Vil­ma Kli­ma­vi­čie­nė: „Že­mės me­nas ga­li bū­ti ku­ria­mas vi­sur: gam­to­je, par­ke, mies­te” (173)

Vilma Klimavičienė
Žemės meno komanda, kurioje su Taivano, Rusijos, Lietuvos kūrėjais dirbo Vilma Klimavičienė (viduryje).
Bai­gian­tis va­sa­rai įvai­rių ša­lių že­mės me­no kū­rė­jai pa­kvie­čia­mi į Lie­tu­vo­je vyks­tan­tį tarp­tau­ti­nį fes­ti­va­lį „Land Art“. Šie­met kaip ir per­nai post­mo­dernizmo sro­vės me­ni­nin­kai rin­ko­si Bab­ty­no-Že­mait­kie­mio dva­re. Ke­lias die­nas jie py­nė dia­lo­gą su gam­ta, kiek­vie­na ko­man­da Min­dau­go Šven­to­rai­čio dva­re pa­li­ko skir­tin­go me­ni­nio ly­gio, pa­ma­žu su­nyks­tan­čias, iš gam­tos tur­tų su­konst­ruo­tas skulp­tū­ras. „Land Art“ – tai kū­ry­ba, kai sie­kia­ma są­skam­bio su kraš­to­vaiz­džiu, kai ak­muo, me­dis ar la­pai nė­ra vien tik me­džia­ga, ji ir prie­mo­nė kū­ry­bai. Mes, gam­tos me­no kū­rė­jai, su­pran­ta­me, kad pa­čios gam­tos ne­įma­no­ma pa­to­bu­lin­ti, juo la­biau – pa­puoš­ti. Mū­sų kū­ri­niai mak­si­ma­liai in­teg­ruo­ja­mi į pa­si­rink­tą ap­lin­ką, per­kel­ti į ki­tą vie­tą jie pra­ras­tų pras­mę“, – sa­ko vie­nin­te­lė fes­ti­va­lio da­ly­vė iš Aly­taus kraš­to Vil­ma Kli­ma­vi­čie­nė. Ją kal­bi­na Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

– Sep­tin­tam že­mės me­no fes­ti­va­liui or­ga­ni­za­to­riai pa­rin­ko la­bai pa­trauk­lią vie­tą – 500 me­tų ju­bi­lie­jų at­šven­tu­sį Bab­ty­no-Že­mait­kie­mio dva­rą. Pa­pa­sa­ko­ki­te, kaip jis pa­si­kei­tė ke­tu­rias die­nas jo te­ri­to­ri­jo­je pa­dir­bė­jus sep­ty­nioms iš­ra­din­goms me­ni­nin­kų ko­man­doms?

 – Šia­me dva­re vyks­ta įvai­rūs ple­ne­rai, ves­tu­vės, fo­to­gra­fi­jų pa­ro­dos, čia daug at­va­žiuo­ja lan­ky­to­jų iš ki­tų ša­lių. Ap­lin­ka la­bai erd­vi. Že­mės me­no fes­ti­va­lio ko­man­dos sa­vo dar­bus in­teg­ra­vo taip, kad ne­su­ga­din­tų ben­dro dva­ro te­ri­to­ri­jos vaiz­do, kad dar­bai ne­truk­dy­tų lan­ky­to­jams.

Erd­vės ta­po dar įdo­mes­nės, pri­ver­čian­čios žmo­nes stab­te­lė­ti, pa­sig­ro­žė­ti, gal­būt pa­mąs­ty­ti, kaip čia gra­žu.

– Ko­kį dar­bą kū­rė Jū­sų ko­man­da ir kaip jį įver­ti­no žiū­ro­vai?

– Mū­sų ko­man­dos dar­bas – rak­tai. Kū­rė­me at­si­žvelg­da­mi į tai, kad čia la­bai daug se­nų rak­tų – du­ry­se, ant ži­di­nio, tie­siog pa­lik­tų ant pa­lan­gių. Net­gi ak­me­ny­je iš­vy­do­me iš­kal­tą rak­to sky­lę. Rak­tas į šir­dį, lai­mė į mei­lę, į pa­slap­tis...

– Ko­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis ta­po­te šio ren­gi­nio da­ly­ve? Ko­kie žmo­nės su­da­rė ko­man­dą?

– Ko­man­dai va­do­va­vo žy­mus flo­ris­tas iš Mask­vos An­dre­jus Fi­lo­nen­ko. Ko­man­do­je dir­bo ke­tu­ri da­ly­viai is Tai­va­no, Ru­si­jos, Lie­tu­vos. Į šį ren­gi­nį ma­ne pa­kvie­te ma­no flo­ris­ti­kos mo­ky­to­jas, fes­ti­va­lio or­ga­ni­za­to­rius Ma­ri­jus Gvil­dys.

– O Jums ku­rių meist­rų dar­bai la­biau­siai pa­ti­ko? Kas Jums svar­bu bu­vo šia­me fes­ti­va­ly­je?

 Kiek­vie­no meist­ro ir jo ko­man­dos dar­bas įdo­mus. Iš­skir­ti ku­rio nors – ne­ga­lė­čiau. Ku­rio­je ko­man­do­je ten­ka dirb­ti, tas dar­bas tur­būt ir bū­na gra­žiau­sias, jį tie­siog įsi­my­li.

Fes­ti­va­ly­je svar­biau­sia tai, kad tu su­si­tin­ki su me­ni­nin­kais iš įvai­rių ša­lių. Su jais ben­drau­ji, mo­kai­si, o jie iš ta­vęs. Čia py­nė­si lie­tu­vių, ru­sų, len­kų, an­glų kal­ba. Tai be ga­lo įdo­mu.

