Aly­taus mies­to gar­bės pi­lie­tis Juo­zas Dauk­šys: „Gy­ve­ni­mas įdo­mus. Kol ne­už­si­sė­di”

Žmo­na šim­to me­tų lie­pė su­lauk­ti

„Eu­ge­ni­ja man jau lie­pė su­lauk­ti šim­to me­tų“, – grį­žęs po die­nos dar­bų, ga­ra­že pa­sta­tęs par­vai­ruo­tą au­to­mo­bi­lį ir sės­da­mas prie sta­lo šyp­te­li Juo­zas. Pa­klaus­tas pri­si­pa­žįs­ta, kad vi­sai no­rė­tų to šim­to su­lauk­ti.

„Jei svei­ka­ta bū­tų to­kia, kaip da­bar – tai kas čia to­kio? Dar ga­liu nu­va­žiuo­ti, kur rei­kia, kle­vų su­los pri­si­lei­dau, bi­tė­mis pa­si­rū­pi­nu – šian­dien aš­tuo­nis avi­lius ap­žiū­rė­jau: ko­rius su­dė­jau, pa­kei­čiau, kur rei­kė­jo“, – nu­veik­tus vie­nos pa­va­sa­rio die­nos dar­bus var­di­ja J.Dauk­šys.

Jis ne­sku­ba į se­nat­vę. Nors vi­sur ki­tur – vis dar kaip nuo ma­žens įpra­tęs – be­veik bėg­te. Tie­sa, ne taip grei­tai, kaip anks­čiau – ope­ruo­tą ke­lį skau­da, tai tem­pą ten­ka su­lė­tin­ti. Bet su­sto­ti – tai jau ne!

„Ne­rei­kia si­mu­liuo­ti. Kol ga­li ju­dė­ti – ju­dėk. Jei įsten­gi nu­ei­ti vie­ną ki­lo­met­rą, tai pa­si­stenk nu­ei­ti ir ke­tu­ris. Ne­rei­kia leis­ti sau įsi­sirg­ti“, – dės­tė į de­šim­tą de­šim­tį įžen­gęs aly­tiš­kis.

Jė­gų ir ener­gi­jos su­tei­kia… bi­tės

Per­nai ir jis pats bu­vo įsi­sir­gęs. Dėl šir­dies rit­mo su­tri­ki­mo li­go­ni­nė­je gy­dė­si, pas­kui me­di­kai į sa­na­to­ri­ją siū­lė va­žiuo­ti, bet at­si­sa­kė. „Na­muo­se man ge­riau – čia jau­čiuo­si lais­vas“, – pa­aiš­ki­no.

Po per­nykš­čių li­gų jis jau­tė­si nu­sil­pęs, daug vais­tų rei­kė­jo var­to­ti. Bet J.Dauk­šiui, bi­ti­nin­kui nuo vai­kys­tės ir iš pa­šau­ki­mo, nė­ra ge­res­nių vais­tų kaip bi­čių pie­ne­lis. Per va­sa­rą ke­lias „aku­tes“ jo su­val­gęs at­gau­na jė­gas ir pa­si­krau­na ener­gi­jos vi­siems me­tams. „Ir gy­ven­ti no­ri­si, ir dirb­ti ener­gi­jos at­si­ran­da, ir ne­pa­vargs­ti ta­da“, – apie bi­čių pie­ne­lio po­vei­kį pa­sa­ko­ja J.Dauk­šys.

Pra­ėju­sią va­sa­rą juo pa­si­stip­ri­nęs taip at­si­ga­vo, kad ru­de­nį gry­bau­da­vo ne­pa­varg­da­mas – jau­nes­ni gry­bau­to­jai jau na­mo va­žiuo­ti no­rė­da­vo, o jis dar į miš­ką verž­da­vo­si. Pri­sig­ry­ba­vo tiek, kad ir pa­va­sa­riui ar­tė­jant žmo­nos troš­kin­ti gry­bai su dar­žo­vė­mis ant sta­lo dar ga­ruo­ja. Eu­ge­ni­ja prie jų ne­ša karš­tų bul­vių, bet Juo­zas pa­pra­šo duo­nos.

