Mes ne­ga­li­me pa­dė­ti kiek­vie­nam, ta­čiau kiek­vie­nas ga­li pa­dė­ti kaž­kam

Aldona KUDZIENĖ, aldona@ana.lt
Komentarai (2)
2019 Gegužė 24
Aldona Kudzienė.
Aldona Kudzienė. Zitos STANKEVIČIENĖS nuotr.
Ge­gu­žės 23-io­ji. Šią die­ną prieš 66-erius me­tus, 1953-iai­siais, per 48 va­lan­das Lie­tu­vo­je su­im­ta ir de­por­tuo­ta be­veik 37 tūkst. vals­tie­čių, at­si­sa­kiu­sių sto­ti į ko­lū­kius. Šią 2007-ųjų die­ną pa­skelb­tas Kon­sti­tu­ci­nio Teis­mo spren­di­mas dėl „Ali­tos“ ga­myk­los pri­va­ti­za­vi­mo: Vy­riau­sy­bės va­do­vas Al­gir­das Bra­zaus­kas ir Vals­ty­bės tur­to fon­das, pri­va­ti­zuo­da­mi ga­myk­lą, pa­žei­dė Lie­tu­vos Kon­sti­tu­ci­ją. Dėl šio san­do­rio Lie­tu­vai pa­da­ry­ta 35,9 mln. li­tų ža­la. Šią die­ną ir pa­sau­ly­je įvy­ko daug da­ly­kų: 1430-ai­siais Komp­je­ne su­im­ta ir ati­duo­ta bri­tams pran­cū­zų na­cio­na­li­nė did­vy­rė Ža­na d’Ark, 1879 me­tais ru­sų ra­šy­to­jui Iva­nui Tur­ge­ne­vui su­teik­tas Oks­for­do uni­ver­si­te­to ci­vi­li­nės tei­sės dak­ta­ro laips­nis. Jis bu­vo pir­ma­sis ra­šy­to­jas pa­sau­ly­je, ku­riam su­teik­ta to­kia gar­bė. 1949 me­tais pa­skelb­ta Vo­kie­ti­jos Fe­de­ra­ci­nė Res­pub­li­ka su sos­ti­ne Bo­na, 1987-ai­siais SSRS nu­trau­kė ra­di­jo sto­ties „Ame­ri­kos bal­sas” truk­džius. Šian­dien mi­ni­ma Tarp­tau­ti­nė aku­še­ri­jos fis­tu­lės die­na. Ko­dėl šiai gim­dy­mo kom­pli­ka­ci­jai ski­ria­me tiek dė­me­sio? Nuo at­sa­ky­mo į šį klau­si­mą ir pra­dė­si­me ket­vir­ta­die­nio pa­šne­ke­sius.

Blez­din­gai gy­ven­ti ša­lia žmo­gaus leis­ta už ug­nies par­ne­ši­mą 

Fis­tu­lė – įgim­tas ar­ba dirb­ti­nai pa­da­ry­tas ka­na­las, jun­gian­tis or­ga­no ert­mę su iš­ore ar­ba du tuš­čia­vi­du­rius or­ga­nus. Pa­sau­ly­je apie 2–3,5 mln. mo­te­rų gy­ve­na su fis­tu­lė­mis, pa­tir­to­mis po gim­dy­mo kom­pli­ka­ci­jų. Jos ne­už­gy­ja sa­vai­me, yra ša­li­na­mos chi­rur­giš­kai. Tur­būt ne vie­nam ki­lo min­tis, ar mū­sų mies­to aku­še­riams-gi­ne­ko­lo­gams ten­ka su­si­dur­ti su šiuo mo­te­rų ne­ga­la­vi­mu?

Aly­taus ap­skri­ties S.Ku­dir­kos li­go­ni­nės Aku­še­ri­jos ir gi­ne­ko­lo­gi­jos sky­riaus ve­dė­jas Eu­ge­ni­jus Tiš­kus net ne­pa­mąs­tęs at­sa­ko, kad per 40 dar­bo me­tų, tiek jis dir­ba li­go­ni­nė­je, bu­vęs tik vie­nin­te­lis at­ve­jis 1990 me­tais. Pri­rei­kė ke­lių ope­ra­ci­jų mo­ters kū­ne su­si­da­riu­siai fis­tu­lei pa­ša­lin­ti.

„Fis­tu­lės ka­muo­ja gim­dy­ves to­se ša­ly­se, ku­rio­se nė­ra aku­še­ri­jos pa­gal­bos. Ne­duok Die­ve, to­kių sun­kių kom­pli­ka­ci­jų. Jos at­sklei­džia ir me­di­kų ne­mo­kė­ji­mą dirb­ti“, – sa­kė E.Tiš­kus.

