Nau­jas įra­šas aikš­tės is­to­ri­jo­je

To­kį po­rei­kį grįž­ti prie jau­nys­tė­je ne­at­si­vers­to kū­ri­nio pa­ska­ti­no kiek ne­įpras­tas, bet per pa­sau­lį ma­lo­niai nu­skam­bė­jęs kul­tū­ri­nis įvy­kis – ma­no gim­to­jo­je Za­na­vy­ki­jo­je ati­deng­tas pa­min­klas ro­ma­nui „Ru­giuo­se prie be­dug­nės“.

Vaiz­din­ga­me Ša­kių ra­jo­no pa­kraš­ty­je, ant sta­taus Ne­mu­no šlai­to, ša­lia mū­sų dar ma­žai at­ras­tų, bet Ker­na­vei ne ką nu­si­lei­džian­čių Su­dar­go pi­lia­kal­nių, įkur­din­ta uni­ka­li me­ni­nin­ko Ne­ri­jaus Er­mi­no skulp­tū­ri­nė kom­po­zi­ci­ja. Dėl ori­gi­na­laus su­ma­ny­mo ši ge­ra ži­nia nu­vil­ni­jo per pa­sau­lio ži­niask­lai­dą.

Ame­ri­kie­čių ra­šy­to­jas ir šis jo ro­ma­nas Su­dar­ge pa­gerb­ti ne at­si­tik­ti­nai – iš šio mies­te­lio yra ki­lęs Dž.D.Se­lin­dže­rio pro­se­ne­lis, Lie­tu­vos žy­das. Ypač džiu­gu, kad idė­ja pa­gerb­ti vie­ną gar­siau­sių pa­sau­lio ro­ma­nų įgy­ven­din­ta sa­vo gim­ti­nę my­lin­čių, kū­ry­bin­gų žmo­nių už pri­va­čias lė­šas.

Pa­sak vie­no iš idė­jos au­to­rių, te­le­vi­zi­jos pro­diu­se­rio Ro­lan­do Skais­gi­rio, bū­re­liui drau­gų su­ma­ny­mas įam­žin­ti ro­ma­ną ki­lo prieš tre­je­tą me­tų. Gink­die, ne­ma­nau ly­gin­tis su tais kū­ry­bin­gais žmo­nė­mis, tik la­bai įdo­mus su­ta­pi­mas, jog prieš tre­je­tą me­tų ma­no gal­vo­je su­kir­bė­jo pa­na­ši idė­ja.

O bu­vo taip. Per TV pa­žiū­rė­jau la­bai įdo­mią lai­dą apie lie­tu­vių kil­mės ame­ri­kie­čių ak­to­rę Ru­tą Lee. Jau prieš tai ži­no­jau, jog ši Ka­na­do­je gi­mu­si ak­to­rė įvai­riuo­se JAV fil­muo­se, te­le­vi­zi­jų lai­do­se ir se­ria­luo­se iš vi­so yra su­kū­ru­si apie 100 vaid­me­nų, bet tik­ru did­vy­riš­ku­mu ir ste­buk­lu ga­li­ma lai­ky­ti jos pa­stan­gas į Si­bi­rą iš Dau­gų iš­trem­tą sa­vo mo­čiu­tę iš­trauk­ti iš ka­tor­gos ir iš­si­vež­ti į JAV.

Tai jai pa­vy­ko po tie­sio­gi­nio po­kal­bio te­le­fo­nu su tuo­me­ti­niu TSKP CK pir­muo­ju sek­re­to­riu­mi Ni­ki­ta Chruš­čio­vu. Už ak­to­ri­nius nuo­pel­nus 2006 me­tų spa­lį R.Lee su­teik­ta žvaigž­dė Ho­li­vu­do šlo­vės alė­jo­je.

