Ie­va Ane­laus­kai­tė-Mo­tie­jaus­kė: „Tur­būt po­lin­kis me­nui yra gi­lus ir tik­ras, nes tai ne­nu­si­bos­ta ir at­ve­ria vis ki­tas du­ris”

– Kaip jau­čia­tės po ren­gi­nio Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bė­je, kur aly­tiš­kių bu­vo­te la­bai šil­tai pri­im­ta?

– Jau­čiuo­si ge­rai ir džiu­giai, sma­gu už­baig­ti dar­bą, ži­nant, jog jis at­lik­tas tiek ge­rai, kiek bu­vo įma­no­ma per to­kį trum­pą lai­ką. Tu­rė­jau tik­rai pui­kią ir nau­ją pa­tir­tį, pa­ti­ko dirb­ti šau­nio­je ko­man­do­je ir džiau­giuo­si, jog vis­kas vy­ko tik­rai sklan­džiai ir lai­ku.

– Tuo­met bu­vo pri­sta­ty­ta Jū­sų pa­sa­kų kny­ga „Da­bar­ci­nės pa­sa­kos“. Tai­gi ir pa­klau­siu, kas vai­kui yra pa­sa­ka?

– Aš ra­šy­ti sa­vo su­kur­tas is­to­ri­jas pra­dė­jau, kai tik iš­mo­kau ra­šy­ti. Tu­riu sa­vo pir­mą­jį „pa­sa­kų“ są­siu­vi­nį. Man kaip vai­kui pa­sa­ka bu­vo tas pa­sau­lis, ku­ria­me įsi­jau­tęs ga­li kar­tu su he­ro­jais pa­tir­ti nuo­ty­kius, ta­čiau ži­no­da­mas, jog esi sau­gus sa­vo na­muo­se/tik­ro­vė­je.

Ne­ži­nau, ar šiuo­lai­ki­niam vai­kui pa­sa­ka yra tas pats, tik­riau­siai vi­si vai­kai kiek skir­tin­gai pa­ti­ria pa­sa­kas.

– O kas yra tar­miš­kai pa­ra­šy­ta pa­sa­ka?

– Na, ne­su tar­miš­kų pa­sa­kų eks­per­tė, pa­ti pir­mą kar­tą ra­šiau teks­tus tar­miš­kai, tad šis at­sa­ky­mas te­bus ma­no sub­jek­ty­vi nuo­mo­nė.

Aš ma­nau, jog tar­miš­kai ra­šy­ti pa­sa­kas yra svar­bu, nes jo­se ga­li­me iš­sau­go­ti ypa­tin­gus, tai tar­mei bū­din­gus žo­džius, tai pa­de­da tar­mei gy­vuo­ti. Tar­miš­ka šnek­ta vis re­čiau gir­di­si tarp mū­sų. O juk liau­dies pa­sa­kos, tais lai­kais, kai jų nie­kas ne­už­ra­ši­nė­jo, o tik pa­sa­ko­da­vo iš lū­pų į lū­pas, skam­bė­jo tar­miš­kai!

Mes da­bar pri­pra­ti­nom sa­vo au­sis gir­dė­ti ben­dri­nę kal­bą, ta­čiau kal­bė­ti tar­miš­kai po tru­pu­tį vėl tam­pa ma­din­ga. Juk pra­bil­da­mas sa­vo tar­me, žmo­gus iš kar­to „iš­si­duo­da“, iš ko­kio re­gio­no yra at­vy­kęs. Man at­ro­do, tai pri­va­lu­mas, nes mes jau ga­li­me vie­ni ki­tus iden­ti­fi­kuo­ti.

Bet už­ra­šy­ti tar­miš­kai pa­sa­ką, man re­gis, bu­vo ga­na ne­ma­žas iš­šū­kis 21 am­žiu­je. Man at­ro­do, tos pa­sa­kos tar­si mus grą­ži­na prie šak­nų, nors jo­se esa­ma šiuo­lai­ki­nių ele­men­tų.

– Kas Jū­sų šei­mo­je vai­kams skai­tė ar ir da­bar skai­to pa­sa­kas? O Jūs pa­ti vai­kys­tė­je mė­go­te jas skai­ty­ti?

– Man pa­sa­kas skai­ty­da­vo ma­ma, bet ne tiek la­bai daug, nes aš bū­da­ma pen­ke­rių pa­ti iš­mo­kau skai­ty­ti ir pra­dė­jau ry­te ry­ti vi­sas iš ei­lės kny­gas. Pa­sa­kų pe­ri­odai bu­vo ke­li – vai­kys­tė­je skai­čiau vi­sas pa­sa­kų se­ri­jos kny­gas (so­viet­me­čiu bu­vo to­kios vi­sų TSRS res­pub­li­kų pa­sa­kos at­ski­ro­se kny­go­se), kiek pa­kliu­vo į ran­kas, skai­čiau ir už­sie­nio vers­tų pa­sa­kų.

