Ar ge­riau mir­ti, bet lais­vam nuo skie­po?

Nuo­šir­džiai gerb­da­mi na­tū­ra­lų žmo­gaus imu­ni­te­tą, pa­žiū­rė­ki­me, kaip anks­čiau žmo­nėms se­kė­si at­si­lai­ky­ti prieš įvai­rias pan­de­mi­jas ir epi­de­mi­jas.

Kaž­ko­dėl man at­ro­do, kad žmo­nės, iki šiol kom­for­tiš­kai gy­ven­da­mi be di­des­nių pan­de­mi­jų, vi­siš­kai pa­mir­šo niū­rias is­to­ri­jos pa­mo­kas.

1347–1351 me­tais Eu­ro­po­je siau­tė ma­ras (va­di­na­mas juo­dą­ja mir­ti­mi), už­ge­si­nęs apie 34 mi­li­jo­nus gy­vy­bių. Tai su­da­rė nuo treč­da­lio iki pu­sės tuo­me­ti­nės Eu­ro­pos gy­ven­to­jų. XVII am­žiaus vi­du­ry­je Eu­ro­po­je dal­giu mo­ja­vo va­di­na­ma­sis Di­dy­sis ma­ras, vėl nu­si­ne­šęs daug mi­li­jo­nų gy­vy­bių. Ši ne­lai­mė ne­ap­len­kė ir Lie­tu­vos. 1657–1659 me­tais ma­ras Lie­tu­vo­je pra­žu­dė apie pu­sę gy­ven­to­jų. Ši ne­lai­mė su­ta­po su bad­me­čiu ir ka­ru su šve­dais. Ma­ras tiek iš­re­ti­no mū­sų bro­lius prū­sus, kad Prū­si­jos val­džia bu­vo pri­vers­ta kvies­tis ko­lo­nis­tus iš vi­sos Vo­kie­ti­jos. Ap­skri­tai ma­ras Eu­ro­po­je ir Lie­tu­vo­je kar­to­jo­si dar daug kar­tų, nu­si­neš­da­mas dau­gy­bę gy­vy­bių. Skai­čiuo­ja­ma, kad nuo ma­ro pa­sau­ly­je iš­mi­rė apie 150–200 mi­li­jo­nų žmo­nių, tai su­da­rė 40–50 proc. pla­ne­tos gy­ven­to­jų.

Po kry­žiaus žy­gių XI–XII am­žiuo­se į Eu­ro­pą at­kly­do ki­tas pra­keiks­mas – rau­pai. Ši li­ga kar­tu su cho­le­ros pan­de­mi­jo­mis taip pat pa­rei­ka­la­vo iš žmo­ni­jos dau­gy­bės mi­li­jo­nų žmo­nių gy­vy­bių. Kas su­skai­čiuos, kiek gy­vy­bių su­nai­ki­no ir kiek gy­ve­ni­mų su­luo­ši­no ty­mų, dif­te­ri­jos, po­lio­mie­li­to ir ki­tų in­fek­ci­jų pro­trū­kiai. Ir tą gąs­di­nan­tį są­ra­šą bū­tų ga­li­ma tęs­ti ir tęs­ti.

Pa­dė­tį pa­kei­tė tik an­glų gy­dy­to­jo Ed­war­do Jen­ne­rio vak­ci­nų at­ra­di­mas. 1796 me­tais bu­vo pa­nau­do­tos pir­mo­sios vak­ci­nos, pa­ga­min­tos kar­vių rau­pų pa­grin­du.

Dau­ge­lio ša­lių vy­riau­sy­bėms įvyk­džius sa­vo ša­ly­se vi­suo­ti­nį vak­ci­na­vi­mą, žmo­ni­ja leng­viau at­si­kvė­pė. 1980 me­tais Pa­sau­li­nė svei­ka­tos or­ga­ni­za­ci­ja (PSO) pa­skel­bė, kad, įve­dus pri­vers­ti­nį skie­pi­ji­mą Azi­jos, Af­ri­kos ir Pie­tų Ame­ri­kos ša­ly­se, rau­pai iš­nai­kin­ti vi­sa­me pa­sau­ly­je. Tai pa­da­ry­ti pa­vy­ko tik iš­im­ti­nai vak­ci­no­mis. Mir­ti­nos pan­de­mi­jos at­si­trau­kė, ta­čiau at­si­ra­do ir an­ti­vak­ci­nis ju­dė­ji­mas. Pra­ėjus 6 me­tams po pir­mo­sios vak­ci­nos pa­nau­do­ji­mo, spau­do­je pa­si­ro­dė ka­ri­ka­tū­ros, vaiz­duo­jan­čios, kad vak­ci­nuo­tiems žmo­nėms iš­au­go kar­vių ra­gai ir ki­ti gy­vū­nų prie­dai.

