Dar ne šie­met, bet Aly­taus mu­zi­kos mo­kyk­la tu­rės ab­sol­ven­tų, gro­jan­čių pu­čia­muo­ju in­stru­men­tu, pa­gal ku­rį de­ri­na­mas sim­fo­ni­nis or­kest­ras

Var­go­nai: iš­skir­ti­nis in­stru­men­tas – iš­skir­ti­niai ir ab­sol­ven­tai, jų bū­na po vie­ną

Mu­zi­kos mo­kyk­los vy­res­ny­sis mo­ky­to­jas Min­dau­gas Ori­nas sa­ko, kad jo dės­to­mas in­stru­men­tas var­go­nai, be abe­jo, yra la­bai sa­vi­tas. Var­go­nai gal­būt pa­na­šiau­si į for­te­pi­jo­ną. Mu­zi­kos mo­kyk­lo­je jie pri­klau­so For­te­pi­jo­no sky­riui.

M.Ori­nas pa­sa­ko­ja, kad kas­met mo­kyk­lą bai­gia maž­daug po vie­ną šio in­stru­men­to mo­ki­nį. Sto­jan­čių­jų – tiek pat. Var­go­nai nė­ra la­bai po­pu­lia­rus mu­zi­kos in­stru­men­tas, taip pat, kaip ir, pa­vyz­džiui, obo­jus ar val­tor­na. Aly­taus mu­zi­kos mo­kyk­lo­je var­go­nų kla­sė ati­da­ry­ta 2006 me­tais. Mo­kyk­la tu­ri ge­rus olan­dų „Jo­han­nus“ fir­mos kom­piu­te­ri­nius 37 bal­sų kon­cer­ti­nius var­go­nus. Jie pa­sta­ty­ti kon­cer­tų sa­lė­je, kur vyks­ta įvai­rūs mo­ki­nių at­si­skai­ty­mai ir kon­cer­tai. Nuo pat 2006-ųjų mo­kyk­lo­je su­reng­ta daug var­go­ni­nės mu­zi­kos kon­cer­tų, tiek so­li­nių, tiek ir su an­sam­bliu. Var­go­nų kon­cer­tuo­se da­ly­va­vę to­kie gar­sūs at­li­kė­jai kaip Le­o­pol­das Di­grys, Dai­nius Sver­dio­las, pa­sau­li­nio pri­pa­ži­ni­mo su­lau­ku­si As­mik Gri­go­rian. Jau tra­di­ci­ja yra ta­pę Lie­tu­vos mu­zi­kos ir te­at­ro aka­de­mi­jos var­go­nų spe­cia­ly­bės stu­den­tų pa­si­ro­dy­mai Aly­tu­je.

M.Ori­nui ten­ka su­si­dur­ti su po­žiū­riu, kad var­go­nai – tai au­ten­tiš­kas vamz­di­nis in­stru­men­tas, ko­kį ga­li­ma pa­ma­ty­ti baž­ny­čio­se, ta­čiau, pa­si­ro­do, tai yra kiek klai­din­gas įsi­vaiz­da­vi­mas. „Me­cha­ni­niai (vamz­di­niai) var­go­nai Lie­tu­vo­je yra be­veik ne­sta­to­mi, su re­to­mis iš­im­ti­mis. Dau­giau­sia tiek baž­ny­čios ar ki­tos mu­zi­ki­nės erd­vės ren­ka­si kom­piu­te­ri­nius in­stru­men­tus. Ka­dan­gi šiuo­lai­ki­nė elek­tro­ni­ka yra la­bai iš­to­bu­lė­ju­si, tai šie kom­piu­te­ri­niai in­stru­men­tai be­veik ne­nu­si­lei­džia tik­rų vamz­di­nių var­go­nų skam­be­siui“, – pa­sa­ko­ja pa­šne­ko­vas. Lie­tu­vos mu­zi­kos mo­kyk­lų tin­klą su­da­ro apie 100 ug­dy­mo įstai­gų, tik ke­lio­se yra ati­da­ry­ta var­go­nų kla­sė.

