An­ta­nas Min­ke­vi­čius: sta­ty­bų ri­te­ris ir žo­džio aris­tok­ra­tas

Aldona KUDZIENĖ, aldona@ana.lt
Komentarai (1)
2019 Birželis 7
Antanas Minkevicius.
Lietuvos ir Čekijos bendrovės „Grinduva“ ilgametis vadovas, dabartinis jos konsultantas Antanas Minkevičius švenčia garbingą aštuoniasdešimtmečio sukaktį. Zitos STANKEVIČIENĖS nuotr.
Sta­ty­bų aris­tok­ra­tui, pri­gim­ti­nių ga­li­my­bių au­to­ri­te­tiš­kai dirb­ti ne­sto­ko­jan­čiam An­ta­nui Min­ke­vi­čiui pir­miau­sia pri­tai­ky­čiau an­glų ra­šy­to­jo Doug­la­so Adam­so min­tį – gal­būt aš ne­nu­ė­jau ten, kur ke­ti­nau, bet už­tat su­sto­jau ten, kur no­rė­jau. Iš tie­sų, jo ke­ly­je bū­ta vi­lio­jan­čių kvie­ti­mų, bet An­ta­nas pa­si­li­ko Aly­tu­je: 32 su tru­pu­čiu me­tų dir­bo Aly­taus sta­ty­bos tres­te, 22  – Lie­tu­vos ir Če­ki­jos UAB „Grin­du­va“. Vi­sa su­dė­jus – 55-eri. Per tuos me­tus su­si­rink­ti vi­si sta­ty­bi­nin­kų veik­lai pa­gerb­ti skir­ti var­dai, me­da­liai ir įver­ti­ni­mai. Gar­baus gim­ta­die­nio iš­va­ka­rė­se po­nas An­ta­nas, pa­klaus­tas apie nuo­tai­kas ir pla­nus, at­sa­kė, kad jos pui­kios, nes ir gra­ži va­sa­ra pra­si­dė­jo. „Dar iki gim­ta­die­nio dirb­siu, o ta­da...“ Ne, jis ne­iš­ta­rė il­sė­siuo­si. Reik ma­ny­ti, kad jo au­to­mo­bi­lis dar suks ra­tus, gal ne to­kius il­gus, ko­kius iki šiol su­ko, bet suks. Jo nuo­lat ak­cen­tuo­ja­ma pa­rei­ga ir at­sa­ko­my­bė sta­ty­bi­nin­ko pro­fe­si­jai ne­leis pa­nir­ti tik į po­mė­gius.

Bū­ti sta­ty­bi­nin­ku pa­ska­ti­no ir tė­vo del­no spau­das ant dva­ri­nin­ko tvar­to pa­ma­to

A.Min­ke­vi­čius po­kal­bio į re­dak­ci­ją už­su­ko grįž­da­mas iš Ma­ri­jam­po­lės. Sma­giai pa­juo­ka­vo, kad jau­nys­tė­je, kai dir­bo Aly­taus sta­ty­bos tres­te, vai­ruo­to­jo vi­sur bu­vo ve­žio­ja­mas, o da­bar se­nus sa­vo kau­lus tu­ri pats prie vai­ro sė­dęs ve­žio­ti.

Be to, anks­čiau su­ko­si tik mies­to ri­bo­se vy­ku­sio­se sta­ty­bo­se, šian­dien už­sa­ky­mai plau­kia iš vi­sos ša­lies kam­pe­lių. Bet jau rim­tai sa­ko, kad vai­ruo­ti jam pa­tin­ka, kaip ir dirb­ti bei ben­drau­ti. Per me­tus įsu­ka apie 60 tūks­tan­čių ki­lo­met­rų.

Dar­bas jam, pa­ties tvir­ti­ni­mu, vi­suo­met bu­vo pir­mas ir pa­grin­di­nis po­mė­gis. Juo­ka­vo, kad ka­lė­ji­me už­da­ry­tas ir dar vie­nas tur­būt iš nuo­bo­du­lio mir­tų. Jam rei­kia ben­dra­vi­mo, ju­dė­ji­mo, veiks­mo, gy­vu­liu­ko.

