Tai la­bai švie­saus žmo­gaus bū­ta

„My­lė­jo­me ją vi­si, vi­si ir iš­ly­dė­jo­me“, – „Aly­taus nau­jie­noms“ sa­kė An­ta­nas Dam­kus, šei­mos gy­dy­to­jas, Mi­ros­la­vo am­bu­la­to­ri­jos va­do­vas, pa­si­džiau­gęs vie­na, kad šiuo me­tu vi­si am­bu­la­to­ri­jos dar­buo­to­jai svei­ki.

Mi­ru­sios D.Ge­gu­žie­nės ge­di šei­ma, bi­čiu­liai, sa­vo gy­ven­to­jos, kai­mo ben­druo­me­nės na­rės, kai­mo me­di­ci­nos punk­to ben­dro­sios prak­ti­kos slau­gy­to­jos ge­di ir Van­kiš­kių ben­druo­me­nė. Jos na­riai dėl bran­gios ma­my­tės mir­ties už­jau­čia ir už­ta­ria mal­da Da­lės sū­nus: Liu­dą, Jus­ti­ną ir Da­rių.

Bet dėl ypa­tin­gos ka­ran­ti­no pa­dė­ties tai da­ro kiek­vie­nas sa­vo na­muo­se. Pa­kal­bin­tos ke­lios ben­druo­me­nės mo­te­rys ne­slė­pė grau­du­lio, kad ne­ga­li į pas­ku­ti­nę ke­lio­nę sa­vo žmo­gaus iš­ly­dė­ti tin­ka­mai, kaip įpras­ta šio­je glau­džio­je, dva­sin­go­je ben­druo­me­nė­je.

„La­bai gai­la, kad dėl ka­ran­ti­no ne­ga­li­me bū­ti ša­lia per lai­do­tu­ves, ap­ka­bin­ti, pa­guos­ti...“ – tei­gė pa­šne­ko­vės.

Ben­druo­me­nės tin­kla­la­py­je jos na­riai pa­ra­šė laiš­ką my­lė­tai ir gerb­tai mo­te­riai:

Mie­la Da­ly­te,

Bu­vai tas žmo­gus, ku­ris sa­vo kas­die­niu slau­gy­to­jos dar­bu, iš­klau­san­čia šir­di­mi, at­jau­čian­čiu žo­džiu leng­vi­nai mū­sų kū­no ne­ga­la­vi­mus, sie­los su­žei­di­mus.

Bu­vai pir­mo­ji, į ku­rią kreip­da­vo­mės, iš­ti­kus bė­dai. At­leisk, kad ne­spė­jo­me Tau „ačiū“ pa­sa­ky­ti, ne vi­suo­met pa­si­do­mė­jo­me Ta­vo šir­dies skau­du­liais...

Ge­lia šir­dį, sun­ku įsi­są­mo­nin­ti, kad ne­te­ko­me Ta­vęs. Sa­ko­ma, kad skau­džiau­sia ne ta­da, kai žmo­gus iš­ei­na, o ta­da, kai su­vo­ki, jog jis nie­ka­da ne­su­grįš. Tai su­vok­ti mums pri­reiks daug lai­ko, lai­ko, ku­ris mums ri­bo­tas, o Tau – jau am­ži­ny­bė.

Il­sė­kis Die­vo prie­globs­ty­je, Da­ly­te.

„Da­lė Ge­gu­žie­nė my­lė­jo vai­kus, mo­kė­jo juos nu­ra­min­ti, ne­skaus­min­gai su­leis­ti vais­tų. Kol ma­no vai­kai ma­ži bu­vo, vi­suo­met pa­gal­bos pra­šy­da­vo­me tik jos, pir­miau­sia pas ją į na­mus sku­bė­da­vo­me. Ir du­rys vi­suo­met pra­si­ver­da­vo, ne­svar­bu, koks bū­tų pa­ros lai­kas. Jei ku­ris su­ne­ga­luo­ja, ji pir­mo­ji at­sku­bės į pa­gal­bą.

Ko­ro­na­vi­ru­sas iš­si­ve­dė iš tik­rų­jų la­bai ge­rą žmo­gų ir spe­cia­lis­tą“, – kal­bė­jo gau­sios šei­mos ma­ma Vai­da.

