Ie­va Ane­laus­kai­tė-Mo­tie­jaus­kė: „Tur­būt po­lin­kis me­nui yra gi­lus ir tik­ras, nes tai ne­nu­si­bos­ta ir at­ve­ria vis ki­tas du­ris” (2)

Ie­va Ane­laus­kai­tė-Mo­tie­jaus­kė: „Esu gi­mu­si ir už­au­gu­si Vil­niu­je, ma­ny­je ne­su­si­for­ma­vo įgū­dis kal­bė­ti tar­miš­kai, nors dzū­kė bu­vo ma­no mo­čiu­tė, to­dėl ši tar­mė man su­pran­ta­ma ir ar­ti­ma, ir, kai no­riu, ga­liu per­si­jung­ti į dzū­ka­vi­mą. Po šios kny­gu­tės ra­šy­mo įsi­lei­dau į kas­die­ni­nę kal­bą dau­giau dzū­kiš­kų žo­džių. Nes dzū­kuo­ti yra sma­gu! Zitos Stankevičienės nuotr.
Ie­va Ane­laus­kai­tė-Mo­tie­jaus­kė: „Esu gi­mu­si ir už­au­gu­si Vil­niu­je, ma­ny­je ne­su­si­for­ma­vo įgū­dis kal­bė­ti tar­miš­kai, nors dzū­kė bu­vo ma­no mo­čiu­tė, to­dėl ši tar­mė man su­pran­ta­ma ir ar­ti­ma, ir, kai no­riu, ga­liu per­si­jung­ti į dzū­ka­vi­mą. Po šios kny­gu­tės ra­šy­mo įsi­lei­dau į kas­die­ni­nę kal­bą dau­giau dzū­kiš­kų žo­džių. Nes dzū­kuo­ti yra sma­gu! Zitos Stankevičienės nuotr.
Aly­tiš­kiai jau skai­to Ie­vos Ane­laus­kai­tės-Mo­tie­jaus­kės tar­miš­kai pa­ra­šy­tas pa­sa­kas vai­kams, ku­rios su­dė­tos į kny­ge­lę „Da­bar­ci­nės pa­sa­kos“. Pir­mie­ji tė­ve­lių, se­ne­lių ir pa­čių pa­sa­kas tar­miš­kai skai­čiu­sių vai­kų at­si­lie­pi­mai džiu­gi­na, sma­gu jiems skai­ty­ti tar­miš­kai. Tai pa­ska­ti­no pla­tes­nio po­kal­bio pa­kvies­ti pa­sa­kų au­to­rę. I.Ane­laus­kai­tę-Mo­tie­jaus­kę kal­bi­na Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

– Kaip jau­čia­tės po ren­gi­nio Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bė­je, kur aly­tiš­kių bu­vo­te la­bai šil­tai pri­im­ta?

– Jau­čiuo­si ge­rai ir džiu­giai, sma­gu už­baig­ti dar­bą, ži­nant, jog jis at­lik­tas tiek ge­rai, kiek bu­vo įma­no­ma per to­kį trum­pą lai­ką. Tu­rė­jau tik­rai pui­kią ir nau­ją pa­tir­tį, pa­ti­ko dirb­ti šau­nio­je ko­man­do­je ir džiau­giuo­si, jog vis­kas vy­ko tik­rai sklan­džiai ir lai­ku.

– Tuo­met bu­vo pri­sta­ty­ta Jū­sų pa­sa­kų kny­ga „Da­bar­ci­nės pa­sa­kos“. Tai­gi ir pa­klau­siu, kas vai­kui yra pa­sa­ka?

– Aš ra­šy­ti sa­vo su­kur­tas is­to­ri­jas pra­dė­jau, kai tik iš­mo­kau ra­šy­ti. Tu­riu sa­vo pir­mą­jį „pa­sa­kų“ są­siu­vi­nį. Man kaip vai­kui pa­sa­ka bu­vo tas pa­sau­lis, ku­ria­me įsi­jau­tęs ga­li kar­tu su he­ro­jais pa­tir­ti nuo­ty­kius, ta­čiau ži­no­da­mas, jog esi sau­gus sa­vo na­muo­se/tik­ro­vė­je.

