Aly­tiš­kė Jo­lan­ta ti­ki sa­vo sva­jo­ne: so­dy­bo­je įkur­ti vie­tą kai­mo ben­druo­me­nei (15)

Lau­ra BA­LIU­KO­NIE­NĖ
Jolanta
Alytiškė Jolanta Fedaravičienė kuria įvairius dirbinius – pina iš šiaudų, dekoruoja šventines dovanas, drožinėja vaisius, gamina įvairias namų ir šventines dekoracijas. Zi­tos Stan­ke­vi­čie­nės nuotr.
Aly­tiš­kė Jo­lan­ta Fe­da­ra­vi­čie­nė – tik­ra „Sod­ros“ Aly­taus sky­riaus me­niš­ko­ji sie­la, be­ne kas­met su­ku­rian­ti akį trau­kian­čių ste­buk­lų. Šie­met Aly­taus mies­to te­at­ro pri­ei­go­se esan­čia­me ka­lė­di­nių eg­lu­čių par­ke pui­kuo­ja­si ir jos dir­bi­nys – ki­tų me­tų sim­bo­lis – iš eg­lės ša­kų su­kur­tas par­še­lis. Mo­te­rs tik­ros ka­lė­di­nės pa­sa­kos idėją kolegos padėjo įgyvendinti ir dar­bo­vie­tė­je, sa­lė­je, kur vy­ko kas­me­tis įstai­gos dar­buo­to­jų vai­kų kar­na­va­las. Kiek­vie­ną­kart, pa­si­bai­gus dar­bo va­lan­doms, Jo­lan­tos min­tys jau bū­na ki­tur, me­niš­ka­me pa­sau­lė­ly­je, kur gims­ta jos ran­ko­mis su­konst­ruo­ti ma­ži ste­buk­lai.

Ka­lė­di­nę pa­sa­ką su­kū­rė ir dar­be

„Sod­ros“ Aly­taus sky­riaus Pa­šal­pų ir ne­dar­bin­gu­mo kon­tro­lės sky­riaus vy­riau­si­ą­ja spe­cia­lis­te dir­ban­ti mo­te­ris šie­met sukūrė koncepciją, kaip papuošti ak­tų sa­lę, kur vy­ko kas­me­tis ka­lė­di­nis kar­na­va­las dar­buo­to­jų vai­kams. Įžen­gus į ak­tų sa­lę pa­si­jun­ti ta­ry­tum ka­lė­di­nė­je miš­ko ka­ra­lys­tė­je, tar­si pa­sa­ko­je. Sko­nin­gai su­kur­tos ir iš­dė­lio­tos de­ko­ra­ci­jos at­lie­pia pa­si­rink­tą ren­gi­nio te­mą. Prie šio pro­jek­to aly­tiš­kė plu­šo ke­lias sa­vai­tes.

Pa­si­bai­gus ren­gi­niui, į ak­tų sa­lę dar il­gai ėjo „Sod­ros“ Aly­taus sky­riaus dar­buo­to­jai įsi­am­žin­ti ke­rin­čio­je ir ka­lė­di­ne nuo­tai­ka dvel­kian­čio­je ap­lin­ko­je.

At­ei­nan­tys 2019-ie­ji – Kiau­lės me­tai, to­dėl Aly­taus mies­to te­at­ro pri­ei­go­se esan­čia­me ka­lė­di­nių eg­lu­čių par­ke pui­kuo­ja­si ir Jo­lan­tos su­kur­tas par­še­lis. Ši puoš­me­na pa­rei­ka­la­vo la­bai daug aly­tiš­kės lai­ko ir dar­bo. Iš žil­vi­čio ša­kų bu­vo pa­da­ry­tas par­še­lio kar­ka­sas ir api­pin­tas eg­lės ša­ke­lė­mis.

„Jei­gu skai­čiuo­čiau po aš­tuo­nias va­lan­das per die­ną, ta­da to­kį par­še­lį bū­tų ga­li­ma pa­da­ry­ti maž­daug per sa­vai­tę. Tai la­bai daug kruopš­tu­mo pa­rei­ka­la­vęs dar­bas. Ga­li nu­skam­bė­ti ne­įti­kė­ti­nai, ta­čiau į tą par­še­lį su­dė­jau maž­daug tris ki­log­ra­mus flo­ris­ti­nės vie­los“, – pa­sa­ko­jo mo­te­ris ir pri­dū­rė, kad ieš­ko­ti eg­li­ša­kių jai pa­dė­jo ben­dra­dar­biai.

