Abi­tu­rien­tai, pa­kei­tę Aly­taus mies­to is­to­ri­ją

– Tai vis dėl­to, penki šim­tu­kai – la­biau sėk­mė ar sun­kus dar­bas?

Do­mas. Ma­nau, kad yra da­lis abie­jų. Ži­no­ma, be dar­bo ne­bus ir jo­kio re­zul­ta­to, ta­čiau net ir la­bai sun­kus ir įtemp­tas ruo­ši­ma­sis eg­za­mi­nams ne vi­sa­da at­ne­ša lauk­tų re­zul­ta­tų. Sėk­mės čia tik­rai yra, ypač to­kiuo­se eg­za­mi­nuo­se kaip lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros – ga­li tie­siog iš­pul­ti te­mos, apie ku­rias ele­men­ta­riai ne­tu­ri ką pa­sa­ky­ti.

An­drius. Ma­no at­ve­ju tai ne­bu­vo nei gry­na sėk­mė, nei sun­kus dar­bas. Taip, aš eg­za­mi­nams sky­riau tik­rai daug lai­ko, bet re­tai į tai žiū­rė­da­vau kaip į la­bai sun­kų dar­bą – man bu­vo įdo­mu mo­ky­tis mo­kyk­los kur­są, nes jis pa­dė­jo ge­riau pa­žin­ti tiek vi­di­nį, tiek žmo­nes su­pan­tį pa­sau­lį.

– Re­zul­ta­tai to­kie, ko­kių ir ti­kė­jo­tės, ar vis­gi li­ko­te nu­ste­bę?

Do­mas. Ti­kė­jau­si – per švel­niai pa­sa­ky­ta. Ži­no­jau, kad taip bus, nes to sie­kiau, toks bu­vo ma­no sau mes­tas iš­šū­kis. Sa­vo už­si­brėž­tų tiks­lų sie­kiu bet ko­kia kai­na ir daž­niau­siai man pa­vyks­ta.

An­drius. Ti­kė­jau­si 100 ba­lų iš an­glų, ma­te­ma­ti­kos ir in­for­ma­ti­kos eg­za­mi­nų. Ta­čiau lie­tu­vių kal­bos ir bio­lo­gi­jos įver­ti­ni­mai bu­vo ma­lo­ni staig­me­na.

– Gal­būt lan­kė­tės pas ko­re­pe­ti­to­rius?

Do­mas. Nie­ka­da ne­su tu­rė­jęs ko­re­pe­ti­to­riaus. Mo­ky­to­jų, ži­no­ma, bu­vo vi­so­kių, bet tik­rai ne­ga­liu sa­ky­ti nie­ko blo­go – pa­ruo­šė tin­ka­mai ir ge­rai.

An­drius. Aš taip pat ko­re­pe­ti­to­rių ne­tu­rė­jau, tik­rai esu dė­kin­gas mo­ky­to­jams, ku­rie pa­dė­jo tap­ti iš­si­la­vi­nu­siam, lei­do pa­žin­ti ma­ne su­pan­tį pa­sau­lį. Tai žmo­nės, ku­riuos nuo­šir­džiai ger­biu už su­kaup­tas ži­nias, kom­pe­ten­ci­ją. Jų tik­rai už­te­ko, kad ga­lė­čiau tin­ka­mai pa­si­ruoš­ti eg­za­mi­nams.

– Kas jums pa­dė­jo efek­ty­viai pa­si­ruoš­ti eg­za­mi­nams?

Do­mas. Di­džio­ji da­lis dar­bo bu­vo at­lik­ta 9–10 kla­sė­se, kai at­ėjęs į Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go gim­na­zi­jos A („ga­bių­jų“) kla­sę tu­rė­jau at­lik­ti ti­ria­mą­jį dar­bą iš sa­vo pa­si­rink­tos sri­ties. Pa­si­rin­kau at­lik­ti dar­bą apie cha­o­so te­ori­ją, tam rei­kė­jo pa­gau­sin­ti sa­vo ma­te­ma­ti­kos ir fi­zi­kos ži­nias bei per ke­lias sa­vai­tes iš­mok­ti vi­są (ir dar dau­giau) pro­gra­ma­vi­mo kur­są. 10-oje kla­sė­je da­ly­va­vau ke­tu­rio­se res­pub­li­ki­nė­se olim­pia­do­se, to­dėl te­ko la­bai stip­riai ruoš­tis ir gau­sin­ti ma­te­ma­ti­kos ir fi­zi­kos ži­nias. Su šiais pa­grin­dais eg­za­mi­nams pa­si­ruoš­ti daug pa­stan­gų ne­rei­kė­jo – kad no­riu gau­ti pen­kis šim­tu­kus su­gal­vo­jau li­kus mė­ne­siui iki eg­za­mi­nų, o ruoš­tis kiek­vie­nam iš jų sky­riau dvi die­nas prieš kiek­vie­ną.

