Trys moks­lų dak­ta­rai vie­na­me ūky­je, ar­ba Nė­ra at­ei­ties be da­bar­ties ir pra­ei­ties (260)

Dr. Ka­zi­mie­ras Sven­tic­kas
nuotrauka
Al­fon­sas ir Mar­ty­nas Pec­kai. Gied­rės Pec­ku­vie­nės ir Sta­sio Ma­to­nio nuotr.
Aly­taus moks­li­nin­kų drau­gi­jos „Vi­zi­ja“ pa­kvies­ti į pa­žin­ti­nį se­mi­na­rą, bir­že­lio 7-osios ry­tą į ūki­nin­ko dr. Al­fon­so Pec­kaus so­dy­bą Ka­les­nin­kų kai­me rin­ko­si žem­dir­bių da­bar­ti­mi be­si­do­min­tys drau­gi­jos na­riai, esa­mi ir bu­vę že­mės ūkio spe­cia­lis­tai, ben­dro­vių va­do­vai ir ūki­nin­kai. Si­nop­ti­kai bu­vo pri­ža­dė­ję lie­tų, ta­čiau dan­gus be de­be­sė­lio pa­kei­tė dau­ge­lio ūki­nin­kų, ža­dė­ju­sių da­ly­vau­ti se­mi­na­re, pla­nus.

Se­mi­na­ro da­ly­vius pa­si­ti­ko moks­li­nin­kai ir ūki­nin­kai Pec­kai – Al­fon­sas ir jo sū­nus Mar­ty­nas. Ki­tas, taip pat tė­vo ūky­je daug pa­de­dan­tis, sū­nus Do­man­tas se­mi­na­ro die­ną bu­vo iš­vy­kęs į Len­ki­ją, kur tarp­tau­ti­nė­je kon­fe­ren­ci­jo­je pri­sta­tė sa­vo pra­ne­ši­mą. Abu Al­fon­so sū­nūs pa­si­rin­ko tė­vo pa­mėg­tą moks­lo sri­tį – yra fi­zi­kos moks­lo dak­ta­rai.

Pra­dė­jęs ūki­nin­kau­ti Al­fon­sas dar daug me­tų dir­bo ir Fi­zi­kos ins­ti­tu­te. Į klau­si­mą, kaip vi­sur su­spė­ti, at­sa­kė: „Aš įpra­tau, kad ma­no dar­bo die­na trun­ka 16–17 va­lan­dų, o kar­tais te­ko pa­si­sko­lin­ti ir nak­ti­nio lai­ko, daug bu­vo su­gaiš­ta­ma ke­lio­nėms į dar­bą Vil­niu­je. Ta­čiau toks bu­vo ir yra ma­no gy­ve­ni­mo rit­mas.“

Tė­vo pa­vyz­džiu sū­nūs taip pat iš­mo­ko de­rin­ti moks­li­nę veik­lą su ne­si­bai­gian­čiais ūki­niais dar­bais. Ne­abe­jo­ju, kad Pec­kų ūkis – vie­nin­te­lis toks Lie­tu­vo­je, kur ko ne kas­dien dir­ba trys moks­lų dak­ta­rai.

Iš­ug­dy­tos mei­lės ir pa­rei­gos tė­viš­kei ve­da­mas Al­fon­sas ry­žo­si tęs­ti se­ne­lių bei tė­vų ama­tą gim­ti­nė­je. Pir­mi­nės pa­tir­ties sė­mė­si Lie­tu­vos ag­ro­no­mų me­ko­je – Dot­nu­vo­je, kon­sul­ta­vo­si su že­mės ūkio moks­li­nin­kais.

Im­tis ne­tra­di­ci­nių au­ga­lų pa­ska­ti­no pa­žin­tis su pro­fe­so­riu­mi An­ta­nu Svirs­kiu. Kad ka­dais te­ko kon­sul­tuo­ti Al­fon­są, pri­si­mi­nė ir se­mi­na­re da­ly­va­vęs gar­bus ag­ro­no­mas, but­ri­mo­niš­kis, prof. hab. dr. Al­gir­das Slie­sa­ra­vi­čius.

A.Pec­kus pra­dė­jo au­gin­ti ma­žiau ži­no­mus ar pa­mirš­tus au­ga­lus, net­gi to­kius, ku­riuos įpras­ta lai­ky­ti pik­tžo­lė­mis ir nai­kin­ti. So­ros ir še­ry­tės, bur­nočiai ir jud­ros, gars­tyčios ir stry­pai­niai, liu­cer­nos ir žir­niai, do­bi­lai ir so­jos – vi­si šie ir dar daug ki­tų au­ga­lų tel­pa fi­zi­kos moks­lų dak­ta­ro lau­kuo­se.

