Kal­bė­ti ga­li­ma daug ką, ma­lo­nu bū­tų, kad dar­nu­mas ir ben­dra­dar­bia­vi­mas bū­tų ket­ve­rių me­tų dar­bų pa­grin­das ir pa­ma­ti­nė ver­ty­bė (295)

Gytė Augustinaitytė
Gytė Šimonytė
Gruo­džio 11 die­ną pa­ga­liau pri­sie­kė nau­jo­ji Vy­riau­sy­bė su mi­nist­re pir­mi­nin­ke In­gri­da Ši­mo­ny­te prie­ša­ky­je. Tą pa­čią die­ną bu­vo pa­tvir­tin­ta jos pro­gra­ma, ku­ri su­kė­lė šio­kių to­kių aud­rų vie­šo­jo­je erd­vė­je.

Pir­miau­sia, grįž­ki­me ke­lio­mis sa­vai­tė­mis, mė­ne­siu at­gal, kai I.Ši­mo­ny­tė švie­žiai pa­skel­bė apie kan­di­da­tus į mi­nist­rų po­zi­ci­jas.

Pre­zi­den­tas Gi­ta­nas Nau­sė­da ne kar­tą bu­vo vie­šai sa­kęs, kad kuo grei­čiau nau­ja Vy­riau­sy­bė pe­rims vai­rą iš se­no­sios, tuo bus ge­riau, nes juk pan­de­mi­ja, rei­kia kaž­ką da­ry­ti.

Iro­niš­ka, bet pats Jo Eks­ce­len­ci­ja apie sa­vai­tę nuo kan­di­da­tų pa­skel­bi­mo ne­si­tei­kė su jais su­si­tik­ti ir kuo grei­čiau pa­tvir­tin­ti nau­jo mi­nist­rų ka­bi­ne­to. O vė­liau, kai jau at­si­ra­do nuo­tai­ka kal­bė­tis ir ga­li­mus mi­nist­rus tes­tuo­ti, tai vy­ko nei il­gai, nei trum­pai – tik pus­an­tros sa­vai­tės.

Dar du mi­nist­rus at­me­tė, to­dėl toms mi­nis­te­ri­joms ieš­ko­ti nau­ji kan­di­da­tai į mi­nist­rus pas G.Nau­sė­dą ap­si­lan­kė gruo­džio 6–7 die­no­mis, kai su­si­ti­ki­mai bu­vo pra­dė­ti lap­kri­čio 25-ąją. Ga­liau­siai, vi­są mi­nist­rų ka­bi­ne­tą jis pa­tvir­ti­no.

Man šiek tiek keis­tai at­ro­dė toks leng­vas ir gan už­dels­tas pa­si­spar­dy­mas. At­mes­ti bu­vo kan­di­da­tai į Že­mės ūkio ir Su­si­sie­ki­mo mi­nis­te­ri­jas. Ge­rai, kan­di­da­tas į ke­liu­kų mi­nis­te­ri­jos va­do­vo kė­dę at­ro­dė iš­ties sil­pnai, tuo la­biau kad nie­kas iš šios sri­ties nei gir­dė­ję, nei ma­tę jo bu­vo.

Kuo iš tik­rų­jų ne­įti­ko kan­di­da­tė į že­mės ūkio mi­nist­res, net įsi­vaiz­duo­ti ne­ga­liu – il­gą lai­ką dir­bu­si to­je mi­nis­te­ri­jo­je, įgi­ju­si daug pa­tir­ties ir ži­nių bū­tent to­je sri­ty­je, ji tik­rai tu­rė­jo iš­lai­ky­ti eg­za­mi­ną.

Tai pa­na­šu į po­li­ti­nį žai­di­mą – juk pra­ei­tais me­tais, kai vals­tie­čiai ža­lie­ji ieš­ko­jo kan­di­da­to į eko­no­mi­kos ir ino­va­ci­jų mi­nist­rus, iš pir­mo kar­to pa­siū­ly­tas kan­di­da­tas ne­įti­ko, o šiais me­tais pre­zi­den­tas, kad bū­tų ly­gy­bė, iš­kart taip pat ne­pa­tvir­ti­no vi­sų kan­di­da­tų, šiek tiek te­at­ra­liš­kai pa­si­spar­dė.

Nuo­šir­džiai džiau­giuo­si, kad Arū­nas Dul­kys ta­po svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nist­ru. Ne­svar­bu, kad jis nė­ra gy­dy­to­jas, ma­nau, kaip kad bu­vęs mi­nist­ras – šią sri­tį jam sek­sis val­dy­ti tik­rai ge­riau. Aiš­ku, to­kiu sun­kiu me­tu per­im­ti val­dy­mą yra vi­siš­kas su­si­de­gi­ni­mas, bet kaž­kam au­ko­tis rei­kė­jo.

