Aly­tus svars­to, kaip „su­sig­rą­žin­ti” į mies­tą pen­kia­ko­vę – sil­pno­ji gran­dis yra fech­ta­vi­mas

Olim­pie­čius spor­ti­nin­kus į Dzū­ki­jos sos­ti­nę at­vyk­ti pa­kvie­tęs spor­to ir ko­lek­cio­na­vi­mo en­tu­zias­tas Ze­no­nas Gra­mac­kas pa­si­džiau­gė, kad Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go gim­na­zi­jos auk­lė­ti­niams ši pa­žin­tis bus mo­ty­va­ci­ja siek­ti spor­ti­nių re­zul­ta­tų. Spor­ti­nin­kų šei­ma ap­si­lan­kė ne tik ro­tu­šė­je, bet ir gim­na­zi­jo­je įkur­ta­me uni­ka­lia­me spor­to mu­zie­ju­je, gim­na­zis­tai ga­lė­jo pa­ma­ty­ti iš ar­ti L.Asa­daus­kai­tės-Zad­nep­rov­skie­nės iš­ko­vo­tą me­da­lį.

„Ačiū, kad iš­gel­bė­jo­te Lie­tu­vos olim­pi­nę gar­bę, nes liūd­na­sis sce­na­ri­jus lik­ti be me­da­lių po ket­ve­rių me­tų pa­si­ren­gi­mo bū­tų la­bai nu­vi­lian­tis vi­suo­me­nę“, – kal­bė­jo vi­ce­me­ras Po­vi­las La­bu­kas. 42-ie­jų at­le­tų de­le­ga­ci­ja To­ki­jo olim­pia­do­je bu­vo ma­žiau­sia per Lie­tu­vos is­to­ri­ją at­kū­rus ne­pri­klau­so­my­bę, o vie­nas lai­mė­tas me­da­lis – kuk­liau­sias lai­mi­kis va­sa­ros olim­pi­nė­se žai­dy­nė­se nuo 1996 me­tų At­lan­tos. P.La­bu­kas pa­svei­ki­no olim­pie­tę su ryš­kia jos pi­lie­ti­ne po­zi­ci­ja – ne tik pa­sie­ku­si sva­rių spor­ti­nių re­zul­ta­tų, pra­džiu­gi­nu­si olim­pi­niu me­da­liu, ji šiuo me­tu at­lie­ka ir ki­tą mi­si­ją – drau­ge su ko­le­go­mis olim­pie­čiais at­krei­pė vi­suo­me­nės, po­li­ti­kų, spor­to funk­cio­nie­rių dė­me­sį į sis­te­mi­nes pro­ble­mas, ku­rios aiš­kiai ki­ša ko­ją Lie­tu­vai sie­kiant spor­to re­zul­ta­tų.

„Pro­ble­mų yra la­bai daug ir tu­ri­me daug pa­dir­bė­ti, kad ką nors pa­da­ry­tu­me jas kon­struk­ty­viai spren­džiant“, – sa­kė vie­nin­te­lį me­da­lį – si­dab­ro – mū­sų ša­liai To­ki­ju­je iš­ko­vo­ju­si pen­kia­ko­vi­nin­kė.

L.Asa­daus­kai­tė-Zad­nep­rov­skie­nė kal­bė­jo apie tai, kad rei­kia to­bu­lin­ti ne tik aukš­to meist­riš­ku­mo ren­gi­mo sis­te­mą: „Lie­tu­vo­je nė­ra sis­te­mos, kas ga­lė­tų ruoš­ti ir rū­pin­tis jau­ną­ja kar­ta, ku­ri tu­rė­tų mus pa­keis­ti. Da­bar­ti­nė olim­pi­nė rink­ti­nė yra ga­na bran­daus am­žiaus, be­veik vi­si To­ki­ju­je star­ta­vę olim­pie­čiai va­žia­vo į žai­dy­nes ir prieš pen­ke­rius me­tus. Sis­te­ma yra pa­keis­ta prieš ke­le­rius me­tus, bet ji vi­siš­kai ne­vei­kia. Šiuo me­tu pro­ble­ma yra ne fi­nan­sa­vi­mas, o sis­te­mos ne­bu­vi­mas.“

„Ar Aly­tu­je, ku­ris tu­ri ge­rą pen­kia­ko­vės ša­koms rei­ka­lin­gą ren­gi­mo in­fra­struk­tū­rą, bū­tų ga­li­ma kal­bė­ti apie vai­kų ug­dy­mą bū­tent šiai, per­spek­ty­viai olim­pi­nei spor­to ša­kai?“ – klau­sė vi­ce­me­ras P.La­bu­kas olim­pie­tės L.Asa­daus­kai­tės-Zad­nep­rov­skie­nės.

