Eko­no­mis­tės kas­die­ny­bę pa­kei­tė spor­to sa­lės svar­me­nys ir tre­ni­ruok­liai

Aly­tus ar­čiau šir­dies

Da­bar­ti­nė spor­to tre­ne­rė gi­mė ir už­au­go Aly­tu­je. Bai­gu­si mo­kyk­lą, kai rei­kia ap­si­spręs­ti, kuo no­ri bū­ti gy­ve­ni­me, Do­vi­lė pa­si­rin­ko stu­di­jas My­ko­lo Ro­me­rio uni­ver­si­te­te. Sėk­min­gai bai­gė fi­nan­sų eko­no­mi­ką..

Bet Vil­nius ne­bu­vo jau­nos mo­ters mies­tas, nors pa­ti at­vi­rau­ja, kad tuos ket­ve­rius me­tus tik­rai mė­ga­vo­si did­mies­čiu, ta­čiau vi­sa­da jau­tė, kad Aly­tus ją trau­kia la­biau. Aly­tus – ma­žas mies­tas, ar­čiau šir­dies, o ja­me ir kamš­čių nė­ra, į dar­bą ga­li nu­va­žiuo­ti per de­šimt mi­nu­čių.

Ne­su­ža­vė­jo dar­bas įmo­nė­je

Pa­bai­gu­si stu­di­jas Do­vi­lė pu­sę me­tų dir­bo eko­no­mi­kos sri­ty­je, įsi­dar­bi­no ap­skai­tos įmo­nė­je ir jo­je tvar­kė bu­hal­te­ri­nius rei­ka­lus. Ta­čiau pa­ti jau­tė, kad ir pats dar­bas, ir jo gra­fi­kas yra tik­rai ne jai.

Gy­ve­ni­mo ap­lin­ky­bės su­si­klos­tė taip, kad mo­te­ris pa­sto­jo. Iš­ėju­si mo­ti­nys­tės atos­to­gų pa­ti sau pa­sa­kė, kad at­gal į ap­skai­tos įmo­nę grįž­ti ne­be­no­ri. Ne­ži­no­jo, nei ką, nei kur da­rys, bet kaž­ką tik­rai keis, nes dar­bas nei ten­ki­na, nei džiu­gi­na.

Drau­gų ir ar­ti­mų­jų pa­lai­ky­mas

Pra­ėjus pus­me­čiui po gim­dy­mo D.Pet­ra­vi­čie­nė pra­dė­jo spor­tuo­ti. Iš pra­džių bū­da­vo dvi tre­ni­ruo­tės per sa­vai­tę, pas­kui trys, dar vė­liau ke­tu­rios. Mo­te­ris jau­tė, kad spor­tas ją la­bai trau­kia. At­vi­rau­ja tre­ni­ruo­čių me­tu pa­ste­bė­ju­si, kad pra­de­da gal­vo­ti, kaip pa­ti ves­tų tre­ni­ruo­tes bū­da­ma tre­ne­rės vie­to­je.

Pa­si­kal­bė­ju­si su „Šau­lės­GYM“ įkū­rė­ja ir va­do­ve Gi­ta­na Vit­kaus­kie­ne, sa­vo vy­ru ir ar­ti­miau­siais drau­gais ir ga­vu­si pa­drą­si­ni­mą ir di­de­lį pa­lai­ky­mą, Do­vi­lė pra­dė­jo ieš­ko­ti tre­ne­rių kur­sų.

Per­ėju­si te­ori­nes ir prak­ti­nes da­lis, iš­lai­kiu­si eg­za­mi­nus, Do­vi­lė ga­vo tre­ne­rio li­cen­ci­ją. Mo­te­ris sa­ko, kad dar tik kal­bė­da­ma su Gi­ta­na ir gal­vo­da­ma apie tre­ne­rio kur­sus ži­no­jo, jog nie­kur ki­tur sa­vęs ne­įsi­vaiz­duo­ja tik „Šau­lė­je­GYM“ ir sa­ve re­a­li­zuo­ti no­ri bū­tent čia. Taip ket­vir­ti me­tai spor­to tre­ne­re jau dir­ba čia.

