Rimvydas Tamašauskas: „Mano noras gyventi yra didesnis už norą patirti adrenaliną” (2)
Iškovojo trečią vietą
Spalio mėnesį Rimvydas kaip dalyvis debiutavo kultūrizmo varžybų scenoje. Pirmosios varžybos, kuriose šį rudenį dalyvavo, buvo Lietuvos taurei laimėti. Ten jis užėmė aštuntą vietą, o po savaitės Vilniaus taurės varžybose „Vyrų figūros“ daugiau nei 1,82 m ūgio kategorijoje pelnė trečią vietą.
„Tas žmogus, kuris Lietuvos taurės varžybose mane aplenkė per dvi vietas, Vilniaus taurėje buvo viena vieta žemiau negu aš. Negalėčiau sakyti nei kad tikėjausi, nei kad nesitikėjau. Negalvojau apie tai, kiek pavyks pasiekti, tiesiog norėjau pradėti dalyvauti varžybose, ir tiek. Ir dabar jau žinau, kad (nesiliausiu to daręs) nebaigsiu to daryti“, – tikino R.Tamašauskas.
Jis sakė nesantis iš tų žmonių, kurie, iškovoję kokių nors pasiekimų, skuba sau kelti aukštesnius reikalavimus ir siekti didesnių tikslų.
Priešingai nei kitose sporto šakose, kultūrizme prognozuoti sėkmę galima, reikia tam ruoštis, sportuoti, nes čia svarbi išvaizda ir pasirengimas. „Šiame sporte svarbiausias yra pozavimas, raumenų ryškumas. Raumenis galima užsiauginti sportuojant ir vartojant sveiką, tinkamą maistą“, – pasakojo sportininkas.
Avarija, gyvenimą apvertusi aukštyn kojomis
Šią sporto šaką Rimvydas atrado dar būdamas keturiolikos. Tačiau prieš devynerius metus patirta avarija privertė ją pamiršti bent jau kuriam laikui. Tai truko maždaug dvejus metus, per kuriuos alytiškiui teko patirti nemažai išgyvenimų.
Ta lemtingoji diena buvo prieš daugiau nei devynerius metus, Joninių išvakarėse. Dvidešimtojo gimtadienio proga jis nusprendė įsigyti savo išsvajotą motociklą. Pats savo rankomis jį suremontavo, mat tąkart nesivedė. Sėdęs ant motociklo, norėjo šį išbandyti.
„Pamenu, net šalmo tada nesidėjau, buvau tik su šortais, marškinėliais ir šlepetėmis. Pradėjus važiuoti ir įsibėgėjus iki 140 km/h, motociklą ėmė purtyti, pabandęs stabdyti supratau, kad jis tapo nevaldomas. Šonu trenkiausi į mikroautobusą. Viena mano koja buvo suspausta tarp motociklo ir automobilio, tad jos kaulai sutraiškyti į šipulius. Dar susitrenkiau petį ir kitą koją. Dabar kai pagalvoju, jeigu tas automobilis nebūtų pasitaikęs kelyje, gal iš viso šiandien manęs čia nebūtų“, – prisiminimais apie tragišką įvykį dalijosi vyras.
Avarijos metu jam buvo sutraiškytas dešinės kojos blauzdikaulis, o kairės pusės kojos nervai – užspausti, dešiniame petyje žiojėjo plėštinės žaizdos.
Po to alytiškio laukė ligoninė, viena operacija, po jos sekė kitos. Pasak Rimvydo, ir gydytojai tąkart buvo nusiteikę pesimistiškai, kartojo, kad nieko nebus, kad reikės visą likusį gyvenimą praleisti neįgaliojo vežimėlyje, o galiausiai pasakė, kad iš viso koją reikės nupjauti. Alytiškis neslėpė, jog medikams davė pinigų, kad šie išgelbėtų koją, ir, jo įsitikinimu, tada reikalai šiek tiek pajudėjo.
Ligoninėje teko praleisti ištisus tris mėnesius, o vėliau gydytojai dėl infekcijų rizikos uždraudė būti lauke.
Tada Rimvydas kojos negalėjo nei pajudinti, nei priminti. Maža to, ją surinkus, ši buvo trumpesnė už kitą penkiais centimetrais. Trūko kaulo audinio, o toje vietoje žiojėjo duobė. Koja niekaip negijo.
Vilčių suteikė Kauno medikai
Tik po metų, praleistų lovoje, įkalbėtas tėvų, jaunuolis sutiko apsilankyti pas Kauno medikus, kurie atliko dar vieną operaciją. Jos metu pritaikytas donoro kaulas. Tai teikė vilčių, kad padėtis taisysis.