An­drius. Po­zi­ty­vus po­žiū­ris į at­lie­ka­mą veik­lą vi­sa­da pa­de­da efek­ty­viau dirb­ti ir pri­trauk­ti sėk­mę. Eg­zis­tuo­ja net­gi toks iki ga­lo ne­iš­tir­tas psi­chi­nio mag­ne­tiz­mo dės­nis, ku­ris tei­gia, kad po­zi­ty­vios min­tys pri­trau­kia pa­lan­kias ap­lin­ky­bes. Dau­ge­lis žmo­nių pa­mirš­ta, kad svar­bu ne tik va­lia, bet ir po­zi­ty­vi mąs­ty­se­na. Ti­kė­ji­mas, kad pa­si­seks, sa­vi­tai­ga daž­nai vai­di­na le­mia­mą vaid­me­nį sie­kiant aukš­tų re­zul­ta­tų. Ma­nau, kad svar­bus ir įdė­tas dar­bas, ir po­žiū­ris į sa­vo ga­li­my­bes. Jei pa­lai­ko­mas ba­lan­sas tarp šių dvie­jų da­ly­kų, sėk­mė pa­ti pa­si­ro­do žmo­gaus gy­ve­ni­me ir re­a­li­zuo­ja­mi tik­rie­ji žmo­gaus troš­ki­mai. Mo­kyk­los kur­sas man bu­vo įdo­mus, to­dėl mo­kiau­si ne eg­za­mi­nams, o sa­vo ži­nių plė­ti­mui. Dvy­lik­to­je kla­sė­se te­li­ko iš­mok­ti ma­žą da­lį nau­jos me­džia­gas, pa­kar­to­ti tu­ri­mas ži­nias bei su­si­pa­žin­ti su eg­za­mi­nų pe­ri­pe­ti­jo­mis.

– Kam pri­klau­so pa­siek­tų re­zul­ta­tų nuo­pel­nai: jums ar mo­ky­to­jams?

Do­mas. Mo­ky­to­jai nie­ka­da ne­ga­li pri­vers­ti žmo­gaus mo­ky­tis, jei jis to pats ne­no­ri, to­dėl mėgs­tu gal­vo­ti, kad pats esu at­sa­kin­gas už sa­vo re­zul­ta­tus. Tai, aiš­ku, nė­ra vi­siš­ka tie­sa – mo­ky­to­jai už­ve­da ant ke­lio ir pa­ro­do tei­sin­gą spren­di­mą ar mo­ky­mo­si bū­dą, o kar­tais net­gi eg­za­mi­no iš­va­ka­rė­se iš­dės­to pra­leis­tą me­džia­gą (ačiū in­for­ma­ti­kos mo­ky­to­jai Loretai Mazėtytei) ar tie­siog su­tei­kia mo­ra­li­nę pa­ra­mą. Pats in­di­vi­du­a­liai ruo­šiau­si dau­giau nei mo­kyk­los suo­le, daug da­ly­va­vau įvai­rio­se olim­pia­do­se ir kon­kur­suo­se, ta­čiau juo­se da­ly­vau­ti ma­ne pa­ska­ti­no mo­ky­to­jai.

An­drius. Na, ma­nau, ap­skri­tai mo­ky­to­jo vaid­muo yra pa­dė­ti mo­ki­niui ge­riau įsi­sa­vin­ti me­džia­gą, pa­si­da­ly­ti nau­din­gais in­for­ma­ci­jos šal­ti­niais, ta­čiau jų dar­bas be nuo­šir­džių pa­ties mo­ki­nio pa­stan­gų daž­nai bū­na be­vai­sis. Ka­dan­gi mo­ku efek­ty­viai ir sa­va­ran­kiš­kai ana­li­zuo­ti me­džia­gą, tai pa­dė­jo su­rink­ti penkis šim­tu­kus. Ta­čiau be taik­lių mo­ky­to­jų pa­sta­bų var­gu ar bū­tų to­kie pui­kūs re­zul­ta­tai. Mo­ky­to­jai bu­vo bū­ti­nas veiks­nys, pa­krei­pęs tin­ka­ma mo­ky­mo­si lin­kme.

– Ką jau­tė­te, ei­da­mi lai­ky­ti eg­za­mi­nų?

Do­mas. Stre­so ir jau­du­lio prak­tiš­kai ne­bu­vo – eg­za­mi­nai man bu­vo tik dar vie­na ei­li­nė olim­pia­dų se­si­ja. Ži­no­ma, pas­ku­ti­nio eg­za­mi­no me­tu jau jau­tė­si šioks toks nuo­var­gis, ta­čiau tik iš jo iš­ėjus – eu­fo­ri­ja ir lais­vė, ak­muo, nu­kri­tęs nuo pe­čių.