– Ar že­mės me­no meist­rų mū­sų ša­ly­je yra daug?

– Mū­sų ša­lies že­mės me­no pra­di­nin­kas ir meist­ras Ma­ri­jus Gvil­dys. Anykš­čiuo­se vyks­ta ir­gi že­mės me­no fes­ti­va­liai, ta­čiau tai ki­to­kia kryp­tis.

– Šis me­nas – lai­ki­nas, gam­ta vė­liau ima ir sa­vo at­si­ko­vo­ja. Ar tai Jū­sų ne­liū­di­na?

 Taip, šis me­nas lai­ki­nas, bet jo iri­mas tai ir­gi yra kū­ri­nio da­lis. Tu ga­li jį ste­bė­ti, kaip jis at­ro­do ry­te, rū­ke, kaip jį ap­švie­čia sau­lė, koks jis bus žie­mą, ar kaip pa­si­keis spal­va. Nuo­sta­bu.

– Ku­rios ša­lies flo­ris­tai, že­mės me­no kū­rė­jai šia­me fes­ti­va­ly­je bu­vo ak­ty­viau­si?

– Ak­ty­vūs vie­na­reikš­miš­kai vi­si. Ko­man­dos bu­vo miš­rios. Da­ly­va­vo šio me­no meist­rų iš Lie­tu­vos, Lat­vi­jos, Len­ki­jos, Bal­ta­ru­si­jos, Ru­si­jos, Tai­va­no, Ka­ta­lo­ni­jos, ir tik bur­tai lė­mė, su ku­riais meist­rais ir su ku­riais da­ly­viais dirb­si­me.

– Ar bu­vo ren­ka­mas ge­riau­sias dar­bas?

– Žiū­ro­vų sim­pa­ti­jas pel­nė skulp­to­riaus Kęs­tu­čio La­naus­ko ko­man­dos dar­bas – svar­me­nys. Šia­me ko­man­di­nia­me kū­ri­ny­je bu­vo pa­nau­do­ti varž­tai ir ki­ta. Kū­ri­nys čia ne­pa­si­liks, jis bus iš­vež­tas į ku­ria­mą par­ką.

– Ar pa­si­ruo­ši­mas to­kiems ple­ne­rams yra bū­ti­nas? Ko­kias daž­niau­siai gam­tos me­džia­gas nau­do­ja kū­rė­jai?

– Že­mės me­ne kū­rė­jai dir­ba tik su to­mis me­džia­go­mis, ku­rios yra to­je gam­to­je – ša­kos, ak­me­nys ir vir­vės, špa­ga­ti­nis siū­las.

Ar bū­ti­nas pa­si­ruo­ši­mas? Taip. Tu tu­ri mo­kė­ti, kaip tai­syk­lin­gai riš­ti, kaip fik­suo­ti, ma­ty­ti for­mas.

– Ar tie­sa, kad že­mės me­no fes­ti­va­liai – sa­vo­tiš­kas pro­tes­tas prieš var­to­to­jiš­ku­mą, už eko­lo­gi­ją?

– Ma­nau, kad taip. Ka­ta­lo­ni­jos meist­ro ko­man­dos dar­bas – mo­bi­lu­sis te­le­fo­nas, ku­rio vi­du­je – žmo­gaus akis. Pa­bu­dę ry­te sku­ba­me prie te­le­fo­no, bet gal­būt jūs pir­ma žvilg­te­lė­ki­te pro lan­gą, į gam­tą?

– Bab­ty­no-Že­mait­kie­mio dva­ras trau­kia me­ni­nin­kus. Kaip ma­no­te, ar ja­me pui­kiai jau­tė­si ir šio, post­mo­dernizmo, me­no kū­rė­jai?

– Taip. Ne­pa­mil­ti šios vie­tos ne­įma­no­ma. Vi­si da­ly­viai gy­ve­no po vie­nu sto­gu, dir­bo to­je pa­čio­je te­ri­to­ri­jo­je.

– Daž­nai že­mės me­no kū­ri­niams rei­kia ne­ma­žai erd­vės, na­tū­ra­lių me­džia­gų. Ar įma­no­ma aki­mi ap­rėp­ti vi­sa, ką su­ku­ria me­ni­nin­kų ko­man­da?

– Ką su­ku­ria vie­na ko­man­da aki­mis dar įma­no­ma ap­rėp­ti, bet kai ko­man­dų dar­bų dau­giau, rei­kia pa­si­vaikš­čio­ti. Nors ir mū­sų 12 pa­ka­bin­tų rak­tų iš kar­to ne­pa­ste­bi. Su­sto­jęs žvilg­te­li ir pa­ma­tai, oi dar ir čia, ir čia.

– Pa­pa­sa­ko­ki­te dau­giau apie sa­ve.

– Že­mės me­no fes­ti­va­ly­je da­ly­vau­ju tre­čią kar­tą. 2009 me­tais star­ta­vo­me Ni­do­je.

Su flo­ris­ti­kos gu­ru iš Švei­ca­ri­jos Pe­te­riu Hes­su ir ki­tais meist­rais iš ki­tų ša­lių puo­šė­me Ši­lu­vos šven­to­vę.

Iš iš­mok­tų pa­mo­kų ži­nias pri­tai­kiau Aly­taus mies­to die­no­se, ku­riant vai­ni­ką SOS­CI­NEI, at­sto­va­vau LIONS klu­bui.

 

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@alytausnaujienos.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.