„Ne­ga­lia iš ma­nęs ne at­ėmė, o da­vė – ryž­tą, stip­ry­bę, op­ti­miz­mą, bran­dą” (3)

Indrė Babarskaitė
Indrė Babarskaitė: „Taip aš vaikštau kitaip, vizualiai negražiai, bet tai netrukdo man gyventi.“
Aly­tiš­kei In­drei Ba­bars­kai­tei vai­kys­tė­je te­ko iš­kęs­ti ke­le­tą ope­ra­ci­jų, nuo­la­ti­nį re­a­bi­li­ta­ci­nį gy­dy­mą, įvai­rias ki­tas pro­ce­dū­ras, kad ga­lė­tų vaikš­čio­ti. Da­bar ji vaikš­to, ne­ma­žai ke­liau­ja, daug kuo do­mi­si, sa­va­no­riau­ja, bet, kaip pa­ti sa­ko, dar ne­ži­no, ko­kias stu­di­jas at­ei­čiai pa­si­rink­ti. „Vi­liuo­si, kad sa­va­no­rys­tės pa­tir­tis man pa­dės at­si­rink­ti, ką iš tik­rų­jų no­rė­čiau veik­ti“, – sa­ko In­drė. Ją kal­bi­na Al­do­na Ku­dzie­nė

– Su ta­vi­mi, In­dre, su­si­pa­ži­nau ke­lio­nė­je. Tur­būt ne pir­mą kar­tą į ke­lio­nes vyks­ti vie­na, be ar­ti­mų­jų pa­ly­dos? Ke­liau­ti juk mėgs­ti?

– Ke­liau­ti mėgs­tu. Po už­sie­nio ša­lis ke­liau­ti dar te­ko ma­žai, tik pra­de­du pil­dy­ti šį sa­vo no­rą, ta­čiau po Lie­tu­vą esu ne­ma­žai pa­ke­lia­vu­si. Die­vi­nu pa­jū­rį, ta­čiau vi­sa mū­sų ša­lis yra ne­pa­kar­to­ja­ma, iš­skir­ti­nė, tu­rin­ti la­bai gra­žią gam­tą, daug nuo­sta­bių lan­ky­ti­nų vie­tų ir man la­bai ge­ra čia gy­ven­ti.

Daž­niau­siai ke­lio­nė­se bū­nu ne vie­na, o su ar­ti­mai­siais, vie­nai ke­liau­ti šiek tiek bai­su ir ne taip įdo­mu.

 

– Tei­gia­ma, kad žmo­gaus ga­lia yra jo vi­du­je. Tu pui­kiai įsi­lie­ji į vi­suo­me­nę ir ta­vo tu­ri­ma ju­dė­ji­mo ne­ga­lia dau­ge­lio net ne­pa­ste­bi­ma. Ko­kie da­ly­kai tau gy­ve­ni­me su­tei­kia dau­giau­sia jė­gų?

– Aš pa­ti ne­iš­ski­riu sa­vęs iš ki­tų, aš no­riu vi­sur da­ly­vau­ti ir bū­ti kaip vi­si. Pri­imu si­tu­a­ci­ją ko­kia ji yra: ne­ga­lia iš ma­nęs ne at­ėmė, o da­vė – ryž­tą, stip­ry­bę, op­ti­miz­mą, bran­dą.

Sten­giuo­si džiaug­tis ma­žais da­ly­kais, ne­bū­ti už­si­da­riu­si tarp ke­tu­rių sie­nų. Aš ga­liu bū­ti lai­min­ga ir stip­ri, o tai ne­pri­klau­so nuo ma­no ne­ga­lios. Ma­no ne­ga­lia ir yra ma­no di­džiau­sia jė­ga!

 

– Au­gai ir mo­kei­si vi­suo­met svei­kų jud­rių vai­kų ap­sup­ty­je. Ar dis­kri­mi­na­ci­jos ap­raiš­kų lė­tes­nio ju­dė­ji­mo pa­grin­du te­ko pa­jus­ti? Nu­mo­jai ran­ka ar ėmei­si ko­vos?