Tai­gi, sie­kiant at­kreip­ti dė­me­sį į fis­tu­lių pa­pli­ti­mą ir ne­gy­dy­mą Af­ri­kos, Azi­jos, Ara­bi­jos re­gio­nuo­se, pa­skelb­ta Tarp­tau­ti­nė fis­tu­lės die­na. „Mes ne­ga­li­me pa­dė­ti kiek­vie­nam, ta­čiau kiek­vie­nas ga­li pa­dė­ti kaž­kam“, – šiuos pras­min­gus žo­džius yra pa­sa­kęs Ro­nal­das Re­a­ga­nas, 40 JAV pre­zi­den­tas.

Ne vie­nas aly­tiš­kis klau­sia, ko­dėl šiuo me­tu, kai taip gra­žiai ir kvap­niai mū­sų mies­te žy­di gu­do­be­lių krū­mai, lei­džia­ma juos iš­pjau­ti? Ne­gi tam nė­ra tin­ka­mo ki­to lai­ko, pa­vyz­džiui, vė­ly­vą ru­de­nį ar žie­mą? Ko­dėl šiuo me­tu ge­ni­mi ir ki­ti su­la­po­ję me­džiai, ku­riuo­se yra paukš­čių liz­dų?

Ra­mu­nė Zub­rė, Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Ap­lin­kos ap­sau­gos sky­riaus vy­riau­sio­ji spe­cia­lis­tė, at­siun­tė to­kį ko­men­ta­rą:

„Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Mies­to ūkio sky­rius pa­va­sa­rio pe­ri­odu ne­vyk­do žel­di­nių ge­nė­ji­mo ar kir­ti­mo dar­bų bū­tent dėl aly­tiš­kių mi­nė­tų prie­žas­čių (ne­bent tai bū­tų ava­ri­nės būk­lės žel­di­niai). Ap­lin­kos ap­sau­gos sky­rius ge­nė­ji­mo ir kir­ti­mo dar­bams lei­di­mus pri­va­lo iš­duo­ti iš­ti­sus me­tus, ka­da pa­reiš­kė­jas be­si­kreip­tų, lei­di­mas ga­lio­ja 1 me­tus. Šiuo me­tu kir­ti­mus sa­vai­mi­nių me­džių ir krū­mų (gu­do­be­lės ap­leis­tuo­se skly­puo­se pas­ta­rai­siais me­tais taip pat ta­po sa­vai­mi­niais krū­mais) ga­li­mai vyk­do ap­leis­tų skly­pų sa­vi­nin­kai, ka­dan­gi iki bir­že­lio 10 die­nos pa­gal ga­lio­jan­čias Aly­taus mies­to tvar­ky­mo ir šva­ros tai­syk­les jų skly­pai tu­ri bū­ti nu­šie­nau­ti, tai yra ne­tu­ri bū­ti ap­žė­lę ir sa­vai­mi­niais krū­mais. Jei­gu skly­pų sa­vi­nin­kai nesu­si­tvar­kys sa­vo te­ri­to­ri­jų, tuo­met jiems že­mės mo­kes­tis di­dės iki 10 kar­tų. Ga­li­mai ne­di­de­lius žel­di­nių tvar­ky­mo dar­bus šiuo me­tu vyk­do ir dau­gia­bu­čių na­mų sa­vi­nin­kų ben­dri­jų gy­ven­to­jai, ku­riems bū­na gan su­dė­tin­ga su­sior­ga­ni­zuo­ti to­kio po­bū­džio dar­bus. Ap­lin­kos ap­sau­gos sky­rius iš­duo­da­mas lei­di­mus in­for­muo­ja ir apie ki­tus žel­di­nių tvar­ky­mo ypa­tu­mus, pa­vyz­džiui, ber­žus ir kle­vus ga­li­ma ge­nė­ti tik jiems su­la­po­jus, kai ne­bė­ga su­la, ar­ba ru­de­nį. Pu­šų ge­nė­ji­mas ge­riau­sias šiuo pe­ri­odu, kai me­džiai gy­vy­bin­gi ir ge­rai pa­tys „už­gy­do žaiz­das“. Taip pat gy­ven­to­jai įspė­ja­mi dėl kir­ti­mo ir ge­nė­ji­mo me­džių, ku­riuo­se yra įkel­ta in­ki­lų, ir dėl ki­tų žel­di­nių prie­žiū­ros niu­an­sų.“ 

Vi­suo­met sma­gu su­lauk­ti jū­sų pa­ste­bė­ji­mų. Pra­nas iš Vos­bū­čių pra­ne­šė re­gė­jęs parsk­ri­du­sias kregž­des. Pa­sak skam­bi­nu­sio­jo, va­di­na­si, kad jau ne­be­bus šal­nų, nes pas­ku­ti­nė parsk­ren­dan­ti kregž­dė tą pa­liu­di­ja.