Tai­gi, dar bū­da­mas afek­to bū­se­no­je, tuo­me­ti­niam Dau­gų se­niū­nui Vy­dui Rau­do­niui iš­siun­čiau to­kį el. laiš­ke­lį: „TV ek­ra­ne pa­žiū­rė­jau lai­dą apie Ru­tą Lee ir gal­von šo­vė tru­pu­tį avan­tiū­riš­ka, bet, ma­nau, vi­suo­me­niš­kai nau­din­ga idė­ja, ku­rią ge­riau­siai įgy­ven­din­ti ga­lė­tu­mėt Jūs. Man re­gis, gar­siai nu­skam­bė­tu­me pa­sau­ly­je ar bent jau Jung­ti­nė­se Vals­ti­jo­se, jei Dau­guo­se gra­žio­je vie­to­je at­si­ras­tų vie­tos Ru­tos Lee Ho­li­vu­de šlo­vės alė­jo­je esan­čios žvaigž­dės ko­pi­jai.

Tū­lui ame­ri­ko­nui ne­la­bai bū­tų svar­bu, kad Ru­ta gi­mu­si Ka­na­do­je, svar­bu, jog kaž­ko­kia­me pa­sau­lio už­kam­py­je taip pa­gerb­ta JŲ žvaigž­dė. Čia pa­na­šiai kaip su Fran­ku Zap­pa Vil­niu­je, tik mes pa­de­monst­ruo­tu­me, kad dzū­kams rū­pi ir jie ger­bia vi­sus, ku­rie net ir plo­no­mis gi­jo­mis su­si­ję su mū­sų kraš­tu. Ki­ta ver­tus, tai bū­tų ir pa­dė­ka Ru­tai Lee už lie­tu­vy­bės puo­se­lė­ji­mą ir jos at­kak­lu­mą, iš­trau­kiant sa­vo mo­čiu­tę iš Si­bi­ro.

Ma­nau, ge­riau­siai bū­tų šį su­ma­ny­mą įgy­ven­din­ti dar Ru­tai Lee gy­vai esant, kad ir ji ga­lė­tų at­vyk­ti į sa­vo pa­ger­bi­mą, o svar­biau­sia – man re­gis, ji pa­ti ne­men­kai pa­si­steng­tų, jog šis įvy­kis pla­čiai nu­skam­bė­tų ir JAV.

Su­pra­tin­ges­ni Aly­taus ir Dau­gų ver­sli­nin­kai gal ne­pa­gai­lė­tų ko­kio cen­tu­ko pro­jek­tą įgy­ven­din­ti, nes to­kia eg­zo­ti­ka pro­vin­ci­jo­je, ti­kė­ki­mės, pri­trauk­tų vie­ną ki­tą pa­pil­do­mą ke­liau­to­ją.“

Su­pran­tu, kad čia gal­būt tik nau­jų­jų Va­siu­kų pro­jek­tas į su­vai­kė­ji­mą links­tan­čio­je ma­no gal­vo­je, bet jaus­čiau­si kal­tas, ne­pa­si­da­li­nęs juo su su­pra­tin­ges­niais žmo­nė­mis, ku­rie abiem ko­jo­mis sto­vi ant že­mės ir ge­riau orien­tuo­ja­si re­a­ly­bė­je.

At­sa­ky­mo, de­ja, ne­ga­vau jo­kio. Nors, at­sa­ky­mo ne­bu­vi­mas ir­gi yra at­sa­ky­mas. Tik ne­man­da­gus. Va­di­na­si, idė­ja bu­vo gra­šio ne­ver­ta, ki­ta ver­tus, gal ir ne­no­rė­ta pa­pil­do­mų or­ga­ni­za­ci­nių dar­bų ant spran­do už­si­krau­ti, juk ne me­ras lie­pė.

O gal ir bai­mė iš­si­šok­ti ko­ją pa­ki­šo. Ma­to­me, kaip de­šimt­me­čius ga­li­ma plak­ti lie­žu­viais apie tai, kaip ir ką čia rei­kia da­ry­ti, bet ne­da­ro­ma nie­ko. Ir už­ten­ka, jog at­si­ras­tų kaž­ką su­ma­nęs ir pa­da­ręs, ant jo už­griū­na bū­riai ne­pa­ten­kin­tų, pra­de­dant par­ti­nė­mis da­vat­ko­mis ir bai­giant be­si­sei­lio­jan­čiais „eta­ti­niais“ vi­sų por­ta­lų, vi­sų straips­nių ko­men­ta­to­riais, ku­riems, kas be­bū­tų da­ro­ma, vis­kas – blo­gai.

