Cheb­ra, ar jūs čia rim­tai? (191)

Al­gir­das Ja­ku­lis
A. Jakulis

Nors nie­kam tik­riau­siai ne­įdo­mu, bet vis tiek pa­si­sa­ky­siu, jog ne­su di­de­lis fan­tas­ti­nių fil­mų ir fan­tas­ti­nės li­te­ra­tū­ros ger­bė­jas.

Mat jau­čiuo­si esąs imu­ni­zuo­tas ra­cio­na­laus mąs­ty­mo, kai, žiū­rint fil­mą ar skai­tant fan­tas­ti­nį ro­ma­ną, gal­vo­je nuo­lat su­ka­si min­tys: „taip ne­ga­li bū­ti“, „ši­tas ne­ga­li veik­ti“, „toks ne­ga­li eg­zis­tuo­ti“. Taip be­si­blu­si­nė­jant po au­to­rių fan­ta­zi­jas, me­ni­nis kū­ri­nys ne­su­tei­kia jo­kio es­te­ti­nio pa­si­ten­ki­ni­mo.

Dar ne­ma­lo­niau, kai fan­tas­ti­ka su­si­pi­na su siau­bais. Ne­se­niai ga­ba­lė­lius iš to­kio kū­ri­nio pa­si­skai­ti­nė­jau „Aly­taus nau­jie­no­se“ (Nr. 54 ir 58), kur bu­vo pub­li­kuo­ja­mos iš­trau­kos iš Aly­taus lais­vo­sios eko­no­mi­nės zo­nos (LEZ) ga­li­my­bių stu­di­jos, sa­vi­val­dy­bės už­sa­ky­mu pa­ren­gtos vil­niš­kės mo­nės „Smart Con­ti­nent“ pa­jė­go­mis.

Ta­da pir­mo­ji į gal­vą šo­vu­si min­tis nu­skam­bė­jo jau­ni­mo žar­go­nu: „Cheb­ra, ar jūs čia rim­tai?“

Tie­siog siau­bin­gai fan­tas­tiš­ka, kad eks­per­tų įro­dy­mas, jog iš tri­jų ga­li­mų Aly­taus LEZ vie­tų pa­ti kvai­liau­sia yra ir bū­tent pa­ti tin­ka­miau­sia, mums, mies­te­lė­nams, kai­na­vo 30,5 tūkst. eu­rų.

Ma­nau, kad aš­tuo­ni iš de­šim­ties su pro­tu ne­su­si­py­ku­sių aly­tiš­kių be jo­kios stu­di­jos, tie­siog už ačiū, mies­to val­džiai pa­sa­ky­tų, jog Ne­mu­no slė­ny­je, prie pat mies­to cen­tro, pra­mo­nės ra­jo­no steig­ti jo­kiu bū­du ne­va­lia.

Ne­rei­kia bū­ti di­de­liu eks­per­tu, jog su­pras­tum: ply­no lau­ko in­ves­ti­ci­joms ge­riau­siai tin­ka ply­nas lau­kas. O to­liau, kad ir tva­nas, ypač kai gy­ve­ni Vil­niu­je ir gau­ni at­ly­gį už ply­no lau­ko at­ra­di­mą.

Ka­žin ko­dėl to­kie kvai­li bu­vo kau­nie­čiai, sa­vo LEZ įstei­gę ne nuo cen­tro ne­to­lie­se esan­čia­me Alek­so­to (da­bar S. Da­riaus ir S. Gi­rė­no) ae­ro­dro­me, o pa­kraš­ty mies­to, jau ra­jo­no te­ri­to­ri­jo­je?

Pa­si­ro­do, nie­ko tra­giš­ko, kai­my­ni­nėms sa­vi­val­dy­bėms su­si­tar­ti ga­li­ma. Ir ne­rei­kia mū­sų gąs­din­ti „il­gais de­ri­ni­mo pro­ce­sais“, stei­giant LEZ kar­tu su ra­jo­nui pri­klau­san­čia že­me.  

Taip pat fan­tas­tiš­kai siau­bin­ga, jog nie­kam iš 27 gra­žiai ap­si­rė­džiu­sių ir pra­mo­nės ra­jo­no įkur­tu­ves ar­čiau ro­tu­šės svars­ty­ti su­sė­du­sių mū­sų iš­rink­tų­jų ne­ki­lo no­ras, kaip tam pa­sa­kos ber­niu­kui, pa­klaus­ti, ar ap­skri­tai ka­ra­lius ne nuo­gas?

