Mo­bi­lio­ji laiš­ki­nin­kė Ra­mu­tė Bar­tu­se­vi­čie­nė: „Tur­būt vi­si ge­riau­si žmo­nės su­si­bū­rė į ma­no ap­tar­nau­ja­mą apy­lin­kę” (180)

Aldona KUDZIENĖ, aldona@ana.lt
Gyventojų pašto dėžutės tvarkingos, kai kurie šalia jų pasistatė suolelius ar kėdę, kad išsitraukę leidinį čia pat prisėdę galėtų jį perversti. Zi­tos Stan­ke­vi­čie­nės nuotr.
Gyventojų pašto dėžutės tvarkingos, kai kurie šalia jų pasistatė suolelius ar kėdę, kad išsitraukę leidinį čia pat prisėdę galėtų jį perversti. Zi­tos Stan­ke­vi­čie­nės nuotr.
Kai­miš­kų­jų vie­to­vių mo­bi­lie­ji laiš­ki­nin­kai – tai tre­jus me­tus tru­kęs Lie­tu­vos pa­što pro­jek­tas, baig­tas šį va­sa­rį, kai dar­bą pra­dė­jo pas­ku­ti­niai 49 mo­bi­lie­ji laiš­ki­nin­kai. Iš vi­so ša­ly­je jų dau­giau nei ke­tu­ri šim­tai. Ga­li­ma sa­ky­ti, kad tai yra vie­nas di­džiau­sių ben­dro­vės stra­te­gi­nių pro­jek­tų, orien­tuo­tas į šiuo­lai­kiš­kas pa­slau­gas ir pa­lie­tęs itin daug skir­tin­gų in­te­re­sų gru­pių: vi­sus Lie­tu­vos pa­što pa­da­li­nius, klien­tus, kai­miš­kų vie­to­vių gy­ven­to­jus bei ben­druo­me­nes, pa­kei­tęs jų įpro­čius ir at­vė­ręs nau­jų ga­li­my­bių. Mo­bi­lio­jo laiš­ki­nin­ko veik­los mo­de­lis orien­tuo­tas į pa­si­kei­tu­sius gy­ven­to­jų po­rei­kius, to­dėl dar­bo prin­ci­pai ir prie­mo­nės pa­rink­ti at­si­žvel­giant į šiuo­lai­ki­nes tech­no­lo­gi­jas ir spren­di­mus. Pro­jek­tu pa­vy­ko įro­dy­ti, kad tu­rint šiuo­lai­kiš­kas prie­mo­nes ga­li­ma at­si­sa­ky­ti tra­di­ci­nio ir ma­žiau efek­ty­vaus pa­slau­gų tei­ki­mo pa­što pa­tal­po­se, klien­tams su­tei­kiant pa­slau­gą pa­to­giau ir be bū­ti­ny­bės vyk­ti į pa­što sky­rių.

To­kia ofi­cia­li Lie­tu­vos pa­što po­zi­ci­ja. O ko­kia tik­ro­vė? Kad ją at­skleis­tu­me, pen­kias ge­ras va­lan­das nau­ju tar­ny­bi­niu Lie­tu­vos pa­što au­to­mo­bi­liu su­po­mės vin­giuo­tais 27-os apy­lin­kės ke­liu­kais, ku­rią ap­tar­nau­ja mo­bi­lio­ji laiš­ki­nin­kė Ra­mu­tė Bar­tu­se­vi­čie­nė. Jos val­do­se – 1400 adresatų. Tris­de­šim­čiai jų pri­sta­tė­me ant­ra­die­nio „Aly­taus nau­jie­nas“, dar tiek mo­bi­lio­ji laiš­ki­nin­kė ne­mo­ka­mai su­tei­kė ki­tų pa­što pa­slau­gų.