Mo­ky­to­jas ta­ria ke­le­tą žo­džių ir apie sa­vo mo­ki­nį Li­ną Sur­do­ką, pri­si­me­na, kaip šių me­tų di­plo­man­tas prieš sep­ty­ne­rius me­tus at­ėjo į sto­ja­mų­jų kon­sul­ta­ci­ją: „Li­nas jau bu­vo pa­si­rin­kęs mo­ky­tis dai­na­vi­mą Mu­zi­kos mo­kyk­lo­je, ta­čiau per in­stru­men­tų pri­sta­ty­mą pri­sė­dęs prie var­go­nų sa­vo ap­si­spren­di­mą ne­ti­kė­tai pa­kei­tė. Li­nas in­di­vi­du­a­lis­tas. La­biau­siai jam pa­tin­ka gro­ti vie­nam so­lo. Esa­me su­ren­gę ne­ma­žai pa­si­ro­dy­mų tiek Mu­zi­kos mo­kyk­lo­je, tiek mies­te.“

Tri­mi­tu ir kor­ne­tu gro­jan­čios mer­gi­nos griau­na in­stru­men­tų „vy­riš­ku­mo“ mi­tus

Vy­res­ny­sis mu­zi­kos mo­ky­to­jas Gin­tau­tas Ra­kaus­kas pri­me­na, kad Pu­čia­mų­jų in­stru­men­tų sky­rius Mu­zi­kos mo­kyk­lo­je įsi­kū­rė, kai 1971 me­tais į Aly­tų dirb­ti at­vy­ko mo­ky­to­jas Liu­das Vait­kus. Vė­liau sky­rius nuo­lat au­go ir plė­tė­si. Pra­džio­je bu­vo va­ri­niai pu­čia­mie­ji: trom­bo­nas, tri­mi­tas. Nuo 1977 me­tų įsi­kū­rė kor­ne­to kla­sė, šiek tiek vė­liau ir sak­so­fo­no. Sak­so­fo­nu mo­ko­si gro­ti ir mer­gi­nos. Per­nai bai­gė mo­ki­nys, gro­jan­tis sak­so­fo­nu ba­ri­to­nu. Tai – iš­ties re­tas in­stru­men­tas, la­bai di­de­lis ir sun­kus, dau­giau rei­ka­lin­gas įvai­riuo­se or­kest­ruo­se, at­lie­kan­tis bo­so par­ti­jas. Šiuo me­tu vie­nas mo­ki­nys mo­ko­si gro­ti sak­so­fo­nu te­no­ru, ku­ris ir­gi tarp mo­ki­nių re­tas, bet la­bai rei­ka­lin­gas.

Nuo 2018 me­tų Aly­taus mu­zi­kos mo­kyk­lo­je vei­kia obo­jaus kla­sė (mo­kyt. Eg­lė Če­po­nai­tė). Tai – vie­nas re­čiau­sių in­stru­men­tų, juo dau­giau­sia gro­ja­ma Vil­niaus, Kau­no mo­kyk­lo­se. Aly­tui di­džiu­lė gar­bė tu­rė­ti obo­jaus kla­sę, nes tai sim­fo­ni­nio or­kest­ro in­stru­men­tas ir „Sva­jo­nei“ la­bai rei­ka­lin­gas. Obo­jus gar­sus tuo, kad pa­gal jį de­ri­na­mas vi­sas sim­fo­ni­nis or­kest­ras.

G.Ra­kaus­kas pa­sa­ko­ja, kad tarp sto­jan­čių­jų pu­čia­mie­ji ga­na po­pu­lia­rūs, jais gro­ti mo­ko­si apie 100 moks­lei­vių, o pats po­pu­lia­riau­sias – sak­so­fo­nas. Ypa­tin­gų fi­zi­nių duo­me­nų pu­čia­mie­siems ne­rei­kia, iš­sky­rus mi­nė­tuo­sius sak­so­fo­ną ba­ri­to­ną ir te­no­rą. Sim­fo­ni­niam or­kest­rui bū­tų la­bai rei­ka­lin­ga tū­ba, de­ja, ne­at­si­ran­da no­rin­čių­jų ja gro­ti.

