Kam ir dėl ko skauda širdį (Kai prabyla nuotraukos...)

O čia tik už kelio šviesi kaip diena seminarija,

Su išaugtu seniai sukirptu ąžuoliukų švarku...

„Seminarija“,

Albertas Antanavičius,

buvęs gimnazijos auklėtinis ir gimnazijos himno autorius

Pirmiausia tenka konstatuoti, kad mokyklos muziejaus archyve kol kas nerasta nė vienos nuotraukos, kurioje būtų įamžintas ąžuoliukų sodinimo, kaip abiturientų laidos įamžinimo ženklo, nuotraukų. Mokyklai tokių nuotraukų atsiradimas būtų vertingas šimtametės gimnazijos istorijos dokumentas. Kol kas nepavyko aptikti ir tekstinės informacijos, išskyrus dabar, atliekant aplinkos tvarkymo darbus, rastus dokumentus. Pirmasis dokumentas pasirašytas 1968 m gegužės 4 dieną, Jame mokyklos mokinių pasižadėjimas buvusiam mokyklos direktoriui ir mokytojui Stasiui Totoriui „siekti gilių ir tvirtų mokslo žinių, veržtis į mokslo pasaulio paslaptis“, „savo jaunomis rankomis turtinti ir puošti savo gimtąjį kraštą“, „rūpestingai prižiūrėti, auginti ir puoselėti jubiliato rankomis pasodintą ąžuoliuką“ . Dokumentas prasmingas ir tiems laikams labai patriotiškas, nors Aktą pasirašė mokyklos pirminės komjaunimo organizacijos sekretorius. Apačioje dar yra prierašas: „Jaunosios gvardijos“ pionierių draugovės pirmininkas“. Kitas 1973 m. užkastas dokumentas – 10 žodžių pranešimas apie Alytaus rajono pionierių dalyvavimą talkoje, skirtoje Lietuvos pionierijos 50-mečio progai. Atkreiptinas dėmesys į dokumento parašymo datą ir turinį - pionierijai 50 metų. Vadinasi, Lietuvos pionierijos veiklos pradžia – 1923 metai. Akivaizdi demagogija ir sovietmečio dvasią atspindintis teiginys. Vis dėlto tenka apgailestauti, kad daugiau kokios nors dokumentacijos, ypač susijusios su abiturientų pasodintais ąžuoliukais, nerasta. Niekas neabejoja, kad mokykloje buvusi graži tradicija: mokiniai sodino medžius ir rašė laiškus ateinančioms kartoms. Bet kur tie laiškai? Išrovus ąžuoliukus jie turėjo pilte pasipilti... Žinoma, jei jie buvo užkasti. O gal juos ir dabar saugo auklėtojai ar klasės seniūnai, o gal jie užkasti kitoje vietoje, pavyzdžiui, prie didžiojo akmens? Beje, kai kokie nors dokumentai užkasami, visada turima omeny, kad juos kas nors ras. Ačiū Dievui, kad bent du dokumentai buvo rasti – kitaip apie tai niekas ir nebūtų sužinojęs.

Paini istorija ir su tais ąžuolais-ąžuoliukais. Mokyklos muziejaus archyve yra nuotraukų su ąžuoliukais – dažniausiai jos įdėtos kaip vinjetės puošybos ir informaciniai elementai, atskleidžiantys gana įdomią tų ąžuolų-ąžuoliukų istoriją.

Kai 1932 metais buvo prie kertinio akmens įdėtas mokyklos statybos pradžios aktas, o 1933 metais pradėjo veikti pradžios mokykla Nr.1, jokių planų ten sodinti kokius nors medžius bent iš pradžių nė nebuvo – mokykla ir taip išdygo beveik miške, šalia dabartinio Miesto sodo.

1. 2.

3.

Karo metais, kai čia laikinai buvo apsistoję vokiečiai, irgi jokio ąžuolyno nebuvo.

4.

Apie atsiradusius prieš pastatą ąžuoliukus galima apytiksliai kalbėti nuo kokių 1950 metų (tiesa, dabar pasirodžiusiuose komentaruose nurodyta net 1937 metų data. Beje, Kazys Klimavičius savo atsiminimuose yra teigęs, kad 1945 metais seminarijos teritorija buvo aptverta tvora).