Ak­ty­vi vi­suo­me­ni­nin­kė sen­jo­rų veik­lo­je, il­ga­me­tė mo­ky­to­ja Al­bi­na Svi­ders­kie­nė jaut­riai ren­ka žo­džius apie tri­jų sū­nų, jos bu­vu­sių mo­ki­nių ma­mą. „Daug me­tų gy­ve­no­me kai­my­nys­tė­je, tris Da­ly­tės vai­kus mo­kiau. Juos ji au­gi­no vie­na, gra­žiai au­gi­no. Ir vai­kai ge­ri bu­vo. Kiek ži­nau, vie­nas Vil­niu­je įsi­tvir­ti­no, ki­tas Kau­ne, tre­čia­sis pas ma­mą gy­ve­no, čia, Van­kiš­kiuo­se, dir­bo.

Da­ly­tė vi­suo­met ger­bė bet ko­kį žmo­nių pa­si­rin­ki­mą, vi­suo­met gra­žiai at­si­lie­pė apie mo­ky­to­jus, ver­ti­no jų dar­bą. Me­nu, per šven­tes jos ber­niu­kai svei­kin­da­mi ma­ne vis pri­dur­da­vo, jog ir nuo ma­my­tės šios gė­lės. Da­lė no­rė­jo, kad sū­nūs mo­ky­tų­si, kuo dau­giau gy­ve­ni­me vis­ko pa­siek­tų. Ir kas la­bai mus džiu­gi­no, ji nie­ka­da ne­bur­no­jo ant ją pa­li­ku­sio vy­ro, vi­suo­met tik gra­žiai at­si­lie­pė. Tai la­bai švie­saus žmo­gaus bū­ta. Ir šei­mi­nin­kė bu­vo ge­ra, bė­do­je vi­siems pa­dė­da­vo. Grei­tai pri­gi­jo Van­kiš­kiuo­se, ta­po sa­va.

Žmo­nės la­bai gra­žiai at­si­liep­da­vo apie ją. Iš nie­ko ne­gir­dė­jau blo­go žo­džio ar pa­ste­bė­ji­mo, kad ji bū­tų iš­di­di, pa­si­kė­lu­si. Nė vie­no ne­iš­pra­šy­da­vo, ne­svar­bu, ku­riuo pa­ros me­tu į jos na­mus be­pa­si­bels­da­vo.

Ku­rį lai­ką dir­bo sa­vo na­muo­se, juo­se bu­vo įsi­ren­gu­si me­di­ci­nos punk­tą. Po per­tvar­kos iš­ėjo į Mi­ros­la­vo am­bu­la­to­ri­ją. La­bai gai­la Da­ly­tės, per anks­ti iš­ėjo. Ji yra sa­kiu­si, kad tu­ri pro­ble­mų su plau­čiais“, – gra­žių pri­si­mi­ni­mų ne­sto­ko­ja A.Svi­ders­kie­nė, vis pri­min­da­ma, kad to­kia nuo­mo­nė apie ve­lio­nę dau­ge­lio ją pa­ži­no­ju­sių­jų.

„Daug kar­tų ji yra iš­tie­su­si mums sa­vo pa­gal­bos ran­ką, ji taip bu­vo rei­ka­lin­ga mums, mū­sų vai­kams. Sun­ku at­si­svei­kin­ti su to­kiu nuo­šir­džiu žmo­gu­mi, ku­ris bu­vo ypa­tin­gas tuo, kad ne­skai­čia­vo dar­bo va­lan­dų“, – kal­bė­jo žmo­nės pri­dur­da­mi, kad kiek­vie­nas tą pa­sa­ky­tų.

Skau­džiai ko­le­gės ne­tek­tį iš­gy­ve­na vi­sa Aly­taus ra­jo­no me­di­kų ben­druo­me­nė. Ko­ro­na­vi­ru­so in­fek­ci­ja ve­lio­nei smo­gė ne­gai­les­tin­gai: sa­vai­tę sir­gu­si na­muo­se, dvi gy­do­ma re­a­ni­ma­ci­jo­je jos gy­vy­bė už­ge­so. Mo­te­rį ne vie­ne­rius me­tus kan­ki­no bron­chi­nė ast­ma.

Tiek me­tų iš­gy­ve­nu­si Aly­taus ra­jo­ne, su di­džiu­le mei­le žmo­nių iš­ly­dė­ta, iš­ke­lia­vo į Krikš­to­nių ka­pi­nes, gim­tas vie­tas, su vi­sam at­gul­ti gre­ta sep­tyn­me­čio sū­ne­lio – jis prieš daug me­tų Kū­čių die­ną iš­ėjęs šven­tėms par­neš­ti eg­lu­tės tra­giš­kai žu­vo.