Dzū­ki­jo­je gy­ve­nan­čio že­mai­čio šir­dis vi­sa­da il­gi­si Že­mai­ti­jos

Be­veik pus­šim­tį me­tų Aly­tu­je gy­ve­nan­tis že­mai­tis V.Bi­gai­la juo­kais sa­ve va­di­na mei­lės trem­ti­niu. Mat bai­gęs li­tu­a­nis­ti­kos stu­di­jas bu­vu­sia­me Pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te (da­bar Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­tas) su žmo­na Bi­ru­te, taip pat li­tu­a­nis­te, per­si­kė­lė gy­ven­ti į jos gim­tą­jį mies­tą.

Pir­mą­ja dar­bo­vie­te ta­po 6-oji vi­du­ri­nė (da­bar Pu­ti­nų gim­na­zi­ja), ku­rio­je il­gai ne­už­si­bu­vo, nes sa­vo­tiš­kai no­rė­da­mas „pa­bėg­ti“ nuo krū­vų są­siu­vi­nių nak­ti­nių tai­sy­mų, iš­va­žia­vo dirb­ti į Pe­le­są – lie­tu­viš­ką sa­lą Bal­ta­ru­si­jo­je. Ten jis ket­ve­rius me­tus va­do­va­vo lie­tu­vių ne­vals­ty­bi­nei vi­du­ri­nei mo­kyk­lai. Dar­bo me­tus Bal­ta­ru­si­jo­je V.Bi­gai­la pri­si­me­na kaip sėk­min­gai įveik­tą gy­ve­ni­mo iš­šū­kį.

Vėl su­grį­žęs į Aly­tų, dir­bo 9-osios vi­du­ri­nės (da­bar Jot­vin­gių gim­na­zi­ja) di­rek­to­riu­mi, va­do­va­vo Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Švie­ti­mo sky­riui, Šv. Be­ne­dik­to gim­na­zi­jai. V.Bi­gai­la bu­vo ne tik kū­ry­bin­gas va­do­vas, bet ir ak­ty­viai nuo pat švie­ti­mo re­for­mos pra­džios įsi­trau­kęs į švie­ti­mo per­tvar­kos dar­bus, tal­ki­no įgy­ven­di­nant ne vie­ną ini­cia­ty­vą.

Ta­čiau ener­gin­gas že­mai­tis Dzū­ki­jo­je ne vien dar­bu gy­vas. V.Bi­gai­la bu­vo vie­nas ak­ty­viau­sių Že­mai­čių kul­tū­ros drau­gi­jos Aly­taus sky­riaus įstei­gi­mo or­ga­ni­za­to­rių, va­do­vas ir da­ly­vis.    

„Veik­la Že­mai­čių kul­tū­ros drau­gi­jo­je bu­vo tar­si gy­ve­ni­mo pa­ska­ni­ni­mas“, – su nos­tal­gi­ja pra­bė­gu­sius me­tus pri­si­me­na Viekš­niuo­se už­au­gęs, pra­di­nę mo­kyk­lą Žio­gai­čiuo­se bai­gęs ir di­dži­ą­ją da­lį gy­ve­ni­mo Aly­tu­je nu­gy­ve­nęs V.Bi­gai­la.

Vi­są gy­ve­ni­mą bu­vęs ak­ty­vus, aly­tiš­kis ir iš­ėjęs į už­tar­nau­tą po­il­sį ne­už­si­da­rė tarp ke­tu­rių sie­nų – rū­pi­na­si Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go gim­na­zi­jos mu­zie­ju­mi, dir­ba gi­du.

Kas pa­ska­ti­no že­mai­čius, gy­ve­nan­čius Aly­tu­je, bur­tis į drau­gi­ją?

