Ne lo­vas per­stum­dy­ti rei­kia...

Gal ma­no lū­kes­čiai bu­vo per di­de­li, bet įsi­vaiz­da­vau, jog Pa­sau­lio lie­tu­vių ben­druo­me­nės mal­da­vi­mais pa­ga­liau su­reng­tas re­fe­ren­du­mas bus taip pla­čiai vie­ši­na­mas, kad pa­sieks vi­sus ir per du­ris, ir per lan­gus.

Ne­kal­bant jau apie tai, kad Sei­mas iki jo bus pri­ėmęs vi­sus ly­din­čius įsta­ty­mus, kas, ko­kio­mis są­ly­go­mis, ko­kių vals­ty­bių pi­lie­ty­bę pa­tvir­ti­nan­tį do­ku­men­tą ga­lės pri­glaus­ti prie lie­tu­viš­ko pa­so.

Da­bar gi, bal­suo­da­mi dėl dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės, tu­rė­si­me jaus­tis kaip ežiu­kai rū­ke, kai ga­li su­si­kne­žin­ti no­sį į tam­so­je pa­si­slė­pu­sį ne­ži­nia ką.

Ant­ra­sis re­fe­ren­du­mas dėl Sei­mo na­rių ma­ži­ni­mo – iš­vis ka­tė mai­še. Val­dan­tie­ji tą mai­še­lį rin­kė­jams įtei­kė kaip bok­so kriau­šę, ku­rią dau­žant ga­li­ma iš­lie­ti pyk­tį. Brūkšt, brūkšt kry­že­lį bal­sa­vi­mo biu­le­te­ny­je ir Sei­mui at­ker­šy­ta, dvi­de­šim­ties par­la­men­ta­rų kė­dės iš sa­lės iš­neš­tos! O ar bent vie­nas taip Sei­mą nu­bau­dęs bal­suo­to­jas ži­nos, kaip jis nu­si­bau­dė sa­ve, sa­vo vai­kus ir vai­kai­čius, pa­ken­kė de­mo­kra­tijai ir su­jau­kė nu­si­sto­vė­ju­sią rin­ki­mų sis­te­mą?

Re­fe­ren­du­me siū­lo­ma keis­ti 55-ąjį Kon­sti­tu­ci­jos straips­nį, ku­ria­me yra ir toks sa­ki­nys: „Sei­mo na­rių rin­ki­mų tvar­ką nu­sta­to įsta­ty­mas.“ Ar kas nors Lie­tu­vo­je ma­tė, koks bus tas įsta­ty­mas, jei su­tik­si­me pa­keis­ti mi­nė­tą Kon­sti­tu­ci­jos straips­nį?

Tai­gi, ar ne­nu­tiks taip, kaip prieš de­vy­ne­rius me­tus Veng­ri­jo­je? Ta­da Vik­to­ro Or­ba­no va­do­vau­ja­ma „Fi­desz“ par­ti­ja su sa­vo ko­a­li­ci­jos part­ne­riais kraš­tu­ti­nių de­ši­nių­jų an­ti­se­mi­ti­ne par­ti­ja „Job­bik“, įgi­ju­si ab­so­liu­čią dau­gu­mą par­la­men­te, jo spren­di­mu iš­kart su­ma­ži­no par­la­men­ta­rų   skai­čių nuo 386 iki 199.

Tuoj pat bu­vo pa­keis­tas rin­ki­mų įsta­ty­mas, kad di­des­nė nei anks­čiau da­lis par­la­men­to na­rių bū­tų ren­ka­ma vien­man­da­tė­se rin­ki­mų apy­gar­do­se ir pa­nai­kin­tas ant­ra­sis rin­ki­mų tu­ras jo­se bei pa­ko­re­guo­tos rin­ki­mų apy­gar­dų ri­bos taip, jog opo­zi­ci­nėms par­ti­joms mi­si­ja pra­si­brau­ti į par­la­men­tą ta­po sun­kiai įgy­ven­di­na­ma.

Tai „Fi­desz“ par­ti­jai lei­do dvie­juo­se iš ei­lės par­la­men­to rin­ki­muo­se už­si­tik­rin­ti ab­so­liu­čią dau­gu­mą, kas nor­ma­lio­je de­mo­kra­tijoje sun­kiai įsi­vaiz­duo­ja­ma.

Ir kas ga­li pa­neig­ti ga­li­my­bę, kad po re­fe­ren­du­mo, su­ma­ži­nu­sio sei­mū­nų skai­čių, veng­riš­kų rin­ki­mų įsta­ty­mų ana­lo­gai ne­bus pra­stum­ti mū­sų Sei­me?

