Rinkimai – ne vien balsavimas, rinkimai – protinis darbas

Šių metų Seimo rinkimuose balsavimo teisę turės 2 449 683 Lietuvos Respublikos piliečiai. Bėda tik, jog šiame amžiuje vykusiuose ketveriuose Seimo rinkimuose bloga tradicija tapo, kad rinkimų teise pasinaudoja tik apie pusė piliečių.

Kai kas nors pradeda burnoti valdžią, visada pasiteirauju, ar tas dalyvavęs rinkimuose. Jeigu ne, be skrupulų patariu užsičiaupt – nenorėjai pats rinkti, už tave išrinko kiti. Tai gal pirma atlikime savo pilietinę pareigą, o po to reikalaukime, kad savo įsipareigojimus vykdytų mūsų išrinktieji. Žinia, šiemet ypač svarbus gausus dalyvavimas, ypač jaunimo.

Šiemet galėsime rinkti iš septyniolikos partinių sąrašų ir juose esančių 1755 kandidatų. Gausiai jų užderėjo ir mūsų kraštus dengiančiose vienmandatėse Alytaus bei Dzūkijos rinkimų apygardose: atitinkamai – trylika ir keturiolika, po 9 Sūduvos pietinėje ir Dainavos apygardose. Taigi, kai išgirstu sakant, jog neisiu į rinkimus, nes nėra ką rinkti, iškart suprantu, kad ne rinkti nėra ką, o nėra su kuo galvoti.

Kaip tik dėl to mes niekad neturėsime gerai dirbančio Seimo, jeigu mūsų nedomina ir nepiktina, kai pirmaklasių aritmetikos pratybų sąsiuviniui tinkantis korupcinis uždavinukas – „Tėvas davė sūnui 6 eurus skubiai nupirkti greitai gendančių produktų. Pardavėjas už juos paėmė tik 1,5 euro. Vaikis prekes parnešė, o likusių 4,5 euro – ne. Kur sūnus nujojo 4,5 euro šeimos biudžeto lėšų?“ – taip ir lieka be atsakymo.

Neturėsime gerbtino parlamento, jeigu nekramtę praryjame, kai mums sako, jog nekorektiška iš dabartinės perspektyvos vertinti prieš trejetą mėnesių skubos išvargintų valdininkų ir politikų padarytus veiksmus, o patys net nepagalvojame, ar labai korektiška, galiausiai, ar sąžininga iš dabarties vertinti prieš dešimt metų (!) žiaurios ekonominės krizės akivaizdoje politikų priimtus sprendimus, nė velnio nežinant apie tada buvusias aplinkybes?

Kokio teisingumo galime tikėtis iš Seimo, jei į jį renkame žmones, nepripažįstančius Konstitucinio Teismo ir Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimų?

Kokios moralės galime tikėtis iš parlamento narių, jeigu į jį renkame žmones, kuriems nusispjaut ant visų Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodekso straipsnių ir besidangstantiems nekaltumo prezumpcija, tartum virš visko neturėtų būti politiko ar valdininko politinė atsakomybė ir nepriekaištinga reputacija?

Kiek kartų patikime kaimynu, kas mėnesį prašančiu paskolinti penkeurinį „ant duonos“ ir niekad neatiduodančiu? Tai kodėl tikime politikais, nuolat meluojančiais, ne šiaip realybę pagražinančiais, o į akis patologiškai meluojančiais nesunkiai patikrinamus dalykus?

Dar vienas gyvenimiškas pavyzdys pamąstyti. Ar jūs skolinatės iš kaimyno apvalią sumelę, kad anūkus Kalėdų proga apipiltumėt dovanėlėmis, o jūsų skolą turėtų atiduoti jų tėvai? Labai abejoju. O štai valdžia valstybės vardu tai daro nesukdama sau galvos. Skolos grąžinimas juk taps būsimų valdžių ir dirbančių žmonių galvos skausmas.