Ne­ži­nau, ar šiuo­lai­ki­niam vai­kui pa­sa­ka yra tas pats, tik­riau­siai vi­si vai­kai kiek skir­tin­gai pa­ti­ria pa­sa­kas.

– O kas yra tar­miš­kai pa­ra­šy­ta pa­sa­ka?

– Na, ne­su tar­miš­kų pa­sa­kų eks­per­tė, pa­ti pir­mą kar­tą ra­šiau teks­tus tar­miš­kai, tad šis at­sa­ky­mas te­bus ma­no sub­jek­ty­vi nuo­mo­nė.

Aš ma­nau, jog tar­miš­kai ra­šy­ti pa­sa­kas yra svar­bu, nes jo­se ga­li­me iš­sau­go­ti ypa­tin­gus, tai tar­mei bū­din­gus žo­džius, tai pa­de­da tar­mei gy­vuo­ti. Tar­miš­ka šnek­ta vis re­čiau gir­di­si tarp mū­sų. O juk liau­dies pa­sa­kos, tais lai­kais, kai jų nie­kas ne­už­ra­ši­nė­jo, o tik pa­sa­ko­da­vo iš lū­pų į lū­pas, skam­bė­jo tar­miš­kai!

Mes da­bar pri­pra­ti­nom sa­vo au­sis gir­dė­ti ben­dri­nę kal­bą, ta­čiau kal­bė­ti tar­miš­kai po tru­pu­tį vėl tam­pa ma­din­ga. Juk pra­bil­da­mas sa­vo tar­me, žmo­gus iš kar­to „iš­si­duo­da“, iš ko­kio re­gio­no yra at­vy­kęs. Man at­ro­do, tai pri­va­lu­mas, nes mes jau ga­li­me vie­ni ki­tus iden­ti­fi­kuo­ti.

Bet už­ra­šy­ti tar­miš­kai pa­sa­ką, man re­gis, bu­vo ga­na ne­ma­žas iš­šū­kis 21 am­žiu­je. Man at­ro­do, tos pa­sa­kos tar­si mus grą­ži­na prie šak­nų, nors jo­se esa­ma šiuo­lai­ki­nių ele­men­tų.

– Kas Jū­sų šei­mo­je vai­kams skai­tė ar ir da­bar skai­to pa­sa­kas? O Jūs pa­ti vai­kys­tė­je mė­go­te jas skai­ty­ti?

– Man pa­sa­kas skai­ty­da­vo ma­ma, bet ne tiek la­bai daug, nes aš bū­da­ma pen­ke­rių pa­ti iš­mo­kau skai­ty­ti ir pra­dė­jau ry­te ry­ti vi­sas iš ei­lės kny­gas. Pa­sa­kų pe­ri­odai bu­vo ke­li – vai­kys­tė­je skai­čiau vi­sas pa­sa­kų se­ri­jos kny­gas (so­viet­me­čiu bu­vo to­kios vi­sų TSRS res­pub­li­kų pa­sa­kos at­ski­ro­se kny­go­se), kiek pa­kliu­vo į ran­kas, skai­čiau ir už­sie­nio vers­tų pa­sa­kų.

Vė­liau bu­vo eta­pas, kai lau­kiau­si pir­mo vai­ko, kaip pa­mi­šu­si skai­čiau pa­sa­kas vėl. Ir krau­pau. Ne­su­pra­tau, kaip aš ga­lė­jau jas vai­kys­tė­je mėg­ti – su­au­gu­siam jau­nam žmo­gui jos at­ro­dė bai­sios, žiau­rios.

Vė­liau at­ėjo ki­tas eta­pas, kai skai­čiau sa­vo vai­kams (aš tu­riu du jau su­au­gu­sius vai­kus ir du jau­nes­nio am­žiaus). Ir ta­da vėl pa­sa­kos bu­vo pa­tir­tos ki­taip. Kaž­ku­ria pras­me pa­sa­kos vi­sa­da da­rė įspū­dį, ir aš la­bai daug skai­tau sa­vo vai­kams.

– Kaip ma­žuo­sius skai­ty­to­jus vei­kia pa­sa­kos, ypač Jū­sų pa­ra­šy­tos, ku­rio­se įpin­ta šian­die­nos ele­men­tų?