Ak­ty­vus lais­va­lai­kis

Vai­kys­tė­je D.Pet­ra­vi­čie­nė šo­ko šiuo­lai­ki­nius šo­kius. Da­bar šo­kių gy­ve­ni­me nė­ra tiek daug, bet lais­va­lai­kį lei­džia ak­ty­viai. Va­ži­nė­ja dvi­ra­čiu, la­bai mėgs­ta rie­du­čius, daug lai­ko lei­džia gam­to­je. Kar­tu su vy­ru įtrau­kia ir vai­kus, kad ir šie daug ju­dė­tų.

Pa­klau­sus, ar in­di­vi­du­a­liai pa­ti spor­tuo­ja, spor­to tre­ne­rė sa­ko, kad per sa­vai­tę ve­da pen­kias tre­ni­ruo­tes mo­te­rims ir jai tik­rai už­ten­ka krū­vio jų me­tu. Taip pat dar tu­ri pus­an­trų me­tų duk­ry­tę, to­dėl lai­ko sa­vo tre­ni­ruo­tėms tik­rai sto­ko­ja.

Mo­te­rų spor­to tęs­ti­nu­mas

Spor­to klu­be ve­da tre­ni­ruo­tes ir nėš­čio­sioms, ir ma­moms su vai­kais. Tie­sa, šiuo me­tu jos ne­vyks­ta, ta­čiau nuo ru­dens tu­rė­tų vėl pra­si­dė­ti.

Pa­smal­sa­vus, kaip gi­mė to­kia idė­ja, Do­vi­lė at­sa­ko, kad no­rė­jo­si tęs­ti­nu­mo. Juk šis spor­to klu­bas yra mo­te­rims, o mo­te­rys pa­sto­ja ir daž­nai ap­lei­džia spor­tą. To­dėl pa­lai­kant no­rė­jo­si, kad bū­tų tre­ni­ruo­tės ir nėš­čio­sioms, po to ma­my­tėms su ma­žy­liais.

Ma­mos at­ei­na su vai­ku­čiais nuo tri­jų mė­ne­sių iki me­tų. Spor­to tre­ne­rė ves­da­vo tre­ni­ruo­tes vie­na, ta­čiau su­si­lau­ku­si an­tro vai­ke­lio pa­ti į tre­ni­ruo­tes at­ei­da­vo su juo. Ir sa­ko, kad tai pui­ki pa­tir­tis, su­tei­kian­ti la­bai daug tei­gia­mų emo­ci­jų. Juk ten, kur leliu­kai, ten ge­ra nuo­tai­ka, o ir di­dži­ą­ją tre­ni­ruo­tės da­lį ma­ma lai­ko vai­ke­lį ant ran­kų, su juo šo­ka.

Vaiz­do tre­ni­ruo­tės

Per ka­ran­ti­ną tre­ne­rė pra­dė­jo na­muo­se spor­tuo­ti ir spor­tuo­jant ki­lo min­tis, kad ga­li­ma nu­fil­muo­ti pra­ti­mus ir jais pa­si­da­ly­ti su ki­tais. Įkė­lu­si ke­lis fil­mu­kus į so­cia­li­nes plat­for­mas ir ga­vu­si pa­ska­ti­ni­mą iš ap­lin­ki­nių, pra­dė­jo fil­muo­ti il­ges­nius vaiz­de­lius.

Tai ne­bū­da­vo il­gų tre­ni­ruo­čių fil­mu­kai. Tai vie­nos kū­no da­lies dai­li­ni­mo, stip­ri­ni­mo tre­ni­ruo­tės, ku­rias ga­li kar­to­ti ke­lis kar­tus iš ei­lės.

Do­vi­lė sa­ko, kad ga­vo la­bai daug at­si­lie­pi­mų, jog tik­rai sma­gu, kad ke­lia fil­mu­kus, kad žmo­nės žiū­ri, jiems įdo­mu, ta­čiau kar­tu spor­tuo­ti pa­si­ry­žo ne­daug.