Atviras laiškas-prašymas Alytaus miesto merui Nerijui Cesiuliui laikytis pažadų ir negriauti žmonių pasitikėjimo

Aš taip pat gimiau ir užaugau Alytuje. Jau išvažiuodama studijuoti į sostinę, buvau tikra, kad iš karto po studijų, įgijusi išsilavinimą, grįšiu gyventi ir dirbti į savo gimtąjį miestą, kurį labai myliu. Aš savo svajonę įgyvendinau, sugrįžau, sukūriau šeimą, dirbu mylimą darbą, vaikai lanko mylimą mokyklą... Tik staiga akibrokštas – Alytaus valdininkai mokyklos 30-mečio jubiliejaus proga nusprendė ją nugriauti.

Mano nuomone, viename naujausių Alytaus miesto mikrorajonų vienos naujausių ugdymo įstaigų nugriovimas nesiderina nei su švietimo, nei su mokyklų tinklo pertvarkos tikslais, o juolab su Jūsų viešai deklaruojamais tikslais, nes Jūs šiandien sugriautumėte vaikų mylimą mokyklą, sunaikintumėte jų saugią ir pažįstamą aplinką, kurioje mažamečiai jaučiasi puikiai.

O tendencingai augantis mokinių skaičius (šiemet suformuotos net 3 pirmokų klasės, kai, palyginti su kitomis Alytaus mokyklomis, jų suformuota vos po dvi) tik patvirtina faktą, kad Jūs sugriautumėte vaikų svajones mokytis labiausiai jų interesus atitinkančioje mokykloje.

Kaip matyti, mokyklų tinklas turi būti kuriamas siekiant teikti prieinamą geros kokybės privalomą ir visuotinį švietimą už protingą, tai yra valstybei ir savivaldybėms pakeliamą kainą.

Atsižvelgiant į tai, kad Alytaus Likiškėlių progimnazijoje mokosi 1–8 klasių mokiniai, t. y. mažamečiai, tėvams ypač svarbu, jog vaikai nueitų į mokyklą ir grįžtų iš jos kaip įmanoma saugiau ir greičiau. Siekiant užtikrinti mokinių saugumą, ypatingai aktualu, kad patiems mažiausiems ugdymas vyktų kuo arčiau namų. Tai atitinka ir švietimo įstaigų prioritetą imtis visų įmanomų priemonių, kad mažiausiems mokykla būtų kuo arčiau namų, kad kelionė į mokyklą ir iš jos būtų maksimaliai saugi.

Mūsų atveju pasirinkimas vesti du mažamečius vaikus (šiuo metu jau trečiokas ir penktokas) į Alytaus Likiškėlių progimnaziją buvo tiek saugus atstumas iki mokyklos (nereikia eiti nė per vieną gatvę), tiek maksimalus saugumas pačioje mokykloje (yra uždaras vidinis kiemelis, kuriame vaikai per pertraukas gali būti lauke, nesant pašalinių asmenų).

Taigi, mums, kaip ir kitiems daugumai tėvelių, pasirinkusiems būtent šią įstaigą, švietimas taps mažiau prieinamas, nes esant mokyklai tiesiog kieme, ji bus griaunama, o vaikai turės eiti pusvalandį kelio per daug judrių gatvių į kitas mokyklas pakankamai dideliu atstumu (vertinant atstumus iki mokyklų Alytuje).

Juolab, pagal valdininkų planus, trečiokas turėtų eiti į vieną mokyklą, o penktokas į kitą. Mums savivaldybės atstovai turbūt paaiškintų, kad galėsime vesti į vieną, bet reikia nepamiršti adaptacijos procesų. Vienas iš jų, tokiu atveju, turėtų palikti bendraklasius ir jausti stresą dėl adaptacijos naujoje mokykloje, nepažįstamoje aplinkoje.

Įgyvendinant teisinės valstybės principą turi būti užtikrinamas tiek teisinių, tiek visuomeninių santykių stabilumas. Visų pirma, tokie planai, kurie liečia jautriausią ir labiausiai pažeidžiamą asmenų grupę (mūsų mažuosius), turi būti strateginiai, ilgalaikiai, plačiai ir oficialiai išviešinti, išdiskutuoti, kad visi suinteresuoti asmenys turėtų galimybę tiek dalyvauti, išreikšti savo nuomonę, priimti atitinkamus jų gyvenime itin svarbius ir reikšmingus sprendimus (vienas jų, vaikams ugdymo įstaigos parinkimas).

Kaip matyti, mokyklų tinklo pertvarkos planas 2016–2020 metų, bet planas nugriauti moklyklą ir pastatyti naują išviešintas tik dabar, 2019-ųjų pabaigoje, kai 2020 metų rugsėjo mėnesį (jau kitais mokslo metais) planuojama įgyvendinti tuos planus. Tai pažeidžia mano kaip mamos, taip pat kaip mokesčių mokėtojos ir Alytaus miesto savivaldybės gyventojos  teisėtus lūkesčius į prieinamą geros kokybės švietimą, teisinių ir visuomeninių santykių stabilumą.