– Čia ga­liu pa­sa­ky­ti tik apie sa­vo vai­kus – jiems ma­no pa­sa­kų klau­sy­tis pa­tin­ka la­biau, nei pa­tiems skai­ty­ti. Ma­nau, tai dėl tar­mės, nes mū­sų de­šimt­me­tis sū­nus skai­to la­bai daug, ir ma­no pa­sa­kas yra per­skai­tęs dau­gy­bę kar­tų, bet jam vis tiek la­biau pa­tin­ka jų klau­sy­tis.

To­dėl gal­vo­ju, jog ši kny­ge­lė da­ro dar vie­ną svar­bų dar­bą – bu­ria šei­mą kar­tu skai­ty­ti pa­sa­kas. Aš vis įsi­vaiz­duo­ju, kaip jas skai­ty­tų dzū­kė se­no­lė…

Juk bū­tų to­bu­la! To­dėl man la­bai ge­ra gir­dė­ti at­si­lie­pi­mus iš su­au­gu­sių­jų, jog juos ap­ima grį­ži­mo į vai­kys­tę jaus­mas, nes taip kal­bė­jo jų ma­mos, mo­čiu­tės.

– Bet yra vai­kų, ku­rie pa­sa­kų ne­mėgs­ta. Ką jie pra­ran­da?

– Ne­ži­nau, ar jie ką pra­ran­da. Gal­būt jie at­ran­da ki­tus da­ly­kus? Mes vi­si skir­tin­gi, ki­tų vi­zu­a­li­nis ka­na­las stip­res­nis ir ge­riau pri­ima in­for­ma­ci­ją, tad ne­nuos­ta­bu, jog vi­si ren­ka­si, kas jiems ge­riau­sia.

Aš tik ma­nau, kad skai­ty­ti pa­sa­kas gar­siai vai­kams yra pri­va­lu­mas abiem pu­sėms. Ka­žin ar ras­tu­me vai­ką, ku­ris NE­NO­RĖ­TŲ klau­sy­tis ma­mos, tė­ve­lio ar mo­čiu­tės jam skai­to­mos pa­sa­kos.

Sa­ky­čiau, yra vai­kų, ku­rie ne­mėgs­ta skai­ty­ti ap­skri­tai. Ki­ta ver­tus, sa­vo vai­kams nuo ma­žens lei­džiu pa­si­rink­ti kny­gu­tes pa­tiems. Mes esa­me bib­lio­te­kos ir kny­gy­nų fa­nai, to­kiu bū­du for­muo­ja­si vai­ko su­pra­ti­mas apie li­te­ra­tū­rą ap­skri­tai.

Tie­sa ta, jog tam tik­ra­me am­žiu­je vai­kai ypač im­lūs pa­sa­koms, is­to­ri­joms, ir tai la­bai ple­čia jų su­vo­ki­mo ri­bas, kū­ry­biš­ku­mą, pa­sau­lio su­vo­ki­mą, ver­ty­bių for­ma­vi­mą.

– Ar bui­ty­je kal­ba­te dzū­kiš­kai?

– Ne, bui­ty­je kal­ba­me ben­dri­ne kal­ba, nes pa­ti esu gi­mu­si ir už­au­gu­si Vil­niu­je, ma­ny­je ne­su­si­for­ma­vo įgū­dis kal­bė­ti tar­miš­kai, nors dzū­kė bu­vo ma­no mo­čiu­tė, to­dėl ši tar­mė man su­pran­ta­ma ir ar­ti­ma, ir, kai no­riu, ga­liu per­si­jung­ti į dzū­ka­vi­mą.

Po šios kny­gu­tės ra­šy­mo įsi­lei­dau į kas­die­ni­nę kal­bą dau­giau dzū­kiš­kų žo­džių. Nes dzū­kuo­ti yra sma­gu!

– Sa­ko­ma, kad pa­sa­ka – ge­ras bū­das vai­kų el­ge­sio ko­rek­ci­jai. Bet vi­sais lai­kais da­ly­je pa­sa­kų yra žiau­ru­mo, pa­ty­čių, ką ir pa­ti jau pa­ste­bė­jo­te. Gal rei­kia vai­kams ir pa­aiš­ki­ni­mų?

