Ele­na Dai­naus­kie­nė: „Nie­kas nė­ra per se­nas aug­ti ir „pa­ga­ląs­ti sie­lą”

– Dau­gu­ma skai­ty­to­jų Jus pa­žįs­ta, bet kaip ir kiek­vie­ną pa­šne­ko­vą, taip ir Jus, kvie­čiu pri­sis­ta­ty­ti.

– Pri­sis­ta­tau jums: esu Ele­na Dai­naus­kie­nė, nuo 2004 me­tų at­sto­vau­jan­ti Lie­tu­vos Rau­do­no­jo Kry­žiaus drau­gi­jos (LRKD) Sim­no sky­riui. Dar tiks­liau, esu šio sky­riaus sa­va­no­rė.

– O kaip pri­sis­ta­to­te ar­ti­miems sa­vo bi­čiu­liams?

– Ar­ti­miems sa­vo bi­čiu­liams esu Ele­na ar­ba Ele­nu­tė. O kai ku­rie ma­ne vis dar va­di­na Ele­ny­te. Ir ką jūs ma­no­te? Man pa­tin­ka.

– Sim­nas – mū­sų ra­jo­no ma­žo­sios kul­tū­ros sos­ti­nė. Pla­na­vo­te daug gra­žių, jau­kių ren­gi­nių, bet vis­ką su­jau­kė ko­ro­na­vi­ru­sas. Dėl ko la­biau­siai ge­lia šir­dį?

– Il­go­kai ne­su­si­ti­ko­me kul­tū­ri­niuo­se ren­gi­niuo­se, ne­da­ly­va­vo­me Aly­taus TAU Sim­no fi­lia­lo už­si­ė­mi­muo­se, re­pe­ti­ci­jo­se. Ne­iš­vy­si­me Arū­no Na­raus­ko re­ži­suo­tų dvie­jų spek­tak­lių ir to­dėl ge­lia šir­dį. Tvir­tai ti­kiu, kad su­pla­nuo­ti ren­gi­niai, tik žy­miai vė­liau, su­vir­pins mū­sų šir­dis.

– To­li sklan­do gan­dai apie gra­žų sim­niš­kių vi­suo­me­ni­nin­kų su­ta­ri­mą. Ar iš tie­sų taip ir yra? Sa­ko­ma, kad dau­giau­sia ga­li­ma pa­siek­ti ten, kur nė­ra nu­brėž­ta ri­bų, kad čia se­niū­ni­jos, čia mo­kyk­los, kul­tū­ros sky­riaus, o ten pa­ra­pi­jos, mū­sų, ben­druo­me­nės? Sim­ne to­kios ri­bos tur­būt nė­ra brė­žia­mos?

– Sim­ne vi­suo­me­ni­nin­kai gra­žiai su­ta­ria. To su­ta­ri­mo re­ži­sie­rius se­niū­nas Vla­das Če­po­nis. Prieš sva­rius ren­gi­nius su­kvie­čia or­ga­ni­za­ci­jų at­sto­vus ir ap­ta­ria­mi svar­biau­si as­pek­tai, iš­klau­so­mi pa­siū­ly­mai. Ren­gi­niai re­kla­muo­ja­mi, bet kaip vi­sam mar­gam svie­te yra žmo­nių, ku­rie no­ri ma­lo­naus as­me­niš­ko pa­kvie­ti­mo. Ir net jį ga­vę kar­tais ne­at­vyks­ta.

– Ma­no­ma, kad ben­druo­me­­niš­ku­mas žmo­gui įgim­tas. Juk yra žmo­nių, ku­rie ne­iš­gy­ven­tų be ki­tų pa­gal­bos. Ar ben­druo­me­niš­ku­mas rei­ka­lin­gas tik at­si­dū­rus žmo­gui bė­do­je? Pe­čių ben­drai veik­lai su­glau­di­mas tur­būt yra dar­nes­nis ten, kur gy­ve­na vie­ti­niai, sen­bu­viai?