Vė­liau bu­vo eta­pas, kai lau­kiau­si pir­mo vai­ko, kaip pa­mi­šu­si skai­čiau pa­sa­kas vėl. Ir krau­pau. Ne­su­pra­tau, kaip aš ga­lė­jau jas vai­kys­tė­je mėg­ti – su­au­gu­siam jau­nam žmo­gui jos at­ro­dė bai­sios, žiau­rios.

Vė­liau at­ėjo ki­tas eta­pas, kai skai­čiau sa­vo vai­kams (aš tu­riu du jau su­au­gu­sius vai­kus ir du jau­nes­nio am­žiaus). Ir ta­da vėl pa­sa­kos bu­vo pa­tir­tos ki­taip. Kaž­ku­ria pras­me pa­sa­kos vi­sa­da da­rė įspū­dį, ir aš la­bai daug skai­tau sa­vo vai­kams.

– Kaip ma­žuo­sius skai­ty­to­jus vei­kia pa­sa­kos, ypač Jū­sų pa­ra­šy­tos, ku­rio­se įpin­ta šian­die­nos ele­men­tų?

– Čia ga­liu pa­sa­ky­ti tik apie sa­vo vai­kus – jiems ma­no pa­sa­kų klau­sy­tis pa­tin­ka la­biau, nei pa­tiems skai­ty­ti. Ma­nau, tai dėl tar­mės, nes mū­sų de­šimt­me­tis sū­nus skai­to la­bai daug, ir ma­no pa­sa­kas yra per­skai­tęs dau­gy­bę kar­tų, bet jam vis tiek la­biau pa­tin­ka jų klau­sy­tis.

To­dėl gal­vo­ju, jog ši kny­ge­lė da­ro dar vie­ną svar­bų dar­bą – bu­ria šei­mą kar­tu skai­ty­ti pa­sa­kas. Aš vis įsi­vaiz­duo­ju, kaip jas skai­ty­tų dzū­kė se­no­lė…

Juk bū­tų to­bu­la! To­dėl man la­bai ge­ra gir­dė­ti at­si­lie­pi­mus iš su­au­gu­sių­jų, jog juos ap­ima grį­ži­mo į vai­kys­tę jaus­mas, nes taip kal­bė­jo jų ma­mos, mo­čiu­tės.

– Bet yra vai­kų, ku­rie pa­sa­kų ne­mėgs­ta. Ką jie pra­ran­da?

– Ne­ži­nau, ar jie ką pra­ran­da. Gal­būt jie at­ran­da ki­tus da­ly­kus? Mes vi­si skir­tin­gi, ki­tų vi­zu­a­li­nis ka­na­las stip­res­nis ir ge­riau pri­ima in­for­ma­ci­ją, tad ne­nuos­ta­bu, jog vi­si ren­ka­si, kas jiems ge­riau­sia.

Aš tik ma­nau, kad skai­ty­ti pa­sa­kas gar­siai vai­kams yra pri­va­lu­mas abiem pu­sėms. Ka­žin ar ras­tu­me vai­ką, ku­ris NE­NO­RĖ­TŲ klau­sy­tis ma­mos, tė­ve­lio ar mo­čiu­tės jam skai­to­mos pa­sa­kos.

Sa­ky­čiau, yra vai­kų, ku­rie ne­mėgs­ta skai­ty­ti ap­skri­tai. Ki­ta ver­tus, sa­vo vai­kams nuo ma­žens lei­džiu pa­si­rink­ti kny­gu­tes pa­tiems. Mes esa­me bib­lio­te­kos ir kny­gy­nų fa­nai, to­kiu bū­du for­muo­ja­si vai­ko su­pra­ti­mas apie li­te­ra­tū­rą ap­skri­tai.

Tie­sa ta, jog tam tik­ra­me am­žiu­je vai­kai ypač im­lūs pa­sa­koms, is­to­ri­joms, ir tai la­bai ple­čia jų su­vo­ki­mo ri­bas, kū­ry­biš­ku­mą, pa­sau­lio su­vo­ki­mą, ver­ty­bių for­ma­vi­mą.

– Ar bui­ty­je kal­ba­te dzū­kiš­kai?

