Par­la­men­tas bi­jo

Da­bar grįž­ta­me prie pa­na­šios si­tu­a­ci­jos. Ta­čiau tai da­ro sa­vi „in­te­li­gen­tai“.

Gai­la Lie­tu­vos, ku­ri kaip nie­ka­da anks­čiau yra su­prie­šin­ta, nu­si­vy­lu­si ir pik­ta. Te­lie­ka kel­ti ran­kas į vir­šų ir šauk­ti: „Aš čia, aš – lie­tu­vis, ką tu, iš­rink­ta­sis lie­tu­vi, su ma­ni­mi, su mu­mis da­rai par­la­men­te?“

Dau­giau nei pu­sę me­tų Lie­tu­vą val­do de­ši­nie­ji, tur­būt de­ši­nie­ji, ku­rie pa­te­ko į val­džią dėl ne­di­de­lio rin­kė­jų skai­čiaus.

Tai li­ki­mo sėk­mė. Na, lai­mė­jo, tai lai­mė­jo. Pa­niur­nė­jo­me, pa­py­ko­me ant tų, ku­rie ne­at­ėjo bal­suo­ti, ir pra­ėjo nu­si­vy­li­mas, gy­ve­ni­mas te­ka to­liau.

Pa­svei­ki­no­me de­ši­niuo­sius ir pa­lin­kė­jo­me ne­už­mirš­ti žmo­gaus bei dar­bo Lie­tu­vai. Pra­džia gal ir nie­ko blo­go ne­ža­dė­jo, ta­čiau pra­si­dė­jus an­tro mė­ne­sio dar­bui Sei­me, vie­nas po ki­to pa­si­py­lė sa­va­nau­diš­ki pro­jek­tai neat­si­klau­sus tau­tos, be re­fe­ren­du­mo.

Tai Part­ne­rys­tės įsta­ty­mo stū­mi­mas bul­do­ze­riu. Tau­ta su­ki­lo nie­ko ne­lauk­da­ma, su­kė­lė se­niai ma­ty­to dy­džio mi­tin­gą Vin­gio par­ke.

Žmo­nės va­žia­vo au­to­bu­sais iš vi­sos Lie­tu­vos – jiems ne­pa­ti­ko ne tik part­ne­rys­tės klau­si­mas, bet, kaip da­bar iš­aiš­kė­jo, ir LGBT rei­ka­la­vi­mas leis­ti ho­mo­sek­su­a­lams įsi­vai­kin­ti vai­kus ir mo­kyk­lo­se moks­lei­vius mo­ky­ti LGBT is­to­ri­jos.

LGBT va­di­na tai de­mo­kra­tija ir žmo­gaus tei­sių už­tik­ri­ni­mu. Jei­gu jie va­di­na tai de­mo­kra­tija, ar jie de­mo­kra­tiškai at­si­klau­sė nuo­mo­nės vi­sos Lie­tu­vos rin­kė­jų, ar jie to no­ri?

Ne­ga­na to, dar tie ne­lem­ti val­dan­čių­jų sie­kiai at­lais­vin­ti nar­ko­ti­kų ir al­ko­ho­lio var­to­ji­mą ir įtvir­tin­ti tei­sę ger­ti nuo še­šio­li­kos me­tų.

Va­žiuo­jam to­liau. Skie­pai. Taip, pats esu pa­si­skie­pi­jęs, ži­no­ma, ša­lu­ti­nių po­vei­kių ne­iš­ven­giau, bet pa­bai­ga sėk­min­ga.

Ver­ti­mas prie­var­ta skie­py­ti ne­pa­klus­niuo­sius, net ir tuos, ku­rie tu­ri sun­kių li­gų, yra aler­giš­ki ir pa­na­šiai...

