Alytaus miesto garbės pilietis Juozas Daukšys: „Gyvenimas įdomus. Kol neužsisėdi” (4)
Žmona šimto metų liepė sulaukti
„Eugenija man jau liepė sulaukti šimto metų“, – grįžęs po dienos darbų, garaže pastatęs parvairuotą automobilį ir sėsdamas prie stalo šypteli Juozas. Paklaustas prisipažįsta, kad visai norėtų to šimto sulaukti.
„Jei sveikata būtų tokia, kaip dabar – tai kas čia tokio? Dar galiu nuvažiuoti, kur reikia, klevų sulos prisileidau, bitėmis pasirūpinu – šiandien aštuonis avilius apžiūrėjau: korius sudėjau, pakeičiau, kur reikėjo“, – nuveiktus vienos pavasario dienos darbus vardija J.Daukšys.
Jis neskuba į senatvę. Nors visur kitur – vis dar kaip nuo mažens įpratęs – beveik bėgte. Tiesa, ne taip greitai, kaip anksčiau – operuotą kelį skauda, tai tempą tenka sulėtinti. Bet sustoti – tai jau ne!
„Nereikia simuliuoti. Kol gali judėti – judėk. Jei įstengi nueiti vieną kilometrą, tai pasistenk nueiti ir keturis. Nereikia leisti sau įsisirgti“, – dėstė į dešimtą dešimtį įžengęs alytiškis.
Jėgų ir energijos suteikia… bitės
Pernai ir jis pats buvo įsisirgęs. Dėl širdies ritmo sutrikimo ligoninėje gydėsi, paskui medikai į sanatoriją siūlė važiuoti, bet atsisakė. „Namuose man geriau – čia jaučiuosi laisvas“, – paaiškino.
Po pernykščių ligų jis jautėsi nusilpęs, daug vaistų reikėjo vartoti. Bet J.Daukšiui, bitininkui nuo vaikystės ir iš pašaukimo, nėra geresnių vaistų kaip bičių pienelis. Per vasarą kelias „akutes“ jo suvalgęs atgauna jėgas ir pasikrauna energijos visiems metams. „Ir gyventi norisi, ir dirbti energijos atsiranda, ir nepavargsti tada“, – apie bičių pienelio poveikį pasakoja J.Daukšys.
Praėjusią vasarą juo pasistiprinęs taip atsigavo, kad rudenį grybaudavo nepavargdamas – jaunesni grybautojai jau namo važiuoti norėdavo, o jis dar į mišką verždavosi. Prisigrybavo tiek, kad ir pavasariui artėjant žmonos troškinti grybai su daržovėmis ant stalo dar garuoja. Eugenija prie jų neša karštų bulvių, bet Juozas paprašo duonos.
Darbų ir veiklos nestokojantis vyras įprastai valgo du kartus per dieną. Po sočių pusryčių išvyksta prie bičių, į mišką ar laukus ir grįžta tik vakare.
„Dienos kažkokios keistos pasidarė. Pirmadienis aiški diena ir šeštadienis, nes po šeštadienio būna sekmadienis. O visos kitos dienos praeina taip, kad nė nesusigaudai, kaip jos pralėkė“, – apie nežinomom ateitin kasdien skubantį laiką kalbėjo garbaus jubiliejaus sulaukęs J.Daukšys.
Sveikos mitybos nesivaiko – renkasi, kas patinka
„Ir kažkokius česnakus vandeny sodina“, – juokdamasi išduoda Eugenija, kol vyras gardžiuodamasis kerta jos paruoštą vakarienę, bet negali ištverti ir nepapasakojęs apie tuos vandens česnakus, pirmiausia patikslindamas, kad tai – meškiniai arba meškos česnakai.
„Kai meška atsikelia po žiemos miego, ji pirmiausia šito česnako lapų pakramto – išsivalo savo žarnyną ir sveika bei lengva laksto po mišką“, – paaiškina J.Daukšys. Jis smagiai pasakoja įvairias istorijas, turi puikią atmintį, daug informacijos ir gyvenimiškos patirties tą informaciją valdyti.