– Ne, bui­ty­je kal­ba­me ben­dri­ne kal­ba, nes pa­ti esu gi­mu­si ir už­au­gu­si Vil­niu­je, ma­ny­je ne­su­si­for­ma­vo įgū­dis kal­bė­ti tar­miš­kai, nors dzū­kė bu­vo ma­no mo­čiu­tė, to­dėl ši tar­mė man su­pran­ta­ma ir ar­ti­ma, ir, kai no­riu, ga­liu per­si­jung­ti į dzū­ka­vi­mą.

Po šios kny­gu­tės ra­šy­mo įsi­lei­dau į kas­die­ni­nę kal­bą dau­giau dzū­kiš­kų žo­džių. Nes dzū­kuo­ti yra sma­gu!

– Sa­ko­ma, kad pa­sa­ka – ge­ras bū­das vai­kų el­ge­sio ko­rek­ci­jai. Bet vi­sais lai­kais da­ly­je pa­sa­kų yra žiau­ru­mo, pa­ty­čių, ką ir pa­ti jau pa­ste­bė­jo­te. Gal rei­kia vai­kams ir pa­aiš­ki­ni­mų?

– Kai skai­to­me kar­tu su vai­kais, tai ap­ta­ria­me, ką jie su­pra­to, kaip jiems at­ro­do. Re­flek­si­ja vi­sa­da svar­bu.

Bet yra vie­nas svar­bus da­ly­kas: vai­kui ta pa­ti pa­sa­ka at­ro­do vie­naip, su­au­gu­siam – ki­taip. Ra­šy­da­ma šias pa­sa­kas, taip pat įdė­jau „mo­ra­lą“, ten, kur pra­šy­te pra­šė­si, iš­plau­kė iš siu­že­to.

Bet ra­šiau in­tui­ty­viai, at­si­žvelg­da­ma į sa­vo vai­kų nuo­mo­nes. Man at­ro­do, kad pa­sa­ka yra pui­kus įran­kis vai­kus kaž­ko iš­mo­ky­ti, kaž­ką jiems pa­aiš­kin­ti. Tur­būt pir­mi­nė jų pa­skir­tis ir bu­vo to­kia – edu­ka­ci­nė?

– „Da­bar­ci­nės pa­sa­kos“ – ket­vir­ta Jū­sų kny­ga. Ko­kio žan­ro jū­sų anks­tes­nės kny­gos?

– Pa­ra­šiau po­ezi­jos kny­gą „Skam­bė­ji­mas at­ski­rai“ 2009 m.

Biog­ra­fi­nė ir drau­ge mo­ko­mo­ji kny­ga apie Jo­rę Jur­gi­tą Trei­ny­tę „Tra­di­ci­nių lie­tu­viš­kų dir­bi­nių kū­ri­mas“ 2020 m.

Elek­tro­ni­nė kny­ga apie gam­ti­nį, eko­lo­giš­ką dar­žą „Gy­vo dar­žo at­min­ti­nė“ 2021 m.

Na, ir šio­ji nau­ja, „Da­bar­ci­nės pa­sa­kos“, ku­ri gi­mė va­sa­rą.

– Gy­ve­na­te kai­me. Pa­pras­tai sen­jo­rai džiau­gia­si kai­mo ra­my­be, gim­to­sio­mis vie­to­mis. Jūs – jau­na šei­ma, kaip jau­čia­tės gy­ven­da­mi kai­me?

– Jau­čia­mės pui­kiai. Vai­kys­tė­je kai­me lei­dau vi­sas va­sa­ras, jau­nys­tė­je, gy­ven­da­ma Vil­niu­je, du­sau vi­so­mis pras­mė­mis, tad, kai tik bu­vo įma­no­ma, iš­kei­čiau mies­tą į kai­mą.

Čia gal­va šva­res­nė, min­tys aiš­kes­nės, šir­dis džiaugs­min­ges­nė. Apie vi­sa tai dau­giau ra­šau sa­vo tin­kla­raš­ty­je gy­ve­ni­mas­kai­me.com

– Ar tie­sa, kad jau­nos kai­mie­čių šei­mos daž­niau už mies­tie­čius iš­si­ruo­šia į mies­te vyks­tan­čius ren­gi­nius, vai­kų žai­di­mų kam­ba­rius, di­des­nes par­duo­tu­ves?

– Ne­įsi­vaiz­duo­ju, čia rei­kė­tų sta­tis­ti­ką tik­rin­ti, jei­gu to­kia yra. Mes į mies­tus va­žiuo­ja­me su rei­ka­lais, o pra­mo­gau­ti – tik kar­tais.