– Kai skai­to­me kar­tu su vai­kais, tai ap­ta­ria­me, ką jie su­pra­to, kaip jiems at­ro­do. Re­flek­si­ja vi­sa­da svar­bu.

Bet yra vie­nas svar­bus da­ly­kas: vai­kui ta pa­ti pa­sa­ka at­ro­do vie­naip, su­au­gu­siam – ki­taip. Ra­šy­da­ma šias pa­sa­kas, taip pat įdė­jau „mo­ra­lą“, ten, kur pra­šy­te pra­šė­si, iš­plau­kė iš siu­že­to.

Bet ra­šiau in­tui­ty­viai, at­si­žvelg­da­ma į sa­vo vai­kų nuo­mo­nes. Man at­ro­do, kad pa­sa­ka yra pui­kus įran­kis vai­kus kaž­ko iš­mo­ky­ti, kaž­ką jiems pa­aiš­kin­ti. Tur­būt pir­mi­nė jų pa­skir­tis ir bu­vo to­kia – edu­ka­ci­nė?

– „Da­bar­ci­nės pa­sa­kos“ – ket­vir­ta Jū­sų kny­ga. Ko­kio žan­ro jū­sų anks­tes­nės kny­gos?

– Pa­ra­šiau po­ezi­jos kny­gą „Skam­bė­ji­mas at­ski­rai“ 2009 m.

Biog­ra­fi­nė ir drau­ge mo­ko­mo­ji kny­ga apie Jo­rę Jur­gi­tą Trei­ny­tę „Tra­di­ci­nių lie­tu­viš­kų dir­bi­nių kū­ri­mas“ 2020 m.

Elek­tro­ni­nė kny­ga apie gam­ti­nį, eko­lo­giš­ką dar­žą „Gy­vo dar­žo at­min­ti­nė“ 2021 m.

Na, ir šio­ji nau­ja, „Da­bar­ci­nės pa­sa­kos“, ku­ri gi­mė va­sa­rą.

– Gy­ve­na­te kai­me. Pa­pras­tai sen­jo­rai džiau­gia­si kai­mo ra­my­be, gim­to­sio­mis vie­to­mis. Jūs – jau­na šei­ma, kaip jau­čia­tės gy­ven­da­mi kai­me?

– Jau­čia­mės pui­kiai. Vai­kys­tė­je kai­me lei­dau vi­sas va­sa­ras, jau­nys­tė­je, gy­ven­da­ma Vil­niu­je, du­sau vi­so­mis pras­mė­mis, tad, kai tik bu­vo įma­no­ma, iš­kei­čiau mies­tą į kai­mą.

Čia gal­va šva­res­nė, min­tys aiš­kes­nės, šir­dis džiaugs­min­ges­nė. Apie vi­sa tai dau­giau ra­šau sa­vo tin­kla­raš­ty­je gy­ve­ni­mas­kai­me.com

– Ar tie­sa, kad jau­nos kai­mie­čių šei­mos daž­niau už mies­tie­čius iš­si­ruo­šia į mies­te vyks­tan­čius ren­gi­nius, vai­kų žai­di­mų kam­ba­rius, di­des­nes par­duo­tu­ves?

– Ne­įsi­vaiz­duo­ju, čia rei­kė­tų sta­tis­ti­ką tik­rin­ti, jei­gu to­kia yra. Mes į mies­tus va­žiuo­ja­me su rei­ka­lais, o pra­mo­gau­ti – tik kar­tais.

Sten­gia­mės, aiš­ku, kad vai­kai ne­bū­tų to­kie „lau­ki­nu­kai“, ku­rie ne­mo­ka per­ei­ti per jud­res­nę gat­vę, tad nu­si­ve­da­me į di­des­nius pre­ky­bos cen­trus ir pan.

La­bai mėgs­ta­me te­at­rą ir kon­cer­tus. Man at­ro­do, kul­tū­ra svar­bu ir ma­žam, ir di­de­liam. Bet ren­kuo­si at­sa­kin­gai, nes da­bar ir tos kul­tū­ros pa­si­tai­ko ne­la­bai kul­tū­rin­gos.