Šių die­nų an­ti­vak­se­riai dar iš­ra­din­ges­ni: aiš­ki­na, kad kar­tu su vak­ci­no­mis su­lei­džia­mi lus­tai („či­pai“), ge­ma­lų lie­ka­nos ir dar kaž­kas la­bai bai­saus. Ne­pa­nei­gi­nė­siu šių są­moks­lo te­ori­jų, nes apie tai ir taip daug pri­ra­šy­ta.

Bet dar su­grįž­ki­me prie bai­sių­jų pan­de­mi­jų. Ko­dėl jos su­nai­kin­da­vo treč­da­lį, pu­sę ar dar dau­giau Eu­ro­pos gy­ven­to­jų, bet ne vi­sus iki vie­no? Ogi to­dėl, kad da­lis žmo­nių per­sirg­da­vo mi­nė­to­mis in­fek­ci­jo­mis kiek leng­viau, jų imu­ni­te­tas įgy­da­vo spe­ci­fi­nį su­ge­bė­ji­mą pa­žin­ti ir su­nai­kin­ti tam tik­rus vi­ru­sus ar bak­te­ri­jas ir to­kiu bū­du iš­lik­da­vo da­lis po­pu­lia­ci­jos, ku­ri gy­ven­da­vo to­liau ir iš­lai­ky­da­vo gy­vy­bės siū­lą ne­nu­trū­ku­sį.

Vaiz­džiai kal­bant, kiek­vie­nas iš mū­sų tu­ri­me sa­vo as­mens sar­gy­bi­nį, ku­ris lyg įgu­dęs bok­si­nin­kas no­kau­tuo­ja kiek­vie­ną pa­žįs­ta­mą prie­šą, be­si­kė­si­nan­tį į mū­sų sau­gu­mą.

Kai ku­rių žmo­nių, be­si­lai­kan­čių svei­ko gy­ve­ni­mo bū­do tai­syk­lių, šis as­mens sar­gy­bi­nis (pa­va­din­ki­me jį imu­ni­te­tu) stip­rus ir rau­me­nin­gas. O štai gir­tuok­liau­jan­čių, rū­kan­čių, lei­džian­čių lai­ką ant so­fu­tės prie te­le­vi­zo­riaus ir kem­šan­čių čip­sus (ne­su­klys­kit – ne či­pus) imu­ni­te­tas sil­pnu­tis, pa­lie­gęs, jo rau­me­nys su­bliuš­kę. Bet jis vis dar at­lie­ka sa­vo funk­ci­jas. Ta­čiau vie­ną gra­žią die­ną pa­si­ro­do vi­siš­kai ne­pa­žįs­ta­mas prie­šas, ku­rio evo­liu­ci­jos ei­go­je žmo­gaus or­ga­niz­mui su­tik­ti ne­te­ko. Tai ga­li bū­ti iki tol kles­tė­jęs tarp gy­vū­nų, bet pa­si­kei­tęs (mu­ta­vęs) ir įgi­jęs sa­vy­bių grei­tai už­krės­ti ir su­sarg­din­ti žmo­nes, net juos nu­ma­rin­ti, vi­ru­sas. Mū­sų as­mens sar­gy­bi­niai, ne­pai­sant ko­kie jie be­bū­tų stip­rūs, bū­na pa­gul­do­mi ant men­čių, nes jie ne­tu­rė­jo spe­ci­fi­nio imu­ni­te­to, su­ge­ban­čio at­pa­žin­ti ir su­nai­kin­ti nau­ją prie­šą.