At­vi­rau­ja, kad jo ke­lias į sta­ty­bų ba­rus to­li gra­žu ne­bu­vo tie­sus. Vai­kys­tės džiaugs­mus tem­dė ka­ras, po­ka­ris. „Su­dė­tin­gu me­tu for­ma­vo­si ma­no cha­rak­te­ris. Bū­ta daug bai­mės, kar­tais vaikš­čio­jo­me tar­si ant ada­tų. Bu­vau šei­mo­je pas­ku­ti­nis vai­kas, pa­gran­du­kas. Tė­vas nu­spren­dė nors vie­ną vai­ką, tai yra ma­ne, mo­ky­tą pa­da­ry­ti. Aš per daug tuo­met ne­sva­jo­jau mo­ky­tis, įžval­gus tė­tis pa­siū­lė kar­ves pa­ga­ny­ti. Ir ga­niau, sa­vas, dar kai­my­nų. De­vy­ne­rių iš­ėjau į mo­kyk­lą, nes sep­ty­ne­rių bu­vau per sil­pnas. Ant­ro­je kla­sė­je bū­da­mas ne­ži­no­jau, kiek bus 2 x 2, o ket­vir­tą bai­giau vie­nais pen­ke­tais. Daug spor­ta­vau, ne­ma­žai spor­to ša­kų pa­aug­lys­tė­je iš­ban­džiau, bu­vau grei­tas bė­gi­kas, vi­sus sa­vo mo­kyk­lo­je ir už jos ri­bų, ra­jo­ne, ap­lenk­da­vau. Įsto­jau į Kau­no kū­no kul­tū­ros ins­ti­tu­tą. Per vie­ne­rias var­žy­bas at­bė­gau prieš­pas­ku­ti­nis. Bai­sus neu­na­ras apė­mė.

Ge­rai, kad su­ti­kau sa­vo ge­og­ra­fi­jos mo­ky­to­ją, ji ir pa­ta­rė: „Ta­vo tė­vas ge­ras sta­ty­bi­nin­kas, stok ir tu į sta­ty­bas.“.

Pa­klau­siau pa­ta­ri­mo. Iš tik­rų­jų ma­no tė­vas bu­vo sta­ty­bi­nin­kas. To­kiam vie­ti­niam dva­ri­nin­kui Če­ta­vi­čiui sta­tė mo­lio tvar­tą 150 gal­vi­jų su­tal­pin­ti. Jis su­tei­kė ma­no tė­vu­kui gar­bę ant jo pa­ma­to pa­lik­ti ran­kos spau­dą, kaip ko­ky­bės įro­dy­mą. Tė­tis tuo di­džia­vo­si, me­nu, kar­tą nu­si­ve­dęs pa­siū­lė ran­ka jį pa­si­ma­tuo­ti“, – į pri­si­mi­ni­mus grims­ta A.Min­ke­vi­čius.

Kai po stu­di­jų Kau­no po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­te 1964 me­tais sta­ty­bi­nin­ku ta­pęs jis su­grį­žo į tė­viš­kę, tė­tis, ma­tyt, ne­la­bai bu­vo tik­ras, kad sū­nus rim­tus moks­lus bai­gė, tad pa­klau­sė, ar šis vėl laks­tys po lau­kus. Įsi­ti­ki­nęs, kad ne spor­ta­vi­mo moks­lus šis bai­gė, net gi­mi­nę ta pro­ga pa­kvie­tęs pa­vai­ši­no.

A.Min­ke­vi­čius pa­sky­ri­mą ga­vo į Aly­taus sta­ty­bos tres­tą, ku­riam va­do­va­vo Ka­zi­miras Šim­či­kas. Pir­mie­ji me­tai pra­bė­go dir­bant ga­my­bos meist­ru, nuo 1971 me­tų pra­dė­jo va­do­vau­ti Penk­ta­jai sta­ty­bos val­dy­bai, sta­tė su­ren­ka­mus na­mus, tuo­met alyt­na­miais va­din­tus. Kar­tu ki­lo ir eks­pe­ri­men­ti­nis na­mų sta­ty­bos kom­bi­na­tas. Gra­žiau­si me­tai ati­duo­ti Aly­taus mies­to sta­ty­bų kles­tė­ji­mui.

Pa­rei­gin­gas, at­sa­kin­gas va­do­vas bu­vo pa­skir­tas Sta­ty­bos tres­to vy­riau­siuo­ju in­ži­nie­riu­mi, šias ne­leng­vas aukš­tas vals­ty­bi­nės įmo­nės pa­rei­gas ėjo 20 me­tų.

Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mas su­stab­dė ša­lies sta­ty­bas. Iš­si­skirs­tė ir tvir­tas bei sta­bi­lus Sta­ty­bos tres­tas. Ap­dai­rus sta­ty­bi­nin­kas ne­sė­dė­jo ran­kų su­dė­jęs, ne­lau­kė pa­siū­ly­mų. Ver­slo, kol sie­nų ne­už­da­rė, ėmė­si Ru­si­jo­je, su­kau­pė šiek tiek pra­di­nio ka­pi­ta­lo.

Sėk­min­ga A.Min­ke­vi­čiui bu­vo vie­na sta­ty­bų pa­ro­da, ku­rio­je su­si­ti­ko su če­kais, da­bar­ti­niais ver­slo part­ne­riais. Jie pa­siū­lė aly­tiš­kiui pra­dė­ti nau­ją ver­slą – pra­mo­ni­nių grin­dų klo­ji­mą.

„Te­ko va­žiuo­ti į Če­ki­ją mo­ky­tis nau­jos spe­cia­ly­bės, vė­liau to­bu­lin­tis Vo­kie­ti­jo­je, dirb­ti pa­pras­tu dar­bi­nin­ku, tie­siog lie­ti be­to­ni­nes grin­dis. 1997 me­tų bir­že­lį įkū­rė­me ben­drą Lie­tu­vos ir Če­ki­jos UAB „Grin­du­va“. Pra­džio­je bu­vau ir di­rek­to­riu­mi, ir dar­bi­nin­ku. Juk rei­kė­jo ki­tiems per­duo­ti, ką iš­mo­kau“, – me­na ju­bi­lia­tas.

Jis su šyp­se­na kal­ba apie če­kų pa­ste­bė­ji­mą, ar An­ta­nas nė­ra tru­pu­tį „sta­ro­va­ty“ bū­ti di­rek­to­riu­mi. Jie no­rė­jo jau­no va­do­vo. O ir Min­ke­vi­čius, tuo­met bū­da­mas 58 me­tų, kur­pė pla­nus dirb­ti tik iki pen­si­jos.

„Kai „Grin­du­vo­je“ iš­dir­bęs ge­rus 17 me­tų su 50 me­tų ben­dru dar­bu sta­ty­bo­se pa­si­trau­kiau iš di­rek­to­riaus pos­to ir ta­pau kon­sul­tan­tu, part­ne­riams ma­no am­žius tuo­met ne­truk­dė, pra­šė dar pa­dir­bė­ti. Jau pen­ke­rius me­tus ben­dro­vei va­do­vau­ja ma­no anū­kas To­mas Vai­lio­nis, jį iš­si­rin­ko ak­ci­nin­kai. Man dėl jo ra­mu, To­mas yra bai­gęs Vil­niaus Ge­di­mi­no tech­ni­kos uni­ver­si­te­tą, tu­ri „Grin­du­vos“ at­lie­ka­mų dar­bų pa­tir­ties, nes vi­sas va­sa­ras yra lei­dęs pas ma­ne, čia įsi­dar­bi­no ir po stu­di­jų. O aš tik da­bar jaus­te­lė­jau, kad esu se­no­kas“, – ge­ra nuo­tai­ka spin­du­liuo­ja A.Min­ke­vi­čius, ku­rį dar­buo­to­jai ir už­sa­ko­vai va­di­na gar­bės žmo­gu­mi.

 Sėk­mės fi­lo­so­fi­ja: at­si­sa­ky­si ma­žo, pra­ra­si ir di­de­lį

„Grin­du­va“ – pa­vyz­din­ga Aly­taus re­gio­no įmo­nė, ma­žu­tė, su la­bai ma­ža dar­buo­to­jų kai­ta. Bet, kaip tei­gia po­nas An­ta­nas, žmo­nės ga­li už­dirb­ti ir ma­žo­je įmo­nė­je. Ir už­dir­ba, bet ir daug dir­ba.

