Pan­de­mi­ja kei­čia lie­tu­viš­kas lai­do­ji­mo tra­di­ci­jas: at­si­svei­ki­ni­mas su ar­ti­muo­ju skai­čiuo­ja­mas va­lan­do­mis

Trum­pes­nė ce­re­mo­ni­ja

Lai­kas – štai tas pa­grin­di­nis po­ky­tis, ku­rį įvar­di­ja „Gai­les­čio“ di­rek­to­rė. Pa­si­kei­tė ne tik at­si­svei­ki­ni­mo tra­di­ci­jos, bet ir jų truk­mė – anks­čiau bu­vo pri­im­ti­na su ar­ti­mai­siais at­si­svei­kin­ti dvi ar tris die­nas, o da­bar ve­lio­nis ne­re­tai šar­vo­ja­mas ke­lioms va­lan­doms.

Z.Ma­žei­kie­nė pa­ste­bi, kad at­si­svei­ki­ni­mas pra­dė­jo trum­pė­ti dar iki pan­de­mi­jos pra­džios, bet ta­da mi­ni­ma­lus lai­kas bu­vo pa­ra, o ko­vi­das vis­ką pa­kei­tė ga­lu­ti­nai – li­ko va­lan­dos.

„Dar vie­nas pa­si­kei­ti­mas yra tai, kad la­bai daug mi­ru­sių­jų kre­muo­ja­ma. Jei anks­čiau to­kių at­ve­jų per me­tus tu­rė­jo­me 3–5, tai da­bar 15 ir dau­giau per mė­ne­sį. Po kre­ma­vi­mo ur­na šar­vo­ja­ma ke­lioms va­lan­doms. Pa­si­tai­ko, kad at­si­svei­ki­ni­mas ne­vyks­ta, o ar­ti­mie­ji su­si­tin­ka tik ka­pi­nė­se, į ku­rias at­ve­ža­ma ir pa­lai­do­ja­ma ur­na. Man at­ro­do, kad il­ges­nio šar­vo­ji­mo tra­di­ci­ja vis dėl­to dar su­grįš epi­de­mi­jai pa­si­bai­gus, bet gie­do­ji­mas ar ge­du­lin­gų pie­tų tra­di­ci­ja – jau var­giai“, – sa­ko Z.Ma­žei­kie­nė.

Se­no­sios tra­di­ci­jos už­lei­džia vie­tą nau­joms: vie­toj gies­mių vis daž­niau prie kars­to su­skam­ba gy­va smui­ko me­lo­di­ja, pro­jek­to­rius ant sie­nos ro­do ar­ti­mų­jų jaut­riai su­dė­lio­tas ve­lio­nio gy­ve­ni­mo aki­mir­kas. „Man šios nau­jos tra­di­ci­jos gra­žios, jos tik­rai su­vir­pi­na šir­dį“, – sa­ko „Gai­les­čio“ di­rek­to­rė.

Gė­lių ma­žiau, vo­ke­liai – įpras­ta

Lai­do­tu­vės tam­pa kuk­les­nės, o ypač šar­vo­jant ur­ną, nes ma­žiau rei­kia gė­lių, vai­ni­kų jai pa­puoš­ti. Lai­do­tu­vė­se da­ly­vau­ja ma­žiau žmo­nių, tai­gi ta­po įpras­ta, kad jie at­ne­ša ne gė­lių krep­še­lį, o tik po po­ra žie­dų. Ar­ba vo­ke­lį su pi­ni­gais ar­ti­mie­siems, ku­ris pa­leng­vi­na lai­do­tu­vių iš­lai­das. Su­ma vo­ke­liuo­se yra įvai­ri, pra­si­de­da nuo 10 eu­rų – maž­daug tiek, kiek kai­nuo­tų gė­lės. Jei at­ei­nan­tys į lai­do­tu­ves pla­na­vo nu­pirk­ti vai­ni­ką už 50 eu­rų, tai tiek ir įdės į vo­ke­lį.

Kas tik­rai pa­si­kei­tė – anks­čiau vi­sos puokš­tės Vė­li­nėms bu­vo kom­po­nuo­ja­mos su eg­lių ša­ko­mis, o da­bar jau ke­le­rius me­tus už­sa­ko­mos tik dirb­ti­nės, ša­kos ir žie­dai. „Ži­no­ma, tai yra prak­tiš­ka, nes dirb­ti­nes puokš­tes leng­viau su­tvar­ky­ti, o gy­vos eg­lių ša­kos by­rė­da­vo, kaip nu­rink­ti spyg­lius nuo ak­me­nu­kų, jei ka­pa­vie­tė jais pa­deng­ta?“ – sa­ko Z.Ma­žei­kie­nė. Vis dėl­to šar­vo­ji­mui vis dar po­pu­lia­rios gy­vos gė­lės, jų vai­ni­kai.