„Ko­dėl rei­kė­tų sė­ti vien tik kvie­čius ir rap­sus, kai pa­sau­ly­je yra tiek daug kur kas ver­tin­ges­nių ir įdo­mes­nių au­ga­lų“, – taip mąs­tė Al­fon­sas. Ta­čiau tiems įdo­mes­niems au­ga­lams au­gin­ti ir juos pa­ruoš­ti par­da­vi­mui rei­kia kur kas dau­giau iš­mo­nės. Nau­jo­je dar­bų sfe­ro­je bu­vo la­bai svar­bi iš­ra­din­go, iš­ma­naus fi­zi­ko pa­tir­tis, pra­ver­tė ne­ste­re­o­ti­pi­nis po­žiū­ris į au­gi­ni­mo ir pa­ruo­ši­mo tech­no­lo­gi­jas. Pa­me­nu, A.Pec­kus bu­vo pir­ma­sis Aly­taus ra­jo­ne ūki­nin­kas, kas­die­nia­me dar­be nau­do­jęs kom­piu­te­rį.

La­bai im­po­nuo­ja ir Al­fon­so pi­lie­tiš­ku­mas – jis pa­pras­tai ren­ka­si Lie­tu­vo­je iš­puo­se­lė­tas sėk­li­nių au­ga­lų veis­les. Jam svar­biau ne kuo di­des­nį pel­ną gau­ti, bet kuo ge­res­nį, svei­ka­tai nau­din­ges­nį pro­duk­tą iš­au­gin­ti.

Pa­si­nau­do­jęs ban­ko pa­sko­la Al­fon­sas vie­nas pir­mų­jų Lie­tu­vo­je įsi­gi­jo op­ti­nės sėk­lų at­ran­kos ir rū­šia­vi­mo įran­gą. Tik kruopš­čiai iš­va­ly­tos ir iš­rū­šiuo­tos sėk­los ar kruo­pos ati­tin­ka griež­tus stan­dar­tus, tu­ri tin­ka­mą pre­ki­nę iš­vaiz­dą ir pa­klau­są. Apie mo­der­nią op­ti­nę įran­gą ir jos pa­nau­do­ji­mo ga­li­my­bes pa­pa­sa­ko­jo dr. M.Pec­kus.

Ga­vę Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) fon­dų pa­ra­mą Pec­kai įsi­ren­gė grū­dų sau­go­ji­mo bokš­tus. Ta­čiau sta­tė ša­lia so­dy­bos, kad ne­ga­din­tų se­no­sios so­dyb­vie­tės vaiz­do.

Ger­biant pra­ei­ties pa­vel­dą, nau­jai at­sta­ty­tam kluo­nui ar­chi­tek­tū­ri­niai spren­di­mai, me­die­na bei ki­tos me­džia­gos pa­si­rink­ti to­kie kaip anks­čiau bu­vo. Tik grin­dys jau be­to­ni­nės. Be­je, kluo­ną pro­jek­ta­vo ar­chi­tek­tė Mar­ty­no žmo­na Gied­rė. Šio ori­gi­na­laus me­di­nio pa­sta­to nuo­trau­kos eks­po­nuo­tos pa­ro­do­je Lie­tu­vos am­ba­sa­do­je Lon­do­ne.

Pui­kiu san­dė­liu ta­pu­sia­me kluo­ne Al­fon­sas se­mi­na­ro da­ly­viams pa­ro­dė vi­sų au­gi­na­mų kul­tū­rų pa­vyz­džius. Tė­vas ir sū­nus at­sa­kė į gau­sius da­ly­vių klau­si­mus. Abu pui­kiai ži­no ne tik au­gi­ni­mo sub­ti­ly­bes, bet ir vi­sų au­gi­na­mų kul­tū­rų ver­tin­gą­sias ir gy­do­mą­sias sa­vy­bes.

Pri­si­min­ta, kad Lie­tu­vos Di­džio­jo­je Ku­ni­gaikš­tys­tė­je so­ros bu­vo be­ne ma­siš­kiau­siai au­gin­ta kul­tū­ra, o, pa­vyz­džiui, bur­no­čių gy­do­mą­sias sa­vy­bes ži­no­jo ir ver­ti­no ma­jai.