Ti­kin­tys, jog, su­ma­ži­nus Sei­mo na­rių skai­čių, pa­ge­rės jo dar­bas, tu­rė­tų pa­si­mo­ky­ti iš se­no anek­do­to, pa­sa­ko­jan­čio apie ban­kru­tuo­jan­tį vieš­na­mį. Į jį už­ėjęs se­nu­kas pa­ma­tė mer­gi­nas, iš kam­ba­rio į kam­ba­rį per­stum­dan­čias lo­vas, o pa­si­tei­ra­vęs, kas čia vyks­ta, su­ži­no­jo, kad vieš­na­mis dir­ba ne­pel­nin­gai. Nuo­ša­liau pa­si­kvie­tęs „mo­ti­nė­lę“, ta­rė jai: „Šiuo at­ve­ju ne lo­vas per­stum­dy­ti rei­kia, o kek­šes keis­ti.“ Tai­gi ne sei­mū­nų skai­čių ma­žin­ki­me, o gal­vo­ki­me prieš juos į par­la­men­tą rink­da­mi.

Pre­zi­den­to rin­ki­mų kam­pa­ni­ja iš es­mės bu­vo ny­ki, nes de­ba­tais to, kai de­vy­ni žmo­nės sto­vi prie sta­le­lių ir į klau­si­mą at­sa­ky­ti gau­na mi­nu­tę, nie­kaip ne­pa­va­din­si. Ne­bu­vo, bel­džiu į me­dį, ir di­des­nių skan­da­lų. Tie­sa, du kan­di­da­tai „ap­si­švie­tė“ su sa­vo pres­ti­ži­nių na­mų bu­hal­te­ri­nė­mis kai­no­mis, bai­siai to­li­mo­mis nuo re­a­lios jų ver­tės, už ku­rią rei­kė­tų mo­kė­ti mo­kes­čius.

Pa­vyz­džiui, JAV pre­zi­den­to rin­ki­muo­se toks fak­tas kan­di­da­tui, ko ge­ro, kai­nuo­tų po­li­ti­nę kar­je­rą, bet čia Lie­tu­va, še­šė­li­niai pi­ni­gai net aukš­čiau­sios val­džios at­sto­vo pa­tvo­ry ga­li mė­ty­tis.

„Links­my­bės“ pra­si­dė­jo li­kus dviem sa­vai­tėm iki rin­ki­mų, kai rin­kė­jai bu­vo pra­dė­ti gąs­din­ti ir šer­ti pa­švin­ku­sia me­la­gie­na. Tie­sa, tuo pa­čiu me­tu jiems bu­vo pa­ža­dė­ti ir auk­so kal­nai bei pie­no upės.

Ar įsi­vaiz­duo­ja­te, o, siau­be, jei pre­zi­den­tu ne­iš­rink­si­te vals­tie­čių sta­ty­ti­nio, grius dan­gus ir Sei­mas, bus at­im­tos pen­si­jos ir iš­mo­kos, su­grį­ši­me į 2008-uo­sius me­tus ir val­džią už­grobs anū­kas. So­do­ma ir Go­mo­ra.

Ir iš­vis Lie­tu­vą iš po­grin­džio vi­sus tris de­šimt­me­čius val­do Vy­tau­tas Land­sber­gis, o kon­ser­va­to­riai to­kie įta­kin­gi, kad vi­sur knibž­dė­te knibž­da ir vis­ką re­gu­liuo­ja. (Bet, tik­ra vel­nia­va, kaip čia tas Land­sber­gis pra­žiū­rė­jo, kad LVŽS į val­džią at­ėjo?)

Ta­čiau, jei iš­rink­si­te, ką rei­kia, jau ki­tą­met pen­si­jos šok­tels iki 400 eu­rų, vai­ko pi­ni­gai – iki 70 eu­rų, de­šim­ti­mis pro­cen­tų di­dės al­gos pe­da­go­gams, kul­tū­ros dar­buo­to­jams, me­di­kams, gais­ri­nin­kams, vals­ty­bės tar­nau­to­jams, šok­tels mi­ni­ma­li al­ga ir vie­na ki­ta so­cia­li­nė iš­mo­ka. Tie­siog švie­si naf­to­je mirks­tan­čio Ku­vei­to at­ei­tis!