Ne­skai­čiuo­ja nei lai­ko, nei pi­ni­gų

Sa­vo na­muo­se, ypač Aly­taus ra­jo­ne esan­čio­je so­dy­bo­je, ji taip pat su­ku­ria Ka­lė­dų ka­ra­lys­tę, iš­puo­šia na­mus. Šie­met Jo­lan­ta so­dy­bos kie­me vie­to­je tra­di­ci­nės eg­lu­tės su­kū­rė švie­čian­tį an­ge­lą, o ka­lė­di­nę eg­lu­tę puo­šia sa­vo ran­ko­mis kur­tais šiau­di­niais dir­bi­niais, ant jos nė­ra jo­kių bliz­gu­čių.

Pa­si­tei­ra­vus, ar bran­giai kai­nuo­ja su­kur­ti to­kią ka­lė­di­nę pa­sa­ką, mo­te­ris at­sa­kė, kad nie­ka­da ne­skai­čiuo­jan­ti nei lai­ko, nei pi­ni­gų ir jų ga­li in­ves­tuo­ti tiek, kol jos vaiz­duo­tė­je at­si­ra­du­si idė­ja taps re­a­ly­be. Jai svar­biau­sias – re­zul­ta­tas.

„Vi­si ma­no dar­bai gims­ta min­ty­se, vaiz­duo­tė­je. Kur be­ei­čiau, pir­miau­sia akys vi­suo­met nu­žvel­gia šven­tiš­kai pa­puoš­tas vit­ri­nas, pa­tal­pas, ki­tas erd­ves. Kiek­vie­na įdo­mes­nė de­ta­lė už­si­fik­suo­ja ma­no at­min­ty, vė­liau ją trans­for­muo­ju ir spon­ta­niš­kai pri­tai­kau sa­vo ku­ria­muo­se dar­buo­se, ta­čiau nie­ka­da ne­ko­pi­juo­ju, o pa­da­rau sa­vaip“, – sa­kė aly­tiš­kė.

Vis kaž­kas nau­jo

Mo­te­ris sa­vo dirb­tu­vė­lė­je ku­ria įvai­rius dir­bi­nius – pi­na iš šiau­dų, de­ko­ruo­ja šven­ti­nes do­va­nas, dro­ži­nė­ja vai­sius, ga­mi­na įvai­rias na­mų ir šven­ti­nes de­ko­ra­ci­jas.

„Ne­si­kon­cen­truo­ju ties vie­na sri­ti­mi, pa­tin­ka iš­ban­dy­ti, iš­mok­ti kaž­ko nau­jo. Vis sten­giuo­si, kad ma­no dar­bai ne­už­si­tęs­tų, nes ta­da jie grei­tai nu­si­bos­ta. O kai už­si­spi­riu ko nors iš­mok­ti, mo­ky­to­jų su­si­ran­du kad ir ki­ta­me Lie­tu­vos kraš­te. Pa­vyz­džiui, kai už­si­mo­jau iš­mok­ti pin­ti iš šiau­dų, Kė­dai­nių ra­jo­ne su­si­ra­dau mo­te­rį, ku­ri vie­nin­te­lė Lie­tu­vo­je pi­na to­kiu au­ten­tiš­ku py­ni­mu. Ne­se­niai pas Klai­pė­dos ra­jo­ne gy­ve­nan­tį meist­rą mo­kiau­si dro­ži­nė­ti vai­sius ir dar­žo­ves, tai rei­ka­lau­ja di­de­lių pa­stan­gų, o re­zul­ta­tas la­bai lai­ki­nas, trum­pas, to­dėl nu­spren­džiau dro­ži­nė­ji­mą per­kel­ti į me­dį. Dar ei­lė­je lau­kia dir­bi­niai iš bal­to­jo mo­lio“, – var­di­jo pa­šne­ko­vė. 

Jo­lan­ta Ben­drių kai­me esan­čio­je sa­vo so­dy­bo­je įsi­kū­rė ir dirb­tu­vė­les, ku­rio­se pra­lei­džia daug lai­ko. „Ap­skri­tai man pa­tin­ka ten bū­ti, so­dy­ba ku­pi­na et­ni­nės kul­tū­ros mo­ty­vų. Jo­je kas­met šven­čia­me ir Kū­čias, sta­lą nu­klo­ja­me mo­li­niais in­dais. Ten la­bai ge­ra, įkve­pian­ti au­ra, kur man gims­ta pa­čios gra­žiau­sios idė­jos. Kar­tais at­ro­do, kad pri­trūks­ta lai­ko jas įgy­ven­din­ti“, – pa­sa­ko­jo mo­te­ris.