Tai žmo­gus, tu­rin­tis pui­kų su­vo­ki­mą, kas vyks­ta da­bar, ir aiš­kų pla­ną, kaip tai su­val­dy­ti, tar­da­ma­sis su gy­dy­to­jais pro­fe­sio­na­lais, ne šiaip iš lu­bų šau­dy­da­mas idė­jas, kaip bu­vo iki šiol. Tie­siog nors vie­nas ge­ras da­ly­kas pan­de­mi­jos bur­bu­le – A.Dul­kys yra svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nist­ras.

Dar apie Gin­ta­rę Skais­tę. Vos tik bu­vo pa­skelb­ta jos kan­di­da­tū­ra, iš ar­chy­vų iš­trauk­tas straips­nis, kaip ji prieš 7 me­tus bu­vo pa­gau­ta gir­ta prie vai­ro, tuo me­tu ji bu­vo Kau­no mies­to ta­ry­bos na­rė.

Vie­šo­jo­je erd­vė­je ki­lo dis­ku­si­ja, kaip ji ga­li tap­ti mi­nist­re TO­KĮ DI­DE­LĮ nu­si­žen­gi­mą pa­da­riu­si. Klau­si­mas: ar tai at­ėmė iš jos ga­bu­mus ir su­vo­ki­mą? Ne. Ga­liu be­veik ga­ran­tuo­ti, kad kiek­vie­nas, ku­ris ją tei­sė, yra pa­da­ręs to­kį nu­si­kal­ti­mą, tik ne­bu­vo su­gau­tas. Bet kaip ten – ne­su­gau­tas – ne va­gis?

Kad ir kaip ne­ra­mu bu­vo ste­bė­ti šiuos veiks­mus iš šo­no, vis­kas su­si­gu­lė­jo ir pa­ga­liau tu­ri­me nau­ją mi­nist­rų ka­bi­ne­tą ir Vy­riau­sy­bės pro­gra­mą.

Skai­tant nau­jos Vy­riau­sy­bės pro­gra­mą la­biau­siai už­stri­go punk­tas apie at­skai­to­my­bę, duo­me­nų at­vi­ru­mą.

Po­li­ti­kai, ins­ti­tu­ci­jos ir jų va­do­vai tu­ri at­si­skai­ty­ti žmo­nėms. Pi­lie­tis vie­na­reikš­miš­kai tu­ri gau­ti vi­są pla­tin­ti ga­li­mą in­for­ma­ci­ją, kad ži­no­tų ir pats ga­lė­tų su­si­da­ry­ti vaiz­dą, kas de­da­si Lie­tu­vo­je ir ko­kia pa­dė­tis yra vie­no­je ar ki­to­je sri­ty­je.

Įdo­mu, kad val­dan­tie­ji ir Vy­riau­sy­bė pa­si­sa­ko už dar­nią, mo­ra­lią po­li­ti­ką. Tai kaip van­dens la­šas karš­tą die­ną.

To, kas vy­ko ket­ve­rius me­tus, dar­nios po­li­ti­kos užuo­maz­go­mis net pa­va­din­ti ne­ga­lė­čiau. Sei­me – pjau­ty­nės, po­li­ti­nė­se lai­do­se – pjau­ty­nės, ben­dra­vi­mas su ži­niask­lai­da ir­gi ne sal­dus bu­vo, net ne­kal­bu apie rin­ki­mų lai­ko­tar­pį ir jo me­tu vy­ku­sius de­ba­tus, ypač kai su­si­tik­da­vo vals­tie­tis ir kon­ser­va­to­rius.

Kaip la­mų tar­pu­sa­vio ap­si­spjau­dy­mai. Kal­bė­ti ga­li­ma daug ką, ma­lo­nu bū­tų, kad dar­nu­mas ir ben­dra­dar­bia­vi­mas bū­tų ket­ve­rių me­tų dar­bų pa­grin­das ir pa­ma­ti­nė ver­ty­bė.

Šiek tiek ne­įpras­tai skam­ba da­bar­ti­nės Vy­riau­sy­bės pla­nai de­šim­čiai me­tų į prie­kį. Ge­rai, jei juos po ket­ve­rių me­tų per­rinks vėl, o jei ne? La­bai leng­vai ga­li bū­ti vis­kas su­griau­ta, kas ket­ve­rius me­tus bus sta­ty­ta.

Taip, yra spren­di­mų, ku­rie pri­ima­mi da­bar ir jų po­vei­kis ma­ty­sis tik po ke­le­rių ar dar dau­giau me­tų, bet vis tiek – ma­nau, rei­kė­tų kon­cen­truo­tis į šią ka­den­ci­ją, da­ry­ti kiek įma­no­ma dau­giau ir, svar­biau­sia, kuo aukš­tes­nės ver­tės.