Praėjus maždaug pusmečiui, gydytojai Rimvydui leido operuota koja minti vos kelių kilogramų svorį, vėliau pamažu jį didinti.
„Pamenu, man buvo labai sunku net sėdėti, pykindavo, nes tiek laiko praleidau lovoje gulėdamas, o raumenys buvo atrofavęsi. Reikėjo laiko, jėgų ir kantrybės, kad pakilčiau. Mokiausi vaikščioti su ramentais. Teko mesti svorį. Tada svėriau per 120 kilogramų, o per du mėnesius atsikračiau maždaug trisdešimties, nes pradėjau lankytis sporto salėje. Taip pamažu iš naujo išmokau visko, ko man prireikė mano kasdienybėje. Praėjo dveji metai, kad galėčiau savarankiškai, nors ir šlubuodamas, vaikščioti“, – pasakojo alytiškis.
Atsitiesti padėjo sportas ir optimizmas
Jo kojos kaulai iki šiandien sutvirtinti metalais, o einant pro oro uosto metalo detektorius, nuolat sukelia aliarmą. Avarijos padariniai vyrą, ko gero, lydės visą gyvenimą. Jo čiurna nesilanksto taip, kaip turėtų, keliai traška, atsistoti gali tik iš vienos padėties, koja tirpsta, tinsta, o raumenys tebėra minkšti.
Tačiau nepaisant visko, vaikinas po traumos išmoko vairuoti automobilį ir ryžosi vėl atsisėsti prie motociklo vairo. Tik tąkart pajuto, kad pastaroji transporto priemonė Rimvydo jau nebežavi taip, kaip prieš nelaimę, jis tam nejuto nei adrenalino, nei malonumo, nei aistros. Motociklą, kuriuo Rimvydas pateko į avariją, pardavė, šis buvo išardytas dalimis.
„Gal atsirado daugiau proto, supratau, kad visa tai neverta tokios rizikos. Mano noras gyventi yra didesnis už norą patirti adrenaliną“, – sakė vyras.
Jis prisimena, kad per tuos dvejus metus dingo visi jo draugai. Tačiau depresuoti nebuvo linkęs. Sportas buvo ta veikla, kuri jam padėdavo užsimiršti, neprisileisti slogių minčių.
„Šiandien žinau, kad būtent sportas, mano užsispyrimas ir tikslo siekimas padėjo atsistoti ant savų kojų ir nesunykti mano fiziniam kūnui bei man kaip asmeniui. Antraip būčiau visas sutižęs. Ir šiaip niekada nebuvau ir nesu linkęs verkšlenti. Apskritai, man nesuprantama, kaip žmonės verkia dėl smulkmenų. Gyvenimu reikia džiaugtis“, – savo požiūrį dėstė vyras.
Jis sakė, kad savo gyvenime stengiasi nusibrėžti konkretų tikslą ir jo siekti, antraip be tikslo kažką daryti yra beprasmiška.
Taip nutiko ir su kultūrizmo varžybomis. Vieną dieną Rimvydas savo trenerio Dainiaus Bardzinsko paprašė jį treniruoti ir paruošti varžyboms. Ir toks alytiškio sprendimas buvo sėkmingas.
Sieks tapti profesionalu
Šiandien Rimvydas džiaugiasi savo gyvenimu gimtajame mieste, svajonių trenerio darbu sporto klube, pasiekimu kultūrizmo varžybose ir turi naujų planų bei svajonių. „Labiausiai norėčiau tapti profesionaliu sportininku“, – sakė vyras, ir tam jis pasiryžęs labai rimtai, nes didžiąją laiko dalį praleidžia sporto klube, o namo sugrįžta tik pavalgyti ir miegoti.
„Lengviau būtų suskaičiuoti, kiek laiko skiriu ne sportui“, – juokėsi R.Tamašauskas.
Paklausėme, ką Rimvydas galvoja apie moteris kultūristes, kurios užsiaugina kalnus raumenų ir atrodo vyriškai. Jis neslėpė, kad į tokias moteris tiesiog nesinori žiūrėti: „Moterys turi būti moterimis, jų kūnas turi atrodyti atitinkamai.“
Dirbdamas treneriu, Rimvydas pastebėjo, kad Alytaus jaunimas – labai sportiškas, o sporto salėse išskirtinai daug jaunų žmonių. Esą to nepamatysi didmiesčiuose.
Komentarai
Palikite savo komentarą
pagal mane turejo but pirmas…
Komentaras
pagal mane turejo but pirmas geriausiai atrodo
na irgi protas su tapkemis…
Komentaras
na irgi protas su tapkemis 140km ir ant gydytoju varo tai pats davei niekas neliepe