Jo­lan­ta pra­si­ta­rė tu­rin­ti sva­jo­nę ka­da nors so­dy­bo­je esan­čia­me ūki­nia­me pa­sta­te įkur­ti sa­vo dirb­tu­ves ir vie­tą, kur su­si­bur­tų et­no­kul­tū­ros mė­gė­jai ir puo­se­lė­to­jai, kai­mo ben­druo­me­nė: „Ži­nau, kad ka­da nors ši sva­jo­nė iš­si­pil­dys.“

Kur­ti pa­kurs­tė any­ta

Me­ni­nius ge­bė­ji­mus Jo­lan­ta tik­riau­siai pa­vel­dė­jo ar pe­rė­mė iš sa­vo ma­mos, ku­rios ne­te­ko la­bai anks­ti, bū­da­ma vos de­šim­ties. „Pa­me­nu ją da­ran­čią įvai­rius dir­bi­nius, ji bu­vo tam la­bai ga­bi, ste­bė­da­vau, kaip ma­ma tai da­ro. Gal­būt tai ir per­si­da­vė man iš jos. Nie­ka­da ne­si­mo­kiau spe­cia­liai, ne­lan­kiau jo­kių me­no mo­kyk­lų“, – ti­ki­no J.Fe­da­ra­vi­čie­nė ir pri­dūrė, kad didžiausia jos meninių darbų įkvėpėja ir mūza yra jos dukra Evita Ieva.

Me­ni­nius ge­bė­ji­mus mo­te­ris at­sklei­dė tik iš­te­kė­ju­si, nes anks­čiau to­kios veik­los ne­at­ro­dė įdo­mios. Šią ug­ne­lę, kaip sa­kė pa­ti Jo­lan­ta, pa­kurs­tė any­ta, kai pa­ma­tė mar­čios siu­vi­nė­tus dar­bus. Vy­ro mo­ti­na ją ska­ti­no da­ry­ti dau­giau ir vi­sus dar­be­lius re­a­li­zuo­ti tau­to­dai­lės par­duo­tu­vė­je. Be to, ne­ma­žą da­lį Jo­lan­tos dir­bi­nių any­ta ko­lek­cio­nuo­ja iki šiol.

„Ji la­bai ver­ti­na to­kius da­ly­kus. Tu­ri net pa­čių se­niau­sių ma­no dar­bų, kai juos pa­ma­čiau, sa­kiau: ma­mut, mes­kit juos jau lauk. Bet ji ne­klau­so. Any­ta man bran­gus žmo­gus, at­sto­ja ma­mą, ku­rios ne­te­kau bū­da­ma ma­ža“, – dės­to J.Fe­da­ra­vi­čie­nė.

Džiau­gia­si skir­tin­gais dar­bais

Tap­ti me­ni­nin­ke Jo­lan­ta nie­ka­da ne­sva­jo­jo, kaip pa­ti sa­kė, yra vie­na iš tų žmo­nių, ku­riems nuo­lat rei­kia pa­si­kei­ti­mų, to­dėl jo­kių me­ni­nių ap­raiš­kų ne­tu­rin­čio dar­bo ir jos me­ni­nių už­si­ė­mi­mų skir­tu­mai ge­riau­sia, kas ga­lė­jo nu­tik­ti gy­ve­ni­me. Bū­tent to­dėl ir jos ku­ria­mi dir­bi­niai yra iš skir­tin­gų teks­tū­rų, ga­mi­na­mi skir­tin­go­mis tech­ni­ko­mis.

„Jei­gu vi­są lai­ką dirb­čiau to­kio­je pa­čio­je ter­pė­je, ma­ne tai nu­žu­dy­tų. Džiau­giuo­si, kad tu­riu ga­li­my­bę ry­te bū­ti vie­no­kia­me vaid­me­ny­je, va­ka­re – ki­to­kia­me, tai ma­ne kaip tik pa­krau­na, tai dva­si­nis pe­nas man. Gal to­dėl ne­trūks­ta vaiz­duo­tės, kū­ry­biš­kai ne­iš­sen­ku ir nie­ka­da ne­ko­pi­juo­ju sa­vo dar­bų an­trą kar­tą“, – ti­ki­no pa­šne­ko­vė.