– La­bai džiau­giuo­si, kad nuo pat ma­žens iki pat da­bar esu tarp svei­kų­jų, nie­ka­da ne­su iš­ski­ria­ma, kad aš ki­to­kia, ar kad kaž­ko ne­ga­liu dėl sa­vo ju­dė­ji­mo pa­da­ry­ti. Vi­suo­met, jei rei­kia, su­lau­kiu pa­gal­bos, ta­čiau dis­kri­mi­na­ci­jos ne­pa­ty­riau, ko­vo­ti ne­te­ko, jau­čiuo­si vi­sur kaip vi­si ir tuo la­bai džiau­giuo­si, kad esu su­pras­ta ir pri­im­ta.

Mes kiek­vie­nas esa­me uni­ka­lus ir ne­pa­kar­to­ja­mas. Vie­nin­te­lis da­ly­kas, ko no­rė­čiau, kad ne­įga­lu­mo te­ma bū­tų kal­ba­ma dau­giau, kad žmo­nės su­pras­tų, jog ne­ga­lia yra ne kliū­tis džiaug­tis gy­ve­ni­mu ir gy­ven­ti vi­sa­ver­tiš­kai!

 

– Iš­sky­rus šei­mą, sa­vus na­mus, kur bū­da­ma jau­tie­si sau­giau­siai? Tur­būt daug žmo­nių bu­vo ir yra ša­lia ta­vęs, ku­rie ska­ti­na ir pa­de­da?

– Aš ga­liu bū­ti vi­sur, vis­kas pri­klau­so nuo nu­si­tei­ki­mo, nes aš pa­ti ku­riu sa­vo gy­ve­ni­mą to­kį, ko­kio no­riu.

Ne­mėgs­tu ru­ti­nos ir bu­vi­mo vie­no­je vie­to­je. Tu­riu be ga­lo stip­rų ar­ti­mų­jų ir drau­gų pa­lai­ky­mą, ku­rie ska­ti­na ju­dė­ti pir­myn, ne­pa­si­duo­ti, tai įkve­pia siek­ti už­si­brėž­tų tiks­lų ir ne­pa­si­duo­ti, įgy­ven­din­ti vi­sas sva­jo­nes.

 

– Su ko­kiais ne­pa­to­gu­mais su­si­dur­da­vai vai­kys­tė­je ir ko­kių at­si­ran­da da­bar? Tur­būt su me­tais kei­tė­si ir ta­vo po­žiū­ris į sa­ve, gy­ve­ni­mą?

– Vis dar su­lau­kiu ret­kar­čiais keis­tų žvilgs­nių ir ko­men­ta­rų, gai­les­čio. Kar­tais žmo­nės gal­vo­ja, kad jei esi ne­įga­lus, ne­ga­li gy­ven­ti vi­sa­ver­tiš­kai.

No­rė­čiau, kad žmo­nės pa­mirš­tų žo­dį „in­va­li­das“, nes tai men­ki­na, pri­ver­čia pa­si­jaus­ti pras­tes­niu. Kai kam tai ke­lią juo­ką. No­rė­čiau, kad jei žmo­gus pa­ma­to žmo­gų su ne­ga­lia, ne­svar­bu, ko­kia ji be­bū­tų, užuot žiū­rė­jęs iš­pū­tęs akis, juo­kę­sis ar ap­kal­bė­jęs, ne­bi­jo­tų klaus­ti apie jo ne­ga­lią, at­si­klaus­tų, ar pa­gal­ba rei­ka­lin­ga, ne­bi­jo­tų pa­žin­ti ar už­kal­bin­ti to­kio žmo­gaus.

Taip, pa­čiai as­me­niš­kai te­ko iš­mok­ti pri­im­ti sa­ve, su­si­drau­gau­ti su sa­vo ne­ga­lia, ku­ri da­bar ta­po ma­no ga­lia.

Ga­liu drą­siai pa­sa­ky­ti, kad, kai iš­mo­kau my­lė­ti sa­ve ir pri­im­ti sa­ve to­kią, ko­kia esu, ir ap­lin­ki­niams tai pa­si­da­rė leng­viau. Vis­kas juk pra­si­de­da mū­sų pa­čių gal­vo­se ir mū­sų min­ty­se.