Pa­šne­ko­vas sa­ko, kad mi­to­lo­gi­jo­je šis blez­din­ga va­di­na­mas paukš­tis aukš­ti­na­mas, nes su­ge­bė­jo iš pra­ga­ro žmo­nėms at­neš­ti ug­nies. „Die­vas žmo­gui nu­ta­rė duo­ti ug­nies. Bet jos anuo­met bū­ta tik pra­ga­re. Nu­skri­do ko­vas, bet vel­nias jį pa­ma­tė ir nu­tvė­ręs įmer­kė į der­vos sta­ti­nę, taip vi­są nu­juo­di­nęs. Ta­da ug­nies par­neš­ti skri­do gan­dras. Vel­nias jį pa­ste­bė­jo ir der­vuo­ta men­te te­kšte­lė­jo per nu­ga­rą, li­ko tik juo­das lo­pas. Ta­da ug­nies į pra­ga­rą skri­do kregž­dė. Ji žvit­riai įskri­do, grie­bė nuo­dė­gu­lį ir nė­rė at­gal. Vel­nias lan­ku pykš­te­lė­jo ir per­skė­lę jai uo­de­gą. Die­vas blez­din­gai už ug­nies žmo­gui par­ne­ši­mą lei­do gy­ven­ti ša­lia žmo­gaus“, – to­kią is­to­ri­ją pa­pa­sa­ko­jo Pra­nas.

 

Nei agur­kas, nei po­mi­do­ras nuo alks­nio ne­nu­kris

„Kol rie­bus iš­džius, tai jau kū­das nu­gaiš“, – toks vie­nos pa­žįs­ta­mos mo­ters tei­gi­nys pa­si­ti­ko tur­gaus pri­ei­go­se. Se­no­jo tur­gaus, taip Jot­vin­gių gat­vės tur­gų iki šiol va­di­na pa­gy­ve­nę aly­tiš­kiai. Čia su­tik­ta pa­žįs­ta­ma mo­te­ris ne­pik­tai dės­tė ne­pa­si­ten­ki­ni­mą, kad kiek­vie­nas lie­suo­lis jai pa­vy­di ap­ta­ku­mų.

„Jei jau taip gra­ži ap­kū­ni mo­te­ris, ko­dėl sa­vas ant vi­so­kių die­tų lai­ko­te?“ – at­si­kirs­di­nė­jo dviem ple­piems vy­rams. Dar vie­nas į jų po­kal­bį įsi­kir­to, bet grei­tai bu­vo iš­pra­šy­tas: „Ne­si­kišk į sve­ti­mą tur­gų. Čia sa­vas po­kal­bis vyks­ta. Sve­ti­miems ne­su­prast.“

Vi­so­mis te­mo­mis al­ma šios sa­vai­tės tur­gūs. Dzū­ki­ja pa­ga­liau ga­vo lie­taus. Vi­są per­tek­lių dar­ži­nin­kai, ro­dos, į tur­gų su­ne­šė, tik rin­kis ir pi­ni­gą mo­kėk. Ir rin­ko­si, pir­ko, ko kam rei­kia.

„Nei agur­kas, nei po­mi­do­ras nuo alks­nio ne­nu­kris, pa­čiai rei­kia už­si­au­gin­ti“, – taip teig­da­ma net du krep­šius dai­gų ir pa­so­dos iš tur­gaus iš­si­ne­šė mi­ros­la­viš­kė Ja­nė Ne­dzins­kie­nė.

Tur­gu­je be­ne bran­giau­si agur­kų dai­gai – iki eu­ro, bet pa­siū­la ne­ten­ki­na po­rei­kio. Agur­kų dai­gų pri­trū­ko. Po­mi­do­rų dai­gai 50–70 eu­ro cen­tų, ko­pūs­tų už eu­rą jau vi­są ry­šu­lė­lį ga­li nu­si­pirk­ti.

Dai­gyk­lo­se dai­gin­tų braš­kių dai­gai – pu­sė eu­ro, pli­ko­mis šak­ni­mis – 30 eu­ro cen­tų.

Ža­lu­my­nų – pa­si­rin­ki­mas la­bai pla­tus su įvai­rio­mis kai­no­mis. Grai­kų už­au­gin­tų braš­kių ki­log­ra­mas – apie 3,5 eu­ro, is­pa­niš­kos ši­lau­o­gės – 7 eu­rai, treš­nės – 4,5 eu­ro.