1956 metų Alytaus pedagoginės mokyklos 14 laidos B kurso absolventų mokyklai padovanotame albume-videofilme yra kelios 1955-1956 metų nuotraukos, iš kurių galima suprasti, kad ąžuoliukai jau gerokai ūgtelėję.

5. 6.

7.

Mokyklos muziejaus archyve yra ir dar viena 1955 metų nuotrauka, gauta iš jau minėtų seminarijos absolventų. Iš jos labai aiškiai matyti, kokie tie ąžuolai-ąžuoliukai. Nuotrauka padaryta iš gana įdomaus žiūros taško – nuo Pulko gatvės. Plotas prieš senąjį gimnazijos pastatą aptvertas – ąžuoliukai auginami kaip gyvatvorė.

8.

1957 metais čia nustojo veikusi mokytojų seminarija (pedagoginė mokykla) ir statinys buvo priskirtas 2-ajai vidurinei mokyklai. 1958 metais aplinka prieš mokyklos fasadą atrodė taip:

9.

Ąžuoliukų nuotraukoje nematyti, jie galėtų būti labiau dešinėje.

10.

1961 metų nuotrauka rodytų, kad prieš mokyklą, kur dabar iškirsti medžiai, buvęs gėlynas. Už merginų esantys augalai – gyvatvorė. Gal net ne ąžuoliukų, nes karo metų nuotraukoje jau matyti tokios gyvatvorės formavimo pradžia.

11.

1964 metų vinjetė irgi rodo buvus ąžuoliukų gyvatvorę.

Panašų vaizdą galima matyti ir 1971-1972-1973 metų vinječių nuotraukose.

12. 13.

Žinoma, jos galėjo būti įdėtos kaip gimnazijos senumo ar jos pradžios paliudijimas.

Ąžuoliukai kaip gyvatvorė funkcionuoja ir 1974 metais, kai prie senojo mokyklos pastato buvo pristatyti papildomi priestatai.

14.

Galima sakyti, kad ąžuoliukų gyvatvorė tapo tais senuosius laikus menančiais ąžuolais tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę, nes dar 1980-1984 metais ir vėliau tas ąžuoliukų ąžuolynas atrodė taip:

15. 16.

Net mokyklai suteikus Adolfo Ramanausko-Vanago vardą tie ąžuoliukai iškart ąžuolais netapo – tiesiog nebekarpomi kaip gyvatvorė išstybo ir visiškai užgožė vieną moderniausių tarpukario Alytaus statinių, pasižyminčiu keliais išskirtiniais simboliais: per visas negandas tebėra išsaugoti Vytauto Brazdžio, vieno pirmųjų Lietuvos keramikų, sukurti Vytis ir nepriklausomos Lietuvos laikotarpio Alytaus senasis herbas. Dar pravartu priminti, kad ant šio pastato sienos yra pritvirtinta atminimo lenta buvusiam seminarijos mokytojui, vėliau Lietuvos partizanų vadui Adolfui Ramanauskui-Vanagui.

17.

Žiūrint į tuos ne vieną kartą apkarpytus, genėtus ir išsukinėtomis šakomis, sudarkytais liemenimis medžius kyla mintis, kad tokie ąžuolai-ąžuoliukai visai ne tuos ąžuolus simbolizuoja. Net atvirkščiai – ne tik Alytui, bet ir visai Lietuvai svarbius simbolius slepia.

18. 19.

20.

Į kai kurias nuotraukas reikėtų pasižiūrėti daug atidžiau: 20 nuotraukoje kai kurių ąžuoliukų vietoje matomi tik kelmai, tręštantys stuobriai...

Į dar vieną vinjetėse esantį elementą reikėtų atkreipti dėmesį: daugiau nei 20 pastarųjų metų jose senasis seminarijos-gimnazjos pastatas kažkodėl tik rudeniškas. Matyt, vinječių kūrėjai jau buvo pastebėję, kad skambiai vadinama ąžuoliukų alėja nebesukelia estetinio pasigerėjimo jausmo.

21. 22.