Sten­gia­mės, aiš­ku, kad vai­kai ne­bū­tų to­kie „lau­ki­nu­kai“, ku­rie ne­mo­ka per­ei­ti per jud­res­nę gat­vę, tad nu­si­ve­da­me į di­des­nius pre­ky­bos cen­trus ir pan.

La­bai mėgs­ta­me te­at­rą ir kon­cer­tus. Man at­ro­do, kul­tū­ra svar­bu ir ma­žam, ir di­de­liam. Bet ren­kuo­si at­sa­kin­gai, nes da­bar ir tos kul­tū­ros pa­si­tai­ko ne­la­bai kul­tū­rin­gos.

– Ūki­nin­kau­ja­te? Žo­liau­ja­te?

– Mi­ni­ma­liai, au­gi­na­me paukš­čius mė­sai ir kiau­ši­niams.

Gė­ly­nų ir žo­ly­nų tu­riu daug, esu na­tū­ra­lių, iš gam­tos at­ėju­sių da­ly­kų ša­li­nin­kė: vais­ta­žo­lės ir ar­ba­tai, ir kos­me­ti­kai. Lai­ko­me bi­tes.

Ga­mi­nu mui­lus, hid­ro­la­tus, kre­mus…

– Jū­sų baig­ti moks­lai tur­būt me­niš­kos pa­krai­pos? Pa­pa­sa­ko­ki­te apie ki­tus sa­vo ir šei­mos ge­bė­ji­mus.

– Ne, esu bai­gu­si pe­da­go­gi­kos ir psi­cho­lo­gi­jos stu­di­jas, ba­ka­lau­rą, bei skan­di­na­vis­ti­kos ma­gist­ran­tū­rą (nor­ve­gų kal­ba).

Bet, kaip sa­kiau, nuo vai­kys­tės daug ra­šau, ir esu be­veik pa­ruo­šu­si an­trą sa­vo po­ezi­jos kny­ge­lę. Rei­kia už­si­im­ti lei­dy­ba.

Mū­sų šei­ma mu­zi­kuo­ja, vi­si gro­ja ko­kiu nors in­stru­men­tu, vy­ras dai­nuo­ja et­no­gra­fi­nia­me an­sam­bly­je, mu­zi­ka ir dai­na mus vi­sur ly­di ir yra ne­at­ski­ria­ma kas­die­ny­bės da­lis.

Ša­lia pa­sa­kų va­ka­rais vi­sa­da vai­kams dai­nuo­ju dai­nas. Ne­bū­ti­nai tai lop­ši­nės, re­per­tu­a­ras įvai­rus, bet dai­na ir kaip mais­tas, ir kaip vais­tas mums.

Už­si­i­mu ir įvai­riais rank­dar­biais, ku­rių mo­kiau­si dau­gy­bę me­tų lan­ky­da­ma kur­sus: ku­riu lė­les ir žais­liu­kus, pi­nu mak­ra­mė vir­ves, pie­šiu man­da­las, ve­liu vil­ną ir t. t.

Tur­būt po­lin­kis me­nui yra gi­lus ir tik­ras, nes tai ne­nu­si­bos­ta ir at­ve­ria vis ki­tas du­ris.

– Ar įma­no­ma pa­siek­ti, kad vis­kas, ką da­ro­te, bū­tų to­bu­la?

– Tik­rai ne­ma­nau. Ka­žin ar rei­kia to siek­ti? Aš vis­ka­me sten­giuo­si da­ry­ti ge­riau­siai, kaip tuo me­tu su­ge­bu.

Bū­na, kad po ke­le­rių me­tų at­ro­do, jog pa­da­ry­čiau ge­riau. Bet su­pran­tu, jog ta­me taš­ke bu­vau to­kia ir ga­lė­jau tiek. Va­di­na­si, vis­kas ge­rai.

Ar­gi kam nors rei­kia to­bu­lu­mo? Man jo tik­rai ne­rei­kia. Aš pri­imu gy­ve­ni­mą su vi­so­mis spal­vo­mis.

– Be abe­jo, tu­ri­te ir kū­ry­bi­nių pla­nų at­ei­čiai. Pra­si­tar­si­te apie juos ar pa­lik­si­te staig­me­nai?

– Pa­si­lik­siu sau. Ga­liu tik pa­sa­ky­ti, jog ra­šy­ti ne­su­sto­siu, ir nau­jai ma­no at­ras­tas pa­sa­kos žan­ras ma­ny­je at­vė­rė vi­siš­kai nau­jus kū­ry­bos klo­dus, tad kur­ti vai­kams tik­rai yra pla­nuo­se.