Lie­tu­vos at­gi­mi­mas. Įkvė­pė at­si­ra­du­si ga­li­my­bė iš­reikš­ti, iš ko­kio Lie­tu­vos kam­po esi ki­lęs, ne­svar­bu, kur gy­ven­tum. Man la­bai rū­pė­jo, kas mes to­kie esa­me, iš­si­sklai­dę iš sa­vo tė­viš­kės – įvai­rių Že­mai­ti­jos kam­pe­lių. Rū­pė­jo že­mai­tiš­kų tra­di­ci­jų puo­se­lė­ji­mas, gim­to­sios tar­mės iš­sau­go­ji­mas ir ki­ti da­ly­kai, ku­rie nė­ra ap­čiuo­pia­mi, bet man ir ki­tiems žmo­nėms įdo­mūs.

Pra­džia bu­vo ne­sun­ki, nes tuo me­tu ki­tuo­se kraš­tuo­se daž­niau­siai at­si­dur­da­vo in­te­li­gen­tai. Mei­lės trem­ti­niai ar­ba pa­gal pa­sky­ri­mą at­vy­kę dirb­ti jau­ni spe­cia­lis­tai.

Aly­tu­je gy­ve­nu nuo 1974 me­tų. Ži­no­jau mo­ky­to­jų ra­tą, vie­ną ki­tą gy­dy­to­ją, žur­na­lis­tą. Su­si­da­rė in­te­li­gen­tų gru­pė, ku­riai rū­pė­jo gim­to­ji že­mė ir sa­vų pa­pro­čių puo­se­lė­ji­mas. Šis bran­duo­lys ap­li­po dar ki­tais, že­mai­čiams pri­jau­čian­čiais, žmo­nė­mis ir ne­sun­kiai įkū­rė­me sky­rių.

Ta­čiau bu­vo ir to­kių že­mai­čių, ku­rie gy­ve­no sau Aly­tu­je ir jiems kraš­tie­čių drau­gi­jos ne­rei­kė­jo. Kai ku­rios že­mai­čių mer­gi­nos at­va­žia­vo dirb­ti į med­vil­nės kom­bi­na­tą, su­dzū­kė­jo ir ne­si­tei­kė į že­mai­čių drau­gi­ją at­ei­ti.

Dar ne­bu­vo Ko­vo 11-osios, bet mes jau pra­dė­jo­me sa­vo veik­lą. Pir­mą kar­tą drau­gėn su­si­ė­jo­me 1989-ųjų sau­sį bu­vu­siuo­se pio­nie­rių na­muo­se. Aš bu­vau ve­dė­jas ir tu­rė­jau ga­li­my­bę ten reng­ti su­si­ti­ki­mus, šo­kių ir dai­nų re­pe­ti­ci­jas bū­si­miems su­si­ė­ji­mams.

Ko­kio­se sri­ty­se reiš­kė­si drau­gi­jos veik­la?

Že­mai­čių kul­tū­ros drau­gi­ja apė­mė vi­sas sri­tis, su­si­ju­sias su kal­ba, pa­pro­čiais, et­no­gra­fi­ja, kraš­to pa­vel­du, is­to­ri­ja ir jo­kios po­li­ti­kos. Nors ne­slėp­siu, bu­vo to­kių ban­dy­mų, ta­čiau grei­tai už­rau­kiau tą rei­ka­lą. Mū­sų tiks­lai ki­ti.

Sky­rius tu­rė­jo ir sa­vo su­si­kur­tą vė­lia­vą su Že­mai­ti­jos sim­bo­liu meš­ka, net­gi him­nu ta­pu­sią dai­ną apie Ka­ziū­nę, ku­rią sma­giai trauk­da­vo­me vi­sų su­si­ė­ji­mų ir va­ka­ro­nių me­tu. La­bai mė­go­me ir va­ka­ro­ti, ir veik­ti. Džiaug­da­vo­mės, kad kiek­vie­nas ren­gi­nys bū­da­vo pra­smin­gas, skir­tas ko­kiai nors pro­gai. Į sve­čius kvies­da­vo­mės iš Tel­šių, Klai­pė­dos, Vil­ka­viš­kio ir ki­tų Že­mai­ti­jos kraš­tų bendraminčius, lan­ky­da­vo­me įžy­mias Že­mai­ti­jos vie­tas – Dio­ni­zo Poš­kos „Baub­lius“, Rai­nius, Mo­sė­dį bei ki­tas vie­tas, reng­davome susitikimus su ra­šy­to­jais, kul­tū­ros vei­kė­jais, įdo­miais žmo­nėmis.

