, ką da­rė Kru­ko­nis tais lai­kais, su šian­die­ni­niais rei­ka­la­vi­mais, ma­tyt, kel­tų ne­ma­žai pro­ble­mų. „Tai sa­kau ne gal­vo­da­mas apie jį, kaip as­me­nį, bet apie švie­ti­mo sis­te­mą. Aš ma­nau, kad švie­ti­mo sis­te­ma šian­dien yra la­bai ne­svei­ka“, – pa­ste­bi Re­das.

„Ne­bu­vo tas pie­muo, ku­ris laks­ty­da­vo pas­kui avis“, – sa­ko kny­gos su­da­ry­to­jai, pa­klaus­ti apie mo­ky­to­jo N.Kru­ko­nio san­ty­kį su mo­ki­niais. Be­ga­li­nis su­pra­tin­gu­mas, pa­gar­ba – taip api­bū­di­na šį san­ty­kį, pa­brėž­da­mi, kad tra­di­ci­nės ka­te­go­ri­jos įgy­da­vo vi­siš­kai ki­tas spal­vas. Taip ir kla­sių su­si­ti­ki­muo­se N.Kru­ko­niui ne­la­bai rū­pė­jo, ko­kias al­ma ma­ter bai­gė ir ką už­gy­ve­no jo mo­ki­niai, o es­mi­nis jį do­mi­nan­tis klau­si­mas bu­vo, ką jie vei­kia gy­ve­ni­me ir kiek už­au­go sa­vy­je.

„Kai ku­riuos Kru­ko­nio pa­sa­ky­mus su­pra­to­me po... 40-ties me­tų, „da­ši­lo“, bū­tų ga­li­ma pa­sa­ky­ti“, – pri­si­pa­žįs­ta R.Dir­žys ir D.Pur­to­kie­nė. „Dau­giau­sia iš­mo­kau iš už­ra­šų „Kriū­kas dur­nas“, „Kriū­kas žiop­lys“ ir ki­tų, iš­ra­šy­tų ant mo­kyk­los iš­ori­nės sie­nos ir ant suo­lų...“ – to­kia N.Kru­ko­nio ci­ta­ta žen­kli­na ir kny­gos vir­še­lį, o už­ra­šas bu­vo pui­kiai vi­siems ma­to­mas ant tuo­me­ti­nės „penk­tu­kės“ (5-osios vi­du­ri­nės mo­kyk­los, ku­rio­je dir­bo ma­te­ma­ti­kas) sie­nos.

Re­das sa­ko, kad, ti­kė­ti­na, bū­tent dėl to, jog mo­kė­si pas Kru­ko­nį, po dau­gy­bės me­tų pats iš­sa­kė kon­tro­ver­siš­kai su­tik­tą siū­ly­mą mies­to val­džiai. Vie­no­je dis­ku­si­jo­je apie le­ga­lius gra­fi­čius ir ku­rios mies­to sie­nos jiems bū­tų tin­ka­mos, Re­das pa­siū­lė tam tiks­lui ati­duo­ti ro­tu­šės bokš­tą. „Pa­sa­kiau, kad, jei val­džia bus ge­ra, tai žmo­nės taip ir pa­ra­šys ant sie­nos, o jei blo­ga – apie tai su­ži­nos pa­ti val­džia. Ro­tu­šės pa­sta­tui, vie­naip ar ki­taip, nie­ko ne­at­si­tiks, nes jis ir taip bai­siau­sias mies­te“, – sa­ko R.Dir­žys.

Kny­ga „Kriū­kas“ pa­si­ro­dė me­tų pa­bai­go­je ir, nors ka­ran­ti­nas nu­to­li­no jos gy­vą pri­sta­ty­mą, ta­čiau dau­ge­lis jau spė­jo per­skai­ty­ti. „Kaip bu­vo su­tik­ta kny­ga?“ – klau­sė su­da­ry­to­jų pri­sta­ty­mo žiū­ro­vai.

„Re­ak­ci­ja at­ei­na dau­giau­sia iš žmo­nių, ku­rie ne­bu­vo Kru­ko­nio mo­ki­niai. Žmo­nės skai­to ją kaip kny­gą, ku­ri juos už­ve­da, bet kaž­kas yra už­ka­bi­na­ma – kal­ba­ma apie tai, ką gal­būt pra­ran­da­me, ko mums šian­dien la­bai trūks­ta“, – sa­ko su­da­ry­to­jai.