Kaip ir ta­rė­mės su mo­bi­li­ą­ja pa­šti­nin­ke R.Bar­tu­se­vi­čie­ne, su­si­ti­ko­me Vai­so­džiuo­se, prie par­duo­tu­vės. Tvar­kin­gos, šva­rios, re­tam kai­me taip pri­žiū­ri­mą par­duo­tu­vę pa­ma­ty­si. Čia šiuo me­tu Ra­mu­tė stab­te­li ap­tar­nau­ti at­ėju­sių gy­ven­to­jų. Pa­pras­tai su­sto­da­vo prie ben­druo­me­nės na­mų, kur anks­čiau vei­kė pa­štas, bet da­bar ten vyks­ta ke­lio re­mon­to dar­bai, gy­ven­to­jus ap­tar­nau­ti nė­ra sau­gu. Vi­sas pa­što pa­slau­gas žmo­nės gau­na ne­mo­ka­mai: pri­ima­ma lei­di­nių pre­nu­me­ra­ta, iš­mo­ka­mos so­cia­li­nės iš­mo­kos, at­ve­ža­mos re­gist­ruo­tos siun­tos.

Ant­ra­die­nio prieš­pie­tį prie pa­što au­to­mo­bi­lio su­tin­ka­me ir Vai­so­džių ben­druo­me­nės pir­mi­nin­ką ūki­nin­ką Ze­no­ną Kaz­laus­ką.

„Jau ku­ris lai­kas ne­tu­ri­me sta­cio­na­raus pa­što, bet ati­tin­ka­mas pa­slau­gas gau­na­me iš mo­bi­lio­sios laiš­ki­nin­kės. Šian­dien at­ėjau su­si­mo­kė­ti že­mės ūkio tech­ni­kos ap­žiū­ros mo­kes­čio. Mo­bi­lu­sis pa­štas nė­ra blo­gai, tu­ri­me ry­šį, mus ap­tar­nau­jan­ti laiš­ka­ne­šė yra ma­lo­ni, ap­si­skai­čiu­si mo­te­ris, šil­tai su vi­sais žmo­nė­mis ben­drau­ja. Ben­druo­me­nės na­riai la­bai gra­žiai apie Ra­mu­tės dar­bą at­si­lie­pia. Jei rei­kia, į na­mus at­va­žiuo­ja, at­ve­ža bui­ties reik­me­nų“, – gra­žius žo­džius apie laiš­ki­nin­kę Ra­mu­tę dės­to Vai­so­džių ben­druo­me­nės pir­mi­nin­kas Z.Kaz­laus­kas.

Ap­tar­na­vu­si žmo­nes laiš­ki­nin­kė pa­što au­to­mo­bi­ly­je su­ran­da vie­tos ir mums.

Pir­miau­sia ra­tus su­ka­me Vai­so­džių gat­vė­mis. „Aly­taus nau­jie­nos“ įde­da­mos į gy­dy­to­jos Al­miros Chšče­na­vi­čie­nės pa­što dė­žu­tę. Gra­žią, tvar­kin­gą, kaip pa­ste­bi laiš­ka­ne­šė, pa­čios me­di­kės spal­vin­gai iš­ta­py­tą.

Jau­nai vai­so­diš­kių šei­mai įtei­kia­mas re­gist­ruo­tas laiš­kas, iš­da­li­ja­ma ki­ta ko­res­pon­den­ci­ja. Po­nios Ja­nės, ku­ri sa­vo laik­raš­čio mėgs­ta lauk­ti sė­dė­da­ma ant suo­liu­ko prie pa­što dė­žu­tės, šį kar­tą ne­pa­ma­to­me.

La­bai no­rė­jo­me su­si­tik­ti su šio kraš­to švie­suo­liu Pet­ru Bui­nic­ku. Ir su­si­ti­ko­me. „Pa­sa­ka mū­sų laiš­ki­nin­kė, vi­suo­met lai­ku at­ve­ža laik­raš­čius ir vi­sa ki­ta“, – sa­ko Pet­ras. Li­te­ra­tū­rai ga­bus vy­ras eks­prom­tu su­ku­ria ak­tu­a­lių ei­lių, bet pa­ža­da­me jas pri­im­ti vė­liau, nes vien „Aly­taus nau­jie­nų“ tu­ri­me iš­da­lin­ti apie tris de­šim­tis. Žmo­nės spau­dos lau­kia.