Ko­vi­di­nės mir­tys

„Taip, mes tik­rai la­bai jau­čia­me, kad mir­čių dau­gė­ja. Bū­na per die­ną ir pen­ki sa­lių už­sa­ky­mai, bū­na, kad vi­sos už­im­tos ir ten­ka lauk­ti pa­rą ar dvi, o šar­vo­ji­mai vyks­ta vie­nas po ki­to“, – sa­ko „Gai­les­čio“ va­do­vė.

Va­di­na­mo­sios ko­vi­di­nės mir­tys – jau ne­be nau­ja, bet ta re­a­ly­bė, su ku­ria su­si­gy­ven­ti sun­kiau­sia. Lai­do­jant žmo­nes, mi­ru­sius nuo ko­vi­do, lai­ko­ma­si Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jos re­ko­men­da­ci­jų. Pa­gal jas mi­ru­sio­jo pa­lai­kai mir­ties vie­to­je tal­pi­na­mi į ne­pra­lai­dų skys­čiams plas­ti­ki­nį mai­šą ir per­ve­ža­mi į la­vo­ni­nę ar­ba per­duo­da­mi lai­do­ji­mo pa­slau­gas tei­kian­čiai įmo­nei. Pa­lai­kai šar­vo­ja­mi už­da­ra­me kars­te.

„Ko­vi­di­nių lai­do­tu­vių tu­rė­jo­me ir te­be­tu­ri­me ne­ma­žai. Stip­riai jau­tė­me ant­rą­ją pan­de­mi­jos ban­gą pra­ėju­sią žie­mą, da­bar ir­gi jau­čia­me. Ten­ka lai­do­ti ir už­seg­tuo­se mai­šuo­se, o tai yra emo­ci­nis krū­vis ne tik ar­ti­mie­siems, bet ir dar­buo­to­jams. Rū­be­lius į kars­tą įde­da­me, kiek jų pri­klau­so žmo­gui, bet ant mai­šo, nes kū­nas yra ja­me. Ar­ti­mie­ji neat­si­svei­ki­na su sa­vo mi­ru­siuo­ju, jie ne­bent at­va­žiuo­ja ir pa­bū­na lai­do­ji­mo na­mų kie­me, kol iš­va­žiuo­ja ma­ši­na. Pa­pras­tai kū­nas kre­muo­ja­mas ir šar­vo­ja­mas vė­liau. Jei­gu nuo ko­vi­do mi­ręs žmo­gus ne­kre­muo­ja­mas, kars­tas ga­li bū­ti pa­šar­vo­ja­mas už­deng­tas ke­lioms va­lan­doms“, – pa­sa­ko­ja Z.Ma­žei­kie­nė.

Ko­vi­di­nė­se lai­do­tu­vė­se nu­tin­ka dvi­gu­ba bė­da, kai ser­ga ar ka­ran­ti­nuo­ja­si ir pa­tys ar­ti­mie­ji, o at­si­svei­ki­ni­mą bei lai­do­tu­ves ten­ka de­rin­ti prie izo­lia­ci­jos ter­mi­nų. Ri­tu­a­li­nių pa­slau­gų įmo­nės dar­buo­to­jai sa­ko, kad žmo­nės tik­rai ta­po są­mo­nin­ges­ni, pa­si­kei­tęs jų el­ge­sys, net įpras­to­se lai­do­tu­vė­se ne­si­bū­riuo­ja­ma. „Pa­bu­vi­mas prie ve­lio­nio šiuo sun­kiu lai­ku yra ki­toks, at­ėjo, ke­lias mi­nu­tes pa­ger­bė mi­ru­sį­jį, pa­reiš­kė užuo­jau­tą ir iš­ei­na. At­ei­na ki­ti. Nė­ra taip, kaip bū­da­vo anks­čiau, kad va­lan­dų va­lan­das šar­vo­ji­mo sa­lė­je pra­leis­da­vo“, – pa­ste­bi Z.Ma­žei­kie­nė.

Net ir ko­vi­di­nė­se lai­do­tu­vė­se mi­ru­sį­jį vi­suo­met iš­ly­di ku­ni­gas, la­bai re­tas at­ve­jis, kad jis at­si­sa­ky­tų ei­ti į sa­lę, o pa­lauk­tų lau­ke, nors dėl sau­gu­mo tas bū­tų su­pran­ta­ma. „Ku­ni­gai pra­šo, kad į mi­šias už mi­ru­sį­jį at­ei­tų ma­žiau žmo­nių, tik pa­tys ar­ti­miau­sie­ji, tas ir­gi nau­ja“, – pa­ste­bi Z.Ma­žei­kie­nė.