Ko­kios šven­tės Aly­tu­je gy­ve­nan­tiems že­mai­čiams bu­vo pa­čios mėgs­ta­miau­sios?

Švęs­da­vo­me įvai­rias šven­tes, or­ga­ni­zuo­da­vo­me va­ka­ro­nes, ta­čiau bu­vo dvi pa­grin­di­nės šven­tės, ku­rias švęs­da­vo­me kiek­vie­nais me­tais, tai Už­ga­vė­nės ir Jo­ni­nės. Šių šven­čių ne­švęs­ti že­mai­čiui bū­tų nuo­dė­mė.

Ypač pro­pa­ga­vo­me Už­ga­vė­nes, la­bai po­pu­lia­rią šven­tę Že­mai­ti­jo­je. Mau­dy­da­vo­mės snie­ge, pa­si­puo­šę kau­kė­mis ei­da­vo­me gat­vė­mis, už­ei­da­vo­me į na­mus, tie­sa, tik pas pa­žįs­ta­mus, nes ta­da dar ne vi­si aly­tiš­kiai sve­tin­gai pri­im­da­vo per­si­ren­gė­lius.

Ki­tą svar­bią ir la­bai mėgs­ta­mą šven­tę – Jo­ni­nes – švęs­da­vo­me prie lau­žų. Jo­ni­nių va­ka­rą vi­sa­da iš­va­žiuo­da­vo­me į gam­tą, kur nors ne­to­li, Aly­taus ra­jo­ne, su­si­ras­da­vo­me prie eže­ro ato­kes­nį kam­pe­lį.

Ten bū­da­vo su­reng­tas že­mai­tiš­kas pik­ni­kė­lis – pa­deng­da­vo­me sta­lą, dai­nuo­da­vo­me, šok­da­vo­me, pin­da­vo­me ir pluk­dy­da­vo­me vai­ni­kus, at­lik­da­vo­me ki­to­kius šven­ti­nius ri­tu­a­lus. Su­ei­gos bū­da­vo la­bai sma­gios, to­dėl pa­tik­da­vo ir ant­ro­sioms mū­sų pu­sėms.

Drau­gi­jos veik­lo­je da­ly­va­vo daug kū­ry­bin­gų kul­tū­ros dar­buo­to­jų, tad va­ka­ro­nės taip pat bū­da­vo įspū­din­gos, links­mos, į jas su­si­rink­da­vo iki pus­an­tro šim­to žmo­nių. Spe­cia­liai joms siū­da­vo­me tau­ti­nius dra­bu­žius, pa­reng­da­vo­me pro­gra­mą, ku­rio­je daug dė­me­sio skir­da­vo­me pa­pro­čiams.

Pa­ma­žu mū­sų gre­tos re­tė­jo – vie­ni iš­vy­ko, ki­ti iš­ke­lia­vo į am­ži­ny­bę. Pas­ku­ti­nia­me su­si­ti­ki­me tu­rė­jo da­ly­vau­ti de­šimt drau­gi­jos na­rių, ta­čiau su­si­rin­ko­me tik trys. At­ėjo ma­no prie­tė­lius Sta­sys Čes­naus­kis, jo žmo­na ir aš. Bū­da­vo lai­kai, kai de­šim­tys že­mai­čių su­si­bur­da­vo po vie­nu sto­gu, o per va­ka­ro­nes šis skai­čius dar ke­lis kar­tus iš­aug­da­vo.

