„Amžinos laisvės nebūna, yra tik amžina kova už laisvę”

Ati­da­vė pa­gar­bą gy­viems ir žu­vu­siems par­ti­za­nams

Pie­tų Lie­tu­vo­je vei­ku­si Dai­na­vos par­ti­za­nų apy­gar­da apė­mė da­bar­ti­nius Aly­taus, Laz­di­jų, Va­rė­nos ra­jo­nus bei be­si­ri­bo­jan­čius Ma­ri­jam­po­lės, Prie­nų, Tra­kų ir Šal­či­nin­kų kraš­tus. Apy­gar­dos te­ri­to­ri­jai pri­klau­sė ir Ka­les­nin­kų miš­kas da­bar­ti­nė­je Alo­vės se­niū­ni­jo­je.

Va­kar čia, prie bu­vu­sio Dai­na­vos apy­gar­dos šta­bo bun­ke­rio, vy­ko ja­me žu­vu­sių par­ti­za­nų K.Pyp­lio-Ma­žy­čio ir J.Ma­ka­re­vi­čiaus-Žil­vi­čio 70-ųjų žū­ties me­ti­nių mi­nė­ji­mas. Jie šia­me bun­ke­ry­je gy­ve­ni­mą bai­gė la­bai jau­ni. Pir­ma­jam bu­vo 26-eri, kai ma­ty­da­mas, jog bai­gia­si šaud­me­nys ir il­giau ne­at­si­lai­kys, su­si­sprog­di­no, ant­ra­sis nu­si­šo­vė 22-ejų.

K.Pyp­lys-Ma­žy­tis gi­mė Prie­nų ra­jo­ne, par­ti­za­ni­nė­je veik­lo­je pra­dė­jo da­ly­vau­ti 1944-ai­siais. 1947-ųjų pa­bai­go­je kar­tu su par­ti­za­nų va­du Juo­zu Luk­ša-Daumantu (Skrajūnu) per Ka­ra­liau­čiaus kraš­tą, Len­ki­ją ir lai­vu per Bal­ti­jos jū­rą pa­sie­kė Šve­di­ją, pas­kui nu­vy­ko į ki­tas Va­ka­rų ša­lis. Bū­da­mas Šve­di­jo­je Pyp­lys ren­gė­si re­zis­ten­ci­nei veik­lai Lie­tu­vo­je. 1949-ai­siais grį­žo į Lie­tu­vą ir tę­sė par­ti­za­ni­nes ko­vas.

J.Ma­ka­re­vi­čius-Žil­vi­tis gi­mė Aly­taus ap­skri­ty­je, 1945 me­tais ta­po Mer­kio rink­ti­nės Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go gru­pės par­ti­za­nu, po me­tų pra­dė­jo veik­ti Dai­na­vos apy­gar­dos šta­be.

Jų žū­ties 70-ųjų me­ti­nių mi­nė­ji­me da­ly­va­vę ir kal­bė­ję bu­vę par­ti­za­nai Jus­ti­nas Pa­de­gi­mas-Upe­lis ir A.J.Rau­lič­kis-Apuo­kas pir­miau­sia krei­pė­si į su­si­rin­ku­sius jau­nus žmo­nes, kvies­da­mi juos bu­dė­ti ir ruoš­tis ko­vai už Lie­tu­vos lais­vės iš­sau­go­ji­mą.

„Lie­tu­va lais­va iš­ko­vo­ta, bet rei­kia ją iš­sau­go­ti, ir tai tu­ri­te pa­da­ry­ti jūs, jau­ni­me“, – sa­kė J.Pa­de­gi­mas-Upe­lis.

A.J.Rau­lič­kio-Apuo­ko pa­ste­bė­ji­mu, už Lie­tu­vą ko­vo­jo vi­si, ku­riems ji bran­gi: „Ir žu­vu­sie­ji miš­kuo­se, ir iš­trem­ti į Si­bi­rą. Bet bu­vo ir to­kių, ku­rie ne­no­rė­jo tos lais­vės.“ Jis prie bu­vu­sio Dai­na­vos apy­gar­dos šta­bo bun­ke­rio ati­da­vė pa­gar­bą gy­viems ir žu­vu­siems par­ti­za­nams.

„Mū­sų prie­der­mė – iš­sau­go­ti lais­vę“

„Kiek rei­kė­jo tu­rė­ti drą­sos iš už­sie­nio su­grįž­ti į Lie­tu­vą ži­nant, kas lau­kia. Per partizanų kan­čias tu­ri­me vals­ty­bę, jie ypatingai išken­tėjo. Da­bar mū­sų prie­der­mė – iš­sau­go­ti lais­vę. Ir ta­da, ir da­bar yra jau­nų žmo­nių, ku­rie de­ga Lie­tu­va ir mes jais di­džiuo­ja­mės“, – mi­nė­ji­me kal­bė­jo Aly­taus ra­jo­no me­ras Al­gir­das Vrub­liaus­kas.

Aly­taus mies­to me­ras Ne­ri­jus Ce­siu­lis, kal­bė­da­mas apie bun­ke­ry­je gy­ve­ni­mą bai­gu­sius par­ti­za­nus, pri­si­pa­ži­no, kad jam net sun­ku įsi­vaiz­duo­ti, kiek rei­kė­jo tu­rė­ti drą­sos prieš sa­ve pa­kel­ti ran­ką, o tai liu­di­ja, jog Lie­tu­va yra drą­sių žmo­nių ša­lis.

Ka­les­nin­kų miš­ke nu­ai­dė­ju­sios sal­vės už Lie­tu­vą, jos ne­pri­klau­so­my­bę ir par­ti­za­nus, pa­dė­ju­sius gal­vas už tė­vy­nę, pa­tvir­ti­no, kad Lie­tu­va ir už ją ko­vo­ju­sie­ji yra bran­gi­na­mi.

Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės Sau­su­mos pa­jė­gų or­kest­ro ir Aly­taus ra­jo­no kul­tū­ros cen­tro at­lik­ėjų kū­ri­niai taip pat bu­vo skir­ti par­ti­za­nų at­mi­ni­mui, ku­ris ne­ga­li iš­blės­ti, ku­ris tu­ri įkvėp­ti kas­die­niam dar­bui, kas­die­nei tar­nys­tei „var­dan tos Lie­tu­vos“.