At­ro­dy­tų, jog pa­ra­no­jos ir ma­raz­mų ko­men­tuo­ti net ne­ver­ta, ta­čiau kai vals­ty­bė šan­ta­žuo­ja­ma cha­o­su, rei­kia su­klus­ti, kas čia: pa­ni­ka ir des­pe­ra­ci­ja ar maž­vai­kio el­ge­sys smė­lio dė­žė­je – ne­pa­tin­ka, su­si­ren­ku žais­lus ir iš­ei­nu?

Jei­gu bū­čiau LVŽS rin­kė­jas, bai­siai pa­sius­čiau, juk jie man įsi­pa­rei­go­jo ket­ve­rius me­tus vyk­dy­ti sa­vo pro­gra­mą, o da­bar gąs­di­na pa­bėg­sian­tys. Ar čia rim­ta par­ti­ja, jei rin­kė­jus kvai­liais lai­ko? 

Ga­liau­siai, gal kas man pa­sa­ky­tų, nuo ka­da Lie­tu­vos pre­zi­den­tas da­li­ja pen­si­jas ir iš­mo­kas bei ke­lia al­gas? O jei tu­rit svei­ko pro­to, at­sa­ky­ki­te sau: iš kur vals­ty­bė paims pi­ni­gų tiems mil­ži­niš­kiems fi­nan­si­niams pa­ža­dams įvyk­dy­ti, juo­lab kad eks­per­tai ki­tą­met ža­da BVP au­gi­mo su­lė­tė­ji­mą?

Ne­si­no­rė­jo pa­sa­ko­ti, bet ap­lin­ky­bės ver­čia pri­si­pa­žin­ti. Esu mi­nė­jęs, kad ne­pri­klau­sau jo­kiai par­ti­jai, as­me­niš­kai ne­pa­žįs­tu po­li­ti­kų, ne­tu­riu nie­ko ben­dro su rin­ki­mų ko­mi­te­tais. Ma­nau, tru­pu­tį nu­si­dė­jęs, kad ne­pa­mi­nė­jau nū­nai la­bai iš­po­pu­lia­rė­ju­sio Kau­no me­ro, mat jį lai­kau dau­giau ūki­nin­ku nei po­li­ti­ku. Taip ir jis sa­ve pri­sta­to.

Per ke­tu­ris de­šimt­me­čius, pra­bė­gu­sius nuo stu­di­jų suo­lo ir ben­dra­bu­čio kam­ba­rio, ga­li­ma sa­ky­ti, per­ėjo­me ir ug­nį, ir van­de­nį. Jis vė­liau – va­ri­nes triū­bas, aš tuo me­tu – aša­rų pa­kal­nę, bet tai ne­su­trik­dė mū­sų drau­gys­tės, o jis taip ir iš­li­ko gu­vaus pro­to ir ge­ros šir­dies stu­di­jų drau­ge­lis.

Ta­čiau tai ne­reiš­kia, kad mū­sų nuo­mo­nės ne­si­ker­ta. Iš­kart pa­sa­kiau jam, kad jei kan­di­da­tuos į pre­zi­den­tus, už jį ne­bal­suo­siu ir ki­tus ra­gin­siu taip da­ry­ti, bet ne to­dėl, jog ne­su­ge­bė­tų, o dėl to, kad jo svei­ka­ta man bran­ges­nė.

Pra­ei­tą šeš­ta­die­nį bu­vo jis pas ma­ne trum­pam už­šo­kęs. Po­kal­bis ne­ap­si­ė­jo ir be po­li­ti­nių ak­tu­a­li­jų. Juo­kais pa­klau­siau, ar ne­pyks­tąs, kad yra jį kvai­liu lai­kan­čių ir ma­nan­čių, jog iš ant­ro­jo ša­lies mies­to me­ro ka­bi­ne­to per­sė­si­ąs į prem­je­ro kė­dę pus­an­trų me­tų klap­čiu­ku pa­bū­ti?

At­sa­ky­mą ži­no­jau, juk ne­kart sa­kė iš Kau­no nie­kur ne­isi­ąs, tą pa­tį man pa­kar­to­jo ir sa­kė šią sa­vai­tę dar­kart vie­šai įgar­sins. Ta­da pri­rė­miau jį prie sie­nos. „Bro­lau, – sa­kau, – da­bar jau ge­ras to­nas yra gąs­din­ti ir šan­ta­žuo­ti rin­kė­jus, to­dėl jei pre­zi­den­to rin­ki­muo­se bal­suo­si už tą, ku­rį sa­kei­si re­mi­ąs, iš­brauk­siu ta­ve iš sa­vo tes­ta­mento.“ Jis su­si­mąs­tė. Rim­tai su­si­mąs­tė...