Dar­bų ir veik­los ne­sto­ko­jan­tis vy­ras įpras­tai val­go du kar­tus per die­ną. Po so­čių pus­ry­čių iš­vyks­ta prie bi­čių, į miš­ką ar lau­kus ir grįž­ta tik va­ka­re.

„Die­nos kaž­ko­kios keis­tos pa­si­da­rė. Pir­ma­die­nis aiš­ki die­na ir šeš­ta­die­nis, nes po šeš­ta­die­nio bū­na sek­ma­die­nis. O vi­sos ki­tos die­nos pra­ei­na taip, kad nė ne­su­si­gau­dai, kaip jos pra­lė­kė“, – apie ne­ži­no­mom at­ei­tin kas­dien sku­ban­tį lai­ką kal­bė­jo gar­baus ju­bi­lie­jaus su­lau­kęs J.Dauk­šys.

Svei­kos mi­ty­bos ne­si­vai­ko – ren­ka­si, kas pa­tin­ka

„Ir kaž­ko­kius čes­na­kus van­de­ny so­di­na“, – juok­da­ma­si iš­duo­da Eu­ge­ni­ja, kol vy­ras gar­džiuo­da­ma­sis ker­ta jos pa­ruoš­tą va­ka­rie­nę, bet ne­ga­li iš­tver­ti ir ne­pa­pa­sa­ko­jęs apie tuos van­dens čes­na­kus, pir­miau­sia pa­tiks­lin­da­mas, kad tai – meš­ki­niai ar­ba meš­kos čes­na­kai.

„Kai meš­ka at­si­ke­lia po žie­mos mie­go, ji pir­miau­sia ši­to čes­na­ko la­pų pa­kram­to – iš­si­va­lo sa­vo žar­ny­ną ir svei­ka bei leng­va laks­to po miš­ką“, – pa­aiš­ki­na J.Dauk­šys. Jis sma­giai pa­sa­ko­ja įvai­rias is­to­ri­jas, tu­ri pui­kią at­min­tį, daug in­for­ma­ci­jos ir gy­ve­ni­miš­kos pa­tir­ties tą in­for­ma­ci­ją val­dy­ti.

Per­nai meš­ki­nio čes­na­ko la­pų jam at­ve­žė pa­žįs­ta­mi žmo­nės. Juos val­gy­da­mas, sa­ko, per po­rą sa­vai­čių at­si­kra­tęs ke­lių ki­log­ra­mų svo­rio. „Man taip leng­va bu­vo – at­ro­dė, lyg koks cent­ne­ris nuo ma­no kū­no bū­tų nuim­tas“, – pri­si­mi­nė J.Dauk­šys. Bet nu­sto­jus val­gy­ti tuos čes­na­kus svo­ris vėl su­grį­žo.

Tad šie­met Juo­zas nu­spren­dė jų pa­si­so­din­ti: ga­vo dai­gų ir nu­ve­žęs į tė­viš­kę Pu­šė­nų kai­me su­so­di­no – ši­tiems čes­na­kams drėg­mės rei­kia. Kai už­augs – Juo­zas vėl jų la­pų val­gys.

„Svei­kai mai­ti­na­tės“, – da­rau iš­va­dą, klau­sy­da­ma jo pa­sa­ko­ji­mo. Bet vy­ras tai iš­gir­dęs tik juo­kia­si ir ran­ka mo­ja. „Kur jau čia svei­kai: du kar­tus per sa­vai­tę kiau­ši­nie­nę su la­ši­nu­kais žmo­na man ke­pa, va­sa­rą gar­džiau­sias val­gis – vėl­gi sū­dy­ti la­ši­nu­kai, kai­me pas kiau­les au­gi­nan­čią mo­te­riš­kę pirk­ti, su du­be­niu pjaus­ty­tų po­mi­do­rų, svo­gū­nu, pi­pi­ru ir drus­ka pa­gar­din­tų“, – pri­si­pa­žįs­ta gy­ve­ni­mo tem­po ne­lė­ti­nan­tis de­vy­nias­de­šimt­me­tis.