Ka­les­nin­kų kai­me iš­au­gin­tos so­ros, gars­ty­čios, bur­no­čiai ir ki­tų au­ga­lų sėk­los bei kruo­pos daž­niau­siai iš­ke­liau­ja į Va­ka­rų Eu­ro­pos ša­lis – Vo­kie­ti­ją, Olan­di­ją. Dėl kvie­čių par­da­vi­mo su­da­ro­mos su­tar­tys su Lie­tu­vos pir­kė­jais.

„Ko­dėl moks­li­nin­kas ir moks­lo dak­ta­rai jo vai­kai ūki­nin­kau­ja? Ši­tas ūkis net ta­ry­bi­niais lai­kais kaž­ko­kiu ste­buk­lu iš­sau­go­jo vals­tie­čių ūkio sta­tu­są, – pa­sa­ko­ja Al­fon­sas. – Jei­gu net ta­da tė­vu­kas su­ge­bė­jo ūkį iš­lai­ky­ti, tai aš pri­va­lau ši­tą dar­bą tęs­ti. Jei­gu ne tai – ma­nęs nie­kas nė su šau­tu­vu į že­mės ūkį ne­nu­va­ry­tų, nors vai­kys­tė­je te­ko pa­žin­ti žem­dir­bio dar­bus. Ta­čiau aš vi­sai ki­tos rū­šies žmo­gus, ir ma­no la­bai pa­mėg­ta spe­cia­ly­bė vi­siš­kai ki­to­kia. Ki­tas mo­ty­vas – šiais lai­kais iš moks­lo daž­nas ga­li tik vos iš­gy­ven­ti. Moks­las, kul­tū­ra ir že­mės ūkis per­ne­lyg nu­ver­tin­ti.“

Nau­jus iš­šū­kius mėgs­tan­tis op­ti­mis­tas Al­fon­sas ir ūki­nin­ka­vi­mą lai­ko kū­ry­bi­niu dar­bu. Ne­at­si­tik­ti­nai tiek daug įdo­mių ino­va­ci­jų ūky­je ir pats yra su­pro­jek­ta­vęs ir pa­da­ręs. „Žem­dir­bys nuo­lat tu­ri im­pro­vi­zuo­ti pa­gal gam­tos dik­tuo­ja­mas są­ly­gas, o rin­kos eko­no­mi­ko­je rei­kia tu­rė­ti drą­sos im­tis ne­iš­ban­dy­tų da­ly­kų“, – ap­si­lan­ky­mą re­ziu­ma­vo se­mi­na­ro sve­čias ir da­ly­vis Sei­mo na­rys Pet­ras Va­liū­nas.

Pec­kų ūkio pa­tir­ties ap­žval­gai skir­ta va­lan­da tie­siog iš­tir­po. Iš­si­ve­žė­me ne tik kiek­vie­nam da­ly­viui kruopš­čiai su­pa­kuo­tą re­tų­jų kruo­pų rin­ki­nė­lį. Iš­si­ve­žė­me iš­ma­nių, la­bai darbš­čių žmo­nių pa­tir­tį ir ža­ve­sį nuo­šir­džiais, la­bai tė­viš­kės že­mę my­lin­čiais ir se­no­lių tra­di­ci­jas puo­se­lė­jan­čiais žmo­nė­mis.

Dar spė­jo­me pa­si­džiaug­ti, kad Mar­ty­no šei­mo­je jau krykš­tau­ja sū­ne­lis. Šio­je su­ma­niai at­jau­nin­to­je so­dy­bo­je ger­bia­ma pra­ei­tis, mo­ka­ma dirb­ti ir džiaug­tis da­bar­ti­mi bei vil­tin­gai ma­ty­ti at­ei­tį.

Že­mės ūkio ben­dro­vės va­do­vo pa­si­di­džia­vi­mas – dar­buo­to­jai

Pa­li­kę sve­tin­gą Pec­kų ūkį, iš Ka­les­nin­kų se­mi­na­ro da­ly­viai pa­su­ko į Ve­re­bie­jus, į že­mės ūkio ben­dro­vės „At­ža­ly­nas“ kar­vių fer­mą. Gal tiks­liau bū­tų va­din­ti – į tik­rą pie­no ga­my­bos fab­ri­ką, nes kas­dien į pie­ni­nę iš­va­žiuo­ja vi­du­ti­niš­kai po 15 to­nų pie­no. Juk „At­ža­ly­nas“ ke­le­tą pas­ta­rų­jų me­tų yra tarp tri­jų pa­čių efek­ty­viau­sių vi­so­je Lie­tu­vo­je pie­no ga­min­to­jų!

