Ze­nius Ven­ce­vi­čius: „Bu­vęs auk­lė­ti­nis pa­sa­kė, kar­tu ir įkvė­pė, kad ne­leis baig­ti tre­ne­rio kar­je­ros, kol ne­pa­ruo­šiu olim­pi­nių žai­dy­nių me­da­lio”

Z.Ven­ce­vi­čiaus vai­kys­tė ir mo­kyk­li­niai me­tai pra­bė­go Lau­kin­čių kai­me (Aly­taus ra­jo­nas). 1973 me­tais bai­gė Mi­ros­la­vo vi­du­ri­nę mo­kyk­lą. Dziu­do ir sam­bo im­ty­nes pra­dė­jo kul­ti­vuo­ti 1974 me­tais įsto­jęs į Vil­niaus vals­ty­bi­nį pe­da­go­gi­nį ins­ti­tu­tą, ku­rį sėk­min­gai bai­gęs 1979-ai­siais pa­gal pa­sky­rą su­grį­žo į gim­tą­jį Aly­tų. Pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te stu­di­juo­da­mas ta­po dziu­do ir sam­bo im­ty­nių kan­di­da­tu į spor­to meist­rus. To­les­nei kaip spor­ti­nin­ko kar­je­rai su­truk­dė sun­ki trau­ma. To­dėl 1979 me­tais pra­dė­jo tre­ne­rio kar­je­rą Aly­taus spor­to mo­kyk­lo­je, šiuo me­tu Aly­taus spor­to ir rek­re­a­ci­jos cen­tre, kur jo auk­lė­ti­niai pa­sie­kė ge­rų re­zul­ta­tų, gar­si­no Lie­tu­vą pa­sau­ly­je ir Eu­ro­po­je. Z.Ven­ce­vi­čiaus auk­lė­ti­niai įvai­raus am­žiaus gru­pė­se pa­sau­lio ir Eu­ro­pos dziu­do čem­pio­na­tuo­se iš­ko­vo­jo 12 me­da­lių. Eu­ro­pos sam­bo čem­pio­na­tuo­se pel­nė 7 me­da­lius. Lie­tu­vos dziu­do su­au­gu­sių­jų čem­pio­na­tuo­se įteik­ti 263 ap­do­va­no­ji­mai, o dziu­do, sam­bo vi­sų am­žiaus gru­pių čem­pio­na­tuo­se – per 1400 me­da­lių.

Z.Ven­ce­vi­čius 1983–2015 me­tais dir­bo įvai­rių am­žiaus gru­pių dziu­do Lie­tu­vos rink­ti­nių tre­ne­riu, yra ap­do­va­no­tas Lie­tu­vos kū­no kul­tū­ros ir spor­to de­par­ta­men­to auk­so me­da­liu „Už nuo­pel­nus Lie­tu­vos spor­tui“.

Il­ga­me­tis tre­ne­ris su sa­vo auk­lė­ti­niais vie­nas pir­mų­jų sto­jo į Lais­vės gy­nė­jų gre­tas gi­nant Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bę, da­ly­va­vo sau­gant Sei­mą ir Te­le­vi­zi­jos bokš­tą.

Kar­tu su ben­dra­min­čiais 1988 me­tais su­ren­gė dziu­do tur­ny­rą Aly­tu­je žu­vu­siam ka­ri­nin­kui An­ta­nui Juo­za­pa­vi­čiui at­min­ti. Šis tur­ny­ras per­au­go į vie­ną gau­siau­sių tarp­tau­ti­nių tur­ny­rų Dzū­ki­jos sos­ti­nė­je.

Šie­met bu­vo pla­nuo­ja­mas jau 32-asis ren­gi­nys, ta­čiau pla­nus su­jau­kė ka­ran­ti­nas.

Su­kak­tu­vi­nin­ką kal­bi­na Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

– Ko­dėl bū­tent im­ty­nės, spor­tas, ku­ris tu­ri dau­giau fi­lo­so­fi­jos, o ne vyks­mo, jau­nys­tė­je su­ža­vė­jo Jus?