Švie­žių agur­kų ki­log­ra­mas – iki 2 eu­rų, švie­žių žie­mi­nių čes­na­kų – 4,5 eu­ro.

Dar ma­tė­si krū­mi­nių svo­gū­nų, ki­log­ra­mas – 8 eu­rai, bal­tų ir vio­le­ti­nių svo­gū­nų so­di­nu­kų ki­log­ra­mas – 7–8 eu­rai.

Nau­jie­na sma­li­žiams – šie­me­tis me­dus, ki­log­ra­mas 6 eu­rai.

Už se­nas, bet gra­žias bul­ves pra­šė 30 eu­ro cen­tų, švie­žio der­liaus ki­log­ra­mas – per eu­rą.

Ne vie­nas par­da­vė­jas siū­lė mo­liū­gų, me­lio­nų, ar­bū­zų dai­gų. Kai­na svy­ra­vo apie eu­rą.

Per­nai šių dar­žo­vių la­bai daug sau ir drau­gams pri­au­gi­no Obe­li­jos kai­me „ūki­nin­kau­jan­tis“ Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­to Far­ma­kog­no­zi­jos ka­ted­ros do­cen­tas Dei­vi­das Bur­dulis.

„Šie­met tu­riu pa­si­so­di­nęs apie 80 dai­gų ar­bū­zų ir 20 me­lio­nų, dar ki­tus dai­gi­nuo­si. Taip pat šie­met iš­ban­džiau ar­bū­zų skie­pi­ji­mą į la­ge­na­ri­jas, bet dar anks­ti kaž­ką pa­sa­ky­ti, po ko­kios sa­vai­tės ma­ty­sis, ar pa­vy­ko“, – sa­kė Dei­vi­das. Ry­šį su juo pa­lai­ky­si­me, nes pa­si­mo­ky­ti iš jo yra ko.

 

Kil­naus dva­si­nin­ko Juo­zo Zdebs­kio at­mi­ni­mas aly­tiš­kių pa­gerb­tas pri­si­mi­ni­mais ir mal­do­mis

Ar­tė­ja­me prie ka­ta­li­kams svar­bios šven­tės – Šeš­ti­nių, Kris­taus žen­gi­mo į dan­gų die­nos. Šeš­ti­nes nuo Ve­ly­kų ski­ria ke­tu­rias­de­šimt die­nų, pro­se­no­viš­kų šven­čių tarps­nis. Šeš­ti­nės da­bar šven­čia­mos ar­ti­miau­sią sek­ma­die­nį, o se­no­vė­je – tiks­lią jų die­ną. Trys die­nos prieš šeš­ti­nes yra ski­ria­mos tai­kos, svei­ka­tos ir der­liaus mal­da­vi­mui.

Šio­mis die­no­mis kai­mas ben­drai mels­da­vo­si, apei­da­vo vi­sus lau­kų ir pa­ke­lių kry­žius, ku­rie bū­da­vo iš­va­ka­rė­se iš­puo­šia­mi. To­kios ei­se­nos va­di­no­si kry­žia­vo­mis.

Daug dar­bų ta­da ne­dirb­da­vo: jo­kiu bū­du ne­sė­da­vo ja­vų, ne­mes­da­vo au­dek­lo, bi­jo­jo, kad nesu­si­kry­žiuo­tų. Ir ša­kų iš miš­ko ne­vež­da­vo, bau­gu kar­tu par­si­ga­ben­ti gy­va­čių. Bet sten­gė­si pa­so­din­ti agur­kų, žir­nių, jiems mez­gi­ma­sis nau­din­gas.

Prieš ge­rą de­šimt­me­tį gar­baus at­mi­ni­mo dau­giš­kė Lio­nė Pi­ga­gie­nė pa­sa­ko­jo, kad per Šeš­ti­nes jos tė­ve­liai gau­sų vai­kų bū­re­lį val­gy­ti kvies­da­vo 6 kar­tus. Še­še­to lai­kė­si vi­sur: ke­pė po 6 bly­nus, vi­rė po 6 vir­ti­nius, į lėkš­tes krės­da­vo po 6 šaukš­tus ko­šės.

„Tar­pu­ka­ris bu­vo la­bai ža­vus lai­kas. Vi­si lai­kė­si šven­čių tra­di­ci­jų ir tai bu­vo vi­siems įdo­mu ir nau­din­ga svei­ka­tai. Pas­nin­kai, įvai­rūs ben­dri pa­si­bu­vi­mai bu­vo lau­kia­mi, kiek­vie­nas ži­no­jo ir jų pras­mę, ir ei­gą“, – vie­na­me in­ter­viu yra tei­gu­si Lio­nė.