„Mes taip pat sva­jo­ja­me apie val­tor­nės, fa­go­to kla­ses, ku­rios, ma­nau, at­ei­ty­je at­si­ras ir Aly­tu­je“, – taip sa­ko Pu­čia­mų­jų in­stru­men­tų sky­riaus ve­dė­jas ir mu­zi­kos mo­ky­to­jas eks­per­tas Ri­man­tas Jo­čys.

G.Ra­kaus­kas pa­ste­bi, kad pa­gal se­nes­nių lai­kų mąs­ty­mo nor­mas va­ri­nių gru­pė­je esan­tys tri­mi­tai, kor­ne­tai ar fliu­gel­hor­nai bū­da­vo lai­ko­mi iš­skir­ti­nai vy­riš­kais. Bet da­bar jau taip nė­ra, o gy­vi pa­vyz­džiai – dvi jo mo­ki­nės: Ūla Ar­ba­čiaus­kai­tė (tri­mi­tas) ir Jus­tė Ka­ti­lia­vai­tė (kor­ne­tas).

Mo­ky­to­jas džiau­gia­si, kad jos sėk­min­gai mo­kė­si šiais in­stru­men­tais gro­ti ir net­gi ap­len­kė sa­vo kla­sių drau­gus pa­siek­ta gro­ji­mo ko­ky­be. „Va­ka­rų ša­ly­se ar Ame­ri­ko­je mer­gai­tės jau se­niai gro­ja šiais in­stru­men­tais, yra net­gi ne­ma­žai or­kest­rų, ku­riuo­se gro­ja vien mer­gai­tės ir da­ro tai la­bai sėk­min­gai“, – pa­ste­bi G.Ra­kaus­kas.

„In­stru­men­tai pa­si­rin­ko mus“, – taip Jus­tė ir Ūla api­bū­di­na sa­vo pa­si­rin­ki­mus mo­ky­tis šiais in­stru­men­tais. G.Ra­kaus­kas pa­sa­ko­ja: „Pa­me­nu, at­ėjo į kla­sę to­kios ne­drą­sios, aš su­pa­žin­di­nau jas su in­stru­men­tais, ku­riais mo­kau gro­ti vai­kus, tri­mi­tu, kor­ne­tu ir fliu­gel­hor­nu. Pa­gro­jau joms, su­pa­žin­di­nau su skir­tin­gu sa­vi­tu kiek­vie­no in­stru­men­to gar­so temb­ru, da­viau pa­lies­ti juos ir jos ap­si­spren­dė pa­čios.“

Be abe­jo, la­bai leng­va mo­ky­tis iš pra­džių ne­bu­vo. Rei­kė­jo ir tė­ve­lių pa­gal­bos. Bet po 2 ar 3 me­tų, kai pra­dė­jo in­stru­men­tai „klau­sy­ti“ šių mo­ki­nių, sek­tis gro­ti, at­ėjo dar di­des­nė mo­ty­va­ci­ja ir no­ras mo­ky­tis. Ū.Ar­ba­čiaus­kai­tė gro­ti tri­mi­tu pas mo­ky­to­ją G.Ra­kaus­ką mo­kė­si aš­tuo­ne­rius me­tus, pen­ke­rius me­tus gro­jo Mu­zi­kos mo­kyk­los jau­ni­mo sim­fo­ni­nia­me or­kest­re „Sva­jo­nė“ ir ket­ve­rius – Mu­zi­kos mo­kyk­los pu­čia­mų­jų or­kest­re (va­do­vas R.Jo­čys). J.Ka­ti­lia­vai­tė mo­kė­si gro­ti kor­ne­tu sep­ty­ne­rius me­tus. Po­rą me­tų gro­jo Mu­zi­kos mo­kyk­los pu­čia­mų­jų or­kest­re.

„Šios mo­ki­nės bu­vo ma­no pir­mos mer­gai­tės, ku­rios ga­na sėk­min­gai bai­gė mo­kyk­lą su šiais in­stru­men­tais. Be­je, Aly­taus mies­to ir Mu­zi­kos mo­kyk­los is­to­ri­jo­je Ūla – tri­mi­ti­nin­kė ir Jus­tė – kor­ne­ti­nin­kė yra pir­mo­sios kregž­dės. Iki tol mo­kyk­lą baig­da­vo šiais in­stru­men­tais tik ber­niu­kai“, – sa­ko G.Ra­kaus­kas.