An­drius. Aš taip pat ne­jau­čiau la­bai di­de­lio stre­so, nes ži­no­jau, kad esu tin­ka­mai tam pa­si­ruo­šęs. Vis­gi fak­tas, kad dau­ge­lis ti­ki­si iš ta­vęs aukš­tų re­zul­ta­tų, ke­lia šiek tiek jau­du­lio. Ta­čiau aš ži­no­jau, kad ir kaip bus – ne­kal­tin­siu sa­vęs ir ne­sig­rau­šiu, nes ma­nau, kad žmo­gui yra bū­ti­na gy­ven­ti san­tar­vė­je su sa­vi­mi, ta­da jis ga­li gy­ven­ti ra­mų gy­ve­ni­mą ir sa­ve re­a­li­zuo­ti. Eg­za­mi­nų ne­su­reikš­mi­nau, žvel­giau tai tik kaip į tam tik­ros sri­ties ži­nių pa­tik­ri­ni­mą. Po­zi­ty­vus po­žiū­ris pa­dė­jo ra­miai ženg­ti į eg­za­mi­nų pa­tal­pas.

– Ko eg­za­mi­nų lai­ko­tar­piu te­ko at­si­sa­ky­ti?

Do­mas. Lai­ko už­te­ko vis­kam – tiek drau­gams, tiek mer­gi­nai. Nie­ka­da ne­bu­vau tas, ku­ris daug lai­ko pra­lei­džia prie kny­gų, ap­skri­tai daž­niau­siai na­mų dar­bų tie­siog ne­da­ry­da­vau, to­dėl lais­vo lai­ko tu­rė­ti ne­bu­vo sun­ku net ir „įtemp­tai“ ruo­šian­tis eg­za­mi­nams.

An­drius. Aš ma­nau, kad gy­ve­ni­me vi­sur bū­ti­nas ba­lan­sas. Taip, kaip svar­bu dirb­ti, taip svar­bu ir ras­ti lai­ko sau. Pri­pa­žįs­tu, pas­ku­ti­nį pus­me­tį ma­žiau lai­ko leis­da­vau su drau­gais, ta­čiau nu­ei­da­vau ir į va­ka­rė­lius. Įvai­ri veik­la pa­dė­jo pro­tui pail­sė­ti, to­dėl ir efek­ty­viau dirb­ti.

– Ko­kia bu­vo šei­mos re­ak­ci­ja į pa­sie­ki­mus?

Do­mas. Vi­sa šei­ma la­bai džiau­gė­si bei svei­ki­no, to­kių re­zul­ta­tų jie tur­būt ne­si­ti­kė­jo. Ma­ma net iki da­bar ne­nu­sto­ja džiaug­tis ir mi­nė­ti šių re­zul­ta­tų.

An­drius. La­bai džiau­gė­si ma­no re­zul­ta­tais, ta­čiau pri­pa­ži­no, kad vi­sa­da ti­kė­jo, jog tu­riu po­ten­cia­lą pa­siek­ti la­bai daug – jie ma­tė ma­no pa­stan­gas bei at­kak­lu­mą. Gal­būt tas pa­lai­ky­mas pri­si­dė­jo prie to­kių pui­kių re­zul­ta­tų pa­sie­ki­mo.

– Su to­kiais re­zul­ta­tais jū­sų lau­kia kiek­vie­nas uni­ver­si­te­tas. Kur pla­nuo­ja­te tęs­ti moks­lą?

Do­mas. Ne­se­niai pa­ste­bė­jau, kad man pa­tin­ka mo­ky­ti ki­tus. Pa­si­ta­ręs su ma­te­ma­ti­kos mo­ky­to­ja nu­spren­džiau mo­ky­tis tai­ko­mą­ją ma­te­ma­ti­ką Vil­niaus uni­ver­si­te­te, o at­ei­ty­je gal­būt dirb­ti dės­ty­to­ju, mo­ky­to­ju.

An­drius. Pla­nuo­ju stu­di­juo­ti tai­ko­mą­ją ma­te­ma­ti­ką Vil­niaus uni­ver­si­te­te, nes vi­sa­da svars­čiau apie šią spe­cia­ly­bę. Ma­te­ma­ti­ka man tik­rai la­bai pa­tin­ka, to­dėl no­rė­čiau dar gi­liau pa­žin­ti šį moks­lą. Taip pat ma­ne ža­vi Vil­niaus at­mo­sfe­ra, ku­ri stu­di­jas pa­da­rys dar ma­lo­nes­nes.

– Ką vei­kia­te da­bar, iš­gy­ve­nę šį įtemp­tą eg­za­mi­nų lai­ko­tar­pį?

Do­mas. Šiuo me­tu dir­bu, ta­čiau vėl­gi ne­lei­džiu tam už­im­ti vi­so sa­vo lai­ko – pa­kan­ka­mai jo ski­riu ir žmo­nėms, ir sa­vęs to­bu­li­ni­mui, ir kny­gų skai­ty­mui.

An­drius. Šią va­sa­rą pa­sky­riau po­il­siui – sto­vyk­loms, mu­zi­kos fes­ti­va­liams, nes po to lau­kia įtemp­tas stu­di­jų lai­ko­tar­pis, rei­kia at­si­džiaug­ti die­no­mis, kai sa­vo emo­ci­niam gy­ve­ni­mui ga­li­ma skir­ti dau­giau lai­ko. To­dėl da­bar atos­to­gau­ju su drau­gais Ita­li­jo­je, o grį­žęs ža­du spręs­ti būs­to Vil­niu­je klau­si­mus.