Me­ta­lų bu­vi­mas or­ga­niz­me ne­bū­ti­nai reiš­kia pa­vo­jų svei­ka­tai

Sun­kių­jų me­ta­lų ras­tu­me kiek­vie­na­me iš mū­sų

Na­cio­na­li­nis vi­suo­me­nės svei­ka­tos cen­tras prie Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jos (NVSC) in­for­muo­ja, kad įvai­rios che­mi­nės me­džia­gos ap­lin­ko­je eg­zis­tuo­ja vi­są lai­ką.

Šiuo me­tu yra ži­no­ma apie 5 tūkst. che­mi­nių me­džia­gų, ku­rios į ap­lin­ką pa­ten­ka na­tū­ra­liai ar dėl žmo­gaus veik­los. Da­lis to­kių me­džia­gų yra me­ta­lai ir me­ta­loi­dai, ku­rie yra mū­sų na­tū­ra­lios ap­lin­kos da­lis, ran­da­mi že­mės plu­to­je, dir­vo­že­my­je ir uo­lie­no­se, ore ir van­de­ny­je. Pa­žy­mė­ti­na, kad aliu­mi­nis yra la­biau­siai že­mė­je pa­pli­tęs me­ta­las, ku­ris su­da­ro net 7,9 proc. že­mės plu­tos ma­sės.

Na­tū­ra­lu, kad tam tik­ra me­ta­lų da­lis yra au­ga­luo­se, gy­vū­nuo­se, taip pat ir žmo­gaus or­ga­niz­me. Žmo­nės pri­si­tai­kę gy­ven­ti che­mi­nių me­džia­gų ap­sup­ty­je, to­dėl jų or­ga­niz­me vi­sa­da ga­li bū­ti ran­da­ma tok­si­nių che­mi­nių me­džia­gų gru­pei pri­ski­ria­mų jun­gi­nių.

Pa­grin­di­niai me­ta­lų šal­ti­niai yra na­tū­ra­lūs, gam­ti­niai (uo­lie­nų ir dir­vo­že­mio ero­zi­ja, at­mo­sfe­rinės nuo­sė­dos, vul­ka­nų iš­si­ver­ži­mai ir t. t.) ar­ba su­si­ję su žmo­gaus veik­la (at­lie­kos, nuo­te­kos, trans­por­to ir pra­mo­nės iš­me­ta­mo­sios du­jos bei dū­mai, gais­rai, rū­ky­mas ir t. t.) įvai­rio­se pra­mo­nės ša­ko­se ir bui­ty­je.

Pa­grin­di­nis gyv­si­dab­rio bei ar­se­no šal­ti­nis žmo­nių or­ga­niz­me yra žu­vis ir jū­ros gė­ry­bės, aliu­mi­nio – tam tik­ri vais­tai, kad­mio – dar­žo­vės, grū­di­nės kul­tū­ros, ta­ba­kas. Me­ta­lų ir me­ta­loi­dų ran­da­ma ir ne mais­to pro­duk­tuo­se, pa­vyz­džiui, aliu­mi­nio yra pra­kai­ta­vi­mą ma­ži­nan­čiuo­se pro­duk­tuo­se, chro­mo – įvai­riuo­se da­žuo­se, me­die­nos ap­sau­gos prie­mo­nė­se, gyv­si­dab­rio – elek­tros prie­tai­suo­se, dan­tų amal­ga­mo­se, liu­mi­nes­cen­ci­nė­se lem­po­se.

Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­to Neu­ro­moks­lų ins­ti­tu­to Tok­si­ko­lo­gi­jos la­bo­ra­to­ri­jos dar­buo­to­jos dr. Ri­ma Na­gi­nie­nė ir dr. Lo­re­ta Stru­my­lai­tė pa­brė­žia, kad ter­mi­nas „sun­ku­sis me­ta­las“ ne­bū­ti­nai at­spin­di to ele­men­to kenks­min­gu­mą ar tok­siš­ku­mą.

Da­lis va­di­na­mų­jų sun­kių­jų me­ta­lų, to­kių kaip ge­le­žis, cin­kas, va­ris, chro­mas, ko­bal­tas, mo­lib­de­nas, yra gy­vy­biš­kai bū­ti­ni nor­ma­liam or­ga­niz­mo funk­cio­na­vi­mui.

Kai ku­rie me­ta­lai: ge­le­žis, man­ga­nas, chro­mas, cin­kas, va­ris, ar me­ta­loi­das se­le­nas yra kar­tu ir bū­ti­ni or­ga­niz­mo gy­vy­bi­nei veik­lai pa­lai­ky­ti, ir tok­siš­ki, t. y. or­ga­niz­me jų tu­ri bū­ti tam tik­ra kon­cen­tra­ci­ja, nes per ma­žos ar per di­de­lės kon­cen­tra­ci­jos ga­li su­kel­ti svei­ka­tos su­tri­ki­mus.