Nau­jau­sias pa­vyz­dys – vos pa­si­ro­dė in­for­ma­ci­ja apie pui­kią aly­tiš­kių ver­sli­nin­kų šei­mos idė­ją prie pės­čių­jų ta­ko pa­sta­ty­ti trau­ki­nio va­go­ną ir ja­me įkur­ti čia ėju­sio ge­le­žin­ke­lio mu­zie­ju­ką bei ka­vi­nę, pa­si­py­lė ko­men­ta­rai, kad ir va­go­nas ne toks, ir spal­va ne ta, ir is­to­ri­ja ne to­kia...

Ne­nu­steb­siu, jei ne­truks at­si­ras­ti ir vie­ti­nių klui­kų, ku­riems va­go­nas už­sto­ja gra­žų kraš­to­vaiz­dį. Daž­niau­siai to­kie kri­ti­kai sa­vo gy­ve­ni­me nė­ra nei me­de­lio, nei gė­ly­tės pa­so­di­nę.

O pa­me­na­te ma­raz­mo vir­šū­nę, kai Lie­tu­vos vals­tie­čių ir ža­lių­jų są­jun­gos (LVŽS) švie­su­liams ir ki­tiems mar­gi­na­lams už­kliu­vo Sau­sio try­lik­tą­ją prie at­la­po se­ga­ma Ne­už­mirš­tuo­lė, kai pa­aiš­kė­jo, jog ją už­pa­ten­ta­vo kon­ser­va­to­rė. Pa­si­ro­do, svar­bi ne pa­ti gra­ži idė­ja ir jos įgy­ven­di­ni­mas, svar­bu kas pa­siū­lė (?!).

Bet, pa­si­ro­do, tai dar ne­bu­vo kvai­lu­mo vir­šū­nė – mū­sų po­li­ti­kų idio­tiz­mas yra be­ga­li­nis. Tris­de­šimt me­tų ta­ria­ma­si ne­su­si­ta­ria­ma, kaip tu­ri at­ro­dy­ti rep­re­zen­ta­ci­nė Lu­kiš­kių aikš­tė.

Tar­tum plo­te, pri­lygs­tan­čia­me trims fut­bo­lo aikš­tėm, ne­ga­lė­tų sa­vos vie­tos ras­ti ir me­mo­ria­las tau­tos kan­ki­niams, ir ža­lios pie­vos ga­ba­las, ir fon­ta­nas, ir smė­lio plo­te­lis, plia­žu pa­va­din­tas, ten juk ne ka­pi­nės. Kaip lais­vė gu­lė­ti ant smė­lio truk­do lais­vei ki­ta­me aikš­tės kam­pe pa­gerb­ti su­ki­lė­lius ir at­virkš­čiai, su­pras­ti sun­ku.

O da­bar įsi­klau­sy­ki­te: be­si­bai­gian­čios Sei­mo se­si­jos ne­ei­li­nia­me (!) po­sė­dy­je sku­bos (!) tvar­ka bu­vo svars­to­mas ir pri­im­tas įsta­ty­mas, kaip su­reg­la­men­tuo­ti Lu­kiš­kių aikš­tės rim­tį. Ki­tų pro­ble­mų ša­ly­je, bro­liai lie­tu­viai, nė­ra, tik na­cio­na­li­nės svar­bos klau­si­mas – 1600 kv. met­rų plo­to smė­lio dė­žė su gul­tais kai­tin­tis sau­lė­je! Ši­tą Sei­mas „su­reg­la­men­tuos“ ir gy­ven­si­me ge­ro­vės vals­ty­bė­je!