Švie­ti­mo sri­ty­je nu­ma­to­ma vi­siems vai­kams vie­no­da ga­li­my­bė įgy­ti ge­rą iš­si­la­vi­ni­mą, kad ma­ža­me mies­te gy­ve­nan­tis vai­kas ga­lė­tų mo­ky­tis lyg Vil­niaus li­cė­ju­je ar dar ko­kio­je ge­res­nė­je mo­kyk­lo­je.

Tai pa­da­ry­ti bus sun­ku, mū­sų vals­ty­bė­je di­de­lė so­cia­li­nė at­skir­tis. Kol ji ne­bus su­ma­žin­ta ir bus ryš­kus vi­suo­me­nės iš­si­sluoks­nia­vi­mas, var­gu ar moks­las vi­siems bus vie­no­dai ge­ras. Nai­vu bū­tų ti­kė­ti, kad tai įvyks per ket­ve­rius me­tus ir ma­ty­si­me re­a­lius po­ky­čius, dar­bo vai­sių re­zul­ta­tus.

Pro­gra­mo­je kal­ba­ma, kad vi­si vai­kai tu­rės ga­li­my­bę iki 2030 me­tų su­ėjus dve­jiems me­tams lan­ky­ti iki­mo­kyk­li­nio ug­dy­mo įstai­gą, kad bus ke­lia­mas aukš­to­jo iš­si­la­vi­ni­mo ly­gis, kad bent 50 proc. žmo­nių ge­bės spręs­ti sa­vo pro­ble­mas pa­si­telk­da­mi tech­no­lo­gi­jas ir taip to­liau.

Vis­kas gra­žu, pui­ku ir la­bai abst­rak­tu, bet, de­ja, stin­ga dė­me­sio kas­die­nėms pro­ble­moms, su ku­rio­mis daž­nas mo­ki­nys su­si­du­ria kiek­vie­ną die­ną. Jos yra ke­lia­mos jau daug me­tų, yra daug moks­lei­vių, su­au­gu­sių žmo­nių, ku­rie apie jas kal­ba ir ne­ven­gia to da­ry­ti, ta­čiau jų, mū­sų nie­kas ne­klau­so.

Pla­čiai jų ne­pri­sta­ti­nė­siu, trum­pai: emo­ci­nė ap­lin­ka mo­kyk­lo­se, be­reikš­mis atos­to­gų pail­gi­ni­mas, iš mi­nė­to punk­to iš­plau­kia ir mo­kyk­lų pa­ren­gi­mas esant karš­toms oro są­ly­goms (t. y. ne­įreng­tos vė­di­ni­mo sis­te­mos, kon­di­cio­nie­riai), mo­ki­nių mo­ra­li­nis ir ver­ty­bi­nis švie­ti­mas bei pa­gar­ba mo­ky­to­jams, kas, vėl­gi, at­si­mu­ša į so­cia­li­nę at­skir­tį ir vai­kų ne­tin­ka­mą auk­lė­ji­mą. Ga­li­ma var­dy­ti ir var­dy­ti.

Kai ku­riuos pro­gra­mi­nius punk­tus vos tik per­skai­čius ky­la klau­si­mas: kaip?

Ir į jį at­sa­ky­mo nė­ra. Pa­vyz­džiui: „Kei­si­me po­žiū­rį į mo­ky­to­jo pro­fe­si­jos pa­trauk­lu­mą vie­šo­jo­je erd­vė­je.“ Kaip? Sa­ky­da­mi, kad mo­ky­to­jo pro­fe­si­ja ge­ra, rin­ki­tės ją, nes be­si­mo­ky­da­mi dar gau­si­te ir sti­pen­di­ją? Vel­nias, ga­ran­tuo­ju, kad žmo­nių, ku­rie tuo pa­ti­kės, tik­rai at­si­ras ir jū­sų pla­nas ga­li­mai su­veiks.

Kas man tik­rai pa­tin­ka, tai punk­tas apie mo­ky­mą­si vi­są gy­ve­ni­mą. Nuo­šir­džiai sa­kau – gra­ži idė­ja ir, jei ją pa­vyks įgy­ven­din­ti, pa­plo­ti bus per ma­ža. Da­bar daug žmo­nių kom­plek­suo­ja dėl sa­vo am­žiaus, sa­ko esą per se­ni moks­lui. To­kį su­vo­ki­mą rei­kė­tų mes­ti ša­lin.

Aiš­ku, stip­riai vei­kia ir fi­nan­si­nis fak­to­rius, nes stu­di­jos ir moks­las kai­nuo­ja daug. Ta­čiau tai yra keis­ti­ni da­ly­kai. Žmo­gus tu­ri tu­rė­ti ūpo mo­ky­tis ne tik ta­da, kai jis pa­bai­gė mo­kyk­lą. Gal jis pir­miau­sia įsto­jo ten, kur ne­no­rė­jo, bet tas stu­di­jas pa­bai­gė ir da­bar, pra­ėjus dvi­de­šim­čiai me­tų, no­ri pil­dy­ti sa­vo vai­kys­tės sva­jo­nę ir stu­di­juo­ti vėl, tik tam ne­si­ryž­ta.