Šeš­ti­nės – jau ant no­sies ga­lo, ge­gu­žės 30 die­ną, ki­tą ket­vir­ta­die­nį. Tai šven­tė, kil­no­ja­ma pa­gal Ve­ly­kų lai­ką, vi­sa­da bū­na šeš­to­sios sa­vai­tės po Ve­ly­kų ket­vir­ta­die­nį. Bet, kaip mi­nė­jau, šven­čia­ma sek­ma­die­nį. Šie­met Šeš­ti­nių pa­mal­dos vyks bir­že­lio 2 die­ną.

O pra­ei­tą šeš­ta­die­nį Šla­van­tuo­se jaut­riai ir gra­žiai pa­gerb­tas nuo­lat nuo­sta­bio­je vie­ny­bė­je su Die­vu bu­vu­sio ku­ni­go J.Zdebs­kio at­mi­ni­mas. Tuos, ku­riems bran­gus šis dva­si­nin­kas, ke­lio­nę į Šla­van­tų baž­ny­čią, Aly­taus de­ka­nui Arū­nui Už­upiui pa­de­dant, or­ga­ni­za­vo ak­ty­vi pa­ra­pi­jie­tė Lai­mu­tė Že­mai­tie­nė. Ku­ni­gas J.Zdebs­kis yra tar­na­vęs ir Aly­taus Šv. An­ge­lų Sar­gų baž­ny­čio­je. Ne­leng­vas bu­vo šio dva­si­nin­ko gy­ve­ni­mas.

Du kar­tus so­vie­ti­nės val­džios nu­teis­tas už vai­kų ka­te­ki­za­vi­mą. Sa­vo no­ru jis va­žia­vo į mi­si­jas Pa­vol­gy­je, Ka­zach­sta­ne, bu­vo ak­ty­vus po­grin­di­nės re­li­gi­nės spau­dos or­ga­ni­za­to­rius ir rė­mė­jas. Jis vie­nas iš Lie­tu­vos ka­ta­li­kų baž­ny­čios kro­ni­kos ini­cia­to­rių ir tal­ki­nin­kų.

Drau­ge su ki­tais dva­si­nin­kais 1978 me­tais įkū­rė ti­kin­čių­jų tei­sėms gin­ti ka­ta­li­kų ko­mi­te­tą. So­vie­ti­nės val­džios nuo­lat se­ka­mas, net ap­nuo­dy­tas ne­aiš­kios kil­mės che­mi­nė­mis me­džia­go­mis, 1986 me­tų va­sa­rio 5 die­ną įtar­ti­no­mis ap­lin­ky­bė­mis žu­vo au­to­ava­ri­jo­je, pa­lai­do­tas Ru­da­mi­nos ka­pi­nė­se.

Kai­my­nai, Laz­di­jų ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė, ku­ni­gui J.Zdebs­kiui prieš ket­ve­rius me­tus yra su­tei­ku­si Laz­di­jų ra­jo­no gar­bės pi­lie­čio var­dą.

De­vy­nias­de­šim­to­sioms jo gi­mi­mo me­ti­nėms Šla­van­tų baž­ny­čio­je bu­vo au­ko­ja­mos mi­šios, ku­rio­se da­ly­va­vo per de­šimt dva­si­nin­kų ir du vys­ku­pai – ge­rai J.Zdebs­kį pa­ži­no­jęs Jo­nas Kau­nec­kas ir Ri­man­tas Nor­vi­la.

Ge­gu­tės kai­me, ša­lia Šla­van­tų Vieš­pa­ties ap­si­reiš­ki­mo Šven­čiau­sia­jai Mer­ge­lei Ma­ri­jai baž­ny­čios (pats Šla­van­tų kai­mas už 1,5 ki­lo­met­ro nuo baž­ny­čios), ku­ni­go J.Zdebs­kio gy­ve­ni­mui įam­žin­ti skir­tas mu­zie­jus, 90-osioms gi­mi­mo me­ti­nėms jo var­du pa­va­din­ta pro šią baž­ny­čią ei­nan­ti gat­vė. Baž­ny­čios šven­to­riu­je sto­vi vie­ti­nės ben­druo­me­nės dva­si­nin­ko at­mi­ni­mui skir­tas pa­min­kli­nis ak­muo.

L.Že­mai­tie­nė ke­liau­nin­kams iš Aly­taus pa­pa­sa­ko­jo sa­vus pri­si­mi­ni­mus, jais pa­si­da­li­jo ir ki­ti, ku­riems te­ko pa­žin­ti iš­ki­lų dva­si­nin­ką.