Įsta­ty­mo kū­rė­jas, be abe­jo, vi­sų drau­di­mų dva­si­nis tė­vas – Ra­mū­nas Kar­baus­kis. Nuo pat šios ka­den­ci­jos pra­džios LVŽS va­das Lie­tu­vą ban­dė pa­vers­ti di­de­liu kol­cho­zu su vis­ką reg­la­men­tuo­jan­čiu ne­adek­va­čiu pir­mi­nin­ku.

Pri­si­min­ki­me ban­dy­mus už­val­dy­ti vi­suo­me­ni­nį tran­sliuo­to­ją – LRT, su­nai­kin­ti opo­zi­ci­ją, su­tryp­ti iš par­ti­jos pa­si­trau­ku­sius bu­vu­sius ko­le­gas, už­val­dy­ti teis­mi­nę val­džią, ne­pri­klau­so­mos ži­niask­lai­dos uji­mą, nu­ro­dy­mą iš vir­šaus, ko­kius vais­tus pri­va­lo­me var­to­ti, da­bar nu­sta­tė, ką mies­to aikš­tė­je tu­ri­me da­ry­ti ir gal­vo­ti. Duo­ki­me jiems va­lią, su­reg­la­men­tuos ir, at­si­pra­šau, kaip ka­ko­ti...

Taip, per il­gus šimt­me­čius Lu­kiš­kių aikš­tė­je daug kas bu­vo: ir tur­gūs šur­mu­lia­vo, ir kar­tu­vė­se su­ki­lė­lių va­dus bau­dė, ir kla­si­ki­nio cir­ko pa­la­pi­nė sto­vė­jo, ir ko­mu­nis­ti­nio cir­ko ri­tu­a­lai prie Le­ni­no sta­tu­los vy­ko, ir dar ne­si­bai­gęs cir­ke­lis su vy­čių ir kal­ve­lių sta­ty­to­jais, ir da­bar­ti­nis – su smė­lio plo­te­liu ir ta­li­ba­niš­kais mo­ra­lis­tais.

Tur­gu­je bu­vę ir suk­čių, ir ki­šen­va­gių, ir pros­ti­tučių, tik nė­ra ži­nių apie čia be­si­bū­ria­vu­sias po­li­ti­nes pros­ti­tutes. Da­bar is­to­ri­niuo­se ana­luo­se at­si­ras nau­jas įra­šas ir apie jas, iš gre­ti­mos aikš­tės rū­mų prieš rin­ki­mus at­sku­bu­sių į Lu­kiš­kių aikš­tę klien­tų ieš­ko­ti.

Įdo­miau­sia, kad žie­mą aikš­tė­je vei­ku­si čiuo­žyk­la su tran­kia mu­zi­ka, sei­mū­nų mo­ra­lės po­žiū­riu, aikš­tės rim­ties ne­drums­tė, smė­lis su gul­tais – drums­čia. Rin­ki­mai, brol, rin­ki­mai, net bū­re­lis kon­ser­va­to­rių R.Kar­baus­kio įsta­ty­mą pa­rė­mė!

Ta­čiau ma­kab­riš­kiau­siai šio­se ba­ta­li­jo­se at­ro­do pats Ra­mū­nas. Da­bar jis vir­kau­ja dėl men­kos pa­gar­bos aikš­tė­je nu­žu­dy­tiems su­ki­lė­liams, o ar ma­tė­te jį iš­kil­min­go­je 1863–1864 me­tų su­ki­li­mo va­dų Zig­man­to Sie­ra­kaus­ko ir Kon­stan­ti­no Ka­li­naus­ko bei dar 18-os su­ki­li­mo da­ly­vių pa­lai­kų per­lai­do­ji­mo ce­re­mo­ni­jo­je?

Taip, ži­no­me, Sei­mo Kul­tū­ros ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas – vi­sa­da už­siėm­ęs, jis ren­gi­nių ne­lan­ko, mat nuo­lat mū­sų kul­tū­ra rū­pi­na­si. Rū­pin­to­jė­lis, blyn!