Arvydas Kinderis: „Vertingiausias kultūros paveldas man yra žmonių atmintis”

– Ko­kia bu­vo pa­ti fil­mo idė­ja ir kaip kei­tė­si su­ma­ny­mas pa­pa­sa­ko­ti apie žy­dų kul­tū­ros pa­vel­dą Aly­taus ap­skri­ty­je?

– Pir­mi­nė idė­ja iš­si­plė­tė, nes ei­go­je at­si­ra­do la­bai daug įdo­mių au­ten­tiš­kų liu­di­ji­mų, ku­rie yra nu­fil­muo­ti, ir me­džia­gos kie­kis iš­au­go taip, kaip tik­rai ne­pla­na­vo­me. Pats su­ma­ny­mas at­si­ra­do dėl to, kad ky­la la­bai daug pro­ble­mų dėl žy­dų kul­tū­ros pa­vel­do iš­sau­go­ji­mo. Lie­tu­va nė­ra tur­tin­ga ša­lis, o pa­vel­do iš­li­ko ne­ma­žai ir jį rei­kė­tų sau­go­ti, bet re­a­ly­bė to­kia, kad ob­jek­tai griū­va, nes jų prie­žiū­rai ski­ria­mos lė­šos la­bai kuk­lios. Tai­gi ne­kil­no­ja­ma­sis žy­dų kul­tū­ros pa­vel­das bu­vo vie­na iš te­mų, ku­rias no­rė­jo­si pa­lies­ti fil­me, pri­si­me­nant ten gy­ve­nu­sią žy­dų ben­druo­me­nę, ku­ri tą pa­vel­dą su­po. Pro­jek­tas yra dau­giau edu­ka­ci­nio po­bū­džio, tai­gi ne­ma­žai at­ra­di­mų lau­kė ir ma­nęs pa­ties, su­pra­tau, kad tu­ri­mų ži­nių to­li gra­žu ne­pa­kan­ka. Skai­tai, gi­li­nie­si, kas tas Ga­o­nas, kas tie cha­si­dai, ko­dėl XVIII am­žiu­je įvy­ko ju­daiz­mo ski­li­mas, kaip žy­dai iš­vis at­si­ran­da Lie­tu­vo­je? Ki­lo daug klau­si­mų, at­sa­ky­mus į ku­riuos kaž­kaip rei­kė­jo fil­mo pra­džio­je pa­teik­ti, nes jie kils ir žiū­ro­vui. Taip at­si­ra­do in­ter­viu su Na­cio­na­li­nės Mar­ty­no Maž­vy­do bib­lio­te­kos Ju­dai­kos sky­riaus ve­dė­ja dr. La­ri­sa Lem­per­tie­ne ir is­to­ri­nė įžan­ga.

– Žy­dų kul­tū­ros pa­vel­das Aly­taus ap­skri­ty­je – ar il­gas bu­vo są­ra­šas, ku­rį lai­kė­te ran­ko­se pra­de­dant fil­muo­ti?

– Są­ra­še yra 19 se­nų­jų žy­dų ka­pi­nių, 10 su­šau­dy­mo vie­tų, ke­tu­rios si­na­go­gos, ki­tų li­ku­čiai, ri­tu­a­li­niai ak­me­nys. Bet są­ra­še nė­ra žmo­nių pri­si­mi­ni­mų, o at­min­tis, kaip man re­gis, ir­gi yra pa­vel­das, ir la­bai ver­tin­gas. Tai­gi jam fil­me ski­ria­me la­bai daug dė­me­sio. Kal­bant apie tai, koks pa­vel­das iš­li­ko ir ką dar ga­li­me pa­ma­ty­ti šian­dien, tai rei­kia pa­si­džiaug­ti, kad Aly­tu­je yra vie­nin­te­lė ap­skri­ty­je si­na­go­ga, ku­ri tik­rai su­tvar­ky­ta, ir ti­kė­ki­mės, kad drus­kos jos ne­be­su­ga­dins (so­viet­me­čiu ten bu­vo drus­kos san­dė­lis, nuo 2018 me­tų vy­ko res­tau­ra­ci­ja, ku­ri šiuo me­tu jau baig­ta). Yra iš­li­ku­si Sim­no si­na­go­ga, Nau­jo­sios Va­rė­nos me­di­nė, Seirijų – pa­ma­tai ar­ba ri­tu­a­li­nis ak­muo. Si­na­go­ga Dau­guo­se yra šiuo me­tu par­duo­da­ma, bet nie­kas ne­per­ka ir ne­su­gal­vo­ja veik­lų, ku­rias ten bū­tų ga­li­ma pa­gal rei­ka­la­vi­mus vyk­dy­ti. Se­nų­jų žy­dų na­mų yra iš­li­ku­sių Sim­ne, But­ri­mo­ny­se, Sei­ri­juo­se – vi­sa gat­ve­lė. Kai kas pri­va­ti­zuo­ta, kaž­kas ne­tvar­ko­ma. Aš su­pran­tu ir val­di­nin­kus, ku­riems tur­būt at­ro­do svar­biau ko­kį dva­rą su­tvar­ky­ti nei to­kį tru­pan­tį is­to­ri­nį rau­don­ply­tį na­mu­ką. Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to Aly­taus te­ri­to­ri­nio sky­riaus vy­riau­sio­ji spe­cia­lis­tė Mar­ga­ri­ta Ja­nu­šo­nie­nė in­ter­viu fil­me sa­ko, kad žy­dų kul­tū­ros pa­vel­do si­tu­a­ci­ja yra tie­siog ap­gai­lė­ti­na, nes ne­la­bai aiš­ku ir neap­si­spręs­ta to­je at­min­ty­je, ar tai mū­sų pa­vel­das, ar ne, ar rei­kia jį at­sta­ti­nė­ti ir pa­na­šiai.