– Ma­nau, kad ben­druo­me­niš­ku­mas rei­ka­lin­gas žmo­gui ir džiaugs­me, ir bė­do­je. Pe­čių ben­drai veik­lai su­glau­di­mas vis­gi pri­klau­so nuo or­ga­ni­za­ci­jų va­do­vų, nuo pa­čių ben­druo­me­nės na­rių. At­si­ran­da pro­ble­ma, su­si­bu­riam žmo­nės į ko­man­dą ir ta­ria­mės, kaip ją iš­spręs­ti. Abe­jin­gų ne­lie­ka.

– Ar pa­ste­bi­te, kad daž­niau su­si­rink­da­mi žmo­nės tam­pa ir kul­tū­rin­ges­ni?

– Tik­ra tie­sa, kad daž­niau su­si­rink­da­mi žmo­nės tam­pa kul­tū­rin­ges­ni, drau­giš­kes­ni, to­le­ran­tiš­kes­ni.

– Se­no­vė­je ne­bu­vo tiek or­ga­ni­za­ci­jų, kiek jų esa­ma da­bar, kvie­čian­čių sen­jo­rus į įvai­rius ren­gi­nius, pa­si­bu­vi­mus. Ir nie­kas dėl to gal­vos ne­su­ko. Vis­kas pri­klau­sė nuo pa­ties žmo­gaus, nuo jo po­žiū­rio, tu­ri­mo po­zi­ty­vo, kuo jis už­si­ims ta­pęs gar­baus am­žiaus. Ką vei­kė tuo­me­čiai Sim­no mies­te­lio sen­jo­rai, kai Jūs sma­gi, jau­na spe­cia­lis­tė at­vy­ko­te į Sim­ną? Aš nė kiek ne­per­de­du, Jū­sų ža­ve­sį liu­di­ja se­no­jo Sim­no pa­ro­dos nuo­trau­kos.

– Po stu­di­jų Šiau­lių uni­ver­si­te­te at­vy­kau dirb­ti mo­ky­to­ja į Sim­no spe­cia­li­ą­ją mo­kyk­lą. Gal­vo­jau, kad po me­tų iš­vyk­siu į di­de­lį mies­tą, mat bu­vau Lie­tu­vos šau­dy­mo iš lan­ko rink­ti­nės na­rė. Ge­ro­kai už­si­bu­vau, jau 50 me­tų gy­ve­nu Sim­ne. Vi­sais lai­kais Sim­nas gar­sė­jo kul­tū­ri­niais ren­gi­niais, įvai­ria spor­ti­ne veik­la. Po dar­bo spor­ta­vo­me, šo­ko­me, dai­na­vo­me, vai­di­no­me. Nie­kas ne­skirs­tė į jau­nus, dar­bin­gus ir į pen­si­nin­kus. Ir kaip tik tais lai­kais ėmė­me pa­vyz­dį iš vy­res­nių­jų, ir iš pen­si­nin­kų, kad mo­ky­to­jas tu­ri bū­ti ak­ty­vus, ener­gin­gas, kū­ry­biš­kas, nes ki­taip mo­ki­niai ne­my­lės ir ta­vi­mi ne­si­ža­vės. Šiuo po­zi­ty­viu po­žiū­riu į ak­ty­vią veik­lą esu už­si­krė­tu­si vi­sam gy­ve­ni­mui.

– Ar iš tie­sų, kaip tei­gia ato­kes­nių kai­mų gy­ven­to­jai, žmo­nės ku­ria­si, bu­ria­si, bet vis ma­žiau yra kam se­no­lį iš­klau­sy­ti?

– Ar se­no­lis no­ri kal­bė­ti? Klau­sy­to­jų tik­rai at­si­ran­da. Se­no­lius ap­lan­ko įvai­rių ins­ti­tu­ci­jų at­sto­vai, se­niū­ni­jos dar­buo­to­jai, sa­va­no­riai. Ži­nau tik­rų at­ve­jų, ka­da po rim­tų ren­gi­nių Sim­ne kai ku­riuos vie­ni­šus se­no­lius ap­lan­ko ir mū­sų ra­jo­no me­ras Al­gir­das Vrub­liaus­kas. Tik ka­ran­ti­no me­tu jiems pri­trū­ko lan­ky­to­jų.