Šie žmo­nės tie­siog žmo­giš­kai iš­si­gan­do. Pa­pra­šė par­la­men­to, mi­nist­rų tie­siog iš­ei­ti ir pa­si­kal­bė­ti, de­ja, jie taip ne­pa­da­rė, kaip tai bu­vo pa­da­rę pra­ėju­sios ka­den­ci­jos val­dan­tie­ji – „vals­tie­čiai“.

Pa­si­kal­bė­jo ir mi­nia tai­kiai gra­žiai iš­si­skirs­tė į na­mus.

Tuo tar­pu grįž­ki­me į šių me­tų rug­pjū­čio 10 die­ną. Mi­nia sa­vo dar­bą bai­gė, ta­čiau va­ka­ri­nis įvy­kis su­krė­tė vi­są Lie­tu­vą.

Kas ir kaip ir iš kur at­si­ra­do iš­si­šo­kė­lių – tai klau­si­mai, ku­rie da­bar iki­teis­mi­nio ty­ri­mo pa­rei­gū­nų ran­ko­se.

Ta­čiau pa­grin­dą šiems da­ly­kams at­si­ras­ti sa­vo el­ge­siu pa­klo­jo val­dan­tie­ji, aro­gan­tiš­kai ne­si­kal­bė­da­mi su mi­nia, nes jie – val­džia, o vi­suo­me­nė – ne ly­gis. Nors ta­me ly­gy­je ma­čiau daug mo­ky­to­jų, me­di­kų ir ki­tų sri­čių dar­buo­to­jų, te­ko man su jais mi­nio­je kal­bė­tis.

Žmo­nės vėl nu­spren­dė mi­tin­guo­ti, bet jie ir vėl bu­vo iš­va­din­ti kvai­liais, tad imuo­si ini­cia­ty­vos at­si­pra­šy­ti jų už tai, kad val­dan­tie­ji ne­ži­no, kaip rei­kia kal­bė­tis su Lie­tu­va, ku­rio­je yra daug gy­ve­nan­čių ne kvai­lių, ku­rie mo­ko, gy­do mū­sų vai­kus, mū­sų at­ei­tį, gai­la, kad tai vis­kas ei­na iš iš­rink­tų par­la­men­ta­rų, ku­rie šian­dien val­do Lie­tu­vą, mū­sų gy­ve­ni­mus, su prie­var­tos prie­sko­niais.

Čia gal ir bū­tų ga­li­ma baig­ti ra­šy­ti, už­vers­ti kom­piu­te­rio ek­ra­ną link kla­vi­šų, ta­čiau „ge­ri“ dar­bai dar pra­šo stab­te­lė­ti.

Pa­sie­ny­je – ko­ne ka­ro sto­vis, su­kel­ti tarp­tau­ti­niai kon­flik­tai su Sa­kart­ve­lu, Ki­ni­ja su­da­vė di­de­lį smū­gį Lie­tu­vos eko­no­mi­kai, tie­sa, Eu­ro­pos Są­jun­ga šiais me­tais nuos­to­lius kom­pen­suos, o pas­kui – kaip bus, taip bus.

Tai­gi, tu­rė­si­me vi­si pa­si­ruoš­ti esa­miems ir, ko ge­ro, dar sun­kes­niems lai­kams.

Ir vis dėl­to lai­ky­siu špy­gas, kad ne­nu­tik­tų tai, ko la­biau­siai bi­jom vi­si. Lin­kiu vi­siems su­si­tel­ki­mo, ypač par­la­men­tui, ku­ris bi­jo šne­kė­tis su Lie­tu­va.

To­kia mū­sų ta lais­vė, val­dan­tie­ji mo­ko­si iš di­džių­jų dik­ta­to­rių, kai­my­nų draus­ti tei­sė­tus mi­tin­gus. Nie­kas tur­būt nė ne­bū­tų pa­gal­vo­jęs, kad taip ga­lė­tų bū­ti XXI am­žiu­je, mū­sų lais­vo­je Lie­tu­vo­je.

Užs. Nr. 118