 

Iš­si­kal­bė­ji­mas, ar­ba ne­įpras­to pa­tie­ka­lo ra­ga­vi­mas

Sek­ma­die­nį pail­si­nau ran­kas nuo že­mės dar­bų, drėg­na pa­lau­ke, vai­ky­da­ma ma­ša­lus, nu­žings­nia­vau pas sa­vo bi­čiu­lę Ma­ri­jo­ną. Li­ki­mas su­lė­ti­no jos žings­nius at­siun­tęs lem­tin­gą griu­vi­mą sa­vo­je vo­nio­je.

„Baik už­jaus­ti­nė­ti, gi nie­ko čia to­kio ne­at­si­ti­ko. Tie­siog per daug ran­kas iš­si­mui­la­vau, jos vo­nios briau­na, man sto­jan­tis, nu­čiuo­žė ir kai­ria­me rie­še kaž­kas trakš­te­lė­jo. Ši­tiek dak­ta­rų ap­žiū­rė­jo, sa­kė nie­ko rim­to, kaž­koks kau­liu­kas įski­lo, da­bar jam ra­my­bės rei­kia... Man tai ra­my­bės vi­sai ne­rei­kia. Kol klu­bą dar sop­čio­jo, pa­gu­li­nė­jau, da­bar iš pa­juo­du­sio tvars­čio ma­tai, kad vien ro­ma­nų ne­skai­tau“, – kas be­bū­tų, Ma­ri­jo­na nie­ka­da ne­iš­si­duos, kad jai sun­ku.

Dar pa­si­džiau­gia, kad at­ėjau, te­le­fo­nu jai jau nu­si­bo­do kal­bė­tis. Šian­dien ji ir baž­ny­čio­je, su­mo­je bu­vu­si, plet­kų po jų mies­te­ly­je pri­si­gau­džiu­si. „Čia jau ne plet­kas, o tie­sa. Pet­rie­nės Vi­lė su šei­ma iš Nor­ve­gi­jos parg­rįž­ta. Su vi­sam. Ir tu tik­riau­sia gir­dė­jai, kaip ji džiau­gė­si vai­kais, kad jiems pui­kiai se­ka­si ir kad į Lie­tu­vą jie grįž­ti net ne­sva­jo­ja. Bū­ki­me bied­ni, bet tei­sūs, Pet­rie­nė pies­tu sto­da­vo, jei kas nors pa­klaus­da­vo, ar jos Vi­ly­tė ne­bi­jo, kad ka­da nors ir į jos du­ris pa­si­bels nor­ve­giš­ka vai­kų ap­sau­gos tar­ny­ba. Ji at­rėž­da­vo kiek­vie­nam, kad vai­kus pa­ima tik iš la­bai ne­tvar­kin­gų šei­mų, jos duk­ros šei­mai tai ne­gre­sia. Žmo­nės kal­ba, kad jau už­kliu­vo. Dar­že­lio, ku­rį lan­ko abi ma­žo­sios, va­do­vy­bei ne­pa­ti­ko, kad mer­gai­tės da­li­ja­si at­si­neš­tais ska­nės­tais su ki­tais vai­kais, kad na­muo­se kal­ba­ma lie­tu­viš­kai. Ten dėl sau­gu­mo ne­ga­li­ma sa­vo mais­to ki­tiems siū­ly­ti, rei­ka­lau­ja­ma, kad jų ša­ly­je jų kal­ba bū­tų ir kal­ba­ma. Pa­sta­bų tė­vai dėl to ga­vę, jei dar gaus, bus pro­ble­mų“, – ką gir­dė­ju­si per­sa­ko Ma­ri­jo­na.

Aš taip pat pa­si­da­li­nu sa­vo pa­tir­ti­mi, kad ji pa­mo­ka tap­tų ki­tiems. Jau ūg­te­lė­ju­sią ir ga­na nuo­vo­kią anū­kę duk­ra įso­di­no į au­to­bu­są, iš vai­ruo­to­jo nu­pir­ko ke­lio­nės bi­lie­tą ir pa­pra­šė jo, ku­rio­je sto­te­lė­je rei­kia iš­lai­pin­ti. Dar ak­cen­ta­vo, kad jo­je jau lauks mo­čiu­tė.

Au­to­bu­sas at­lin­ga­vo, bet sė­dy­nė­je už vai­ruo­to­jo ne­ma­čiau anū­kės. Vai­ruo­to­jo klau­siu, kur ma­no vai­kas? Šis la­bai ra­miai pa­aiš­ki­no, kad iš­li­po sto­te­le anks­čiau ir ten lau­kia ma­nęs. Dau­giau ma­no klau­si­mų vai­ruo­to­jas ne­iš­gir­do, už­da­rė du­ris ir nu­va­žia­vo.