„Svar­biau­sia – su­ta­ri­mas. Tik jis le­mia vis­ką at­lik­ti lai­ku. Ben­dro­vė nė­ra pa­vė­la­vu­si at­lik­ti už­sa­ky­mų, nei mo­kes­čių su­mo­kė­ti, nei at­ly­gi­ni­mų. Mū­sų tiks­las vi­sa­da bu­vo, kad už­sa­ko­vas, ku­ris mo­ka pi­ni­gus, lik­tų pa­ten­kin­tas. Mums ne­svar­bu, ar už­sa­ky­mas di­de­lis, ar ma­žas. Ne­reikš­min­gų klien­tų nė­ra. Kar­tais klau­sia, ar pri­im­tu­mė­me už­sa­ky­mą 100 kvad­ra­ti­nių met­rų grin­dų įreng­ti? Su­tin­ka­me, nes jei mes šian­dien at­si­sa­ky­si­me, ry­toj, kai tas klien­tas tu­rės 10 tūks­tan­čių kvad­ra­ti­nių met­rų už­sa­ky­mą, jis pa­siū­lys at­lik­ti dar­bus ne mums, o tiems, ku­rie pa­da­rė tą šim­tą“, – to­kią sa­vo ir jau pen­ke­rius me­tus „Grin­du­vai“ va­do­vau­jan­čio anū­ko To­mo po­zi­ci­ją iš­sa­ko A.Min­ke­vi­čius.

Pa­šne­ko­vas tvir­ti­na, kad jei dar kar­tą tek­tų rink­tis gy­ve­ni­mo ke­lią iš nau­jo, jis ma­žai ką ja­me keis­tų, ir an­trą kar­tą ei­tų tuo pa­čiu ke­liu, va­do­vau­tų­si to­mis pa­čio­mis fi­lo­so­fi­nė­mis tie­so­mis.

Sa­vo nuo­mo­nės iš­sa­ky­ti jis nie­ka­da ne­li­po ant sta­ti­nės, ne­mė­go ir nie­ka­da nie­ko ne­skun­dė, my­lė­jo žmo­nes ir juos ger­bė, rū­pi­no­si šei­ma, vai­kais, o da­bar ir anū­kais bei pro­anū­kiais. Su kla­sio­ke žmo­na Al­do­na su­si­lau­kė duk­ros ir sū­naus, jie abu bai­gė me­di­ci­nos moks­lus. Duk­ra dir­ba pa­gal spe­cia­ly­bę, bet sū­nus pa­su­ko tė­čio ke­liu į sta­ty­bų ver­slą. Nors jau­nys­tė­je kal­bi­ni­mus rink­tis sta­ty­bi­nin­ko ke­lią at­rem­da­vo, kad jau pri­si­žiū­rė­jo tė­vo če­ba­tų.

Žie­mo­mis dir­ba kū­ri­ku ir snie­go nuo ta­kų va­ly­to­ju

Di­džiau­siu ir bū­ti­niau­siu žmo­gaus tur­tu An­ta­nas lai­ko būs­tą. Gal iš jo pro­fe­si­jos gi­męs toks po­žiū­ris, kad pir­miau­sia tu­ri­me pa­si­rū­pin­ti gy­ve­na­mą­ja vie­ta. Vi­siems ir vi­sa­da kar­to­ja, kad ver­slas tu­ri bū­ti są­ži­nin­gas. Tu­rė­jęs ga­li­my­bę su­si­ręs­ti rū­mų ir pi­lai­čių, jis, ei­da­mas aukš­tas pa­rei­gas, nie­ko ne­pri­va­ti­za­vo, bet šian­dien ra­mia šir­di­mi gy­ve­na sa­vo tė­viš­kė­je ant Du­sios eže­ro kran­to.

„Man tai pa­ti gra­žiau­sia vie­ta. Dar­bo jo­je daug, mėgs­tu juo­kau­ti, kad tu­riu pu­sę eta­to kū­ri­ko. Tai pa­grin­di­nis ma­no po­mė­gis ar, ki­taip sa­kant, sma­gus dar­bas žie­mą. Kai­miš­kų dar­bų ne­ven­giu, jie man pa­tin­ka. Su ma­lo­nu­mu žie­mų pū­gin­gais ry­tais nu­ka­su ta­kus, ypač ge­ra dar­buo­tis, kai ta­ke­liai dar ne­pra­ei­ti, ne­su­min­džio­ti. Ne­pa­ken­čiu ne­nu­va­ly­tų, pri­min­džio­tų ša­li­gat­vių.