– Im­ty­nes, dziu­do pa­si­rin­kau po vi­du­ri­nės mo­kyk­los iš­ana­li­za­vęs, ku­riai spor­to ša­kai la­biau­siai tin­ku pa­gal fi­zi­nius, psi­chi­nius, ant­ro­po­met­ri­nius duo­me­nis. Įsto­jau į Vil­niaus pe­da­go­gi­nį ins­ti­tu­tą, stu­di­ja­vau ge­og­ra­fi­ją ir kū­no kul­tū­ros spe­cia­ly­bę. Pa­ti­ko gim­nas­ti­ka, fut­bo­las, bet su­pra­tau, kad už­si­im­ti šio­mis spor­to ša­ko­mis per vė­lu, na, o dziu­do – ir ne vė­lu, ir man tin­ka.

– Ant ta­ta­mio li­pa­ma tik ba­so­mis. Ko­dėl?

– Ant ta­ta­mio li­pa­ma ba­so­mis, nes tai Ry­tų kul­tū­ra, fi­lo­so­fi­ja. Ja­po­ni­jo­je net mo­kyk­lo­je rei­kia ap­siau­ti ir vaikš­čio­ti su šle­pe­tė­mis bei mo­ko­ma nu­si­lenk­ti.

– Ar šios spor­to ša­kos spe­ci­fi­ka la­bai pa­si­kei­tė nuo pa­žin­ties me­tų iki da­bar?Aš įsi­dė­mė­jau vie­ną Jū­sų ko­le­gos kaž­ka­da pa­sa­ky­tą min­tį, kai ty­ri­nė­jau že­mė­la­pį su ro­dyk­lė­mis, ku­rios žy­mė­jo dziu­dis­tų star­tų vie­tas. Ro­dyk­lės kry­po į Ry­tus, į Ta­ry­bų Są­jun­gą. Ta­da Jū­sų ko­le­ga pra­na­šiš­kai iš­ta­rė: „Gal at­eis me­tas, kai iš­vy­kų kryp­tis pa­si­suks į Va­ka­rus.“ Ir pa­si­su­ko. Ke­lio­li­ko­je ša­lių Jū­sų auk­lė­ti­niams te­ko ko­vo­ti? Gal esa­te su­skai­čia­vę su ke­lio­li­kos ša­lių spor­ti­nin­kais jū­siš­kiams te­ko su­si­tik­ti ant ta­ta­mių?

– Spor­to ša­kos spe­ci­fi­ka pa­si­kei­tė, So­vie­tų Są­jun­gos lai­kais dziu­do spor­tas bu­vo su­vul­ga­rin­tas. Ter­mi­no­lo­gi­jo­je bu­vo daug bar­ba­riz­mų, ne­bu­vo nu­si­len­ki­mo, at­si­klau­pi­mo, to­kios gi­lios fi­lo­so­fi­jos kaip min­čių iš­va­ly­mo, mo­ra­lės ko­dek­so, sie­la ir dva­sia tais lai­kais bu­vo keiks­ma­žo­džiai.

At­ėjus Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bei at­si­ra­do ga­li­my­bių va­žiuo­ti, pa­ma­ty­ti, ste­bė­ti dziu­do kaip spor­to ša­ką su gi­lia fi­lo­so­fi­ne pras­me, kaip me­ną, gy­ve­ni­mo bū­do kryp­tį. Par­si­ve­žęs iš Mo­na­ko Dziu­do mo­ra­lės ko­dek­są, ku­rį su­da­rė 8 punk­tai, pa­kei­čiau jį į 10 punk­tų. Pri­dė­jau darbš­tu­mą ir ti­kė­ji­mą. Vi­sas mo­ra­lės ko­dek­sas skam­ba taip: 1. Man­da­gu­mas, 2. Nuo­šir­du­mas, 3. Kuk­lu­mas, 4. Są­ži­nin­gu­mas, 5. Drau­giš­ku­mas, 6. Darbš­tu­mas, 7. Drą­su­mas, 8. Sa­vit­var­da, 9. Pa­gar­ba, 10. Ti­kė­ji­mas.