Jau ne ėjau, nu­lė­kiau į anks­tes­nę sto­te­lę. Vai­ką ra­dau, pa­si­ro­do, minkš­to­se di­džiu­lio au­to­bu­so sė­dy­nė­se va­žia­vi­mas anū­kę už­mig­dė, kaž­kas sto­te­le anks­čiau pri­kė­lė ir lie­pė iš­lip­ti, nes at­seit ji jau at­va­žia­vo. Nors vai­ko ran­ko­se – iš vai­ruo­to­jo pirk­tas ke­lio­nės bi­lie­tas. Nie­kas į jį net ne­pa­žiū­rė­jo. Ge­rai, kad ge­rai bai­gė­si.

„Aš dar no­riu prie kal­bos apie gy­dy­mą grįž­ti. Ne­ma­žai te­ko pa­sė­dė­ti prie gy­dy­to­jų ka­bi­ne­tų, bet prie šios spe­cia­li­za­ci­jos me­di­kų – pa­cien­tai tik apie pi­ni­gė­lius kal­ba. Ži­nai ma­no bū­dą, ne­iš­ken­čiau, sa­kau, kam duo­dat sa­vo pas­ku­ti­nius pi­ni­gus? Ar tie dak­ta­rai iš jū­sų pi­ni­gų pra­šo? Ne­pra­šo, tai kam ki­ša­te? Ge­rai, kad dar vie­na ma­no ša­li­nin­kė at­si­ra­do, ėmė gąs­din­ti pa­cien­tus, kad jiems pa­tiems už siū­lo­mą ky­šį bau­das mi­nist­ras Ve­ry­ga už­dės. Toks juo­kas su­ėmė, šnibž­de­siai nu­ri­mo, va, ir liks dak­ta­rė­liai be pa­ki­šų, prog­no­za­vau. Dar ano­ji po­nia pa­kal­bė­jo, kad sal­dai­nių dak­ta­rai ne­val­go, tad ir dė­žu­čių ne­rei­kia neš­ti. Ap­skri­tai ap­si­skai­čiu­sios po­nios bū­ta, ji tei­gė, kad, pa­gal sta­tis­ti­ką, ky­šiams Lie­tu­vo­je pa­cien­tai iš­lei­džia ke­lias­de­šimt mi­li­jo­nų eu­rų. Kad ky­šių dy­dis svy­ruo­ja nuo 5 iki 500 eu­rų. Džiu­gu, kad jau­no­ji me­di­kų kar­ta jau ki­to­kio po­žiū­rio ne­gu vy­res­nio­ji. Jie jau su­pran­ta, kad sve­ti­mi pi­ni­gai ne­šil­do. Su­pran­tu, kad rei­kia mums jų pa­ta­ri­mų, bet kar­tais rei­kia jiems ir mū­sų pa­ba­ri­mų.

Tu me­ni, aš pa­sa­ko­jau, kai kar­tą ne­iš­ken­tu­si, ma­ty­da­ma kai­mo se­nu­tes sa­vo raukš­lė­to­se ran­ko­se spau­džian­čias gy­dy­to­jai pa­skir­tas de­šim­ti­nes, už­ėju­si pas me­di­kę pir­miau­sia pa­klau­siau, ar ne gė­da jai tuos pi­ni­gė­lius iš se­no žmo­gaus pa­im­ti? „Ne, sa­ko, jei ne­pa­im­siu, pa­gal­vos, kad pas­ku­ti­nio­ji at­ėjo“, – man tai bu­vo ci­niz­mo vir­šū­nė“, – jau­čiu, jau ky­la Ma­ri­jo­nos bal­sas.

Kad ne­įsi­aud­rin­tų, su­ku kal­bą apie mais­tą, įdo­mų pa­tie­ka­lą, ku­riuo ža­dė­jo pa­vai­šin­ti.

Mos­te­li pa­gal įpra­ti­mą ma­no bi­čiu­lė abiem ran­ko­mis ir net aik­te­li, su­skau­do rie­šą. At­si­ga­vu­si ta­ria, kad val­gy­si­me knied­lius.