Pri­mil­žis iš vie­nos kar­vu­tės per me­tus sie­kė net 11 tūkst. 592 kg. O kar­vu­čių lai­ko­ma virš 500. Ta­čiau že­mės ūkio ben­dro­vės va­do­vas Al­gis Žė­kas kur kas la­biau nei ūkio pa­sie­ki­mais bu­vo lin­kęs gir­tis šau­niais pa­gal­bi­nin­kais: „Štai fer­mų kom­plek­so va­do­vė Al­bi­na Zub­rie­nė – tai ma­no de­ši­nio­ji ran­ka. Pui­kūs pie­ni­nin­kys­tės re­zul­ta­tai di­de­le da­li­mi yra jos pro­fe­si­nių ieš­ko­ji­mų ir or­ga­ni­za­ci­nių ga­bu­mų re­zul­ta­tas. O in­ten­sy­vu­mo ro­dik­lių sie­kia­me ne dėl me­da­lių, kaip ka­dai­se, o dėl to, kad dir­ba­me sau ir no­ri­me ge­riau gy­ven­ti. Pie­no kom­plek­se dir­ba 15 pro­fe­sio­na­lių, pa­ty­ru­sių žmo­nių. Be la­bai ati­džios kas­die­nės prie­žiū­ros, be rim­to se­lek­ci­nio dar­bo, ne­bū­tu­me pa­sie­kę to­kių pri­mil­žių.“

Tie­są sa­kant, ir Eu­ro­po­je ne tiek daug di­de­lių pie­no fer­mų, ku­rios ga­lė­tų pa­si­gir­ti to­kiais pri­mil­žiais. Ben­dro­vės pa­ja­mos iš gy­vu­li­nin­kys­tės pro­duk­ci­jos par­da­vi­mo 2018 me­tais vir­ši­jo 2 mln. eu­rų.

Kas­dien so­čiai pa­šer­ti tiek gal­vi­jų ir gau­ti la­bai aukš­tus pro­duk­ty­vu­mo ro­dik­lius rei­kia daug ir la­bai ko­ky­biš­kų, ge­rai su­ba­lan­suo­tų pa­ša­rų. Tuo rū­pi­na­si ga­bus ir ino­va­ty­vus sa­vo sri­ties spe­cia­lis­tas ag­ro­no­mas Alo­y­zas Jo­ni­kai­tis.

Vi­du­ti­nis grū­di­nių kul­tū­rų der­lin­gu­mas ben­dro­vė­je pa­sie­kė 43 cnt / ha, o rap­sų – iki 19 cnt / ha, o už par­duo­tą au­ga­li­nin­kys­tės pro­duk­ci­ją gau­ta 1,4 mln. eu­rų pa­ja­mų. Šiuo­se pa­sie­ki­muo­se di­de­lis ag­ro­no­mo in­dė­lis.

„Ga­liu mi­nė­ti daug spe­cia­lis­tų, pui­kių me­cha­ni­za­to­rių, gal­vi­jų pri­žiū­rė­to­jų ir ki­tų dar­buo­to­jų. Ūky­je nė­ra ma­žų ar ne­reikš­min­gų dar­bų, vi­si dar­bai ir vi­si žmo­nės svar­būs. Ir la­bai ver­ti­nu tuos, ku­rie iš­ma­no ir at­sa­kin­gai dir­ba sa­vo dar­bą“, – to­kia ben­dro­vės va­do­vo po­zi­ci­ja.

Tech­ni­kos kie­me ma­tė­me šiuo­lai­ki­nių ga­lin­gų trak­to­rių, kom­bai­ną su kom­piu­te­ri­ne kū­li­mo pro­ce­so įran­ga, daug ki­tų įman­trių pa­dar­gų.

„Čia daž­niau­siai pra­si­de­da ma­no dar­bo die­na, – ro­dy­da­mas į kie­me esan­čią me­cha­ni­za­to­rių pa­tal­po­se įreng­tą va­da­vie­tę sa­kė A.Žė­kas. – Gam­ta daž­nai nie­kais pa­ver­čia vi­sus die­nos dar­bų pla­nus. Bū­na, kad ir va­ka­rie­tiš­ka tech­ni­ka pa­ve­da, tad ten­ka la­bai ope­ra­ty­viai suk­tis“.

Ben­dro­vės lau­kai dau­giau­sia ly­gu­mos, ne­ma­ža da­lis jų ka­dais me­lio­ruo­tos že­mės. Kas­met ski­ria­ma lė­šų jau nuo­lat gen­dan­čių se­nų me­lio­ra­ci­jos įren­gi­nių prie­žiū­rai, nes vals­ty­bės ir ES fon­dų pa­ra­ma šiai sfe­rai la­bai men­ka.