Tie­sa, kur nors pirk­tų agur­kų ir po­mi­do­rų jis ne­val­go – vi­si tik iš sa­vo šilt­na­mio. Šie­met bu­vo už­si­mo­jęs vėl pats jį su­tvar­ky­ti, bet pa­ban­dė ir nu­spren­dė tą dar­bą pa­lik­ti ki­tiems.

Žmo­nes rei­kia vak­ci­nuo­ti, o ne už­da­ry­tus lai­ky­ti

„Pa­ly­gi­nus, ge­rai gy­ve­na­me“, – į tra­di­ci­nį ko­ne kiek­vie­no po­kal­bio klau­si­mą at­sa­ko J.Dauk­šys, lyg tarp kit­ko pra­si­tar­da­mas, kad šie­met prieš Ve­ly­kas, ant­ra­die­nį, bu­vo pa­te­kęs į li­go­ni­nę – in­sul­tas iš­ti­ko. Bet ne toks stip­rus, kaip pir­ma­sis, prieš ke­le­tą me­tų bu­vęs, tai po ke­lių die­nų, Ve­ly­kų šeš­ta­die­nį, na­mo iš li­go­ni­nės iš­si­pra­šė.

Juo­zas ne­de­juo­ja dėl to, kad vie­na ar ki­ta li­ga jį už­puo­lė – jis mie­liau pa­sa­ko­ja, kaip iš tų li­gų iš­si­kaps­tė ir ką pa­svei­kęs vei­kia. Vy­ras ir per ka­ran­ti­ną na­muo­se ne­nu­styg­da­vo. Iš­lėk­da­vo tai prie bi­čių, tai į miš­ką, o pri­rei­kus – ir į Kau­ną ar Vil­nių nu­va­žiuo­da­vo, per­ne­lyg ne­si­bai­min­da­mas dėl ap­ri­bo­to ju­dė­ji­mo tarp sa­vi­val­dy­bių.

„Žmo­nes vak­ci­nuo­ti rei­kia, o ne už­da­ry­tus juos lai­ky­ti“, – įsi­ti­ki­nęs jis. Jie­du abu su žmo­na jau ga­vę po du skie­pus, ta­čiau Juo­zas pik­ti­na­si, kad ša­lies Vy­riau­sy­bė me­tė di­de­lius pi­ni­gus ver­slui stab­dy­ti, užuot me­tu­si juos vak­ci­noms pirk­ti.

„Rei­kia pirk­ti vak­ci­ną ir pa­skie­py­ti kuo dau­giau žmo­nių – ki­to ke­lio nė­ra“, – įsi­ti­ki­nęs J.Dauk­šys. Jį pik­ti­na val­džios no­ras pro­ble­mas spręs­ti drau­di­mais, gąs­di­ni­mais ir bau­do­mis. „Kaip Sta­li­no lai­kais pra­dė­jo elg­tis“, – ap­mau­do ne­sle­pia aly­tiš­kis.

Taip pat ap­mau­džiai jis pa­ste­bi, kad pa­sau­lis bru­ta­lė­ja. Ja­me ne­be­lie­ka to­le­ran­ci­jos ir pa­gar­bos žmo­gui – ver­ty­bių, ku­rios pa­ties J.Dauk­šio, dau­ge­lį me­tų dir­bu­sio ga­my­bo­je, va­do­va­vu­sio di­de­lėms įmo­nėms, gy­ve­ni­me bu­vo svar­biau­sios, ku­rio­mis va­do­vau­da­ma­sis pel­nė ir žmo­nių pa­si­ti­kė­ji­mą, ir jų pa­gar­bą.

„O da­bar – pri­gąs­di­no žmo­nes, la­bai ge­rai jais ma­ni­pu­liuo­ti pa­si­da­rė, tuo ir nau­do­ja­si”, – prie vi­so­kių val­džių ir vi­so­kiais lai­kais gy­ve­nęs aly­tiš­kis pas­ta­ro­sios at­žvil­giu nu­si­tei­kęs itin kri­tiš­kai: „At­ėjo pie­me­nų ban­da, ku­rie nie­kur nie­ko rim­tai ne­dir­bę, ta­po mi­nist­rais, mi­nist­rų pa­ta­rė­jais. Kas bus iš jų?“ – žo­džių į va­tą ne­be­vy­nio­ja J.Dauk­šys.