„Tu­rė­jau pus­ki­lį varš­kės, dvie­jų kiau­ši­nių try­nius iš­su­kau su šaukš­tu cuk­raus, su­bė­riau du šaukš­tus ma­nų kruo­pų ir ge­rai iš­mai­šiu­si ge­roms dviem va­lan­doms įdė­jau į šal­dy­tu­vą. Ta­da ge­rai iš­pla­kiau bal­ty­mus ir at­sar­giai įmai­šiau į at­šal­dy­tą teš­lą. Ne­si­jau­dink taip, ma­no kai­rio­ji trau­mą pa­ty­rė, o ne de­ši­nė. Be to, tu­riu vi­so­kių plak­tu­vų. Ta­da sun­ki­mams skir­tą rank­šluostėlį šiek tiek su­drė­ki­nau šil­ta­me van­de­ny­je. Ant jo su­dė­jau varš­kės ma­sę, su­su­kau į deš­rą, ga­lus tvir­tai už­ri­šau. Štai šia­me pla­čia­me puo­de už­si­vi­riau van­dens, įdė­jau varš­kės deš­rą ir pa­vi­riau apie 15 mi­nu­čių. Na, tol vi­riau, kol ji iš­plau­kė į pa­vir­šių. Iš­ėmu­si iš van­dens lei­dau at­vės­ti, kol iš­pla­kiau pa­da­žą. Kai ga­mi­nu tik sau, pla­ku grie­ti­nę, cuk­rų ir va­ni­li­nį cuk­rų, bet tau tai cuk­rus ne­pa­tin­ka, tai va­ni­lė py­ki­na. Pa­ga­mi­nau to­kį, kad cho­les­te­ro­lio ta­vo krau­ju­je ne­su­ma­žin­tų, nes nuo­lat gir­džiu, kad tau jo rei­kia kaip sta­ty­bi­nės me­džia­gos mąs­ty­mui. Dė­kis knied­li­kų, sem­kis pa­da­žo“, – ma­nęs link stum­da­ma grie­ži­nė­liais su­pjaus­ty­tą varš­kės deš­rą ir grie­ti­nės bei svies­to pa­da­žą tarš­ka bi­čiu­lė Ma­ri­jo­na.

Ska­nu, net la­bai ska­nu. Ro­dos, tie pa­tys pro­duk­tai, iš ku­rių ga­min­tu­me varš­kė­čius, ku­ku­lius, brie­džiu­kus ir ki­to­kius vir­ti­nu­kus, bet tik au­di­ny­je iš­vir­ti jie tam­pa knied­liais, įgau­na vi­sai ki­tą sko­nį.

Knied­liai – če­kų vir­tu­vės pa­tie­ka­las, juos šios ša­lies vi­rė­jai ge­riau­siai ir ga­mi­na. Ke­liau­to­jai, kiek te­ko gir­dė­ti, gi­ria bul­vi­nius knied­lius su uo­gie­ne. To­kių val­gy­ti ne­te­ko, bet vie­šė­da­ma Pra­ho­je su sta­lo bi­čiu­liais iš­si­rin­ko­me įdo­maus są­skam­bio pa­tie­ka­lą su knied­liais – pa­žo­džiui iš­si­vers­tų „Kiau­lie­nos žvir­blis“. Lėkš­tė­je bu­vo kiau­lie­nos ir ma­ri­nuo­tų ko­pūs­tų troš­ki­nio bei knied­lių. Jie ne vie­nam val­gy­to­jui pri­mi­nė pa­ge­rin­tą mū­sų ba­to­ną.

Pri­siš­vei­tu­si Ma­ri­jo­nos knied­lių su­si­ruo­šiau na­mo. Pa­de­juo­da­ma, kad tie pa­bu­dę, tad iš­al­kę ma­ša­lai, kol par­ei­siu, su­var­pys pli­kas ma­no kū­no vie­tas.

„Ši­tiek nu­gy­ve­nai, bet ne­ži­nai, kas vi­sur siur­bė­lius nu­vai­ko. Pa­lauk, at­ne­šiu viet­na­mie­tiš­kos žvaigž­du­tės... Mo­kyk ir mo­kyk kaip ma­žą vai­ką“, – dar iš­gir­dau jos bal­są iš ana­pus tro­bos du­rų.

Tik­rai na­mo van­de­nin­ga pa­lau­ke ėjau ra­mi. Dūz­gė ir svai­čio­jo prieš akis tirš­ti uo­dų bū­riai, bet nu­si­leis­ti ant knied­lių pa­so­tin­to kū­no ne­si­ry­žo.

 

    Komentaras

    Tai per paskutinius 30 metų tiek panašiai Alytuj emigravę matyt ir atsisakė kodėl? Vykdyt savo prigimtinę teisę kur LR Konstitucijoje užtvirtinta kurt ir gyvent savo mieste? Kaip ir dėl Alita vietos herojai net į valdžią patys rinkos. Ir per aną kadenciją netekta tradicinės įmonės ,,Alytaus duona", pasaulinio lygio firmos coca-cola,,, Tai kokias vertybes Alytuj iš vis gerbia ir garbina? Nes buvusieji anoje kadencijoje valdžioje gyventojų mažėjimą per kadenciją apie 5 tūkstančius skaito kaip ir geru valdymu?

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.