„Da­bar jau ke­le­ri me­tai saus­rin­gi – o kas bus lie­tin­gais?“ – ne­ri­ma­vo A.Žė­kas. Daug dė­me­sio ir lė­šų ten­ka skir­ti tech­ni­kos re­mon­tams bei prie­žiū­rai – ag­ro­ser­vi­sas Lie­tu­vo­je dar nė­ra tin­ka­mai iš­vys­ty­tas.

Pa­si­džiau­gę gra­žiai su­tvar­ky­ta ad­mi­nist­ra­ci­nių pa­tal­pų ap­lin­ka, su­gu­žė­jo­me į ben­dro­vės pa­si­ta­ri­mų sa­lę. Čia pa­si­py­lė daug klau­si­mų jos va­do­vui ir da­ly­va­vu­siems ben­dro­vės spe­cia­lis­tams. Pri­si­min­ti ir 1994 me­tai, kai bū­ta min­čių net­gi lik­vi­duo­ti sun­kiai be­si­ver­čian­čią ben­dro­vę. Ta­čiau pa­si­rink­ta tei­sin­ga spe­cia­li­za­ci­ja, ryž­tas ir nuo­la­ti­nis do­mė­ji­ma­sis ino­va­ci­jo­mis ve­dė pa­žan­gos ke­liu. Ben­dro­vė­je dir­ba apie 60 žmo­nių, vi­du­ti­nis at­ly­gi­ni­mas 2018 me­tais bu­vo 1 tūkst. 18 eu­rų.

Į klau­si­mą, ar ne­bū­tų pel­nin­giau pa­tiems im­tis pie­no per­dir­bi­mo ir ga­ta­vos pro­duk­ci­jos par­da­vi­mo, A.Žė­kas at­sa­kė, kad ben­dro­vės per me­tus pa­ga­mi­na­mos apie 5 tūkst. to­nų pie­no ža­lia­vos kie­kis per ma­žas, kad ap­si­mo­kė­tų pa­tiems ga­min­ti ga­ta­vą pro­duk­ci­ją. Bū­tų ne­įma­no­ma kon­ku­ruo­ti su ga­lin­go­mis pie­no per­dir­bi­mo ga­myk­lo­mis. Mies­tų tur­ge­liams pro­duk­tus ruo­šia ir sėk­min­gai par­duo­da smul­kes­nie­ji ūkiai. Ben­dro­vės da­bar­ties pa­sie­ki­mai ge­ri, ta­čiau ma­to­mi ir re­zer­vai, rim­tai gal­vo­ja­ma apie at­ei­tį, pro­jek­tuo­ja­mos nau­jos sta­ty­bos.

Pa­klaus­tas apie dar­buo­to­jų am­žių, A.Žė­kas su šyp­se­na at­sa­kė: „Aš esu vy­riau­sias žmo­gus mū­sų ben­dro­vė­je“ (Al­gis ne­se­niai pa­mi­nė­jo 60-ąjį gim­ta­die­nį). O su­rim­tė­jęs iš­reiš­kė su­si­rū­pi­ni­mą, kad kai­mai pa­laips­niui iš­mirš­ta, lie­ka tuš­čių vien­kie­mių, bu­vu­sio­se mo­kyk­lo­se ir dar­že­liuo­se lai­ko ka­la­ku­tus ir kt. Šiuo­lai­ki­nė tech­ni­ka ir tech­no­lo­gi­jos su­ma­ži­no dar­bo jė­gos po­rei­kį. Ta­čiau rei­kia la­biau kva­li­fi­kuo­tų žmo­nių. To­dėl ben­dro­vės dar­buo­to­jai – ne tik va­do­vo pa­si­di­džia­vi­mas, bet ir nuo­la­ti­nis rū­pes­tis.

Klau­sy­da­mi pro­fe­sio­na­lios pa­tir­ties dik­tuo­ja­mų A.Žė­ko at­sa­ky­mų, įsi­ti­ki­no­me, ko­kio aukš­to ly­gio tu­ri bū­ti šiuo­lai­ki­nio že­mės ūkio va­do­vo kom­pe­ten­ci­ja, ko­kius dar­buo­to­jus de­ra tu­rė­ti in­ten­sy­via­me ūky­je.