Nuo Vai­so­džių ri­bos Rai­žiai – pen­ki ki­lo­met­rai. Ma­nev­rin­gą­ją da­ci­ją, kir­tus Vai­so­džių ri­bo­žen­klį, Ra­mu­tė su­ka į Juo­zo Gu­donio vien­kie­mį. Už­tek­ti­nai lie­taus pa­gir­dy­ta žo­lė – vos ne iki au­to­mo­bi­lio lan­gų. Ju­dė­da­mos ne­nu­va­ži­nė­tu ke­liu­ku jau­čia­me, kaip sod­rią žo­lę gul­do au­to­mo­bi­lio dug­nas. Ro­man­ti­ka, kai ma­ši­niu­kas ne­už­dūs­ta įkal­nė­je. Juo­zo kie­me – kas ki­ta, pa­si­dar­buo­ta vai­kų ir jų ant­rų­jų pu­sių. O štai tarp­du­ry­je ir pats Juo­zas – tie­sus, ge­ro vei­do žmo­gus, ku­rio se­no­liu pa­va­din­ti lie­žu­vis ne­ap­si­ver­čia.

„Už dve­jų me­tų bus de­vy­nias­de­šimt. Prie šeš­tos val­džios gy­ve­nu. Jau še­ši me­tai vie­ni­šau­ju“, – tie­siai sa­ko.

Juo­zas yra už­si­sa­kęs „Va­ka­ro ži­nias“, bet šian­dien nu­ma­tęs už­si­pre­nu­me­ruo­ti ir „Aly­taus nau­jie­nas“. Re­kla­ma do­mi­na la­biau­siai. „Ūkį tu­riu ir kar­vu­tę. Kar­ves nuo 8-erių me­tų mo­ku pri­žiū­rė­ti. Pats mel­žiu. Ne­pri­duo­du pie­no, man sun­ko­ka bū­tų į ke­lią iš­neš­ti, į kie­mą su­pir­kė­jai ne­va­žiuo­ja“, – Juo­zas la­bai kal­bus.

Jis tu­ri ir ke­lis ar­klius. Šiuos gal­vi­jus la­bai my­li. Bu­vo lai­kas, kai kraš­te siau­tė­jo ar­klia­va­giai, daug ar­klių jie pa­vo­gė ir Onuš­kio tur­gu­je sve­tim­ša­liams par­da­vė. Kai jie bu­vo su­im­ti, po ku­rio lai­ko vie­ną gra­žų er­ži­lą gy­ven­to­jai už­ti­ko miš­ke pri­riš­tą ir nu­gai­šu­sį. Tas fak­tas gar­baus am­žiaus žmo­gų nuo jau­nys­tės jau­di­na iki šių die­nų. Jis tu­ri tiks­lą už­pirk­ti mi­šias už tuos, ku­rie su­nai­ki­no ar­klia­va­gius.

Liūd­na žmo­gui, kad ne­šie­nau­to­mis pie­vo­mis iki so­dy­bos at­sė­li­nu­sios la­pės ką tik nu­si­ne­šė viš­te­lę ir gai­dį.

Il­gai ga­lė­tų kal­bė­ti tvar­kin­go vien­kie­mio šei­mi­nin­kas, daž­nai duk­ros ir sū­naus lan­ko­mas, bet at­si­svei­ki­na­me, spau­dos lau­kia ki­ti pre­nu­me­ra­to­riai, laiš­ki­nin­kai, pa­sak Ra­mu­tės, ne­tu­ri vė­luo­ti. Vėl pa­ny­ra­me į žo­lė­tą ke­lią, įvai­rios smil­gos ir ki­tos aukš­ta­ū­gės žo­lės iš vi­sų pu­sių šla­ma su­lig au­to­mo­bi­lio lan­gais.

