Jur­gi­ta Šu­ke­vi­čie­nė: „Jei­gu ras­ti op­ti­ma­lius spren­di­mus bū­tų pa­pras­ta, švie­ti­mo tin­klo per­tvar­ka se­niai bū­tų įgy­ven­din­ta”

– Po­li­ti­ko­je esa­te tik­rai ne vie­nus me­tus, ta­čiau rin­kė­jai pir­mą kar­tą pa­ti­kė­jo ta­ry­bos na­rio man­da­tą. Ar dve­jo­jo­te, ga­vu­si pa­siū­ly­mą ei­ti me­ro pa­va­duo­to­jos pa­rei­gas?

– Po­li­ti­ko­je esu jau dau­giau nei de­šimt me­tų, kaip Sei­mo na­rio Ju­liaus Sa­ba­taus­ko pa­ta­rė­ja, taip pat ir Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bė­je te­ko dirb­ti, ma­čiau, kaip jai va­do­vau­ja trys me­rai – Fe­lik­sas Džiau­tas, Jur­gis Kras­nic­kas, Vy­tau­tas Gri­ga­ra­vi­čius. Tai­gi dar­bas bu­vo pa­žįs­ta­mas iš vi­daus, be to, yra toks pa­sa­ky­mas, kad „tik tie, ku­rie su­ri­zi­kuo­ja nu­ei­ti per to­li, su­ži­no, kaip to­li jie ga­li nu­ei­ti“.  Ne­sa­kau, kad tai per to­li. Tie­siog kiek­vie­nas tu­ri­me steng­tis, siek­ti, nau­do­ti ge­riau­sias sa­vo kom­pe­ten­ci­jas, ti­kė­ti ir pa­si­ti­kė­ti žmo­nė­mis. Man po­li­ti­ka – tai pir­miau­sia ben­dra­vi­mas, kon­tak­tas, kom­pro­mi­so ieš­ko­ji­mas. Kas­die­nis ben­dra­vi­mas su žmo­nė­mis – di­de­lė ver­ty­bė ir džiaugs­mas, ku­rio ne­su­vai­din­si.

– Vie­na Jū­sų ku­ruo­ja­mų sri­čių – švie­ti­mas. Dis­ku­si­jos ver­da karš­tos, iki sau­sio 2 die­nos dar ga­li­ma teik­ti siū­ly­mus tin­klo per­tvar­kai. Ko­kių per­mai­nų Aly­taus švie­ti­mui rei­kia žiū­rint Jū­sų aki­mis ir ma­tant ne tik at­ski­ras švie­ti­mo įstai­gas, bet ir vi­są sis­te­mą?

–Nuo 2002 iki 2018 me­tų mo­ki­nių Aly­tu­je su­ma­žė­jo per­pus. Šiais me­tais švie­ti­mui iš mies­to biu­dže­to te­ko pa­pil­do­mai skir­ti 1,2 mln., o at­ei­nan­čių me­tų pa­pil­do­mų lė­šų po­rei­kis – jau per 3 mln. eu­rų. Aki­vaiz­du, kad to­kia naš­ta biu­dže­tui tam­pa sun­kiai pa­ke­lia­ma. Ta­čiau, pa­brė­žiu, kal­bant apie tin­klo per­tvar­ką – pa­grin­di­nis tiks­las yra ne tau­py­mas, bet ug­dy­mo ko­ky­bės ge­ri­ni­mas, ži­no­ma, sie­kiant ra­cio­na­liai nau­do­ti sa­vi­val­dy­bės lė­šas ir ma­te­ria­lų­jį tur­tą. Vai­kus juk mo­ko ne pa­sta­tai, bet mo­ky­to­jai, o dėl at­stu­mų – Aly­tus yra la­bai ne­di­de­lis mies­tas. Jei­gu žmo­nės jaus­tų­si sau­gūs dėl sa­vo dar­bo vie­tų, įtam­pos, ma­nau, bū­tų ma­žiau. Kal­ba­me, dis­ku­tuo­ja­me apie per­tvar­kos siū­ly­mus, bet gal rei­kė­tų tam skir­ti dar dau­giau dė­me­sio.