Lie­tu­vos ir Aly­taus ra­jo­no žem­dir­bių pa­sie­ki­mai ir rū­pes­čiai

Se­mi­na­ro da­ly­vius svei­ki­no Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės me­ras Al­gir­das Vrub­liaus­kas. Jis pra­ne­šė­jams už­da­vė ir kon­kre­čių klau­si­mų. Ne tik val­di­nin­kas, bet ir pa­ty­ręs ūki­nin­kas, že­mės ūkio spe­cia­lis­tas, me­ras ge­rai ži­no su­dė­tin­gus šių die­nų kai­mo žmo­nių rū­pes­čius.

Iš­sa­mų ana­li­ti­nį pra­ne­ši­mą apie Lie­tu­vos že­mės ūkio si­tu­a­ci­ją pa­tei­kė Lie­tu­vos ag­ra­ri­nės eko­no­mi­kos ins­ti­tu­to Pro­duk­tų rin­ko­da­ros sky­riaus va­do­vas Al­ber­tas Gap­šys.

Nors kai­me pas­ta­rai­siais de­šimt­me­čiais įvy­ko daug es­mi­nių po­zi­ty­vių po­ky­čių, nau­do­ja­ma nau­ja tech­ni­ka ir pa­žan­gios tech­no­lo­gi­jos, žen­kliai iš­au­go in­ten­sy­vu­mo ro­dik­liai, žem­dir­biai gau­na ES struk­tū­ri­nių fon­dų pa­ra­mą ir kt., ša­lies eko­no­mi­ko­je že­mės ūkio reikš­mė ge­ro­kai su­men­ko. Že­mės ūkio pro­duk­ci­ja ša­lies eks­por­to struk­tū­ro­je te­su­da­ro tik 18,3 proc., o nuo ku­ria­mos ša­ly­je ben­dro­sios pri­dė­ti­nės ver­tės – tik 3,5 proc.

Aki­vaiz­džiai pa­ste­bi­ma ūkių plo­tų di­dė­ji­mo ten­den­ci­ja, žy­miai dau­giau at­si­ra­do siau­ros ga­my­bi­nės spe­cia­li­za­ci­jos ūkių. Vi­du­ti­nis ūki­nin­ko val­dos dy­dis yra 19,5 hek­ta­ro že­mės ūkio naud­me­nų.

Pra­ne­šė­jas pa­mi­nė­jo, kad be­si­for­muo­jan­čio­je tva­rio­je ūkių struk­tū­ro­je tiek di­de­li, tiek ma­žes­ni ūkiai ga­li veik­ti sėk­min­gai, nes jų veik­los tiks­lai ir kryp­tys bei sėk­mės veiks­niai yra skir­tin­gi. Ūkių kon­ku­ren­cin­gu­mas tu­ri bū­ti ana­li­zuo­ja­mas jų gy­vy­bin­gu­mo, t. y. po­ten­cia­lo at­kur­ti iš­tek­lius ir at­spa­ru­mo ap­lin­kos iš­šū­kiams kon­teks­te.

Di­des­nę da­lį ša­lies že­mės ūkio ga­my­bos ir par­da­vi­mo struk­tū­ro­je pas­ta­ruo­sius dve­jus me­tus su­da­ro au­ga­li­nin­kys­tė pro­duk­ci­ja (60–62 proc.). Dau­giau­sia au­gi­na­mos grū­di­nės kul­tū­ros ir rap­sai. Ta­čiau pra­ne­šė­jas per­spė­jo, kad ne­de­rė­tų ti­kė­tis, jog grū­dai bus ir at­ei­ty­je leng­vai re­a­li­zuo­ja­ma pre­kė, nes net­gi Ru­si­ja su­grį­žo į pa­sau­li­nę grū­dų rin­ką.

La­bai di­de­lį po­ten­cia­lą der­lin­guo­se plo­tuo­se pi­giai au­gin­ti grū­di­nes kul­tū­ras tu­ri Uk­rai­na. Su­dė­tin­gi lai­kai at­ėjo cuk­ri­nių run­ke­lių au­gin­to­jams, nes rin­ko­se ten­ka kon­ku­ruo­ti su cuk­raš­ven­drių au­gin­to­jais. Di­na­miš­kai au­go uo­gų, gė­lių ir ki­tų la­bai pa­klau­sių kul­tū­rų au­gin­to­jų gre­tos.

Gy­vu­li­nin­kys­tės ša­ko­je la­biau­siai pa­ste­bi­mas paukš­ti­nin­kys­tės pro­duk­ci­jos ga­my­bos iš­au­gi­mas, kur kas dau­giau lai­ko­ma avių, dau­giau au­gi­na­ma po­pu­lia­rių mė­si­nės kryp­ties gal­vi­jų. Ta­čiau pa­pli­tus ma­rui dras­tiš­kai su­ma­žė­jo kiau­lių skai­čius.