Tau­čio­ny­se „Aly­taus nau­jie­nas“ skai­to Sta­sė Nas­ta­ra­vi­čie­nė, Ada­mo­ny­se šeš­ta­die­ni­nes da­bar už­si­sa­ko Pet­ras Ka­ma­raus­kas. Kai žmo­na gy­va bu­vo, vi­suo­met pre­nu­me­ra­vo kas­die­ni­nes „Aly­taus nau­jie­nas“.

Pa­sie­kė­me Rai­žius, Ra­mu­tė vai­rą su­ka į Ci­ka­na­vi­čių kie­mą, ku­ris ver­čia aik­te­lė­ti – tik­ra gė­lių ka­ra­lys­tė. Kol mo­bi­lio­ji laiš­ki­nin­kė tvar­ko šei­mos mo­kes­čių rei­ka­lus, pri­sto­ja­me prie gė­ly­nuo­se be­si­dar­buo­jan­čios duk­ros Ri­tos.

„Ne­ži­nau, kiek tų veis­lių vi­so­se na­mų ker­te­lė­se pri­tup­dė­me, 500 tu­rė­tų bū­ti, o gal ir dau­giau. Yra ir la­bai se­niai pa­so­din­tų. Ra­ga­nėms tik­rai po ke­tu­rias­de­šimt me­tų bus. Kuo trę­šiu? Tik ne che­mi­ja, jai esu aler­giš­ka. Daž­niau­siai pa­sto­vė­ju­siu rau­gin­tu kiau­lių mėš­lu“, – sa­ko Ri­ta.

Kad to­kį gro­žį iš­lai­ky­tum, daug suk­tis rei­kia. Va­sa­ro­mis Ri­ta ke­lia­si penk­tą va­lan­dą. Kiek­vie­ną die­ną vis­ką apei­na. Ji la­bai mėgs­ta au­ga­lus, lei­džia aug­ti ir tiems, ku­rie ne vie­to­je iš­dygs­ta.

Pir­mą kar­tą pa­ma­tė­me dar 19 am­žiaus pa­bai­go­je mo­te­rų mėg­tą ir dar­že­liuo­se au­gin­tą bi­jū­nų veis­lę.  Pa­ro­dy­tam apie 50 me­tų, ke­re­lį dar Ri­tos ma­ma jau­nys­tė­je par­si­ne­šė ir pa­si­so­di­no.

Su­si­do­mė­jo­me ir ra­das­ta, šio kraš­to dai­ni­nin­kių ap­dai­nuo­ta. „Tai ne ro­žė, tai se­no­vi­nė gė­lė ra­das­ta“, – ak­cen­tuo­ja Ri­ta.

Mo­kes­čiai su­mo­kė­ti, ap­tar­tos tu­ri­mos bui­ties pre­kės ir vėl le­kia­me to­lyn, į Vin­co Mi­kuls­ko na­mų kie­mą.

„Vin­cas „Aly­taus nau­jie­nas“ vi­siems me­tams už­si­sa­ko ir, ką įdo­maus per­skai­tęs, pa­si­da­li­ja su kai­mo žmo­nė­mis. Iš­ra­din­gas, ge­ros dū­šios žmo­gus, vis­ką pats mo­kan­tis pa­si­da­ry­ti. Ūkio rei­ka­luos nu­si­ma­no, net viš­čiu­kus, viš­tos iš­pe­rin­tus, mo­ka pri­žiū­rė­ti. La­bai se­niai laik­raš­tį skai­to da­bar jau naš­lau­jan­tis žmo­gus“, – sa­ko laiš­ki­nin­kė Ra­mu­tė.

„Tai kiek­gi da­bar man me­tų, 1934 gi­mi­mo esu“, – pa­klaus­tas apie me­tus svars­to Vin­cas. Į ūkio dar­bus įni­kęs žmo­gus apie sa­vus me­tus ne­gal­vo­ja, su pa­šti­nin­ke pa­si­ta­ria, kaip ir kuo ge­riau pa­si­ro­džiu­sius bul­vė­se ko­lo­ra­do va­ba­lus nu­purkš­ti.