– Ar sun­ku bu­vo ras­ti žmo­nes, ku­rie ga­lė­tų da­ly­tis ne tik pri­si­mi­ni­mais, bet ir tam tik­ro­mis įžval­go­mis, fak­tais? Kas tie žmo­nės, ku­riems rū­pi žy­dų kul­tū­ros pa­vel­das?

– Žmo­nių, ku­rie tuo tik­rai do­mi­si, yra la­bai ne­daug, o jų ieš­ko­ti te­ko il­gai ir sun­kiai. To­se pa­ieš­ko­se ir mes, kū­ry­bi­nė gru­pė, su­vo­kė­me, kad dar­bas, ku­rio ėmė­mės, rei­ka­lau­ja kur kas dau­giau žmo­giš­kų­jų iš­tek­lių, nei ma­nė­me.

Aš pats tuos in­ter­viu su žmo­nė­mis, ku­riuos kal­bi­na­me fil­me, są­ly­giš­kai pa­va­di­nau liu­di­ji­mais. Pa­sa­ko­ji­mai yra la­bai skir­tin­gi, kaip ir mū­sų pa­šne­ko­vai, nuo is­to­ri­kų iki pa­pras­tų, la­bai gar­baus am­žiaus žmo­nių. Tų, ku­rie fak­tiš­kai ir yra tie ne­gau­sūs gy­vie­ji liu­di­nin­kai. Apie Val­ki­nin­kų žy­dus pa­sa­ko­jo 92-ejų me­tų Ge­nė Vil­kiš, apie iš­gel­bė­tus žy­dus kal­ba žy­dų gel­bė­to­jų vai­kai – Ma­ri­ja Stus­kaus­kie­nė iš But­ri­mo­nių. Jai 91-eri, ji mo­ky­to­ja, iš tė­vo pa­sa­ko­ji­mų me­na, kaip jis iš­gel­bė­jo Le­o­ni­do Dons­kio tė­vą. Ma­ri­ja yra duk­ra žmo­gaus, ku­ris žie­mą ra­do gu­lin­tį su­ša­lu­sį, par­si­ve­žė na­mo at­šil­dė ir iš­gel­bė­jo. Duk­ra fil­me tė­vo pa­sa­ko­ji­mą, ku­rį iš­sau­go­jo at­min­ty­je, per­duo­da la­bai emo­cio­na­liai, man šis fil­muo­tas liu­di­ji­mas at­ro­do la­bai ver­tin­gas, gal­būt net­gi ver­tas at­ski­ro do­ku­men­ti­nio fil­mo.

Sa­vo is­to­ri­jos ži­nio­mis, gi­liu pa­sa­ko­ji­mu nu­ste­bi­no Mer­ki­nės kraš­to mu­zie­jaus is­to­ri­kas Žy­gi­man­tas Bur­žins­kas, la­bai įdo­miai kal­bė­jo apie Deks­nių kai­mą Val­ki­nin­kuo­se, įspū­din­gą bu­vu­sią Val­ki­nin­kų si­na­go­gą, ku­rią ka­ro me­tais su­bom­bar­da­vo vo­kie­čiai. Apie But­ri­mo­nių žy­dų pa­vel­dą pa­sa­ko­jo is­to­ri­jos mo­ky­to­ja Da­nu­tė Anu­šaus­kie­nė, But­ri­mo­nių mu­zie­jaus įkū­rė­ja, ku­ri pa­dė­jo šią me­džia­gą kaup­ti pra­si­dė­jus At­gi­mi­mui, o da­bar ne­ri­mau­ja dėl mu­zie­jaus li­ki­mo.