Tai­gi, pa­si­kliau­da­mi tik na­tū­ra­liu imu­ni­te­tu, grįž­ta­me į vi­du­ram­žių lai­kus, kai di­de­lė da­lis žmo­nių iš­mir­da­vo. Ar mes to no­ri­me? Ar vis­gi slap­čia ti­ki­mės, kad mes bū­si­me tų iš­li­ku­sių­jų gre­to­se ir ne­mir­si­me? Lai­mei, šių die­nų ko­ro­na­vi­ru­sas ne­pa­si­žy­mi di­de­liu le­ta­liš­ku­mu: mirš­ta dau­giau­sia gar­baus am­žiaus žmo­nės, bet nu­si­ne­ša ir jau­nų gy­vy­bes. O kas ga­ran­tuos, kad ne­pa­si­ro­dys dar pa­vo­jin­ges­nis prie­šas ne­gu vi­du­ram­žių ma­ras ar rau­pai? Prie da­bar­ti­nio gy­ven­to­jų tan­ku­mo ir mo­bi­lu­mo ga­li­my­bių mir­tų šim­tai mi­li­jo­nų. Mir­tų, jei­gu ne­bū­tų vak­ci­nų, ku­rios su­da­ro mū­sų or­ga­niz­me spe­ci­fi­nį imu­ni­te­tą, su­ge­ban­tį mus ap­sau­go­ti nuo mir­ties ar sun­kių su­sir­gi­mo at­ve­jų.

Šiuo me­tu la­bai spar­čiai dau­gė­ja ser­gan­čių­jų CO­VID-19 skai­čius, už­gul­do­mos li­go­ni­nių lo­vos, pil­ni re­a­ni­ma­ci­jos sky­riai. Ab­so­liu­ti dau­gu­ma – ne­si­skie­pi­ję. Daž­nai kal­buo­si apie skie­pi­ji­mą su sa­vo pa­cien­tais. La­bai ap­mau­du, kai, pa­lie­tus šią te­mą, pa­ma­tai, kaip žmo­gaus vei­das su­stings­ta, žvilgs­nis nu­kryps­ta į to­lį. Daž­niau­siai to­kie as­me­nys bū­na tiek pri­sik­lau­sę ir pri­sis­kai­tę ne­igia­mos in­for­ma­ci­jos, kad ne­no­ri gir­dė­ti ar­gu­men­tų už vak­ci­na­vi­mą­si. Aš pats ne­se­niai skie­pi­jau­si 3-iąja vak­ci­nos do­ze. Ką pa­da­ry­si, dar­be ten­ka su­si­dur­ti su ne­si­skie­pi­jan­čiais ir net­gi jau ser­gan­čiais pa­cien­tais. Be to, ne­si­no­ri kęs­ti lie­ka­mų­jų reiš­ki­nių po per­sirg­to CO­VID-19, nes jie pa­si­tai­ko ga­na daž­nai ir rim­tai su­trik­do žmo­gaus svei­ka­tą.

Ži­niask­lai­do­je skai­tau, kad an­ti­vak­se­riai da­bar lau­kia mū­sų, pa­si­skie­pi­ju­sių­jų, grei­tos mir­ties. Vie­ni sa­ko – mir­si­te po 1–2 me­tų, ki­ti – po 3–4 me­tų. Ką gi, ačiū, kad bent tiek lei­džia gy­ven­ti. Vis­ko ga­li bū­ti, juk vak­ci­nos šim­tap­ro­cen­ti­nės ga­ran­ti­jos ne­duo­da. Ta­čiau tvir­tai ti­kiu, kad ma­no ir ki­tų pa­si­skie­pi­ju­sių­jų šan­sai prieš nepa­si­skie­pi­ju­sius žen­kliai di­des­ni. Ab­sur­diš­ka dau­giau bi­jo­ti vak­ci­nos ša­lu­ti­nių reiš­ki­nių ne­gu pa­čios in­fek­ci­jos. Vi­si mū­sų pla­čiai var­to­ja­mi vais­tai, ku­riais gy­do­mės ir be ku­rių ne­įsi­vaiz­duo­ja­me šiuo­lai­ki­nio gy­ve­ni­mo, ga­li su­kel­ti dau­gy­bę ša­lu­ti­nių reiš­ki­nių ir kar­tais tik­rai juos su­ke­lia, bet dėl to mes ne­nu­sto­ja­me jų var­to­ti. Rin­ki­mės gy­ve­ni­mą, nors ir vak­ci­nuo­tą, bet ne ga­li­my­bę mir­ti, ta­čiau esant lais­viems nuo vak­ci­nų...

An­ta­nas Dam­kus

Gy­dy­to­jas