Antanas Minkevičius: statybų riteris ir žodžio aristokratas (9)
Būti statybininku paskatino ir tėvo delno spaudas ant dvarininko tvarto pamato
A.Minkevičius pokalbio į redakciją užsuko grįždamas iš Marijampolės. Smagiai pajuokavo, kad jaunystėje, kai dirbo Alytaus statybos treste, vairuotojo visur buvo vežiojamas, o dabar senus savo kaulus turi pats prie vairo sėdęs vežioti.
Be to, anksčiau sukosi tik miesto ribose vykusiose statybose, šiandien užsakymai plaukia iš visos šalies kampelių. Bet jau rimtai sako, kad vairuoti jam patinka, kaip ir dirbti bei bendrauti. Per metus įsuka apie 60 tūkstančių kilometrų.
Darbas jam, paties tvirtinimu, visuomet buvo pirmas ir pagrindinis pomėgis. Juokavo, kad kalėjime uždarytas ir dar vienas turbūt iš nuobodulio mirtų. Jam reikia bendravimo, judėjimo, veiksmo, gyvuliuko.
Atvirauja, kad jo kelias į statybų barus toli gražu nebuvo tiesus. Vaikystės džiaugsmus temdė karas, pokaris. „Sudėtingu metu formavosi mano charakteris. Būta daug baimės, kartais vaikščiojome tarsi ant adatų. Buvau šeimoje paskutinis vaikas, pagrandukas. Tėvas nusprendė nors vieną vaiką, tai yra mane, mokytą padaryti. Aš per daug tuomet nesvajojau mokytis, įžvalgus tėtis pasiūlė karves paganyti. Ir ganiau, savas, dar kaimynų. Devynerių išėjau į mokyklą, nes septynerių buvau per silpnas. Antroje klasėje būdamas nežinojau, kiek bus 2 x 2, o ketvirtą baigiau vienais penketais. Daug sportavau, nemažai sporto šakų paauglystėje išbandžiau, buvau greitas bėgikas, visus savo mokykloje ir už jos ribų, rajone, aplenkdavau. Įstojau į Kauno kūno kultūros institutą. Per vienerias varžybas atbėgau priešpaskutinis. Baisus neunaras apėmė.
Gerai, kad sutikau savo geografijos mokytoją, ji ir patarė: „Tavo tėvas geras statybininkas, stok ir tu į statybas.“.
Paklausiau patarimo. Iš tikrųjų mano tėvas buvo statybininkas. Tokiam vietiniam dvarininkui Četavičiui statė molio tvartą 150 galvijų sutalpinti. Jis suteikė mano tėvukui garbę ant jo pamato palikti rankos spaudą, kaip kokybės įrodymą. Tėtis tuo didžiavosi, menu, kartą nusivedęs pasiūlė ranka jį pasimatuoti“, – į prisiminimus grimsta A.Minkevičius.
Kai po studijų Kauno politechnikos institute 1964 metais statybininku tapęs jis sugrįžo į tėviškę, tėtis, matyt, nelabai buvo tikras, kad sūnus rimtus mokslus baigė, tad paklausė, ar šis vėl lakstys po laukus. Įsitikinęs, kad ne sportavimo mokslus šis baigė, net giminę ta proga pakvietęs pavaišino.
A.Minkevičius paskyrimą gavo į Alytaus statybos trestą, kuriam vadovavo Kazimiras Šimčikas. Pirmieji metai prabėgo dirbant gamybos meistru, nuo 1971 metų pradėjo vadovauti Penktajai statybos valdybai, statė surenkamus namus, tuomet alytnamiais vadintus. Kartu kilo ir eksperimentinis namų statybos kombinatas. Gražiausi metai atiduoti Alytaus miesto statybų klestėjimui.
Pareigingas, atsakingas vadovas buvo paskirtas Statybos tresto vyriausiuoju inžinieriumi, šias nelengvas aukštas valstybinės įmonės pareigas ėjo 20 metų.
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas sustabdė šalies statybas. Išsiskirstė ir tvirtas bei stabilus Statybos trestas. Apdairus statybininkas nesėdėjo rankų sudėjęs, nelaukė pasiūlymų. Verslo, kol sienų neuždarė, ėmėsi Rusijoje, sukaupė šiek tiek pradinio kapitalo.