– Tų en­tu­zias­tų, su­pran­tu, te­ko su­tik­ti vi­so­je ap­skri­ty­je, bet ar ne­su­si­da­rė įspū­dis, kad Aly­tu­je jų tu­ri­me ma­žai ir ne­pa­kan­ka­mai apie žy­dų is­to­ri­ją mū­sų mies­te ži­no­me, o ji bu­vo la­bai spal­vin­ga?

– Pa­sa­ky­čiau, kad taip, kaip Ju­dai­kos sky­rių su­si­tvar­kė du žmo­nės, dir­ban­tys Mer­ki­nės kraš­to mu­zie­ju­je, is­to­ri­kai Min­dau­gas Čer­niaus­kas ir Žy­gi­man­tas Bur­žins­kas, pa­vy­dė­ti ga­lė­tų dau­ge­lis. Jie ir fil­mu­ką su fo­to­gra­fi­jo­mis apie bu­vu­sią ben­druo­me­nę yra su­kū­rę, eks­kur­si­jas ve­da. Džiau­giuo­si, kad Aly­tu­je yra Vil­man­tas Dun­de­ris, ku­ris šia te­ma do­mi­si, Aud­ro­nė Ja­kuns­kie­nė mie­lai pa­dė­jo. Ki­ta ver­tus, Aly­tu­je, kal­bant apie tai, kas su­si­ję su ju­dai­ka, do­ku­men­ti­kos pras­me ap­čiuo­pia­mo be­veik nė­ra nie­ko – 13 fo­to­gra­fi­jų Kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­je, ku­rios vie­naip ar ki­taip su­si­ju­sios su šia te­ma. Ko­dėl? Ne­ži­nau. Gal tie­siog nė­ra iš­li­kę do­ku­men­ti­kos ar nie­kas ne­rin­ko jos? Pats esu ki­lęs iš Pir­mo­jo Aly­taus ir man bu­vo tik­ras at­ra­di­mas, kad 1996 me­tais aly­tiš­kė Na­dež­da Kra­kov­ska­ja, ku­ri tuo me­tu dir­bo Aly­taus mu­zie­ju­je, su­rin­ko šios mies­to da­lies žy­diš­ką is­to­ri­ją. Ji­nai už­ra­šė Jiez­no gat­vė­je gy­ve­nu­sio siu­vė­jo Va­lū­no pri­si­mi­ni­mus, ku­ris pa­pa­sa­ko­jo, kas ir ku­ria­me na­me gy­ve­no, Mer­ki­nės, A. Juo­za­pa­vi­čiaus, Jiez­no gat­vė­se, apie kiek­vie­ną šei­mą. Be­je, ša­lia da­bar­ti­nės A. Juo­za­pa­vi­čiaus gat­vės yra bu­vu­si ir me­di­nė si­na­go­ga, ma­ma man yra pa­sa­ko­ju­si apie tai. Ma­no vai­kys­tės na­mų kai­my­nys­tė­je, kur me­nu me­di­nes ba­kū­žes Jiez­no gat­vė­je, kaip da­bar su­ži­no­jau, bu­vo kal­vio Šim­še­lio nuo­sa­vy­bė. Na­dia ten yra su­ra­šiu­si liu­di­ji­mus vi­sų gy­ven­to­jų, me­džia­ga yra sau­go­ma Aly­taus kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­je. Siu­vė­jas Va­lū­nas tu­rė­jo la­bai daug nuo­trau­kų, bet ta­da jų ne­da­vė, o da­bar jų li­ki­mas ne­ži­no­mas.

– Ar ku­riant fil­mą te­ko pa­lies­ti ho­lo­kaus­to te­mą?

– Vie­nas aly­tiš­kis, gi­męs maž­daug 1935 me­tais, man liu­di­jo, kad jo tė­vas slaps­tė žy­dą ir sū­nui yra pa­sa­ko­jęs, kaip juos ko­lo­na ve­dė Da­riaus ir Gi­rė­no gat­ve. Vė­liau duo­ti in­ter­viu prieš ka­me­rą tas žmo­gus at­si­sa­kė. De­ja, gy­vų šios is­to­ri­jos liu­di­nin­kų mes jau ne­be­tu­ri­me, pri­si­mi­ni­mus rei­kė­jo do­ku­men­tuo­ti prieš 15–20 me­tų.

– Ar­vy­dai, ko­kie at­ra­di­mai pa­ties lau­kė ku­riant šį do­ku­men­ti­nį fil­mą?