Pernai meškinio česnako lapų jam atvežė pažįstami žmonės. Juos valgydamas, sako, per porą savaičių atsikratęs kelių kilogramų svorio. „Man taip lengva buvo – atrodė, lyg koks centneris nuo mano kūno būtų nuimtas“, – prisiminė J.Daukšys. Bet nustojus valgyti tuos česnakus svoris vėl sugrįžo.
Tad šiemet Juozas nusprendė jų pasisodinti: gavo daigų ir nuvežęs į tėviškę Pušėnų kaime susodino – šitiems česnakams drėgmės reikia. Kai užaugs – Juozas vėl jų lapų valgys.
„Sveikai maitinatės“, – darau išvadą, klausydama jo pasakojimo. Bet vyras tai išgirdęs tik juokiasi ir ranka moja. „Kur jau čia sveikai: du kartus per savaitę kiaušinienę su lašinukais žmona man kepa, vasarą gardžiausias valgis – vėlgi sūdyti lašinukai, kaime pas kiaules auginančią moteriškę pirkti, su dubeniu pjaustytų pomidorų, svogūnu, pipiru ir druska pagardintų“, – prisipažįsta gyvenimo tempo nelėtinantis devyniasdešimtmetis.
Tiesa, kur nors pirktų agurkų ir pomidorų jis nevalgo – visi tik iš savo šiltnamio. Šiemet buvo užsimojęs vėl pats jį sutvarkyti, bet pabandė ir nusprendė tą darbą palikti kitiems.
Žmones reikia vakcinuoti, o ne uždarytus laikyti
„Palyginus, gerai gyvename“, – į tradicinį kone kiekvieno pokalbio klausimą atsako J.Daukšys, lyg tarp kitko prasitardamas, kad šiemet prieš Velykas, antradienį, buvo patekęs į ligoninę – insultas ištiko. Bet ne toks stiprus, kaip pirmasis, prieš keletą metų buvęs, tai po kelių dienų, Velykų šeštadienį, namo iš ligoninės išsiprašė.
Juozas nedejuoja dėl to, kad viena ar kita liga jį užpuolė – jis mieliau pasakoja, kaip iš tų ligų išsikapstė ir ką pasveikęs veikia. Vyras ir per karantiną namuose nenustygdavo. Išlėkdavo tai prie bičių, tai į mišką, o prireikus – ir į Kauną ar Vilnių nuvažiuodavo, pernelyg nesibaimindamas dėl apriboto judėjimo tarp savivaldybių.
„Žmones vakcinuoti reikia, o ne uždarytus juos laikyti“, – įsitikinęs jis. Jiedu abu su žmona jau gavę po du skiepus, tačiau Juozas piktinasi, kad šalies Vyriausybė metė didelius pinigus verslui stabdyti, užuot metusi juos vakcinoms pirkti.
„Reikia pirkti vakciną ir paskiepyti kuo daugiau žmonių – kito kelio nėra“, – įsitikinęs J.Daukšys. Jį piktina valdžios noras problemas spręsti draudimais, gąsdinimais ir baudomis. „Kaip Stalino laikais pradėjo elgtis“, – apmaudo neslepia alytiškis.
Taip pat apmaudžiai jis pastebi, kad pasaulis brutalėja. Jame nebelieka tolerancijos ir pagarbos žmogui – vertybių, kurios paties J.Daukšio, daugelį metų dirbusio gamyboje, vadovavusio didelėms įmonėms, gyvenime buvo svarbiausios, kuriomis vadovaudamasis pelnė ir žmonių pasitikėjimą, ir jų pagarbą.