 

– Ar kar­tais pa­mąs­tai apie tai, kaip gy­ven­tum, jei li­ki­mas bū­tų sky­ręs di­des­nę eik­lu­mo ga­lią?

– Tur­būt gy­ven­čiau la­bai pa­na­šiai, nes aš ir da­bar gy­ve­nu vi­sa­ver­tiš­kai. Da­ly­kai, ko ne­ga­liu, tai – bė­gio­ti ar­ba šok­ti, va­ži­nė­ti dvi­ra­čiu ar ne­šio­ti aukš­ta­kul­nių, bet tai man ne pro­ble­ma. Vi­sa ki­ta aš ga­liu kaip ir vi­si.

Aiš­ku, prie to, kad ga­lė­čiau sa­va­ran­kiš­kai vaikš­čio­ti, la­bai stip­riai pri­si­dė­jo ma­no ma­mos pa­lai­ky­mas, ieš­ko­ji­mas įvai­riau­sių iš­ei­čių, kaip man pa­dė­ti.

Vai­kys­tė­je te­ko iš­kęs­ti ke­le­tą ope­ra­ci­jų, nuo­la­ti­nį re­a­bi­li­ta­ci­nį gy­dy­mą, įvai­rias ki­tas pro­ce­dū­ras, bet to re­zul­ta­tas yra tai, kad aš ga­liu vaikš­čio­ti.

Te­ko gy­dy­tis pas nuo­sta­bius Vil­niaus San­ta­ros kli­ni­kų or­to­pe­dus, ku­rie da­ro ste­buk­lus ir leng­vi­na ne­įga­lių­jų gy­ve­ni­mą, ma­ne as­me­niš­kai pa­sta­tė ant ko­jų, nes jei ne vi­sos ope­ra­ci­jos ir re­a­bi­li­ta­ci­jos Drus­ki­nin­kų vai­kų sa­na­to­ri­jo­je „Sau­lu­tė“, tur­būt da­bar ne­vaikš­čio­čiau.

Taip, aš vaikš­tau ki­taip, vi­zu­a­liai ne­gra­žiai, bet tai ne­truk­do man gy­ven­ti.

 

– Ar daž­nai bū­ni nu­liū­du­si?

– Sten­giuo­si ne­liū­dė­ti, o šyp­so­tis! Šyp­se­na vi­suo­met pa­tai­so si­tu­a­ci­ją, kar­tais, aiš­ku, ten­ka pa­liū­dė­ti, nes bū­na at­ve­jų, ku­rių ne­įma­no­ma pa­keis­ti, bet jie nė­ra daž­ni. Lai­min­ga ir stip­ri vi­sa­da net ne­no­rė­čiau bū­ti. Kar­tais rei­ka­lin­ga ir nau­din­ga leis­ti sau pa­ro­dy­ti vi­sas emo­ci­jas, nei vai­din­ti, jog vis­kas ge­rai ir ga­liu kal­nus nu­vers­ti, nors taip nė­ra.

 

– Jei ne­klys­tu, esi įsi­gi­ju­si ir ke­lias pro­fe­si­jas. Ban­dei įsi­dar­bin­ti? Koks bū­tų ta­vo sva­jo­nių dar­bas? Ką la­biau­siai mėgs­ti veik­ti?

– Aš sa­ve dar tik ban­dau at­ras­ti, tai, kas man pa­tin­ka, iki ga­lo ne­ži­nau. Po mo­kyk­los bai­gi­mo mo­kiau­si kos­me­to­lo­gi­jos pa­slap­čių. Bet ne­pa­ti­ko, ma­tyt, ne­bu­vo ma­no sri­tis, aš tai me­čiau.

Bai­giau ju­ve­ly­ri­ką, ten iš­mo­kau ga­min­ti pa­puo­ša­lus, ta­čiau ju­ve­ly­re ne­dir­bu, nors se­kė­si gan ne­blo­gai ir vi­sai pa­ti­ko, įsi­dar­bin­ti ne­ban­džiau.