Nesuprantama, kodėl negalvojame plačiau ir nežvelgiame bent truputį į priekį? Lietuviai visada juk buvo racionalūs ir visuomet galvodami ruošdavosi juodai dienai. Net karstui ir įkapėms iš paskutiniųjų pasitaupydavo. Dabar kažkodėl įtikėjome, kad būna nemokamų pinigų ir džiaugiamės politikais juos dalijančiais pravalgyti, taip skatindami valdžią veikti principu: „Šiandien praėdam, o rytoj bus matyt!“

Dabar apie skolas. Jokio politikavimo, tik sausa statistika – penas pamąstyti. Taigi, 2009 m. valstybės skola buvo 28 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), o 2012-aisias ji pasiekė 39,8 proc. BVP. Tai reiškia, jog kiekvienam šalies gyventojui, nuo kūdikio iki senuolio, teko 17260 litų, t.y. 4999 eurų valstybės skolos. Palyginkime: 2017 m. valstybės skola buvo 39,1 proc. BVP, o šių metų pabaigoje pasieks 50,2 proc. BVP. Kitaip sakant, ji bus didžiausia Lietuvos istorijoje, vien šiemet padidėjusi 5 mlrd. eurų ir iš viso sieks 22 mlrd. eurų, t. y. po 8 tūkst. eurų kiekvienam gyventojui.

Kai skolinasi valstybė, mums kažkodėl atrodo, jog tai tolimas, mūsų neliečiantis dalykas. Bet tikriausiai ne vienas esame girdėję apie į skolų karuselę įsisukusius greitųjų kreditų mėgėjus. Tarkime, koks nors, į darbus nesiveržiantis ir iš socialinės pašalpos gyvenantis, pilietis pasiima greitąjį kreditą, šventai tikėdamas greitai jį grąžinsiąs. Skolos grąžinimo terminai ir palūkanos ima smaugti žmogelį, iš pašalpos jų padengti nepavyksta, tenka imti kitą kreditą pirmajam padengti ir taip tęsiasi, kol milžiniškai išaugusios skolos atsiduria pas antstolį, su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

Taip ir su valstybės skola. Gerai, dabar skolinamės su menkomis palūkanomis, tačiau akivaizdu, jog susikaupusių skolų nepajėgsime grąžinti vien į biudžetą įplaukiančiomis pajamomis, juolab kad ateinančių metų biudžete planuojamas bene 3 mlrd. eurų deficitas. Vadinasi, vėl teks skolintis skoloms dengti. Taip priartėsime prie pavojingo Mastrichto sutarties nubrėžto kriterijaus – prie skaičiaus, kai šalies skola perlipa 60 proc. BVP.

Tada bankai pradeda įtariai žiūrėti į tokią valstybę ir skolina jai tik su didesnėmis palūkanomis. Na, o kuo viskas baigiasi, ryškiausiai rodo Graikijos pavyzdys, kuri be proto skolinosi, pensininkams dalijo didžiules pensijas, įskaitant ir tryliktąją, bei seikėjo riebius priedus valstybės tarnautojams.

Dabar Graikijos skola siekia 130 proc. jos BVP. Nuo visiško bankroto ją išgelbėjo tik milžiniška Europos Sąjungos parama. Ne už ačiū, žinoma. Tad jeigu mintyse jau valgome riebią kitų metų kalėdinę žąsį, nusipirktą už 13-ją valdžios duotą pensiją, susimąstykime, ar po gero dešimtmečio mūsų vaikai Kalėdoms įpirks bent pigią lenkišką vištytę.

Ir dar. Kodėl vis dar tikime, kad Seimo nariu gali būti bet kas? Juk neiname dantų gydytis pas šaltkalvį, nors tas, kaip ir odontologas, turi ir grąžtą, ir reples? Kodėl prireikus teisinės pagalbos neiname į teatrą žiūrėti „Nusikaltimo ir bausmės“, bet kreipiamės į advokatus? Jei manome, kad Seimo nariui nereikalingas teisinis ar ekonominis išsilavinimas, o pakanka tik savireklamos žiniasklaidoje ir pašmėžavimo renginiuose, tai nesistebėkime, kai tautos išrinktieji Seime prabyla tokiais „atradimais“: „Tūkstantis taršių automobilių aplinką teršia labiau, negu vienas taršus automobilis.“

Susilaikau nuo šio pasisakymo perfrazavimo apie tokius, atsiprašant, Seimo narius.