Tiesą sakant, ne taip svarbu, kada tie medeliai buvo sodinti, – jų pirminė funkcija buvo visai kitokia. Iš tikrųjų kai kurių apgailimi ąžuoliukai, gerai įsižiūrėjus į nuotraukas, atrodo suvargę – per 70-80 metų tik tiek teužaugo... Bet net ir tokių ąžuoliukų niekas nebūtų kirtęs ir rovęs, jei prie jų būtų laidą žyminti lentelė, koks nors tuos laikus užfiksavęs dokumentas... To, deja, nebuvo.

Beje, taip ąžuoliukais apsodintu taku į Paskutinio skambučio šventes jau laisvos Lietuvos laikais dar žengdavo abiturientai ir jų auklėtojai, tačiau gerai sutvarkius gimnazijos vidinį kiemą ta tradicija palaipsniui nyko. Išlikusios tokias akimirkas įamžinusios nuotraukos tų įvykių dalyviams kelią nostalgiją, išspaudžia prisiminimų ašarą... Taip ir turi būti...

23.

Bet juk viskas keičiasi. Iš čia pateiktų nuotraukų matyti, kiek daug pokyčių per tuos beveik 88 pastato gyvavimo metus įvyko: išnyko tvoros, gėlynai, takai, buvo iškirsti arba nulūžo kai kurie medžiai, atsirado dviračiams skirti stovai, buvo sodinami kitokie gėlynai... Tie pokyčiai vyksta ir dabar – nebegenėjamų ąžuoliukų išstybusios šakos užstojo klasėse dienos šviesą, praktiškai ta ąžuoliukais ir kitais medžiais apsodinta erdvė niekaip nebuvo naudojama, nors užėmė nemažą teritoriją. Ypač tos erdvės reikšmė sumažėjo, kada daugelis vyresniųjų klasių mokinių įgijo teisę vairuoti įvairias transporto priemones – vien dviračiams įrengti stovai nebetenkina mokinių poreikių. Be to, patirtis, įgyta rekonstruojant mokyklos vidinį kiemą, diktuote diktavo, kad gerai sutvarkyta ir patogi moksleiviams aplinka skatina, be kitų jos privalumų, Alytaus jaunuomenę rinktis būtent šią mokyklą.

Kita vertus, kas dabar beprisimena, kaip atrodė Alytaus 2-oji vidurinė, paskui Adolfo Ramanausko-Vanago vidurinė mokykla, apie 2000 metus? Ypač palyginus anų laikų nuotraukas su dabartiniu gimnazijos vaizdu, kai gimnazija turi vieną geriausių sporto aikštynų visoje šalyje ir mokinių poreikiams tinkamą vidinio gimnazijos kiemo erdvę! O juk ne taip seniai, bemaž iki 2010 metų, vidiniame gimnazijos kieme buvo įkastos padangos, beveik vidury kiemo riogsojo estakada, skirta automobiliui užvažiuoti ir šiokiai tokiai apžiūrai. Sunku patikėti, bet nuo to įrenginio garbūs svečiai ir mokyklos šeimininkai sakydavo įsimintinas kalbas. Turbūt nedaugelis, baigusių anų laikų mokyklą, prisimena, kokį mokykla turėjo „sporto aikštyną“, kaip grubiai išmūrytame ir neaiškias funkcijas atliekančiame fontane buvo krikštijami vyresnių klasių mokiniai. Nė pėdsakų to „gražaus“ palikimo nėra. Ir garsiųjų mokyklos daržų. O gal ir to reikia gailėtis, gal ir tai reikia apraudoti?

24. 25.

26. 27.

28.

Laikas negailestingas. Uždaromos, net nugriaunamos, kartais ir vėl atstatomos mokyklos, susprogdinami (neretai ir vėl pastatomi) tiltai, geležinkelio stotys, iškeliamos iš miesto centro autobusų stotys, užtvindomi kaimai, sunyksta net garbiems žmonėms pasodinti rinktiniai ąžuolai... Toks jau tas gyvenimas...

P.S. Žinoma, tų pačių medžių, kad ir kokie jie buvo, neatsodinsi, bet abiturientų laidų įamžinimas nebus nustumtas į užmarštį: dabartiniame gimnazijos aplinkos tvarkymo projekte numatyta įprasminti kiekvieną gimnazijos laidą. Kitaip ir negali būti – 2022 metais gimnazija išleis 100-ąją abiturientų laidą...

Straipsnis paruoštas pagal Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos muziejuje turimą medžiag

 Paveikslai ant drobės - Drobiunamai.lt