Da­bar sa­va­no­riau­ju Aly­taus mies­to ben­druo­me­nės cen­tre, čia man la­bai pa­tin­ka, sma­gu dirb­ti su jau­ni­mu ir pra­smin­gai pra­leis­ti lai­ką, įgau­ti pa­tir­ties. Jau­ni­mas ma­ne la­bai šil­tai pri­ėmė ir ska­ti­na veik­ti, gal­būt ši sa­va­no­rys­tės pa­tir­tis man pa­dės at­ras­ti tai, ką no­riu iš tik­rų­jų veik­ti.

Stu­di­juo­ti ne­sku­bu, kol ne­at­ra­dau tai, ko no­riu, bet, ma­nau, jau ki­tais me­tais bū­siu tvir­tai ap­si­spren­du­si. Kol esu jau­na, ga­liu iš­ban­dy­ti vis­ką, ne­no­riu veik­ti to, kas man vi­siš­kai ne­pa­tin­ka.

Lais­vą lai­ką ski­riu pa­si­bu­vi­mui gam­to­je, skai­tau kny­gas, mėgs­tu eks­pe­ri­men­tuo­ti vir­tu­vė­je, leis­ti lai­ką su drau­gais ir ar­ti­mai­siais.

 

– Kliū­čių, ku­rių ga­lė­tų ir ne­bū­ti, daug yra ta­vo gy­ve­ni­mo ke­ly­je? Kal­bu apie tai, ar Aly­taus vals­ty­bi­nės ir gy­dy­mo įstai­gos yra pri­tai­ky­tos ir sun­kiau ju­dan­tiems žmo­nėms?

– Pa­ste­biu, kad įstai­gos tam­pa vis la­biau pri­tai­ky­tos ne­įga­lie­siems, ta­čiau dar daug kur to trūks­ta, kai kur pri­tai­ky­ta at­mes­ti­nai.

Bū­čiau la­bai lai­min­ga ir dė­kin­ga, jei prie įstai­gų ne­lik­tų ne­ly­gių ša­li­gat­vių ir aukš­tų ša­li­gat­vio bor­te­lių, nes ne vi­sur yra įreng­ti nu­si­lei­di­mai. Kai kur prie laip­tų trūks­ta tu­rėk­lų ar­ba nė­ra pan­du­sų, lif­tų, kas sun­ki­na ne­įga­lie­siems pa­te­ki­mą į įstai­gą.

Yra kur to­bu­lė­ti, ti­kiuo­si, jog ar­ti­miau­siu me­tu ne­liks įstai­gų, ne­pri­tai­ky­tų sun­kiau ju­dan­tiems. O aš pa­ti vi­sur pri­si­tai­kau pa­gal sa­vo ga­li­my­bes ar­ba ne­bi­jau pa­pra­šy­ti pa­gal­bos.

 

– Esi ko­mu­ni­ka­bi­lus žmo­gus, leng­vai už­mez­gan­tis po­kal­bį su įvai­raus am­žiaus žmo­nė­mis. Tai ta­vy­je at­ėjo su ge­nais?

– Na, aš leng­vai po­kal­bį už­mez­gu tik tuo­met, jei pa­ti sau­giai ir ge­rai jau­čiuo­si to­je ap­lin­ko­je ir ma­tau, kad žmo­gus, ku­rį no­riu už­kal­bin­ti, tam yra nu­si­tei­kęs.

Man pa­tin­ka ben­drau­ti, meg­z­ti nau­jas pa­žin­tis ir ne­ma­nau, kad žmo­gaus am­žius tam yra kliū­tis. Kaip tik la­bai įdo­mu ir sma­gu pa­ben­drau­ti su įvai­raus am­žiaus žmo­nė­mis, iš­girs­ti jų pa­tir­tis, nuo­mo­nę.

O ar tai ma­ny­je at­ėjo su ge­nais, tur­būt, kad taip, nes ma­no ap­lin­ko­je vi­si la­bai ko­mu­ni­ka­bi­lūs ir ben­drau­jan­tys. Aš pa­ti dar tik mo­kau­si ben­dra­vi­mo me­no, bet, ma­nau, kad vi­sai ne­blo­gai pa­vyks­ta.

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.