O gal jis taps ge­ru tos iš­sva­jo­tos sri­ties spe­cia­lis­tu ir kurs pri­dė­ti­nę ver­tę mū­sų ša­liai? Nie­ka­da ne­ga­li ži­no­ti, ką kiek­vie­nas žmo­gus sle­pia sa­vy­je ir ko­kį ta­len­tą jis ne­šio­ja­si, to­dėl pri­va­lai jį ska­tin­ti at­si­skleis­ti.

Ir vi­siems tiems įsi­žei­du­siems da­bar­ti­niams opo­zi­cio­nie­riams, ku­rie sa­vo so­cia­li­niuo­se tin­kluo­se da­li­jo­si ko­men­ta­rais apie nu­ko­pi­juo­tą pro­gra­mą – jau jei taip vai­de­na­si, kad nu­ko­pi­juo­ta, tai ge­rai, bet gal ji nors bus įvyk­dy­ta, ne gu­lės stal­čiu­je, kaip kad bu­vo pra­ėju­sią ka­den­ci­ją. Čia tik tarp kit­ko.

Ir iš­vis, kai iš­kel­ta gal­va iš Sei­mo iš­ėjo Ra­mū­nas Kar­baus­kis, daž­nai kal­bė­jęs, kad bus Sei­me pui­ki opo­zi­ci­ja, bet tas pui­ku­mas pa­si­reiš­kė iš­ėji­mu ir ne­mo­kė­ji­mu pra­lai­mė­ti, vie­nin­te­lė, kas ro­do, kad vals­tie­čiai dar eg­zis­tuo­ja, yra Ag­nė Ši­rins­kie­nė – vals­tie­čių ir gal­būt ža­lių­jų tan­kas. Ei­na kiau­rai vi­sus.

Vis dėl­to ti­kiuo­si, kad nau­ja Vy­riau­sy­bė bus iš es­mės ki­to­kia. Mi­nist­rės pir­mi­nin­kės ne­tam­pys už vir­vu­čių koks nors Sei­mo na­rys, po­li­ti­ka bus mo­ra­li ir grin­džia­ma dis­ku­si­jo­mis bei ben­dra­dar­bia­vi­mu.

Iš dis­ku­si­jų ky­la ge­ros idė­jos. Sun­ku prog­no­zuo­ti, kaip klos­ty­sis įvy­kiai to­liau, bet ma­nau, kad nau­jiems val­dan­tie­siems bi­zū­no ne­rei­kės.

Ma­žas pri­mi­ni­mas – lai­ky­ki­mės ka­ran­ti­no tai­syk­lių, kad kuo grei­čiau su­stab­dy­tu­me li­gos pli­ti­mą. Pir­ma vie­ta Eu­ro­po­je pa­gal ser­ga­mu­mą jau tu­rė­tų šį tą reikš­ti. Daž­nai pa­gau­na­me sa­ve gal­vo­da­mi, kad mes esa­me kaž­ko­kie šven­tie­ji ir mums nie­ka­da ne­at­si­tiks taip, kaip at­si­ti­ko ap­lin­ki­niams.

Šio­je si­tu­a­ci­jo­je šven­tų nė­ra, kas­dien kaž­kas ne­ten­ka ma­mos, tė­vo, bro­lio, se­sės. Ma­žiau­siai, ką da­bar ga­li­te pa­da­ry­ti, tai lik­ti na­muo­se ir ne­skleis­ti fak­tų ne­ati­tin­kan­čios in­for­ma­ci­jos apie epi­de­mio­lo­gi­nę si­tu­a­ci­ją ar apie tai, kaip val­džia vi­sa tai su­gal­vo­jo, kad plau­tų iš vi­sų pi­ni­gus. Įsi­vaiz­duo­ki­me, kaip tai skau­di­na me­di­kus.

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

    Komentaras

    humalog savings card activation viagra triangle chicago bring prescription drugs from mexico
    p&g samples for healthcare professionals ebay sildenafil viagra history cost of viagra 100mg walmart
    too much blood pressure medicine lilly samples for providers viagra meaning ed pills that work better than viagra drugs to avoid with grapefruit
    zytenz reviews viagra en ligne walgreens drug price list $10 off walmart grocery promo code
    viagra working instant natural viagra dangers of taking metformin
    anything stronger than viagra help with cost of trulicity buying viagra grapefruit essential oil side effects
    best herb for female libido 100% male enhancement viagra otc viagra without a doctor prescription taking 2 viagra at once
    approved diet pills compra viagra trust pharmacy reviews

Kiti straipsniai