Sėkminga A.Minkevičiui buvo viena statybų paroda, kurioje susitiko su čekais, dabartiniais verslo partneriais. Jie pasiūlė alytiškiui pradėti naują verslą – pramoninių grindų klojimą.
„Teko važiuoti į Čekiją mokytis naujos specialybės, vėliau tobulintis Vokietijoje, dirbti paprastu darbininku, tiesiog lieti betonines grindis. 1997 metų birželį įkūrėme bendrą Lietuvos ir Čekijos UAB „Grinduva“. Pradžioje buvau ir direktoriumi, ir darbininku. Juk reikėjo kitiems perduoti, ką išmokau“, – mena jubiliatas.
Jis su šypsena kalba apie čekų pastebėjimą, ar Antanas nėra truputį „starovaty“ būti direktoriumi. Jie norėjo jauno vadovo. O ir Minkevičius, tuomet būdamas 58 metų, kurpė planus dirbti tik iki pensijos.
„Kai „Grinduvoje“ išdirbęs gerus 17 metų su 50 metų bendru darbu statybose pasitraukiau iš direktoriaus posto ir tapau konsultantu, partneriams mano amžius tuomet netrukdė, prašė dar padirbėti. Jau penkerius metus bendrovei vadovauja mano anūkas Tomas Vailionis, jį išsirinko akcininkai. Man dėl jo ramu, Tomas yra baigęs Vilniaus Gedimino technikos universitetą, turi „Grinduvos“ atliekamų darbų patirties, nes visas vasaras yra leidęs pas mane, čia įsidarbino ir po studijų. O aš tik dabar jaustelėjau, kad esu senokas“, – gera nuotaika spinduliuoja A.Minkevičius, kurį darbuotojai ir užsakovai vadina garbės žmogumi.
Sėkmės filosofija: atsisakysi mažo, prarasi ir didelį
„Grinduva“ – pavyzdinga Alytaus regiono įmonė, mažutė, su labai maža darbuotojų kaita. Bet, kaip teigia ponas Antanas, žmonės gali uždirbti ir mažoje įmonėje. Ir uždirba, bet ir daug dirba.
„Svarbiausia – sutarimas. Tik jis lemia viską atlikti laiku. Bendrovė nėra pavėlavusi atlikti užsakymų, nei mokesčių sumokėti, nei atlyginimų. Mūsų tikslas visada buvo, kad užsakovas, kuris moka pinigus, liktų patenkintas. Mums nesvarbu, ar užsakymas didelis, ar mažas. Nereikšmingų klientų nėra. Kartais klausia, ar priimtumėme užsakymą 100 kvadratinių metrų grindų įrengti? Sutinkame, nes jei mes šiandien atsisakysime, rytoj, kai tas klientas turės 10 tūkstančių kvadratinių metrų užsakymą, jis pasiūlys atlikti darbus ne mums, o tiems, kurie padarė tą šimtą“, – tokią savo ir jau penkerius metus „Grinduvai“ vadovaujančio anūko Tomo poziciją išsako A.Minkevičius.
Pašnekovas tvirtina, kad jei dar kartą tektų rinktis gyvenimo kelią iš naujo, jis mažai ką jame keistų, ir antrą kartą eitų tuo pačiu keliu, vadovautųsi tomis pačiomis filosofinėmis tiesomis.
Savo nuomonės išsakyti jis niekada nelipo ant statinės, nemėgo ir niekada nieko neskundė, mylėjo žmones ir juos gerbė, rūpinosi šeima, vaikais, o dabar ir anūkais bei proanūkiais. Su klasioke žmona Aldona susilaukė dukros ir sūnaus, jie abu baigė medicinos mokslus. Dukra dirba pagal specialybę, bet sūnus pasuko tėčio keliu į statybų verslą. Nors jaunystėje kalbinimus rinktis statybininko kelią atremdavo, kad jau prisižiūrėjo tėvo čebatų.
Žiemomis dirba kūriku ir sniego nuo takų valytoju
Didžiausiu ir būtiniausiu žmogaus turtu Antanas laiko būstą. Gal iš jo profesijos gimęs toks požiūris, kad pirmiausia turime pasirūpinti gyvenamąja vieta. Visiems ir visada kartoja, kad verslas turi būti sąžiningas. Turėjęs galimybę susiręsti rūmų ir pilaičių, jis, eidamas aukštas pareigas, nieko neprivatizavo, bet šiandien ramia širdimi gyvena savo tėviškėje ant Dusios ežero kranto.