Anks­čiau jis elg­da­vo­si ki­taip, kal­bė­da­vo at­sar­giai pa­rink­da­mas žo­džius. „Aš gy­ve­nau to­kiu me­tu, kai rei­kė­jo mo­kė­ti lai­ky­ti lie­žu­vį už dan­tų. Po­ka­rio lai­kas bu­vo – jei lie­žu­vį pa­lei­si, ar­ba vie­ni tau kai­lį iš­karš, ar­ba ki­ti ne­ži­nia ką ga­li pa­da­ry­ti. Bu­vau įpra­tęs, ko ne­rei­kia ne­kal­bė­ti“, – prieš de­šimt­me­tį duo­ta­me in­ter­viu yra pri­si­pa­ži­nęs J.Dauk­šys.

Da­bar jis jau kal­ba at­vi­rai ir tie­siai, bet pri­si­pa­žįs­ta, kad sū­nums Kęs­tu­čiui ir Ge­di­mi­nui pa­ta­ria sa­vo nuo­mo­nės gar­siai ne­reikš­ti. „Nes juos la­bai grei­tai su­tvar­kys“, – pa­aiš­ki­na nu­si­juok­da­mas.

Ener­gi­jos pyk­čiui eik­vo­ti ne­ver­ta

De­vy­nias­de­šimt­me­tis J.Dauk­šys dau­ge­lį da­ly­kų ver­ti­na kri­tiš­kai, bet be pyk­čio – jo sa­vy­je ne­lai­ko.

„Sa­vo ener­gi­jos eik­vo­ti pyk­čiui ar in­tri­goms ne­ver­ta – tuo­met ją sėk­min­gai ga­li ge­riems, ma­lo­niems ir pra­smin­giems dar­bams pa­nau­do­ti“, – 2012 me­tais iš­leis­to­je at­si­mi­ni­mų kny­go­je „Nuo­jau­tos pur­slai“ ra­šė J.Dauk­šys, jo­je pri­si­pa­ži­nęs, kad net jei ir ga­lė­tų vis­ką pra­dė­ti iš pra­džių, nie­ko sa­vo gy­ve­ni­me ne­keis­tų.

„Svar­biau­sia, kad tei­sin­gai vis­kas bū­tų da­ro­ma, kad prieš žmo­nes ne­bū­tų gė­da, o dėl smul­kme­nų nė­ra ko sa­vig­rau­žai pa­si­duo­ti“, – ra­šė J.Dauk­šys, pir­mą ir kol kas vie­nin­te­lę sa­vo kny­gą už­bai­gęs žo­džiais: „Gy­ven­ti rei­kia taip, kad bū­tų už ką pa­kel­ti tau­rę šam­pa­no.“

Šio tau­raus gė­ri­mo tau­rę jis šven­čių pro­ga vi­sa­da pa­ke­lia. Ir į „Ali­tą“, ku­riai va­do­va­vo dau­giau kaip 30 me­tų, kar­tais už­su­ka. 90-me­čio pro­ga su bro­liais iš Ro­ta­ry klu­bo, ku­rio veik­lo­je da­ly­vau­ja, taip pat pla­na­vo jo­je ap­si­lan­ky­ti, pa­de­gus­tuo­ti nau­jų ga­mi­nių – tik po­kal­bio me­tu dar bu­vo ne­aiš­ku, ar ka­ran­ti­no są­ly­go­mis tai bus ga­li­ma.

Dėl tos pa­čios prie­žas­ties lie­tu­viš­ko šam­pa­no pra­di­nin­kas ir di­de­lių iš­kil­mių sa­vo ju­bi­lie­jaus pro­ga ne­pla­na­vo. Bet su sū­nu­mis Kęs­tu­čiu ir Ge­di­mi­nu, mar­čio­mis Ei­ri­da ir In­ga, anū­kais Juo­zu, Lau­ry­nu, Eg­le ir Mar­ty­nu bei 63 me­tus ša­lia esan­čia žmo­na Eu­ge­ni­ja pa­kels tau­rę šam­pa­no. Už gra­žiai pra­gy­ven­tą gy­ve­ni­mą!