Jau­ni­mas ne­la­bai at­va­žiuo­ja dirb­ti į Aly­tų bai­gęs moks­lus, daž­niau ren­ka­si Ai­ri­ją ar An­gli­ją. Be to, ne vi­si tar­miš­kai šne­ka, o že­mai­čiui tar­mė – šven­tas da­ly­kas. Tar­pu­sa­vy­je šne­kan­tis nė­ra jo­kių ki­tų kal­bų tik že­mai­čių. Aš su ki­tais že­mai­čiais ir­gi kal­bu tik tar­miš­kai.

Koks at­ro­do dzū­kas že­mai­čio aki­mis?

Že­mai­čiai san­tū­res­ni, o dzū­kai lais­ves­ni, jie šne­ku­čiai, at­vi­ri žmo­nės. Jei mū­sų ne­ža­vė­tų dzū­kai – mes pa­bėg­tu­me. Anks­čiau Aly­tus ža­vė­jo kaip did­mies­tis, pas­ta­ruo­ju me­tu la­biau ta­pęs pro­vin­ci­jos mies­te­liu.

Že­mai­čiui į akis krin­ta dzū­kų sve­tin­gu­mas, ple­pu­mas, karš­ta­ko­šiš­ku­mas, ne­sa­va­nau­diš­ku­mas. Nie­ko nau­jo ne­pa­sa­kiau, tai lai­ko ir gy­ve­ni­mo pa­tvir­tin­ta nuo­mo­nė. Že­mai­tis ne­ran­gus, dzū­kas mėgs­ta lėk­ti. Jie sa­ko: ge­rai – pa­da­ry­siu. Lau­ki die­ną, dvi, mė­ne­sį, o kar­tais vi­si me­tai pra­ei­na, ir nie­kas ne­pa­da­ry­ta bū­na. Pa­ža­du­kai.

Že­mai­čių ūkis at­ro­do so­li­des­nis, di­din­ges­nis, o dzū­ko at­ro­do daug kuk­les­nis, ant smil­te­lės, nors da­bar vis­kas su­si­mai­šę.

Dzū­kas no­ri bū­ti ma­to­mes­nis – na­me gy­ve­na trys dzū­kai, o kie­me sto­vi pen­kios ma­ši­nos. Že­mai­ti­jo­je ma­žiau ma­ši­nų ir kie­muo­se, ir ke­liuo­se. Tai ro­do po­žiū­rį, kad dzū­ke­liai la­bai mėgs­ta vai­ky­tis ma­dos, tai nau­jo­vių gau­dy­to­jai kar­tais ne pa­čia ge­riau­sia pras­me. Že­mai­čiui tai nė­ra la­bai svar­bus da­ly­kas. De­šimt kar­tų gal ne­ma­tuo­jam, bet 5–6 kar­tus tai tik­rai, dzū­kas iš pir­mo ar an­tro kar­to ker­ta. Jų ki­tas tem­pe­ra­men­tas.

Ko že­mai­čio šir­dis il­gi­si Dzū­ki­jo­je?

Že­mai­ti­jo­je ir­gi yra gra­žių vie­tų, ta­čiau jei im­tu­me ly­gin­ti – nu­ga­lė­tų Dzū­ki­ja, čia gam­ta gra­žes­nė. Ska­nūs dzū­kiš­ki pa­tie­ka­lai, bet kai val­gai kas­ti­nį, pus­marš­ko­nę ko­šę ar krau­ji­nius vė­da­rus, kai jų gau­ni – šir­dis at­si­gau­na.

Ko pa­si­gen­du Dzū­ki­jo­je? Že­mai­ti­jos, nes ten vi­sa ma­no gi­mi­nė, ma­no šak­nys, ten vi­sa­da bus ma­no šir­dis, ne­svar­bu, kad Aly­tu­je pra­bė­go di­des­nė da­lis gy­ve­ni­mo.