Jus­tė Ka­ti­lia­vai­tė: Mer­gi­nos la­biau lin­ku­sios į to­kius in­stru­men­tus kaip flei­ta ar sak­so­fo­nas. Pir­mus dve­jus Mu­zi­kos mo­kyk­los me­tus aš gro­jau iš­il­gi­ne flei­ta, po to mo­ky­to­jas pa­tei­kė du pa­si­rin­ki­mus: rink­tis kor­ne­tą ar­ba ei­ti pas ki­tą mo­ky­to­ją ir to­liau mo­ky­tis flei­ta. Ka­dan­gi ne­no­rė­jau keis­ti sa­vo mo­ky­to­jo, tai pa­si­rin­kau kor­ne­tą. Kor­ne­tu gro­ti tik­rai nė­ra leng­va, bet aš sun­ku­mą pa­ver­čiu ma­lo­nu­mu. Mu­zi­kos mo­kyk­lą bai­giu su min­ti­mis, kad to­liau do­mė­siuo­si ki­to­mis mu­zi­kos ša­ko­mis. Moks­las da­vė daug iš­pru­si­mo apie mu­zi­ką bei at­vė­rė ga­li­my­bių. Na, tik­rai pa­stan­gų rei­kė­jo įdė­ti. Te­ko au­ko­ti ne­ma­žai ner­vų, bet bu­vo ver­ta. At­ei­tį sieju su mu­zi­ka, šiais me­tais įsto­jau į Kau­no Juo­zo Gruo­džio kon­ser­va­to­ri­ją.

Ūla Ar­ba­čiaus­kai­tė: Sun­ku pa­sa­ky­ti, kuo tri­mi­tas yra ypa­tin­gas in­stru­men­tas. Kai ėjau už­si­ra­šy­ti į Mu­zi­kos mo­kyk­lą, tur­būt net­gi ne­ži­no­jau, kad toks eg­zis­tuo­ja. Ta­čiau li­ki­mas mus su­ve­dė su šiuo in­stru­men­tu ir la­bai džiau­giuo­si! Da­bar tri­mi­tas man lyg pa­bė­gi­mas nuo sa­vo min­čių, ta­čiau ne­su tik­ra, ar šį po­vei­kį tu­ri bū­tent in­stru­men­tas, ar tie­siog mu­zi­ka.

Ko­dėl ne­si­ren­ka mer­gi­nos gro­ti tri­mi­tu? Ne­ga­liu at­sa­ky­ti, nes aš vi­sa­da rink­čiau­si tri­mi­tą. Šiuo in­stru­men­tu gro­ti nė­ra sun­ku, kaip ir nė­ra sun­ku gro­ti bet ku­riuo ki­tu, jei­gu tik įde­di šiek tiek dar­bo ir no­ro. Mu­zi­kos mo­kyk­lą bai­giu su ge­ro­mis min­ti­mis. Net ne­ži­nau, ką bū­čiau vei­ku­si gy­ve­ni­me, jei­gu ne­bū­čiau pra­dė­jus lan­ky­ti Mu­zi­kos mo­kyk­los. Gai­la, kad šis lai­kas tu­ri pa­si­baig­ti, nes, ma­nau, kad tik­rai pa­si­ge­siu vaikš­čio­ji­mo į mo­kyk­lą ir mo­ky­to­jų, ku­rie ta­po lyg drau­gais. Nie­ka­da ne­bu­vo sun­ku mo­ky­tis šio­je mo­kyk­lo­je. Tik­riau­siai dėl to, kad vi­sa­da la­bai no­rė­jau to­bu­lė­ti mu­zi­kos sri­ty­je, to­dėl da­ly­kai man bu­vo la­biau įdo­mūs, nei sun­kūs. At­ei­tį no­riu sie­ti su mu­zi­ką, dar ne­ži­nau ko­kiu bū­du, bet mu­zi­ka ir to­liau gy­vuos ma­no gy­ve­ni­me.