Beje, planuose nugriauti progimnaziją akcentuojamas tik griovimo ir pastatymo bei renovacijos kaštų skirtumas, kuris nėra pagrįstas konkrečiomis sąmatomis. Visiškai nevertinama, kad į mokyklos atnaujinimą jau investuoti pinigai: sutvarkytas stogas, klasės, pakeisti langai, suremontuotos vidinės erdvės mokykloje, o ką kalbėti apie jos pastatymą.

Daugelį metų iš eilės buvo investuojamos lėšos į mokyklos ir jos inventoriaus pagerinimą ir staiga, 2019-ųjų pabaigoje, net neatsiklausus bendruomenės narių nuomonės, nepadarius jokio viešo susirinkimo Alytaus Likiškėlių bendruomenės nariams, tiesiog imtis kraštutinių ir itin pažeidžiančių mažamečių vaikų interesus – sugalvota ugdymo įstaigą nugriauti (ir, jei nepasikeis iki to laiko valdininkai, jų planai ir ketinimai… pastatyti naują).

Pažymėtina, kad dauguma mokyklų, kurių statyba užbaigta daug anksčiau, kurių fizinis nusidėvėjimas pagal statybos metus daug didesnis, renovuotos ir nebuvo planų griauti, o šią, kurios statyba daug naujesnė, siekiama nugriauti ir... galbūt pastatyti naują.

Galvojant apie formalius skaičiukus (nepagrįstus jokiais tiksliais paskaičiavimais ir sutaupymo skirtumu, tuo atveju, jeigu mokykla visgi būtų renovuojama, o ne griaunama ir statoma nauja), visiškai paneigiami Likiškėlių bendruomenės, dabartinės ugdymo įstaigos narių interesai turėti savo pasirinktą mokyklą ir saugią, išpuoselėtą bei pažįstamą aplinką šiuo metu, o ne po dvejų ar trejų metų.

Mokyklos griovimas turėtų būti kraštutinė priemonė, kai nėra jokių perspektyvų dėl jos ateities. Pažymėtina, kad visiškai seni daugiabučiai yra renovuojami, bet ne griaunami, kartais jų būklė išties kritinė, arti avarinės.

Dar kartą akcentuotina, kad ši mokykla pastatyta viena vėliausiai Alytuje, tad jos renovacija labiausiai atitiktų Likiškėlių bendruomenės ir Alytaus miesto savivaldybės administracijos interesus. Visų pirma, dabartiniai vaikai nebūtų nuskriausti ir nebūtų mokykla nugriauta dabar, kai jiems jos labiausiai reikia, o savivaldybė sumažintų kaštus pastato eksploatacijai. Juk faktinės aplinkybės byloja, kad kasmet mokinių mokykloje tik daugėja, darytina išvada, kad mokinius ir jų tėvus džiugina mokyklos ugdymo kokybė.

Mokiniai ir jų tėvai net nevertina, kad mokykla nusidėvėjusi, ji tampa patraukli dėl savo kompetencijos, novatoriškumo, kūrybiškumo, naujų iššūkių ir idėjų. Paradoksalu tai, kad mokinius ketinama „laikinai perkelti“, neatsižvelgiant į jų pageidavimus ir norus, į Vidzgirio progimnaziją, kurią kaip tik ketinta uždaryti, nes mokinių mokykloje tendencingai mažėjo, nes ji nepatraukli net šalia gyvenantiems gyventojams. Bet valdininkai dėl nežinomų priežasčių planus pakeitė ir „priverstiniu būdu“ ketina padaryti ją patrauklią kitiems, kurių mokyklą galimai ketina nugriauti.

Šią progimnaziją būtina ir tikslinga renovuoti, o ne griauti ir statyti naują. Pažymėtina, kad tokia tendencija yra visoje Lietuvoje, tai yra daugybė seniau pastatytų mokyklų yra renovuojamos, o ne griaunamos.

Pripažintina, jog pertvarkų švietimo sistemoje tikrai reikia, nes lėšos švietimui turi būti panaudojamos racionaliai, kad nebūtų administraciniai ištekliai švaistomi tuščioms erdvėms šildyti, bet šioje progimnazijoje tuščių erdvių nėra. Kiek mums žinoma, mokykloje visos patalpos yra eksploatuojamos.

Beje, kodėl valdininkai „pamiršo“ idėją perkelti bibliotekos filialą į progimnazijos patalpas. Juk pačioje mokykloje esanti didelė biblioteka vaikams – tai dar viena neįkainojama vertybė mokinukams, skatinanti kuo daugiau skaityti, nepamiršti knygų. Juk renovavus pastatą mokiniai turėtų galimybę mokytis, jų nuomone, labiausiai jų interesus atitinkančioje ugdymo įstaigoje.

Renovavus mokyklą, būtų sumažinti kaštai už šildymą, tačiau netektų parasti net 1 milijono eurų už itin unikalaus pastato nugriovimą (mokykla, turinti uždarą vidinį kiemelį, yra vienintelė Alytuje, kur švenčiamos įvairios mokyklos ir bendruomenės šventės), netektų prarasti lėšų, kurios jau panaudotos mokyklos būklės pagerinimui (stogo, langų keitimui, klasių remontui, „Virtuvės mitų griovėjų“ įkurtos kulinarinės klasės, Lietuvybės centro  ir kt.), netektų prarasti erdvių patalpų, į kurių pastatymą savivaldybė taip pat investavo labai dideles lėšas, o būtų galima išnaudoti puikioms naujoms perspektyvoms, kaip kad ir minėtos bibliotekos įsteigimui.