Ar tik­rai ta LEZ yra eko­no­mi­nė bū­ti­ny­bė, kai kaž­kaip ne­gir­dė­ti, kad prie Aly­taus pra­mo­nės par­ko var­tų ja­me ne­tel­pan­tys in­ves­tuo­to­jai muš­tų­si dėl ei­lės įsi­kur­ti?

Iš­ties, gal kas nors iš val­džios gal­vų ga­lė­tų gar­siai ir aiš­kiai įvar­dy­ti bent tris prie­žas­tis, ko­dėl Aly­taus LEZ in­ves­tuo­to­jams bus pa­trauk­les­nė nei už ge­ro pus­šim­čio ki­lo­met­rų esan­ti ir jau se­niai vei­kian­ti Kau­no LEZ?

Ži­nia, pas­ta­ro­ji, be­je, be­veik pen­kis­kart di­des­nė už mū­sų nu­ma­ty­tą­ją, įsi­kū­ru­si prie tarp­tau­ti­nių ke­lių A6, nu­si­drie­ku­sio nuo Var­šu­vos per Ry­gą ir Ta­li­ną iki Sankt Pe­ter­bur­go, ir A3, ve­dan­čio iš Kau­no per Za­ra­sus į Daug­pi­lį, bei greit­ke­lio A3, Kau­ną su­jun­gian­čiu su Vil­niu­mi ir Klai­pė­da.

Be to, nuo šio LEZ ran­ka pa­duo­ti iki tarp­tau­ti­nio Kar­mė­la­vos ae­ro­uos­to, ge­le­žin­ke­lio at­ša­kos, greit vir­sian­čios „Rail Bal­ti­ca“, ir vi­daus van­de­nų kro­vi­nių uos­to. Dar pri­dur­ki­me, kad Kau­nas – uni­ver­si­te­tų mies­tas, tarp jų ir se­nas tra­di­ci­jas tu­rin­ti in­ži­nie­rių „kal­vė“, tad aukš­tos kva­li­fi­ka­ci­jos in­ži­nie­rių ir dar­bi­nin­kų skai­čiu­mi lai­ki­no­ji sos­ti­nė Aly­tų stip­riai len­kia.

O ką tu­rės, pa­sak stu­di­jos ren­gė­jų, „la­biau­siai tin­ka­mo­je“ vie­to­je įkur­din­ta Aly­taus LEZ? Į ją siū­lo­ma „ne­vys­ty­ti pri­va­žiuo­ja­mų­jų ge­le­žin­ke­lių ke­lių dėl ne­to­lie­se (50 km at­stu­mu) esan­čios Šeš­to­kų trau­ki­nių sto­ties“, ma­tyt, to­dėl, jog tu­ri­me pui­kų šun­ke­lį, pa­ly­gin­ti su šiuo­lai­kiš­kais ke­liais, į Kau­ną.

Tie­sa, dar džiau­gia­mės pu­sė­ti­nos ko­ky­bės ke­liu iki ne­to­li­mos Len­ki­jos sie­nos, lais­vai ga­li­me nu­kak­ti iki sos­ti­nės Vil­niaus – tik 100 km. Na, o dau­giau in­dust­ria­li­zuo­ti nu­ma­ty­tos vie­tos pri­va­lu­mų – tik, po­eto žo­džiais ta­riant, „mė­ly­no Ne­mu­no vin­gis“. Bet čia jau ne iš tos ope­ros...

Pa­na­šu, kad svar­biau­sias ae­ro­dro­mo su­nai­ki­ni­mo sti­mu­las – ga­li­my­bė jo te­ri­to­ri­jo­je LEZ įsteig­ti grei­tai. Bet, ži­nia, jog grei­tai, pi­giai ir ge­rai kar­tu ne­bū­na.

Šiuo at­ve­ju sa­ko­ma: bus grei­tai ir pi­giai, t. y. su ma­žo­mis in­ves­ti­ci­jo­mis in­fra­struk­tū­rai. Va­di­na­si, ne­bus ge­rai. Ne­bus ge­rai gam­tai, ne­bus ge­rai mies­to gy­ven­to­jų svei­ka­tai, ne­bus ge­rai at­ei­ties aly­tiš­kiams.