Ir to­kia­me rei­ka­le Ra­mu­tė nu­si­ma­no, pa­ta­ria, in­for­ma­ci­jos pa­tei­kia. Vė­liau ji teigs, kad ne­ga­li žmo­nių ap­vil­ti, pa­sa­ky­ti aš ne­si­do­miu, ne­ži­nau. Jei pri­trūks­ta ži­nių, bū­ti­nai pa­si­ieš­ko jų, pa­aiš­ki­na ga­lio­jan­čią tvar­ką ar ki­tus da­ly­kus.

„Ma­no ap­tar­nau­ja­mo­je apy­lin­kė­je vi­si žmo­nės la­bai ge­ri, są­ži­nin­gi. Me­nu dar li­to me­tus. Vie­na pa­gy­ve­nu­si mo­te­ris žie­mą ant ke­lio ma­nęs lau­kė tris va­lan­das, kad ati­duo­tų per­mo­kė­tą li­tą. Koks są­ži­nin­gu­mas“, – ste­bi­si laiš­ki­nin­kė.

Laik­raš­čių at­ve­žė­me Ele­nai ir Ipo­li­tui Ma­ku­la­vi­čiams. Vai­šin­gi šei­mi­nin­kai ne­iš­lei­džia ne­pa­vai­ši­nę to­to­riš­ku py­ra­gu. Pa­ben­drau­ja­me su ma­žuo­ju Ipo­li­tu, be­si­ruo­šian­čiu į pir­mą­ją kla­sę, jo tė­čiu Al­ber­tu.

„Svar­biau­sia, kad žmo­nės už­si­sa­ky­tų laik­raš­čių, iš jų gau­tų in­for­ma­ci­jos“, – svars­to Ipo­li­tas vy­res­ny­sis ir pri­du­ria, kad kai­mo žmo­gui svar­bios tur­gaus kai­nos.

Laiš­ki­nin­kė Ra­mu­tė pra­tę­sia min­tį, kad pa­gy­ve­nu­sie­ji pre­nu­me­ruo­ja, skai­to, ieš­ko pus­la­pių ne tik apie tur­gų, bet ir kry­žia­žo­džių, re­cep­tų, pa­ta­ri­mų jiems rei­kia.

Rau­bo­niš­kis Juo­zas Astrams­kas ir­gi „Aly­taus nau­jie­nų“ pre­nu­me­ra­to­rius, jo laik­raš­tis įkrin­ta į pa­što dė­žu­tę.

Sku­ba­me į Pec­kū­nų gatvę. Ra­mu­tės „Da­cia“ įsu­ka į il­go na­mo pla­tų kie­mą, Ele­nos Vil­čins­kie­nės na­mus. Ta­čiau „Aly­taus nau­jie­nų“ pre­nu­me­ra­to­rė ne sma­gio­ji šei­mi­nin­kė po­nia Ele­na, o jos gi­mi­nai­tė taip pat Ele­na Bal­čiū­nie­nė. Li­ko­me nuo­šir­džiai pa­ma­lo­nin­tos, kai iš­gir­do­me, kad iš Šiau­lių į gim­tas vie­tas ne­se­niai su­grį­žu­siai de­vy­nias­de­šimt­me­tei E.Bal­čiū­nie­nei „Aly­taus nau­jie­nos“ pa­tin­ka. „Vis­kas man įdo­mu. Kai ka­da per­skai­tau vis­ką, bū­na, kad ir ne­su­spė­ju“, – at­vi­rai sa­ko gar­bin­go am­žiaus mie­la skai­ty­to­ja.

Duk­te­rė­čia pa­aiš­ki­no, kad po Si­bi­ro jos te­ta ap­si­gy­ve­no Šiau­liuo­se. „Mi­rus vy­rui vie­nai be ar­ti­mų­jų ta­po sun­kiau, pa­kvie­tė­me pas sa­ve. Na­mai, ma­to­te, erd­vūs“, – sa­ko E.Vil­čins­kie­nė.