Ne­se­niai Li­kiš­kė­lių pro­gim­na­zi­ja su­ren­gė gra­žią šven­tę, mi­nė­jo mo­kyk­los 30-me­tį. Ma­nęs daug kas klau­sė, kaip jau­čiuo­si ei­da­ma svei­kin­ti mo­kyk­los, ku­ri mi­ni­ma per­tvar­kos pla­ne vie­na pir­mų­jų? La­bai su­pran­ta­mos žmo­nių bai­mės, ne­ži­nios ke­lia­ma įtam­pa, bet mes, mies­to va­do­vai, tam ir dir­ba­me, kad ras­tu­me op­ti­ma­lius spren­di­mus. Jei­gu tai bū­tų pa­pras­ta, švie­ti­mo tin­klo per­tvar­ka se­niai bū­tų įgy­ven­din­ta.

– Pa­kal­bė­ki­me apie spor­tą. Ar pa­vyks iš­spręs­ti pro­ble­mą dėl spor­to sa­lių už­im­tu­mo?  

– Pro­ble­mą ga­li­ma va­din­ti įsi­se­nė­ju­sia, bet pir­mą žings­nį jau žen­gė­me – su­reng­tos dvi vie­šos dis­ku­si­jos su spor­to ben­druo­me­ne. Mies­te tu­ri­me tik­rai ge­rą spor­to in­fra­struk­tū­rą, pui­kių spor­to pro­fe­sio­na­lų, tre­ne­rių. Pa­sak jų, sa­lių mies­te yra net­gi dau­giau nei už­tek­ti­nai. Ma­nau, rei­kia tie­siog kal­bė­tis, ma­žiau am­bi­ci­jų ir dau­giau ge­ra­no­riš­ku­mo tik­rai pa­dė­tų. Svar­bu yra įsi­gi­lin­ti, iš­klau­sy­ti vi­sas su­in­te­re­suo­tas pu­ses, juk vai­kai yra vie­no­di, kur jie be­spor­tuo­tų.

Vie­nas iš mū­sų tiks­lų – su­da­ry­ti ga­li­my­bę spor­tuo­ti ben­druo­me­nės na­riams. Šiuo me­tu šeš­ta­die­niais vei­kia dvi spor­to sa­lės – „Vo­lun­gės“ pro­gim­na­zi­jos ir Pu­ti­nų gim­na­zi­jos. Jei­gu bus po­rei­kis, ben­druo­me­nei at­ver­si­me ir dau­giau mo­kyk­lų spor­to sa­lių sa­vait­ga­liais. Tai yra vi­sų mū­sų tur­tas, tik nau­do­ki­me jį at­sa­kin­gai ir tau­so­ki­me.

– So­cia­li­nė sri­tis – dar vie­na Jū­sų ku­ruo­ja­ma, su ko­kio­mis pro­ble­mo­mis krei­pia­si aly­tiš­kiai?

– Vi­sos ma­no ku­ruo­ja­mos sri­tys la­bai jaut­rios, daug vi­di­nio, ne­ma­to­mo dar­bo, o re­zul­ta­tas ne vi­sa­da ap­čiuo­pia­mas. Vie­ni gy­ven­to­jai at­ei­na ieš­ko­ti pa­gal­bos, ki­tiems rei­kia tie­siog iš­si­kal­bė­ti. Pro­ble­mos įvai­rios: nu­si­skun­di­mai dėl pa­slau­gų ko­ky­bės – spor­tas, svei­ka­ta, slau­ga, švie­ti­mas, mais­to da­vi­nių ko­ky­bė, sve­ka­ti­ni­mo pa­slau­gų ge­ri­ni­mas, ne­įga­lių­jų prie­žiū­ra… Mū­sų pa­rei­ga yra ieš­ko­ti bū­dų pa­dė­ti gy­ven­to­jams iš­spręs­ti jų rū­pes­čius, nors daž­nai tai ir pra­si­len­kia su ga­li­my­bė­mis. Džiau­giuo­si, kai žmo­gus iš­ei­na gied­res­niu vei­du.

– Be­si­bai­gian­tys 2019-ie­ji Aly­tu­je pa­žen­klin­ti di­de­le ne­lai­me ir gais­ro dū­mais. Įtam­pos ir ne­ri­mo te­ko pa­tir­ti daug, bu­vo net su­strei­ka­vu­si svei­ka­ta. Kaip pri­si­me­na­te šį iš­ban­dy­mą?

– Kai ne­lai­mes ma­to­me per te­le­vi­zi­ją, skai­to­me spau­do­je ar in­ter­ne­te, žiū­ri­me kaip į fak­tą, nu­ti­ku­sį kaž­kur. O čia vie­ną nak­tį tai nu­ti­ko pas mus.