– Iš­var­dy­ki­te tris spor­to ša­kas, ku­rios Jums ar­čiau­siai šir­dies.

– Tai bū­tų gim­nas­ti­ka, fut­bo­las, sli­di­nė­ji­mas. Biat­lo­ną la­biau pa­tin­ka ste­bė­ti. Už­draus­čiau tas spor­to ša­kas, ku­rio­se są­mo­nin­gai su­žei­džia­mas žmo­gus.

Man ne­ma­lo­niau­sios spor­to ša­kos, kur mu­ša­si, dau­žo­si, krau­jais taš­ko­si. Tai ne spor­tas, tai – ko­mer­ci­nės muš­ty­nės. Jei ma­no va­lia bū­tų, aš to­kias dvi­ko­vas už­draus­čiau.

– Ar tar­nau­ti ka­riuo­me­nė­je Jums te­ko?

– Po Pe­da­go­gi­nio ins­ti­tu­to še­še­rius me­tus ati­dir­bau kai­mo mo­kyk­lo­se, iki 28 me­tų (Alo­vės vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je, Kur­nė­nų aš­tuon­me­tė­je), ir taip iš­ven­giau ta­ry­bi­nės ar­mi­jos. Psi­cho­lo­giš­kai ne­su­pra­tau, kaip aš ga­liu kaž­kam tar­nau­ti, o čia dar sve­ti­ma, ta­ry­bi­nė ka­riuo­me­nė.

– Įver­tin­ki­te jau­nuo­me­nei ati­duo­tų 41-erių me­tų tarps­nį. Kuo džiau­gia­tės ir dėl ko liūd­no­ka?

– Ke­tu­rias­de­šimt vie­ne­rių me­tų tre­ne­rio pa­tir­tis iš­ties džiu­gi­na šir­dį. 1979 me­tais pra­dė­jau dirb­ti dziu­do tre­ne­riu. Dir­bau daug ir at­sa­kin­gai, su pen­kio­mis gru­pė­mis, dvi iš jų – ry­ti­nės, vi­sa­da tu­rė­jau 130–150 spor­ti­nin­kų. Spor­ti­nin­kams įskie­pi­jau to­kias sa­vy­bes kaip darbš­tu­mą, są­ži­nin­gu­mą, nuo­šir­du­mą, pa­trio­tiz­mą. Džiu­gi­na, kad spor­ti­nin­kai gra­žiai gy­ve­na, ger­bia, my­li ant­ras pu­ses, gra­žiai au­gi­na vai­kus, kad yra Lie­tu­vos pat­rio­tai, ger­bia, my­li šei­mą, tė­vy­nę, Die­vą.

Iš­ug­dy­ta daug moks­lo dak­ta­rų, pro­fe­so­rių. Džiu­gu, kad Eu­ro­pos ir pa­sau­lio čem­pio­na­tuo­se daug kar­tų skam­bė­jo Lie­tu­vos him­nas, pa­vy­ko par­vež­ti įvai­rios pra­bos me­da­lių.

Džiu­gi­na šir­dį, kad auk­lė­ti­niai pa­de­da fi­nan­siš­kai, ne­pa­mirš­ta, ap­lan­ko.

– Ko­dėl už de­vy­nių už­rak­tų pats lai­ko­te sa­vo šei­mą? Ar ma­no­te, kad šei­mą vie­šin­ti įpras­ta tik po­li­ti­kams?