„Man tai pati gražiausia vieta. Darbo joje daug, mėgstu juokauti, kad turiu pusę etato kūriko. Tai pagrindinis mano pomėgis ar, kitaip sakant, smagus darbas žiemą. Kaimiškų darbų nevengiu, jie man patinka. Su malonumu žiemų pūgingais rytais nukasu takus, ypač gera darbuotis, kai takeliai dar nepraeiti, nesumindžioti. Nepakenčiu nenuvalytų, primindžiotų šaligatvių.
Darbas bityne, penkiolikos arų sode, pramogų laikas, praleistas su visuomet laukiančiu vokiečių aviganiu Bartu, turtina mane. O stebėdamas biteles, išskirtinį jų gyvenimą, pasijaučiu kaip koks tranas. Jos – darbštumo įsikūnijimas. Keista, bet jaunystėje bijojau bičių, kai uošvis imdavo medų, aš langus užsidarydavau“, – dėsto A.Minkevičius, mieste praleidęs pusę savo gyvenimo, bet išlikęs kaimo žmogumi.
Jis pastebi ir gandralizdyje įsitaisiusius žvirblius, karvelius, nuo vanagų pasislepiančius sidabrinėje eglėje, kurią planuoja ateityje padovanoti miestui papuošti prieš Kalėdas, žvalgosi išretėjusių kurapkų, griežlių. Džiaugiasi, kad lizde jau trečius metus gandriukus perėjo ta pati gandrų pora, paliudijo šį faktą gandrienės šlūbčiojimas.
Dar klausiame, kokioje aplinkoje jubiliatas rengiasi paminėti garbingą 80-mečio sukaktį. Atitarta trumpai – bendradarbių, giminių ir kolegų, statybos veteranų apsuptyje. Garbingi žmonės savo garbei paprastai yra neatidūs. Kur kas jiems svarbesnis yra kitas, kuriam padėti, patalkinti Antanas jaučia didelį malonumą. Toks jau Dzūkijos sostinę statybų piko dešimtmečiais stačiusio statybų veterano gyvenimas ir požiūris.
Statybų veterano, kuris nominuotas ir aukščiausio laipsnio „Profesijos riterio“ nominacija, kurią Lietuvos pramonininkų konfederacija įsteigė 2002 metais ir skiria pagerbti iškiliausius žmones, pasižymėjusius savo profesinėje veikloje gerais rezultatais, nusipelniusius plataus pripažinimo ir pagarbos, turinčius savyje pasišventimą ir ištikimybę profesijai, aukštą profesionalumą bei profesinės garbės, etikos, supratimą, visuomeniškumą, keliančius sau aukštus asmeninės atsakomybės reikalavimus, sugebančius telkti bendram ir kilniam tikslui žmones, pasižyminčius novatorišku kūrybingumu ir tolerancija nuomonių įvairovei.
Lietuvos ir Čekijos bendrovės „Grinduva“ ilgametis vadovas, dabartinis jos konsultantas Antanas Minkevičius švenčia garbingą aštuoniasdešimtmečio sukaktį. Zitos STANKEVIČIENĖS nuotr.
Komentarai
Palikite savo komentarą
B Plaquenil
Komentaras
B Plaquenil
nosipren Serum LDH and b …
Komentaras
nosipren Serum LDH and b microglobulin are indirect indicators of tumor burden. Xmvfjd
Generique Lioresal 25mg
Komentaras
Generique Lioresal 25mg
plaquenil and sun
Komentaras
plaquenil and sun
generic cialis cost
Komentaras
generic cialis cost
Viagra Brand From Amazon…
Komentaras
Viagra Brand From Amazon where to buy cialis online safely
Us Pharmacy No Prescription…
Komentaras
Us Pharmacy No Prescription Neurontin
Prednisone
Komentaras
Prednisone
Tai puikus žmogus, padorus…
Komentaras
Tai puikus žmogus, padorus. Nors jam ir 80 metų, senuku jo tikrai nepavadinsi, veiklus ir myli gamtą. Ir ne medžiotojas, kaip kiti pasipūtėliai verslininkai. Sėkmės tau, Antanai, mums tu labai reikalingas, nes esi padorumo pavyzdžiu.