– Gal ži­no­te bū­dų, kaip su­do­min­ti, kaip prie ak­ty­vios ben­druo­me­nės veik­los pri­trauk­ti kuo dau­giau jau­ni­mo?

– Sim­ne jau­ni­mas ak­ty­vus, jis tu­ri ga­li­my­bę da­ly­vau­ti ak­ty­vio­je vi­suo­me­ni­nė­je veik­lo­je: kon­cer­tai, ren­gi­niai, tal­kos, įvai­rios ak­ci­jos, ren­gi­niai, šven­tės… Ir juo­se daug jau­ni­mo. Tik kar­tais jie lie­ka nuo­ša­ly­je, nes ne­drįs­ta pa­tys siū­ly­tis.

– Ir dar vie­nas daž­nai gir­di­mas tei­gi­nys, kad sen­jo­rai pa­lik­ti li­ki­mo va­liai, kad vi­sas rū­pes­tis ski­ria­mas jau­niems ir dar­bin­giems žmo­nėms. Ar Jūs iš sa­vų po­zi­ci­jų ga­li­te taip teig­ti, pa­tvir­tin­ti? Ko­dėl?

– Nie­kas nė­ra per se­nas aug­ti ir „pa­ga­ląs­ti sie­lą“. Juk ne­sens­ta­me vien dėl iš­gy­ven­tų me­tų skai­čiaus. Mes sens­ta­me dėl to, kad at­si­sa­ko­me sa­vo sva­jo­nių ir po­mė­gių. Ir tai la­bai džio­vi­na sie­lą. Bū­na ir man die­nų, ka­da sė­džiu ir džiau­giuo­si, kad nors raukš­lių ne­skau­da. Ar mes mo­ka­me pa­si­nau­do­ti tuo, ką siū­lo sen­jo­rams Aly­taus TAU Sim­no fi­lia­las. Juk tai mums, sen­jo­rams, su­da­ry­ta ga­li­my­bė mo­ky­tis an­glų kal­bos, to­bu­lin­ti kom­piu­te­ri­nį raš­tin­gu­mą, svei­kai spor­tuo­ti, da­ly­vau­ti te­at­ro tru­pė­je „TAU“, vyk­ti į eks­kur­si­jas, te­le­vi­zi­jos lai­das ir t. t.

– Kaip ma­no­te, ko iki šiol vis dar trūks­ta sa­vo or­ga­ni­za­ci­jo­je? Ko­kias nau­jas ini­cia­ty­vas ar veik­las no­rė­tu­mė­te pra­dė­ti?

– Lie­tu­vos Rau­do­no­jo Kry­žiaus drau­gi­jos Sim­no sky­rius daug me­tų ša­ly­je bu­vo gau­siau­sias sa­vo na­rių skai­čiu­mi, tu­rė­jo šau­nias tra­di­ci­jas ir tei­kė ma­te­ria­li­nę ir mo­ra­li­nę pa­gal­bą šei­moms. Per­nai drau­gi­jo­je įvy­ko po­ky­čių ir sky­riai ne­te­ko sa­va­ran­kiš­ku­mo. Tad nau­jas ini­cia­ty­vas ar veik­las tu­rės pra­dė­ti jau nau­ji jau­ni žmo­nės.

– Esa­te ko­mu­ni­ka­bi­li, leng­vai ran­da­te kal­bą su įvai­raus am­žiaus žmo­nė­mis. Tai at­si­neš­ta su ge­nais ar iš­siug­dy­ta?

– Tai iš­siug­dy­ta. 41 me­tus dir­bau vie­no­je mo­kyk­lo­je, 15 me­tų or­ga­ni­za­vau Sim­no sky­riaus veik­lą. Jau­na bū­da­ma ben­dra­vi­mo mo­kiau­si iš vy­res­nių žmo­nių, o da­bar mo­kau­si iš jau­nes­nių.