– Vie­nas to­kių ben­dro po­bū­džio at­ra­di­mų gal­būt bu­vo su­vo­ki­mas, kiek daug lai­ko­si ant pa­vie­nių be­si­do­min­čių, do­ku­men­ti­ką kau­pian­čių žmo­nių, en­tu­zias­tų pri­va­ti­nin­kų, ku­rie yra kaip ko­kie aku­mu­lia­to­riai, ir bū­tent jie tu­ri iš­sau­go­ję la­bai daug me­džia­gos, su­kau­pę ži­nių, nes jiems tai rū­pi. Liūd­na, bet val­diš­ko­se ins­ti­tu­ci­jo­se ne­re­tai ga­li iš­girs­ti: „Mū­sų dar­bo va­lan­dos bai­gė­si.“

Is­to­ri­niu po­žiū­riu at­ra­di­mų ir­gi bu­vo la­bai daug, o ap­skri­tai man at­ra­di­mas yra tai, ką pri­si­me­na žmo­nės, kas ir yra tik­ro­ji do­ku­men­ti­ka, gy­vi liu­di­ji­mai. Ne moks­lo, ne jo­kie in­te­lek­tu­a­lai, o pa­pras­ti žmo­nės pa­tei­kia au­ten­tiš­kiau­sius liu­di­ji­mas, „ne­pa­sta­ty­tus“ ir ne­su­re­ži­suo­tus. „Ne­pa­žįs­tu aš jo­kio Ho­lo­kaus­to, ne­bu­vo, ne­gy­ve­no čia toks! Taip, žy­dus su­šau­dė, gy­ve­ni­mas ėjo to­liau“, – taip vie­na la­bai gar­baus am­žiaus mer­ki­niš­kė man at­sa­kė į klau­si­mą, ką ji pri­si­me­na apie ho­lo­kaus­tą. Man, kaip fil­mo au­to­riui, svar­bus žmo­gus, ką jis pri­si­me­na, kaip jis kal­ba, au­ten­ti­ka, te­at­ra­li­zuo­tas pa­sa­ko­ji­mas. Dar vie­nas at­ra­di­mas, kad tų žmo­nių li­ko ma­žai. Rei­kia su­rink­ti do­ku­men­ti­ką, pa­da­ry­ti kam­pe­lį, skir­tą žy­dų is­to­ri­jai, pa­vel­dui kiek­vie­no­je vie­to­vė­je, mies­te­ly­je. Taip pat ir Aly­tu­je, kur tos at­min­ties tik­rai yra la­bai ma­žai. Pats lai­kas bū­tų ją po kruo­pe­ly­tę su­rink­ti. Gal­būt tai nė­ra da­ro­ma ir to­dėl, kad nė­ra „už­sa­ky­mo“ iš vir­šaus, mies­to kul­tū­ros po­li­ti­ko­je ne­nu­ma­ty­ta? Be­je, vie­nas liu­di­ji­mų fil­me yra Jur­gio Kras­nic­ko, da­bar­ti­nio Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­riaus, ku­rio se­ne­liai Ma­ri­jo­na ir Jo­nas Kras­nic­kai Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais sa­vo na­muo­se slė­pė ir iš­gel­bė­jo gy­vy­bes žy­dų vai­kams, jie yra ap­do­va­no­ti kaip Pa­sau­lio tei­suo­liai. Tai vi­sų mū­sų is­to­ri­ja, apie ku­rią, kaip man at­ro­do, rei­kia kal­bė­ti garsiau.

* * *

Do­ku­men­ti­nis fil­mas „Mei­lės ir at­min­ties na­mai“ apie žy­dų pa­vel­dą Aly­taus ap­skri­ty­je Lie­tu­vos kul­tū­ros ta­ry­bos to­ly­gios kul­tū­ros rai­dos pro­jek­tas.

Part­ne­riai: Vil­niaus Ga­o­no žy­dų mu­zie­jus, Na­cio­na­li­nė Mar­ty­no Maž­vy­do bib­lio­te­ka, Aly­taus kraš­to­ty­ros mu­zie­jus, Mer­ki­nės kraš­to mu­zie­jus, Laz­di­jų kraš­to mu­zie­jus, Drus­ki­nin­kų mies­to mu­zie­jus, Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go to­le­ran­ci­jos cen­tras;

Sce­na­ri­jaus au­to­rius ir re­ži­sie­rius Ar­vy­das Kin­de­ris;

Ope­ra­to­rius ir mon­ta­žo re­ži­sie­rius – Kęs­tu­tis Kri­vas;

Fil­ma­vi­mai iš dro­no – Alius Mi­ke­lio­nis ir Ed­vi­nas Dai­naus­kas;

Už­kad­ri­nis bal­sas – ak­to­rė Eg­lė Juš­kai­tė;

Epi­zo­di­nia­me vaid­me­ny­je – Mo­des­ta Ta­ra­saus­kie­nė.