Galima daugiau patalpų skirti neformaliajam ugdymui, renovuotos patalpos taptų patrauklesnės neformaliojo ugdymo organizatoriams. Likiškėlių progimnazijoje veikia Lietuvybės centras, kuris suburia į Alytų gyventi sugrįžtančius emigrantus. Ir ne tik.

Beje, Likiškėlių progimnazija yra sukūrusi itin saugią ir sveiką mokymosi aplinką, dar ir todėl tendencingai didėja mokinių skaičius. Juk saugumo jausmas yra vienas pagrindinių reikalavimų, siekiant užtikrinti nuoseklų asmenybės ugdymą. Kol mokykloje nėra sukurta saugi, sveika atmosfera, mokiniui nėra labai svarbu siekti šiltų tarpasmeninių santykių, kurti juos, formuoti aukštus akademinius tikslus, siekti būti asmenybe, kuria galėtų didžiuotis jis pats ar aplinkiniai žmonės.

Moksliniais tyrimais įrodyta, kad vaikai, kurių ugdomoji aplinka yra geranoriška, saugi ir šilta bei orientuota į konkretaus vaiko poreikius, rečiau serga įvairiomis ligomis, yra mažiau agresyvūs ir stabilūs sunkiose situacijose, lengviau susitvarko su asmeniniais išgyvenimais ir greičiau nusiramina.

Valdininkai su savo abstrakčiais apskaičiavimais keletui šimtui mažamečių mokinukų nori staiga atimti taip ilgai puoselėtą, sukurtą saugią, sveiką mokymosi aplinką ir keletui metų perkelti į kitą, nepažįstamą ir daug labiau nutolusią nuo namų aplinką.

Jau dabar mūsų mažamečiai, tik išgirdę apie tokius valdininkų planus, praranda saugumo jausmą, kad jų aplinka, tiek metų buvusi antraisiais namais, gali būti tiesiog sunaikinta, sugriauta. Net neabejotinai tai sutrikdytų mažamečių asmenybių nuoseklų ugdymą, pablogintų akademinius tikslus, sukeltų nepasitenkinimą ir netgi psichologinių problemų.

Kaip minėta, valdininkai tokius planus, jų projektus turėtų kurti prieš kelerius metus tam, kad būtų suspėta įvertinti, atsižvelgti, tam, kad būtų mokiniams užtikrintas saugumo jausmas ir stabilumas. Gal tuomet tėvai turėtų galimybę nuo pirmos klasės leisti į kitą mokyklą, kurti jų saugią aplinką, o ne taip staigiai imti ir išmesti iš saugios aplinkos dėl ekonominių paskaičiavimų, kurie tėra vienašališki (kaip minėta, vertinta tik nugriovimo ir pastatymo naujo pastato bei renovacijos kaštų skirtumas, bet nevertinta, kiek teigiamų pokyčių būtų šią progimnaziją renovavus).

Savivaldybė, kurdama mokyklų tinklą, rūpindamasi mokyklų veiklos kokybe, organizuodama švietimo pagalbos teikimą mokiniui, mokytojui, šeimai, mokyklai ir vykdydama kitas funkcijas, o svarbiausia – turėdama aiškų tikslą ir prisiimtą įsipareigojimą siekti pažangos, turėtų reikšmingai prisidėti prie aukštesnių bendrojo ugdymo rezultatų; sumažinti nepalankaus socialinio, kultūrinio, ekonominio konteksto poveikį mokinių pasiekimams; įkvėpti mokyklas ir mokytojus siekti pažangos, o ne vykdyti destrukciją.

Akivaizdu, kad tarp savivaldybės deklaruojamo tikslo – teikti prieinamą geros kokybės privalomą ir visuotinį švietimą ir atliekamų veiksmų – planų „keletui metų“ sunaikinti, sugriauti Likiškėlių progimnazijos saugią aplinką ir atmosferą, ir vėliau ją atkurti naują, yra akivaizdus prieštaravimas.

Gerb. Alytaus vadove ir kiti Alytaus valdininkai, labai prašau – išgirskite Alytaus Likiškėlių bendruomenės norą išsaugoti savo vaikų antruosius namus. Mokyklos griauti tikrai nereikia – tereikia šį unikalų pastatą atnaujinti, renovuoti, kad jo ir išorė taptų tiek pat patraukli, kiek dabar mokiniams patrauklus jos vidus, saugi aplinka, aukšta dalykinė kompetencija ir novatoriškas požiūris į ugdymą. Tokiu būdu būtų apginti tiek Alytaus Likiškėlių bendruomenės, mokinukų interesai, tiek Alytaus miesto savivaldybės administracijos.

Pagarbiai,

Alytaus Likiškėlių progimnazijos mokinių mama