– Ūki­nin­kau­ja­te? Žo­liau­ja­te?

– Mi­ni­ma­liai, au­gi­na­me paukš­čius mė­sai ir kiau­ši­niams.

Gė­ly­nų ir žo­ly­nų tu­riu daug, esu na­tū­ra­lių, iš gam­tos at­ėju­sių da­ly­kų ša­li­nin­kė: vais­ta­žo­lės ir ar­ba­tai, ir kos­me­ti­kai. Lai­ko­me bi­tes.

Ga­mi­nu mui­lus, hid­ro­la­tus, kre­mus…

– Jū­sų baig­ti moks­lai tur­būt me­niš­kos pa­krai­pos? Pa­pa­sa­ko­ki­te apie ki­tus sa­vo ir šei­mos ge­bė­ji­mus.

– Ne, esu bai­gu­si pe­da­go­gi­kos ir psi­cho­lo­gi­jos stu­di­jas, ba­ka­lau­rą, bei skan­di­na­vis­ti­kos ma­gist­ran­tū­rą (nor­ve­gų kal­ba).

Bet, kaip sa­kiau, nuo vai­kys­tės daug ra­šau, ir esu be­veik pa­ruo­šu­si an­trą sa­vo po­ezi­jos kny­ge­lę. Rei­kia už­si­im­ti lei­dy­ba.

Mū­sų šei­ma mu­zi­kuo­ja, vi­si gro­ja ko­kiu nors in­stru­men­tu, vy­ras dai­nuo­ja et­no­gra­fi­nia­me an­sam­bly­je, mu­zi­ka ir dai­na mus vi­sur ly­di ir yra ne­at­ski­ria­ma kas­die­ny­bės da­lis.

Ša­lia pa­sa­kų va­ka­rais vi­sa­da vai­kams dai­nuo­ju dai­nas. Ne­bū­ti­nai tai lop­ši­nės, re­per­tu­a­ras įvai­rus, bet dai­na ir kaip mais­tas, ir kaip vais­tas mums.

Už­si­i­mu ir įvai­riais rank­dar­biais, ku­rių mo­kiau­si dau­gy­bę me­tų lan­ky­da­ma kur­sus: ku­riu lė­les ir žais­liu­kus, pi­nu mak­ra­mė vir­ves, pie­šiu man­da­las, ve­liu vil­ną ir t. t.

Tur­būt po­lin­kis me­nui yra gi­lus ir tik­ras, nes tai ne­nu­si­bos­ta ir at­ve­ria vis ki­tas du­ris.

– Ar įma­no­ma pa­siek­ti, kad vis­kas, ką da­ro­te, bū­tų to­bu­la?

– Tik­rai ne­ma­nau. Ka­žin ar rei­kia to siek­ti? Aš vis­ka­me sten­giuo­si da­ry­ti ge­riau­siai, kaip tuo me­tu su­ge­bu.

Bū­na, kad po ke­le­rių me­tų at­ro­do, jog pa­da­ry­čiau ge­riau. Bet su­pran­tu, jog ta­me taš­ke bu­vau to­kia ir ga­lė­jau tiek. Va­di­na­si, vis­kas ge­rai.

Ar­gi kam nors rei­kia to­bu­lu­mo? Man jo tik­rai ne­rei­kia. Aš pri­imu gy­ve­ni­mą su vi­so­mis spal­vo­mis.

– Be abe­jo, tu­ri­te ir kū­ry­bi­nių pla­nų at­ei­čiai. Pra­si­tar­si­te apie juos ar pa­lik­si­te staig­me­nai?

– Pa­si­lik­siu sau. Ga­liu tik pa­sa­ky­ti, jog ra­šy­ti ne­su­sto­siu, ir nau­jai ma­no at­ras­tas pa­sa­kos žan­ras ma­ny­je at­vė­rė vi­siš­kai nau­jus kū­ry­bos klo­dus, tad kur­ti vai­kams tik­rai yra pla­nuo­se.

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

    Komentaras

    Būtų malonu, jeigu ištaisytumėt klaidą mano pavardėje. Pasikartojanti klaida iš ankstesnių straipsnių, Anelauskaitė, be minkštumo ženklo. Dėkoju.

newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.