– Ir dar no­ri­si pa­kal­bė­ti apie pi­ni­gus ir ver­ty­bes. Kaip nie­kam ki­tam Jums daug te­ko ben­drau­ti su už­sie­nio me­ce­na­tais, lab­da­riais. Ko­dėl taip ski­ria­si už­sie­nio ir Lie­tu­vos, pa­va­din­kim... mi­li­jo­nie­rių ver­ty­bės? Ar glo­bė­jų, rė­mė­jų tu­ri­te ir šian­dien?

– Te­ko ben­drau­ti su už­sie­nio ša­lių me­ce­na­tais ir ša­lies lab­da­riais. Vi­si jie bu­vo ge­ra­no­riš­ki, drau­giš­ki ir nuo­šir­dūs. Su kai ku­riais rė­mė­jais drau­gys­tė gy­vuo­ja per 20 me­tų. Šių rė­mė­jų dė­ka gau­na­ma ir hu­ma­ni­ta­ri­nė pa­ra­ma tie­sio­giai kai ku­rioms se­niū­ni­jos šei­moms. Tu­riu pro­gą pa­dė­ko­ti, to­dėl dė­ko­ju Nor­ve­gi­jos Hol­mest­ran­do mies­to gy­ven­to­jai Sid­sel As­ke­rud ir Vo­kie­ti­jos Biob­lin­ge­no Rau­do­no­jo Kry­žiaus sa­va­no­rei Re­na­te Kot­tke.

– Sa­ko­ma, kad ši sen­jo­rų kar­ta – iš­ma­nio­ji. Pen­si­nio am­žiaus žmo­nės yra įval­dę kom­piu­te­ri­nį raš­tin­gu­mą. Ka­da Jūs at­ra­do­te so­cia­li­nį feis­bu­ko tin­klą? Ko­kiam rei­ka­lui daž­niau­siai jį nau­do­ja­te? Apie ką sen­jo­rai kal­ba feis­bu­ke, ko­kie jų po­rei­kiai, kas­die­ny­bės ak­tu­a­li­jos?

– Pri­si­pa­žin­siu, kad per daug ne­si­ža­viu feis­bu­ku, ka­dan­gi gai­la lai­ko. Nau­do­juo­si siek­da­ma su­si­ras­ti rei­ka­lin­gą in­for­ma­ci­ją, su­ži­no­ti nau­jie­nas ir ak­tu­a­li­jas.

– Kas, jū­sų pa­ste­bė­ji­mu, šian­dien, ka­ran­ti­no me­tu, vis dar džiu­gi­na vy­res­nio am­žiaus žmo­nes?

– Ka­ran­ti­no me­tu mes, vy­res­nio am­žiaus žmo­nės, bu­vo­me pri­vers­ti lik­ti na­muo­se ir pa­ty­rė­me tą pa­tį: ne­no­rą su­vok­ti šios pa­dė­ties, net pyk­tį, dep­re­si­ją, o po to su­si­tai­ky­mą. Vi­sus šiuos jaus­mus pa­jau­tė­me ir iš­gy­ve­no­me. Vie­nus vie­ni­šus se­no­lius lan­kė sa­va­no­riai (iki du­rų), o ki­ti ta­po­me sa­va­no­riais, kad ap­rū­pin­tu­me mais­tu, vais­tais, spau­da ir kt. Skam­bin­da­vo­me, kal­bė­jo­mės ir sva­jo­jo­me, ką da­ry­si­me, kai pa­si­baigs ka­ran­ti­nas. Ka­ran­ti­nas pa­ro­dė, kad esa­me vie­ni ki­tiems ypač svar­būs ir tik bū­da­mi kar­tu, ben­drau­da­mi ga­li­me bū­ti stip­rūs. Bai­siau­sia bū­ti nie­kam ne­rei­ka­lin­gam.

– Dar su­grįž­ki­me prie tik ry­puo­jan­čių apie ma­žą pen­si­ją. Ar tik nuo pen­si­jos pri­klau­so, lai­min­gai sen­si ar ne?