Mies­to eg­lę siū­lo kur­ti pa­tiems

Pa­klaus­ta, ką ma­no apie šių me­tų pa­grin­di­nę Aly­taus mies­to eg­lę, ku­rios is­to­ri­ja ne­igia­ma­me kon­teks­te nu­vil­ni­jo per vi­są Lie­tu­vą, Jo­lan­ta ne­slė­pė, jog bū­tų ma­lo­niau, jei­gu ji ne­bū­tų kar­to­ti­nė, o iš­skir­ti­nė, nie­kur ne­ma­ty­ta, su­kur­ta iš­skir­ti­nai mū­sų mies­tui.

„Ne­ga­liu sa­ky­ti, eg­lu­tė kaip ir gra­ži, tik gal aš as­me­niš­kai bū­čiau ją puo­šu­si kiek ki­taip, nes man pri­trūks­ta žais­min­gu­mo, sa­vu­mo, šil­tu­mo. Ji kaž­ko­kia sve­ti­ma. Gal­būt ma­no re­ak­ci­ja bū­tų bu­vu­si kiek ki­to­kia, jei­gu ža­lias­ka­rė ne­bū­tų kar­to­ti­nė. Dau­gy­bę kar­tų su ko­le­go­mis dis­ku­ta­vo­me, kad Aly­tus tu­ri Dai­lių­jų ama­tų mo­kyk­lą, tad ko­dėl ne­lei­džia­ma sa­vo mies­te­lė­nams, vai­kams eg­lu­tę su­kur­ti pa­tiems. Net ne­abe­jo­ju, kad jie su­kur­tų to­kią eg­lu­tę, ku­ri bū­tų mie­la, sa­va, au­ten­tiš­ka. Ir tik­rai ne to­kiais skai­čiais, ko­kie mies­to biu­dže­tui at­si­ė­jo da­bar. Ne­su­pran­tu, ko­dėl ieš­ko­me me­ni­nin­kų kaž­kur ki­tur, o ne lei­džia­me pa­si­reikš­ti sa­viems. Į mus tie­siog pa­žiū­rė­jo kaip į pro­vin­cia­lus, ku­riems bus ge­rai, tiks bet kas, kad ir pa­ne­šio­ti marš­ki­nė­liai. Jei­gu tai bū­tų Vil­nius, Kau­nas ar ki­tas did­mies­tis, nė kiek ne­abe­jo­ju, kad jiems ne­bū­tų pa­kiš­tas dub­li­ka­tas“, – įsi­ti­ki­nu­si me­niš­kos sie­los mo­te­ris ir pri­du­ria, kad mies­te ka­lė­di­nių švie­se­lių ir pa­puo­ši­mų ga­lė­tų bū­ti dau­giau, mies­tas puo­šia­mas per­ne­lyg ma­žai.

Taip pat ji pa­lai­ko idė­ją, kad eg­les ir na­muo­se ga­li­ma pa­si­da­ry­ti iš ant­ri­nių miš­ko ža­lia­vų – eg­lių ša­kų, o ne nau­do­ti nu­kirs­tas, nes jos juk gy­vos ir no­ri gy­ven­ti. Pa­sak mo­ters, rei­kia sau­go­ti gam­tą: „Ži­no­ma, pri­pa­žįs­tu, kad na­tū­ra­lios eg­lu­tės kon­tū­ras yra ne­pa­kar­to­ja­mas, ža­vus, ta­čiau my­lė­ti ir sau­go­ti gam­tą yra kur kas svar­biau.“

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

    Komentaras

    Jolantuke, Tu be galo kūrybinga, miela, išradinga, turinti daug idėjų moteris!! Tavo sodyboje suorganizuotas "Pašėlusios kojotės" vakarėlis su žaidimais, programa ir vakarą vainikavusi Laimės paukštė, nupinta pačių rankomis iš šiaudų, išliks ilgai atmintyje. Linkiu ir toliau tęsti tai, kas tau miela ir malonu daryti, nes tiesiog Tu tam sutverta.😊 Ačiū Tau, mieloji, kad esi šalia ir džiugink visus aplinkinius savo nuostabiais, meniškais darbais!!

    Komentaras

    Kruopšti, kūribinga, išradinga, tiksli detalėms, sikianti idealumo savo dirbinio išbaigtumui, begalinės kantrybės ir užsispyrimo pilna siekiant įgyvendinti idėjas, moteris. Sveikinu Jolanta. Tu net tik kūri, bet ir savo darbais įkvėpi kurti kitus 😉.

    Komentaras

    Džiaugiuosi Jolantos gebėjimais ir žaviuosi jos idėjomis bei darbais, kurie tikrai įspūdingi, gražūs, saviti, o svarbiausia šilti, nes daromi su meile. Sėkmės kūryboje ir tikiu, kad visos Tavo svajonės išsipildys!

Kiti straipsniai