„O dabar – prigąsdino žmones, labai gerai jais manipuliuoti pasidarė, tuo ir naudojasi”, – prie visokių valdžių ir visokiais laikais gyvenęs alytiškis pastarosios atžvilgiu nusiteikęs itin kritiškai: „Atėjo piemenų banda, kurie niekur nieko rimtai nedirbę, tapo ministrais, ministrų patarėjais. Kas bus iš jų?“ – žodžių į vatą nebevynioja J.Daukšys.
Anksčiau jis elgdavosi kitaip, kalbėdavo atsargiai parinkdamas žodžius. „Aš gyvenau tokiu metu, kai reikėjo mokėti laikyti liežuvį už dantų. Pokario laikas buvo – jei liežuvį paleisi, arba vieni tau kailį iškarš, arba kiti nežinia ką gali padaryti. Buvau įpratęs, ko nereikia nekalbėti“, – prieš dešimtmetį duotame interviu yra prisipažinęs J.Daukšys.
Dabar jis jau kalba atvirai ir tiesiai, bet prisipažįsta, kad sūnums Kęstučiui ir Gediminui pataria savo nuomonės garsiai nereikšti. „Nes juos labai greitai sutvarkys“, – paaiškina nusijuokdamas.
Energijos pykčiui eikvoti neverta
Devyniasdešimtmetis J.Daukšys daugelį dalykų vertina kritiškai, bet be pykčio – jo savyje nelaiko.
„Savo energijos eikvoti pykčiui ar intrigoms neverta – tuomet ją sėkmingai gali geriems, maloniems ir prasmingiems darbams panaudoti“, – 2012 metais išleistoje atsiminimų knygoje „Nuojautos purslai“ rašė J.Daukšys, joje prisipažinęs, kad net jei ir galėtų viską pradėti iš pradžių, nieko savo gyvenime nekeistų.
„Svarbiausia, kad teisingai viskas būtų daroma, kad prieš žmones nebūtų gėda, o dėl smulkmenų nėra ko savigraužai pasiduoti“, – rašė J.Daukšys, pirmą ir kol kas vienintelę savo knygą užbaigęs žodžiais: „Gyventi reikia taip, kad būtų už ką pakelti taurę šampano.“
Šio tauraus gėrimo taurę jis švenčių proga visada pakelia. Ir į „Alitą“, kuriai vadovavo daugiau kaip 30 metų, kartais užsuka. 90-mečio proga su broliais iš Rotary klubo, kurio veikloje dalyvauja, taip pat planavo joje apsilankyti, padegustuoti naujų gaminių – tik pokalbio metu dar buvo neaišku, ar karantino sąlygomis tai bus galima.
Dėl tos pačios priežasties lietuviško šampano pradininkas ir didelių iškilmių savo jubiliejaus proga neplanavo. Bet su sūnumis Kęstučiu ir Gediminu, marčiomis Eirida ir Inga, anūkais Juozu, Laurynu, Egle ir Martynu bei 63 metus šalia esančia žmona Eugenija pakels taurę šampano. Už gražiai pragyventą gyvenimą!
Komentarai
Palikite savo komentarą
Na, anūku žmogžudžiu, gal…
Komentaras
Na, anūku žmogžudžiu, gal jau nėra ko didžiuotis
Taip ir nesupratau, ką jis…
Komentaras
Taip ir nesupratau, ką jis davė miestui. Jis tik sau ir savo šeimai turtus krovė, o šampaną tai reikėjo pirkti, juo tai nesidalijo.
siulau temas;apie napoleona…
Komentaras
siulau temas;apie napoleona Raguotį .Apanavičių ,Ribakovą,Gurbininką.Krančiuką dar galima pridėti ir Brauką .Kiek Jie mūsų Miestui gero padarė Taip ,kad draugas Daukšy po Jūsų ir Jie bus Garbės Piliečiais .Jei Gedukas pasistenks
Galetu sav .klerkai tokia…
Komentaras
Galetu sav .klerkai tokia proga ir uzuovejos zvyrkeli isasfaltuot iki namu . Jau 30 m po karo o mieste zvyrkeliai