Lai­do­tu­vėms su­si­tau­po ne vi­si

Ar kuk­les­nės lai­do­tu­vės yra pi­ges­nės? Vals­ty­bės ski­ria­mos lai­do­ji­mo pa­šal­pos už­ten­ka kre­ma­vi­mui ar­ba įpras­tam lai­do­ji­mui, duo­bei iš­kas­ti, lai­ki­na­jam kry­že­liui pa­sta­ty­ti. No­rin­tiems bent kiek iš­tai­gin­ges­nės ce­re­mo­ni­jos teks mo­kė­ti dau­giau. „Anks­čiau bu­vo įpras­ta, kad žmo­gus bū­ti­nai tu­ri su­si­tau­pęs lai­do­tu­vėms. Nau­ja re­a­ly­bė ta, kad ar­ti­mie­ji pra­šo pa­lauk­ti, kol gaus pa­šal­pą lai­do­ji­mui, nes ne­tu­ri pi­ni­gų. Šiais lai­kas ne­iš­lai­dau­ja­ma, la­bai pro­tin­gai vis­kas skai­čiuo­ja­ma, įver­ti­na­ma, ku­rių pa­slau­gų tik­rai rei­kia. Di­džio­ji da­lis iš­lai­dų ski­ria­ma kre­ma­vi­mui. Len­ki­jo­je pa­slau­ga ke­liais šim­tais eu­rų pi­ges­nė, tai­gi daž­niau­siai kre­muo­ja­ma ten, o ne Lie­tu­vo­je. Jei pa­si­ren­ka­mas me­di­nis kars­tas, kre­ma­vi­mas dar pa­brangs­ta. Ur­nas ren­ka­si pa­tys žmo­nės, jų kai­nos įvai­rios, pra­si­de­da nuo 100 eu­rų“, – sa­ko Z.Ma­žei­kie­nė.

Dar vie­na nau­ja tra­di­ci­ja – dėl įvai­rių prie­žas­čių po kre­ma­vi­mo ur­na ne­šar­vo­ja­ma. To­kio spren­di­mo prie­žas­tys ga­li bū­ti įvai­rios: lė­šų trū­ku­mas, už­sie­ny­je gy­ve­nan­tys ar­ti­mie­ji, ku­rie ne­ga­li grįž­ti.

„Bū­na, kad iš­ve­ža­me kū­ną kre­muo­ti ir su­si­ta­ria­me, jog ki­tas su­si­ti­ki­mas vyks prie siu­vi­mo fab­ri­ko var­tų, įva­žiuo­jant į Dau­gų gat­vės ka­pi­nes. Duo­bė jau bū­na iš­kas­ta, at­si­ve­ža ur­ną, at­va­žiuo­ja ku­ni­gas ir ar­ti­mie­ji, ne­ša ur­ną iki duo­bės ir vi­sos lai­do­tu­vės. Duob­ka­siai jau su­si­du­ria ir su lai­do­tu­vė­mis, ku­rio­se da­ly­vau­ja tik vie­nas ar­ti­ma­sis prie duo­bės. Pa­pra­šo su­ly­gin­ti ka­pa­vie­tę, už­ber­ti į vie­tą ak­me­nu­kus ir pa­dė­ti gė­les. Yra la­bai daug at­ve­jų, kai Lie­tu­vo­je lie­ka tė­vai vie­ni, o vai­kai gy­ve­na už­sie­ny­je ir ne­ga­li grįž­ti net į lai­do­tu­ves. Tu­ri­me ke­le­tą at­ve­jų, kai lau­kia­ma iš JAV vai­kų, o jie ne­ga­li par­va­žiuo­ti, nes ne­bus įleis­ti at­gal. Ap­skri­tai ši­tas ne­leng­vas lai­kas la­bai pa­kei­tė žmo­nes ir jų san­ty­kius. Žmo­nės ta­po pik­tes­ni, šal­tes­ni, ma­žiau li­ko at­jau­tos. Tar­si pyks­ta­me kaž­ko vie­ni ant ki­tų ir tas su­si­prie­ši­ni­mas la­bai jun­ta­mas. Anks­čiau žmo­nės jau­tė pa­rei­gą ir gai­les­tį, ku­ris kaž­kur pra­puo­lė, li­ko tik pa­rei­ga, bet ab­so­liu­tin­ti, ži­no­ma, ne­ga­li­ma, žmo­nių yra įvai­rių, kaip ir jų re­ak­ci­jų, pa­si­rin­ki­mų šiuo ne­leng­vu mums te­ku­siu lai­ku“, – pa­ste­bi Z.Ma­žei­kie­nė.