– Pa­ga­liau pen­si­jo­je... aš jau 10 me­tų. Iš pa­tir­ties ga­liu pa­sa­ky­ti: jei šian­dien iš­ei­tu­mė­te į pen­si­ją, ma­ny­čiau, pa­si­tu­ri­mai pra­gy­ven­tu­mė­te iki ry­to­jaus po­pie­tės. Svar­bu, ne kiek gau­na­me tos pen­si­jos, o kaip mes mo­ka­me džiaug­tis ir pa­si­nau­do­ti ja. Kiek vals­ty­bė įver­ti­no mus kiek­vie­ną, tiek ir gau­na­me. Sen­ki­me lai­min­gai, nes gal tu­ri­me šei­mą ir drau­gų, esa­me nau­din­gi ben­druo­me­nei, ski­ria­me daug lai­ko sa­vo po­mė­giams. Bū­ti­nai pa­si­nau­do­ki­me tuo, ką mums siū­lo ne­mo­ka­mai kul­tū­ros cen­tras, bib­lio­te­ka, TAU.

– Ne iš vie­no sen­jo­ro te­ko iš­girs­ti – ne­tu­riu lai­ko, esu la­bai už­si­ė­męs. Ar sa­vo ap­lin­ko­je ma­to­te daug žmo­nių, ku­rie yra la­bai ak­ty­vūs, jiems ne­rei­kia siū­ly­ti veik­lų, nes mėgs­ta­muo­se po­mė­giuo­se, kaip sa­ko­ma, yra pa­sken­dę iki au­sų?

– Pa­žįs­tu daug sen­jo­rų, ku­rie ne­tu­ri lai­ko vi­suo­me­ni­nei veik­lai, nes jie la­bai už­si­ė­mę sa­vo mėgs­ta­mais po­mė­giais. Ir jie ma­nęs ne­er­zi­na, nes lai­min­gi ir nuo­la­ti­nė­je veik­lo­je, ku­ri jiems pa­tin­ka ar­ba pel­nin­ga. Ven­giu žmo­nių, ku­rie am­ži­nai skun­džia­si, kad jais ne­pa­si­rū­pi­na­ma, kad nie­ko įdo­maus jų gy­ve­ni­me ne­įvyks­ta. Man tie­siog la­bai pa­si­se­kė. Ma­no drau­gai ir ge­ri pa­žįs­ta­mi nuo­šir­džiai ir ak­ty­viai žen­gia ko­ja ko­jon su gy­ve­ni­mu ir da­ro ge­rus dar­bus be jo­kio at­ly­gio. Tad ir aš su jais.

– Yra sen­jo­rų, ku­rie pui­kiai jau­čia­si sa­vo sti­chi­jo­je – na­muo­se, dar­že, gė­ly­ne, baž­ny­čio­je. Ar jums to­kie už­si­ė­mi­mai ar­ti­mi?

– Už­si­ė­mi­mai sa­vo na­muo­se ir dar­že tik­rai ar­ti­mi. Dar­bai dar­že, šilt­na­my­je su am­žiu­mi jau ne to­kie ma­lo­nūs, ta­čiau, kai ne­rei­kia pirk­ti dar­žo­vių, tai ir pi­ni­gi­nė ne taip grei­tai plo­nė­ja.

– Ska­niuo­sius ce­pe­li­nus vis dar ver­da­te?

– Val­gių ga­mi­ni­mo nie­ka­da ne­su­reikš­mi­nau. Ver­du ir ce­pe­li­nus, ir ba­lan­dė­lius. Juk per skran­dį – į vy­ro šir­dį. Grei­tai švę­si­me mū­sų ben­dro gy­ve­ni­mo 50-me­tį. Tad le­pi­nu sa­vo vy­rą. O jei­gu pa­sa­ky­ti tie­są, tai dar man la­bai rei­kia lėk­ti į žmo­nes. Jei ma­nęs pa­klau­si­te, ar vis­ką gy­ve­ni­me pa­da­riau ir ko­kio no­rė­čiau ne­kro­lo­go, at­sa­ky­čiau, jog aš no­rė­čiau, kad apie ma­ne pa­sa­ky­tų: „Sa­vo gy­ve­ni­mą ji nu­gy­ve­no en­tu­zias­tin­gai ir drą­si­no ki­tus taip gy­ven­ti.“