Dėl pa­ly­gin­ti la­bai že­mų pie­no su­pir­ki­mo kai­nų ir nuo­la­ti­nio kai­nų svy­ra­vi­mo, ša­ly­je la­bai su­ma­žė­jo kar­vių skai­čius. Dau­gy­bė kai­mo žmo­nių, ka­dais lai­kiu­sių po 1–3 kar­vu­tes, bu­vo pri­vers­ti jas iš­par­duo­ti. Stam­bes­ni ūkiai ir ben­dro­vės taip pat ne­di­di­no ar­ba net­gi ma­ži­no kar­vių skai­čių. Ta­čiau, įsi­sa­vi­nę nau­jas pa­ša­rų ga­my­bos tech­no­lo­gi­jas ir ra­cio­nus, ge­rin­da­mi kar­vių veis­li­nes sa­vy­bes, ūkiai la­bai pa­di­di­no pri­mil­žius.

Pie­no pro­duk­ci­jos per­dir­bė­jai, re­a­guo­da­mi į pa­sau­lio rin­ko­se vyks­tan­čius po­ky­čius ir po­li­ti­nius spren­di­mus nu­trauk­ti par­da­vi­mus į Ru­si­ją, su­si­dū­rė su la­bai su­dė­tin­gais iš­šū­kiais. Ta­čiau dar su­dė­tin­ges­nė­je ir ne­apib­rėž­tai ri­zi­kin­go­je ga­my­bi­nė­je si­tu­a­ci­jo­je bu­vo ir yra pie­no ga­min­to­jai.

Per­dir­bė­jai ga­li vie­na­ša­liš­kai ma­žin­ti pir­ki­mus ar­ba siū­ly­ti kai­ną, ne­pa­den­gian­čią net ga­my­bos kaš­tų. Kon­ku­ruo­ti sun­ku, nes dau­ge­lio ES ša­lių sen­bu­vių žem­dir­biai gau­na žen­kliai di­des­nę tie­sio­gi­nę pa­ra­mą. Daug­kar­ti­niai ban­dy­mai kur­ti ben­dras ko­o­pe­ra­ti­nes pie­no ga­min­to­jų ir per­dir­bė­jų įmo­nes ne­bu­vo sėk­min­gi.

Nau­do­tis prak­tiš­kai mo­no­po­li­ne pa­dė­ti­mi vie­tos rin­ko­je ne­si­kuk­li­na ir pre­ky­bos cen­trai, ku­rių da­lis pie­no pro­duk­tų maž­me­ni­nės kai­nos už­tik­ri­na ga­ran­tuo­tą, ge­rą pre­ky­bi­nin­kų pel­ną. Lai­kai kei­čia­si, o ūki­nin­kų pri­klau­so­my­bė nuo gam­tos, nuo per­dir­bė­jų ir pre­ky­bi­nin­kų tik di­dė­ja.

Pra­ne­šė­jas ak­cen­ta­vo, kad svar­bu ga­min­ti ne ža­lia­vą, o kuo dau­giau ga­ta­vos, eks­por­tui tin­ka­mos pro­duk­ci­jos. Ins­ti­tu­to moks­li­nin­kai, reng­da­mi ša­lies že­mės ūkio vys­ty­mo iki 2027 me­tų pro­gra­mos pro­jek­tą, re­ko­men­duo­ja di­din­ti gy­vu­li­nin­kys­tės pro­duk­ci­jos ga­my­bą ir ga­ta­vų ga­mi­nių par­da­vi­mą.

Apie Aly­taus ra­jo­no žem­dir­bių pa­sie­ki­mus ir rū­pes­čius pa­pa­sa­ko­jo Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Že­mės ūkio sky­riaus ve­dė­jas Sta­sys Su­pra­na­vi­čius. Ra­jo­ne už­re­gist­ruo­ti 3 tūkst. 869 ūki­nin­kų ūkiai, ku­rių vi­du­ti­nis ūkio plo­tas 12,87 ha. Ta­čiau apie 60 proc. nuo ben­dro skai­čiaus su­da­ro iki 5 ha plo­to ūkiai. Val­dan­čių dau­giau kaip 100 ha že­mės tė­ra tik 32 ūkiai.

Ve­dė­jas pa­si­džiau­gė tuo, kad pas­ta­rai­siais me­tais ma­žiau ma­to­me ne­nau­do­ja­mų že­mių, lau­kuo­se daug nau­jos šiuo­lai­ki­nės tech­ni­kos. Vis dau­giau tu­ri­me pa­vyz­di­nių ūkių. Žmo­nės ak­ty­viai nau­do­ja­si struk­tū­ri­nių fon­dų pa­ra­mos ga­li­my­bė­mis, kon­sul­ta­ci­jo­mis dėl nau­jo­vių.