Me­di­ci­ni­nės re­a­bi­li­ta­ci­jos ir spor­to cen­tras nuo gais­ra­vie­tės – ran­ka pa­sie­kia­mas. Spren­di­mą dėl 95 jo gy­ven­to­jų, ku­rių di­džio­ji da­lis gar­baus am­žiaus, gu­lin­tys ar sun­kiai vaikš­tan­tys, per­kė­li­mo rei­kė­jo pri­im­ti la­bai grei­tai. Ne­ga­lė­jo­me ri­zi­kuo­ti jų svei­ka­ta ir sau­gu­mu. Vaiz­das, kai ka­riai ne­šė lanks­čiuo­se neš­tu­vuo­se gu­lin­čius pa­cien­tus, juos ve­žė „Kaut­ros“ au­to­bu­sai, grei­to­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos au­to­mo­bi­liai, yra ne­pa­mirš­ta­mas. Sun­kiau­sia bu­vo pa­ti­kė­ti, kad tai vyks­ta mū­sų mies­te, Aly­tu­je.  Vė­liau va­žia­vau ap­žiū­rė­ti, kaip cen­tro gy­ven­to­jai įsi­kū­rė So­cia­li­nių pa­slau­gų ir šei­mos cen­truo­se, spor­to kam­ba­riu­kuo­se sta­dio­ne. Nuo­šir­džiai dė­ko­ju vi­siems pri­si­dė­ju­siems, aly­tiš­kių su­pra­tin­gu­mas, su­si­tel­ki­mas ir ge­ru­mas – be­ga­li­nis. Ne­lai­mės aki­vaiz­do­je pa­si­ro­dė, ko­kie esa­me stip­rūs ir vie­nin­gi.

Ži­no­ma, gais­ras vi­siems bu­vo di­de­lis iš­ban­dy­mas, nor­ma­lu, kad ir svei­ka­ta pri­mi­nė apie sa­ve, nes dar­bo va­lan­dų ne­skai­čia­vo­me nie­kas.

– Aly­taus sa­vi­val­do­je jau ta­po tra­di­ci­ja, kad me­ro pa­va­duo­to­ja ne pir­mo­je ir ne ant­ro­je va­do­vų ka­den­ci­jo­je dir­ba mo­te­ris, o mies­tie­čiai ver­ti­na ne tik jos da­ly­ki­nes sa­vy­bes, bet ir iš­vaiz­dą. Tai ar sun­ku mo­te­riai po­li­ti­ko­je?

– Pir­miau­sia džiau­giuo­si, kad Aly­tu­je po­li­ti­ko­je yra ne­ma­žai mo­te­rų. Vi­sa­da pa­lai­kau mo­te­ris, nes joms gy­ve­ni­me, no­rint kaž­ko pa­siek­ti, rei­kia įdė­ti dau­giau pa­stan­gų. Su­de­rin­ti mo­ti­nys­tę, šei­mą, bui­tį, kar­je­rą – tik­rai ne­leng­vas iš­šū­kis. Kal­bant apie iš­vaiz­dą, ne­ma­nau, kad rū­pi­ni­ma­sis sa­vi­mi yra blo­gas da­ly­kas. Iš­vaiz­da svar­bi vi­sur: ir kas­die­niam gy­ve­ni­me, ir po­li­ti­ko­je. Bet vis­kas tu­ri bū­ti ne­dirb­ti­na, o svar­biau­sia – as­me­ni­nės sa­vy­bės, pro­fe­sio­na­lu­mas, at­vi­ras ir nuo­šir­dus ben­dra­vi­mas. 

– Ko pa­lin­kė­tu­mė­te aly­tiš­kiams ar­tė­jan­čių gra­žiau­sių me­tų šven­čių pro­ga?

– Lin­kiu ti­kė­ti ste­buk­lais, bet džiaug­tis ma­žais da­ly­kais, sva­jo­ti, bet dė­ti pa­stan­gų sie­kiams įgy­ven­din­ti. Ra­my­bės šir­dy­se ir jau­ku­mo na­muo­se!

P. S. Spausdinama vadovaujantis Alytaus miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamentu, patvirtintu

Alytaus miesto savivaldybės taryboje 2019-06-27 sprendimu Nr. T-186.