Kal­vo­ti ir vin­giuo­ti šian­dien mo­bi­lio­sios laiš­ki­nin­kės R.Bar­tu­se­vi­čie­nės dar­bo ke­liai. Jos ap­tar­nau­ja­mo­je apy­lin­kė­je – 1400 na­mų ūkių. Prieš tap­da­ma mo­bi­li­ą­ja laiš­ki­nin­ke ji  da­ly­je šios apy­lin­kės lai­ka­ne­še dir­bo be­veik 27-erius me­tus. Ji ne iš­im­tis – mo­bi­liai­siais laiš­ki­nin­kais ta­po 98 pro­cen­tai iki tol bu­vu­sių dar­buo­to­jų.

Kaip tik šiais ke­liais, tie­sa, pras­tes­niais, jos su di­džiu­liu pa­što krep­šiu pės­čios vaikš­čio­ta,  ar­kliais va­žiuo­ta, dvi­ra­čiu min­ta, pas­kui sa­vu au­to­mo­bi­liu. Po Lie­tu­vos pa­što re­or­ga­ni­za­ci­jos, mo­ky­mų dar­bo po­bū­dis pa­si­kei­tė, bet žmo­nės li­ko tie pa­tys – lau­kian­tys jos prie nau­jų pa­što dė­žu­čių, kai ku­rie ant pa­čių pa­si­da­ry­tų suo­liu­kų.

Nuo va­sa­rio ji vai­ruo­ja nau­ju­tė­lai­tę „Da­cia“. Ga­vo ją su nu­va­žiuo­tu 12 ki­lo­met­rų at­stu­mu.

„Pa­gal iš­si­la­vi­ni­mą aš – bu­hal­te­rė, bet sa­vo dar­be tu­riu bū­ti ir psi­cho­lo­gė, ir in­for­ma­ci­jos ži­no­vė, ir bi­čiu­lė. Aš dirb­da­ma su tais žmo­nė­mis su­bren­dau. Ne­ga­liu teig­ti, kad ir mo­bi­lio­sios laiš­ki­nin­kės pir­mo­sios die­nos bu­vo leng­vos. Ne die­ną tru­ko, kol per­pra­tau gau­tos so­dų ben­dri­jos „Dzū­ki­ja“ ke­lius ir įva­žia­vi­mus. Il­go­kai tik gat­vių pa­va­di­ni­mus ma­čiau, da­bar ma­tau ir au­ga­li­jos gro­žį, vi­sa, kas gra­žu. Tu­ri­me kor­te­les au­to­mo­bi­lių plo­vyk­los pa­slau­gai ir ben­zi­nui“, – pa­ke­liui į Pa­lie­pius pa­sa­ko­ja Ra­mu­tė.

Ir mes dai­ro­mės į il­giau­sių die­nų gam­tos gro­žį. Į Kru­žiū­nuo­se bal­tai žy­din­čius mais­ti­nius žir­nius, vio­le­ti­nius žie­dus pra­sklei­džiu­sias aka­ci­jas, bal­tai pra­žy­du­sius bul­vių lau­kus, liz­de nuo fo­to­apa­ra­to be­si­sle­pian­čius gan­driu­kus, iš­puo­se­lė­tus kie­mus.

Ste­bi­mės, kaip žmo­nės vi­sa su­spė­ja iš­gra­žin­ti, iš­puo­se­lė­ti, ap­žiū­rė­ti? Gra­žus šio kraš­to gam­to­vaiz­dis, kal­vo­tas, to­kia­me sun­kiau ūki­nin­kau­ti. Ko­kie gra­žūs šie­me­ti­niai lau­kai, kai juo­se ne­trūks­ta drėg­mės.