Dras­tiš­kai su­ma­žė­jo kiau­lių skai­čius. 1998 me­tais ra­jo­no ūkiuo­se bu­vo lai­ko­ma 20 tūkst. 954 kiau­lės, o 2018 me­tų pa­bai­go­je tu­rė­jo­me tik 2 tūkst. 215.

Pa­sė­lių struk­tū­ro­je ir Aly­taus ra­jo­ne vy­rau­ja kvie­čių plo­tai. Ta­čiau net 24,8 tūkst. ha yra se­nos, ma­žai na­šios dau­gia­me­tės žo­lės. Tai ro­do di­de­lį ne­pa­kan­ka­mai iš­nau­do­ja­mą re­zer­vą. Rū­pes­tį ke­lia ir tai, kad apie 40 proc. ra­jo­no ūki­nin­kų yra per­ko­pę 65 me­tus.

At­si­liep­da­mas į dr. Juo­za­po Šeš­ta­kaus­ko pa­klau­si­mą, S.Su­pra­na­vi­čius daug dė­me­sio sky­rė me­lio­ra­ci­jos įren­gi­nių prie­žiū­ros ir at­nau­ji­ni­mo pro­ble­mai. Tai la­bai svar­bu ir da­bar­čiai, ir ypač at­ei­čiai. Kol kas šiems tiks­lams ski­ria­ma pa­ly­gin­ti la­bai ma­žai pa­ra­mos ir sa­vi­val­dy­bės biu­dže­to lė­šų, o pa­čių ūki­nin­kų fi­nan­si­nės ga­li­my­bės ri­bo­tos. Pa­mi­nė­jo, kad Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė 2018 me­tais vis­gi ga­vo fi­nan­sa­vi­mą iš ES so­li­da­ru­mo fon­do lė­šų. 2019 me­tais dar­bai už gau­tuo­sius 279 tūkst. eu­rų bus at­lik­ti Mer­ga­lau­kio, But­ri­mo­nių ir Ge­nių ka­dast­ri­nė­se vie­to­vė­se, bus su­re­mon­tuo­ta 20,33 km ma­gist­ra­li­nių me­lio­ra­ci­jos grio­vių ir 22 van­dens pra­lai­dos.

Se­mi­na­ro da­ly­viai dar il­gai da­li­jo­si pri­si­mi­ni­mais apie Lie­tu­vos žem­dir­bių tra­di­ci­jas, bu­vu­sius per­ver­smus kai­me, au­to­ri­ta­ri­nio val­dy­mo lai­kus, su­dė­tin­gus grį­ži­mo prie pri­va­čios že­mės nuo­sa­vy­bės me­tus ir da­bar­ties iš­šū­kius.

Su se­mi­na­ro sve­čiu dr. Ar­vy­du Kuo­džiu pri­si­mi­nė­me, kaip val­dy­mo ope­ra­ty­vu­mui Aly­taus ra­jo­ne stei­gė­me dis­pe­če­ri­nes tar­ny­bas, dis­ku­ta­vo­me apie moks­li­nin­kų pa­ra­mos kai­mui ga­li­my­bes.

Da­ly­viai ap­ta­ri­nė­jo Pec­kų ūkio fe­no­me­ną, pa­si­džiau­gė, kad „At­ža­ly­no“ ben­dro­vės dar­buo­to­jai jau iš­mo­ko ne tik iš­gy­ven­ti, bet ir ge­rai gy­ven­ti. Ša­lies at­ei­čiai svar­bu, kad yra to­kių žmo­nių, ku­rie my­li, ger­bia ir mo­ka da­ry­ti dos­nes­nę tė­viš­kės že­mę, ku­rie yra pa­vyz­dys pa­si­ry­žu­siems pra­dė­ti ar tęs­ti gar­bin­gą duo­nos au­gin­to­jų dar­bą.

Kubota dalys

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

    Komentaras

    Jeigu smegeninėje turi pakankamai proto, tai lietuviu gali ir nebūti.
    Nes kaip sakė garbusis Jonas Maironis:

    "Lietuvis daug išsižadės
    Tautos, kalbos, net pavardės,
    Bet mėgsta šiupinį jis tirštą.
    Tik būna išgamų vikrių,-
    Pauostę svetimų garų,
    Tuojau savus garus užmiršta."

Kiti straipsniai