Kaip pa­ste­bė­jo Švie­ti­mo ir spor­to sky­riaus ve­dė­jo pa­va­duo­to­jas Ado­mas An­dru­šai­tis, mū­sų mies­te yra vi­sos są­ly­gos tre­ni­ruo­tis šau­dy­mo rung­ty­je, vei­kia olim­pi­nis ba­sei­nas, taip pat pui­kios są­ly­gos sta­dio­ne su­da­ry­tos leng­va­at­le­čiams, o žir­gus ga­li­ma ras­ti pas kai­my­nus – But­ri­mo­ny­se. Ta­čiau pas­ku­ti­nė pen­kia­ko­vės ša­ka – fech­ta­vi­mas – ke­lia di­de­lių pro­ble­mų. 1985–1990 me­tais Aly­tu­je vy­ko fech­ta­vi­mo tre­ni­ruo­tės, o šiuo me­tu ne­tu­ri­me dir­ban­čio tre­ne­rio. Tai­gi pro­ble­ma – žmo­giš­ka­sis fak­to­rius.

L.Asa­daus­kai­tė-Zad­nep­rov­skie­nė pa­ste­bi, kad Aly­tu­je są­ly­gos tre­ni­ruo­tis yra net­gi la­bai ge­ros, pa­ly­gi­nus net­gi su to­mis, ku­rio­mis ruo­šia­si pa­tys olim­pie­čiais. Ji sa­kė, pa­vyz­džiui, kad pa­ti fech­ta­vi­mo rung­čiai ruo­šia­si įpras­to­je mo­kyk­los spor­to sa­lė­je, ba­sei­nas – taip pat pro­ble­ma, nes sun­ku iš­tai­ky­ti lai­ko per­krau­ta­me vai­kų tre­ni­ruo­čių gra­fi­ke.

At­vy­kę spor­ti­nin­kai tei­gė Aly­taus mies­tui jau­čian­tys daug sen­ti­men­tų. A.Zad­nep­rov­skis da­ly­va­vo ir per­nai Dzū­ki­jos sos­ti­nė­je vy­ku­sio­se triat­lo­no var­žy­bo­se, jis tei­gė, kad spor­ti­nin­kams var­žy­bų eta­pas Aly­tu­je la­bai pa­tin­ka. Spor­ti­nin­kų šei­mos at­ža­la – duk­ra lan­ko plau­ki­mą, jai yra te­kę var­žy­bų me­tu iš­ban­dy­ti pui­kiai įreng­tą Aly­taus ba­sei­ną. Be­je, pa­ti L.Asa­daus­kai­tė-Zad­nep­rov­skie­nė į pen­kia­ko­vę at­ėjo bū­da­ma 18 me­tų, iki tol ji sie­kė re­zul­ta­tų plau­ki­me, ta­čiau no­ri­mo pro­ver­žio ne­bu­vo. „Yra ir to­kia pro­ble­ma, kad plau­ki­mo tre­ne­riai ne­no­ri ati­duo­ti per­spek­ty­vių vai­kų, net kai iš­ryš­kė­ja, kad jie ga­lė­tų pa­siek­ti aukš­tų re­zul­ta­tų bū­tent ke­lio­se ša­ko­se – pen­kia­ko­vė­je“, – sa­ko olim­pie­tė, iš plau­ki­mo į pen­kia­ko­vę per­ėju­si tik ta­pu­si stu­den­te.

A.An­dru­šai­tis svars­to, kad gal­būt Aly­tu­je bū­tų ga­li­ma vai­kus tre­ni­ruo­ti dvie­jo­se ar tri­jo­se pen­kia­ko­vės rung­ty­se, plau­ki­me, šau­dy­me, o vė­liau at­rink­ti per­spek­ty­viau­sius. Pa­ra­dok­sas tas, kad mū­sų mies­te yra ge­ra spor­to in­fra­struk­tū­ra, ta­čiau jun­ta­mai trūks­ta spor­to tre­ne­rių – at­ly­gi­ni­mai yra ne­di­de­li, to­dėl jau­ni spe­cia­lis­tai iš­va­žiuo­ja į did­mies­čius, o ten – ren­ka­si pri­va­tų sek­to­rių, kur klien­tai yra mo­kūs.