Pa­lie­pių kai­mo dau­gia­bu­čio gy­ven­to­jams šian­dien rei­kia įteik­ti du laiš­kus – pa­pras­tą ir re­gist­ruo­tą. Pas­ta­ro­jo ad­re­sa­tų na­muo­se nė­ra, tur­būt dar­be, juk dar­bo die­na. Ra­mu­tė au­to­mo­bi­ly­je įtai­sy­tu spaus­din­tu­vu at­spaus­di­na pra­ne­ši­mą apie re­gist­ruo­tą siun­tą ir jį pa­lie­ka pa­što dė­žu­tė­je.

„Aly­taus nau­jie­nas“ ve­ža­me Ma­ry­tei Ka­ze­vi­čie­nei. Gra­žaus vien­kie­mio šei­mi­nin­kė at­sku­ba iš dar­žo, ran­ko­se kaup­tu­kas. Mo­te­ris džiau­gia­si, jog ne­pra­va­žia­vo­me, ji vėl mė­ne­siui no­ri laik­raš­tį už­si­pre­nu­me­ruo­ti, kad laiš­ki­nin­kės ne­su­truk­dy­tų, ir pi­ni­gų į ki­še­nę įsi­dė­ju­si.

Iš Ra­mu­tės ži­no­me, kad Ma­ry­tė la­bai bal­sin­ga dai­ni­nin­kė, pui­ki šei­mi­nin­kė, ap­si­skai­čiu­si. Ma­lo­nu bū­tų su to­kiu žmo­gu­mu il­gė­liau pa­kal­bė­ti, bet rei­kia sku­bė­ti to­liau.

Čia, Pa­lie­piuo­se, ir mo­bi­lio­sios laiš­ki­nin­kės Ra­mu­tės tė­viš­kė ir na­mai. Iš čia sku­bė­jo į Pu­nios mo­kyk­lą, da­bar – dar­bą.

Ne­ap­len­kia­me Kar­vel­nin­kų, siun­tą ve­ža­me jau­nai šei­mai. Ma­žų vai­kų tu­rin­čiai ma­mai laiš­ki­nin­kė pa­do­va­no­ja bur­bu­lų. Vi­siems kie­mams, ku­riuo­se ma­tė­si vai­kų, ji pa­li­ko bur­bu­lų, te­gul vai­kai juos pu­čia.

„Tai smul­ki do­va­nė­lė nuo ma­nęs, o kaip vai­kus pra­links­mi­na. Mū­sų su vy­ru vai­kai už­au­gin­ti, o kaž­kam no­ri­si su­teik­ti ma­žy­čio džiaugs­mo. Aš fi­lo­so­fiš­kai į tai žiū­riu, juk pir­ma rei­kia mes­ti, kad ras­tum“, – tei­gia ji.

Pa­ste­bi­me, kad li­ko vie­nos „Aly­taus nau­jie­nos“. Klau­sia­me, kas jų skai­ty­to­jas? „Tai ma­niš­kės, aš vi­siems me­tams už­si­pre­nu­me­ruo­ju kas­met“, – sa­ko mo­bi­lio­ji laiš­ki­nin­kė R.Bar­tu­se­vi­čie­nė ir su­ka grei­tą sma­gų tar­ny­bi­nį au­to­mo­bi­lį link Aly­taus. Jos dar­bo die­na bai­gė­si ge­ro­kai po 16 va­lan­dos. Nu­va­žiuo­ta kaip ir kas­dien, apie 100 ki­lo­met­rų. Mes įsė­do­me jos dar­bo die­nai įpu­sė­jus. Iki 11 va­lan­dos ji jau bu­vo ap­lan­kiu­si vi­sus  ad­re­sa­tus, gy­ve­nan­čius so­dų ben­dri­jo­je „Dzū­ki­ja“.

Šian­dien su­si­pa­žin­ti su jos ve­žio­ja­mo­mis pre­kė­mis ne­be­li­ko lai­ko, bet žmo­nės kal­bė­jo, kad Lie­tu­vos pa­što siū­lo­mos jiems bui­ties pre­kės yra ge­ros ko­ky­bės, daž­niau­siai vo­kiš­kos.

 

 

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

Kiti straipsniai