– Ma­no šei­ma – ma­no tvir­to­vė. Dė­ko­ju už be­ga­li­nę kan­try­bę žmo­nai Gi­ta­nai ir sa­vo dviem vai­ku­čiams – sū­nui Ai­niui ir duk­rai Ger­dai. Šei­mos vai­ras ati­te­ko žmo­nai, tad jai už su­pra­tin­gu­mą ir kan­try­bę ati­ten­ka pu­sė ma­no nuo­pel­nų.

– Ko­kių spal­vų į Jū­sų gy­ve­ni­mą įne­šė ma­ža­sis An­ta­nu­kas? Ar jis vie­nin­te­lis anū­kas?

– Vai­kai už­au­go, ta­da su­pra­tau, kad per ma­žai juos iš­my­la­vau, per ma­žai su­dai­na­vau lop­ši­nių. O tai at­si­ti­ko na­tū­ra­liai. Kai ne­mo­kė­jau tin­gi­niau­ti, pa­si­py­lė Lie­tu­vos čem­pio­nai. Kad Lie­tu­vos čem­pio­nai ne­pa­da­ry­tų gė­dos Eu­ro­pos ir pa­sau­lio čem­pio­na­tuo­se, te­ko daug dirb­ti.

Da­bar vi­sa mei­lė nu­kreip­ta į sū­naus Ai­niaus sū­nų, ma­no anū­ką An­ta­ną Ven­ce­vi­čių. Čia tik pir­mas anū­kas, bet tik­rai ne pas­ku­ti­nis, juk ir aš tik Kris­taus me­tų bū­da­mas ve­džiau.

– Esa­te sa­kęs kaž­ką pa­na­šaus, kad Jums tė­viš­kės nie­kas ne­at­stos. Daž­nai jo­je ap­si­lan­ko­te?

– Daž­nai ap­si­lan­kau tė­viš­kė­je. Esam sep­ty­ni: ke­tu­ri bro­liai ir trys se­sės. Vi­si rū­pi­na­mės, puo­se­lė­ja­me, my­li­me tė­viš­kę, tai per­si­da­vė iš tė­vų ir se­ne­lių. 

– Daž­nai ap­lan­ko­te ir sa­vo auk­lė­to­ją, ne­se­niai de­vy­nias­de­šimt­me­čio su­kak­tį at­šven­tu­sią Onu­tę Na­ru­še­vi­čie­nę. Už ką la­biau­siai esa­te jai dė­kin­gas?

– Ma­no spor­ti­nin­kai – ma­no vai­kai. Auk­lė­to­jos auk­lė­ti­niai – jos vai­kai. Ver­ti­nu sa­vo auk­lė­to­ją Onu­tę Na­ru­še­vi­čie­nę, nes ji ne­tu­rė­jo nu­my­lė­ti­nių, bu­vo ob­jek­ty­vi, tei­sin­ga, reik­li. Per 47 me­tų pe­da­go­gi­nio dar­bo sta­žą nė vie­no dve­je­to tri­mest­re ne­bu­vo iš­ve­du­si.

Auk­lė­to­ją norėčiau ap­lan­kyti daž­niau, nes, mi­rus vy­rui An­ta­nui Na­ru­še­vi­čiui, jai il­ge­sin­ga, sun­ku.

– Bū­ti tik pen­si­nin­ku tik­riau­siai ne­si­ren­gia­te?

– Su­kaup­ta di­de­lė pa­tir­tis, iš­min­tis, už­megz­ti ry­šiai, daug ke­lio­nių po Eu­ro­pą, pa­sau­lį, te­ko pa­bu­vo­ti ir dziu­do gim­ti­nė­je Ja­po­ni­jo­je. Gal­vo­ju, kam sa­vo ži­nias per­duo­ti. Vie­nas bu­vęs auk­lė­ti­nis man pa­sa­kė, kar­tu ir įkvė­pė, kad ne­leis baig­ti tre­ne­rio kar­je­ros, kol ne­pa­ruo­šiu olim­pi­nių žai­dy­nių me­da­lio. Vis­kas Die­vo ran­ko­se.