Dar­bas bi­ty­ne, pen­kio­li­kos arų so­de, pra­mo­gų lai­kas, pra­leis­tas su vi­suo­met lau­kian­čiu vo­kie­čių avi­ga­niu Bar­tu, tur­ti­na ma­ne. O ste­bė­da­mas bi­te­les, iš­skir­ti­nį jų gy­ve­ni­mą, pa­si­jau­čiu kaip koks tra­nas. Jos – darbš­tu­mo įsi­kū­ni­ji­mas. Keis­ta, bet jau­nys­tė­je bi­jo­jau bi­čių, kai uoš­vis im­da­vo me­dų, aš lan­gus už­si­da­ry­da­vau“, – dės­to A.Min­ke­vi­čius, mies­te pra­lei­dęs pu­sę sa­vo gy­ve­ni­mo, bet iš­li­kęs kai­mo žmo­gu­mi.

Jis pa­ste­bi ir gan­dra­liz­dy­je įsi­tai­siu­sius žvir­blius, kar­ve­lius, nuo va­na­gų pa­si­sle­pian­čius si­dab­ri­nė­je eg­lė­je, ku­rią pla­nuo­ja at­ei­ty­je pa­do­va­no­ti mies­tui pa­puoš­ti prieš Ka­lė­das, žval­go­si iš­re­tė­ju­sių ku­rap­kų, griež­lių. Džiau­gia­si, kad liz­de jau tre­čius me­tus gan­driu­kus per­ėjo ta pa­ti gan­drų po­ra, pa­liu­di­jo šį fak­tą gan­drie­nės šlūb­čio­ji­mas.

Dar klau­sia­me, ko­kio­je ap­lin­ko­je ju­bi­lia­tas ren­gia­si pa­mi­nė­ti gar­bin­gą 80-me­čio su­kak­tį. Ati­tar­ta trum­pai – ben­dra­dar­bių, gi­mi­nių ir ko­le­gų, sta­ty­bos ve­te­ra­nų ap­sup­ty­je. Gar­bin­gi žmo­nės sa­vo gar­bei pa­pras­tai yra ne­ati­dūs. Kur kas jiems svar­bes­nis yra ki­tas, ku­riam pa­dė­ti, pa­tal­kin­ti An­ta­nas jau­čia di­de­lį ma­lo­nu­mą. Toks jau Dzū­ki­jos sos­ti­nę sta­ty­bų pi­ko de­šimt­me­čiais sta­čiu­sio sta­ty­bų ve­te­ra­no gy­ve­ni­mas ir po­žiū­ris.

Statybų veterano, kuris no­mi­nuo­tas ir aukš­čiau­sio laips­nio „Pro­fe­si­jos ri­te­rio“ no­mi­na­ci­ja, ku­rią Lie­tu­vos pra­mo­ni­nin­kų kon­fe­de­ra­ci­ja įstei­gė 2002 me­tais ir ski­ria pa­gerb­ti iš­ki­liau­sius žmo­nes, pa­si­žy­mė­ju­sius sa­vo pro­fe­si­nė­je veik­lo­je ge­rais re­zul­ta­tais, nu­si­pel­niu­sius pla­taus pri­pa­ži­ni­mo ir pa­gar­bos, tu­rin­čius sa­vy­je pa­si­šven­ti­mą ir iš­ti­ki­my­bę pro­fe­si­jai, aukš­tą pro­fe­sio­na­lu­mą bei pro­fe­si­nės gar­bės, eti­kos, su­pra­ti­mą, vi­suo­me­niš­ku­mą, ke­lian­čius sau aukš­tus as­me­ni­nės at­sa­ko­my­bės rei­ka­la­vi­mus, su­ge­ban­čius telk­ti ben­dram ir kil­niam tiks­lui žmo­nes, pa­si­žy­min­čius no­va­to­riš­ku kū­ry­bin­gu­mu ir to­le­ran­ci­ja nuo­mo­nių įvai­ro­vei.

Lietuvos ir Čekijos bendrovės „Grinduva“ ilgametis vadovas, dabartinis jos konsultantas Antanas Minkevičius švenčia garbingą aštuoniasdešimtmečio sukaktį.                                    Zitos STANKEVIČIENĖS nuotr.

    Komentaras

    Tai puikus žmogus, padorus. Nors jam ir 80 metų, senuku jo tikrai nepavadinsi, veiklus ir myli gamtą. Ir ne medžiotojas, kaip kiti pasipūtėliai verslininkai. Sėkmės tau, Antanai, mums tu labai reikalingas, nes esi padorumo pavyzdžiu.

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.