Aliu­mi­nis nė­ra sun­ku­sis me­ta­las, ta­čiau daž­nai va­di­na­mas sun­kiuo­ju dėl sa­vo nau­do­ji­mo me­ta­lur­gi­jos pra­mo­nė­je.

Yra ži­no­ma, kad de­gant pa­dan­goms iš­si­ski­ria cin­kas, kad­mis, chro­mas, ar­se­nas, švi­nas, ko­bal­tas, ni­ke­lis. Sun­kie­ji me­ta­lai bu­vo tir­ti gais­ro pa­veik­tų te­ri­to­ri­jų ore, dir­vo­že­my­je, dar­žo­vė­se, van­de­ny­je, pie­ne ir pa­di­dė­ju­sių kon­cen­tra­ci­jų ne­bu­vo nu­sta­ty­ta.

To­dėl spe­cia­lis­tai pa­vo­jaus Aly­taus mies­to ir ra­jo­no gy­ven­to­jų svei­ka­tai ne­įžvel­gia. Ta­čiau bū­ti­na įver­tin­ti, su ko­kio­mis dar che­mi­nė­mis me­džia­go­mis ug­nia­ge­siai su­si­du­ria ge­sin­da­mi gais­rus, ko­kia yra ge­si­ni­mo pu­tų che­mi­nė su­dė­tis, ar yra jo­se sun­kių­jų me­ta­lų, ap­tik­tų ug­nia­ge­sių or­ga­niz­muo­se.

Bū­ti­ni pa­pil­do­mi ty­ri­mai

Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­to kli­ni­ki­nės tok­si­ko­lo­gi­jos gy­dy­to­jas Jo­nas Šur­kus at­krei­pia dė­me­sį, kad sun­kių­jų me­ta­lų ir tok­si­nių me­džia­gų kon­cen­tra­ci­jos nor­mos žmo­gaus or­ga­niz­me nė­ra nu­sta­ty­tos. In­for­ma­ci­jos šal­ti­niuo­se pa­pras­tai yra re­mia­ma­si vi­du­ti­nė­mis svei­kų žmo­nių or­ga­niz­muo­se ran­da­mo­mis jų kon­cen­tra­ci­jo­mis, ku­rios ga­li bū­ti skir­tin­gos ne tik skir­tin­go­se ša­ly­se, bet net ir skir­tin­go­se vie­to­vė­se ar pro­fe­si­nė­se žmo­nių gru­pė­se.

„Di­des­nės už vi­du­ti­nes sun­kių­jų me­ta­lų kon­cen­tra­ci­jos ro­do bu­vu­sius žmo­gaus kon­tak­tus su šio­mis me­džia­go­mis, ta­čiau ap­si­nuo­di­ji­mas nu­sta­to­mas ne pa­gal vie­no ar ki­to me­ta­lo kon­cen­tra­ci­ją žmo­gaus or­ga­niz­me, bet pa­gal kli­ni­ki­nius simp­to­mus. Rei­kia pa­žy­mė­ti ir tai, kad tok­si­nės sun­kių­jų me­ta­lų kon­cen­tra­ci­jos daž­niau­siai yra daug kar­tų di­des­nės už vi­du­ti­nes ran­da­mas gy­ven­to­jų krau­jy­je“, – tei­gia J.Šur­kus.

Pa­sak gy­dy­to­jo, no­rint įver­tin­ti sun­kių­jų me­ta­lų po­vei­kį svei­ka­tai, ne­abe­jo­ti­nai yra rei­ka­lin­gi pa­pil­do­mi ir pa­kar­to­ti­niai tok­si­ko­lo­gi­niai ty­ri­mai, taip pat ga­li bū­ti rei­ka­lin­gas ir de­ta­les­nis žmo­nių iš­ty­ri­mas. Gy­dy­to­jo nuo­mo­ne, ug­nia­ge­sių svei­ka­tos būk­lės ver­ti­ni­me tu­rė­tų da­ly­vau­ti ir dar­bo me­di­ci­nos gy­dy­to­jai.

Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­ja (SAM) pri­ta­ria, kad bū­ti­na at­lik­ti iš­sa­mes­nius ty­ri­mus, no­rint at­sa­ky­ti į klau­si­mą, ko­kius pa­da­ri­nius ug­nia­ge­sių svei­ka­tai iš tik­rų­jų su­kė­lė ge­sin­tas gais­ras. Ne ma­žiau svar­bu įver­tin­ti ir ki­tų gy­ven­to­jų svei­ka­tą, to­dėl bus vyk­do­mas bio­mo­ni­to­rin­gas, ku­rio me­tu bus ti­ria­mi Aly­taus mies­to ir ra­jo­no gy­ven­to­jai, ir pa­ly­gi­ni­mui – ki­tų mies­tų gy­ven­to­jai ir ug­nia­ge­siai, ku­rie ne­ge­si­no gais­ro Aly­tu­je.