Tie­sa, ga­li­my­bių stu­di­jos kū­rė­jai dar la­bai gra­žiai pri­bū­rė, tik ne­ži­nia, ar iš stik­li­nio ru­tu­lio, ar iš ka­vos tirš­čių. Štai vie­na iš jų pra­na­šys­čių: „ver­ti­nus Aly­taus LEZ stei­gi­mo ta­ką de­mo­gra­finiams po­ky­čiams ir mig­ra­ci­jai nu­sta­ty­ta, jog LEZ ta­ka bū­tų tei­gia­ma – į Aly­tų per 10 me­tų at­si­kel­tų gy­ven­ti bent 431 nau­jas gy­ven­to­jas iš ki­tų sa­vi­val­dy­bių.“

Ge­nia­lu, va­di­na­si, per me­tus su­lauk­tu­me 43,1 ša­lies vi­di­nio mig­ran­to. Par­don, bet drįs­tu ma­ny­ti, jog be jo­kio LEZ pa­trauk­lu­mo maž­daug pu­sė šio skai­čiaus kas­met į gim­tą­jį mies­tą „par­mig­ruo­ja“ vien iš įka­li­ni­mo vie­tų, jau ne­kal­bant apie pi­ni­gė­lį už­sie­niuo­se už­si­dir­bu­sius, stu­di­jas did­mies­čiuo­se bai­gu­sius ir na­mo­lio pa­trau­ku­sius ar šiaip iš ap­lin­ki­nių kai­mų į Dzū­ki­jos sos­ti­nę lai­mės ieš­ko­ti at­vy­ku­sius.

Dar vie­na žiau­riai tiks­li „moks­li­nė“ įžval­ga: „Aly­tu­je at­si­ra­dus LEZ įsi­kur­tų nuo 151 iki 1 tūkst. 138 dar­bo vie­tų pa­čia­me LEZ, o jam vei­kiant bū­tų ku­ria­mos dar­bo vie­tos ir pa­slau­gų sekto­riu­je, tai bū­tų nuo 393 iki 2 tūkst. 958.“ Tie tūks­tan­ti­niai in­ter­va­lai nuo iki tie­siog už­bu­rian­tys. Su­klys­ti tie­siog ne­įma­no­ma, vie­nu žo­džiu, pa­ti­kė­ki­me.

Šio­je is­to­ri­jo­je yra ir dar vie­nas fan­tas­ti­nis su­ta­pi­mas: ba­lan­džio pa­bai­go­je Vy­riau­sy­bė per­da­vė ae­ro­dro­me esan­tį, Aly­taus ae­ro­klu­bo nau­do­ja­mą tur­tą – 8 pa­sta­tus ir 15 or­lai­vių – mies­to sa­vi­val­dy­bei ir stai­ga pyst – jau pa­ruoš­ta LEZ ga­li­my­bių stu­di­ja, ku­rio­je, o, šven­tas at­si­tik­ti­nu­me, ge­riau­sia pra­mo­nę vys­ty­ti vie­ta pri­pa­žįs­ta­ma ae­ro­dro­mo te­ri­to­ri­ja.

Ne­ži­nia, kaip grei­tai at­si­ras Aly­taus LEZ, bet aki­vaiz­du, kad grei­tai vie­nin­te­liai ša­ly­je, o gal ir vi­so­je ES, tu­rė­si­me ae­ro­klu­bą, be pa­sta­tų, be lėk­tu­vų ir be ae­ro­dro­mo.

Mums sa­ko­ma: vie­nas į LEZ vys­ty­mą įdė­tas eu­ras per 30 me­tų bus iš­au­gin­tas į 6,6 eu­ro ta­ria­mos nau­dos mies­tui. Bet tai nie­kaip ne­at­pirks mū­sų kal­tės prieš sa­vo ai­nius už su­nai­kin­tą aš­tuo­nis de­šimt­me­čius vei­ku­sį ae­ro­dro­mą, už mies­tui pa­da­ry­tą land­šaf­ti­nę, eko­lo­gi­nę ir mo­ra­li­nę ža­lą.

Kai sa­vi­val­dy­bė ga­vo Vy­riau­sy­bės do­va­ną – ae­ro­klu­bo nau­do­ja­mą tur­tą, bu­vo ga­li­ma ti­kė­tis, kad jau ren­gia­ma ae­ro­dro­mo vys­ty­mo ga­li­my­bių stu­di­ja, ku­ri pa­siū­ly­tų gai­res iš­nau­do­ti ma­žo­sios avia­ci­jos pa­sau­ly­je da­bar­ti­nę plėt­rą ir at­ei­ties per­spek­ty­vas.

Eu­ro­po­je tik­rai ne­gau­su mies­tų, ku­riuo­se su ma­žuo­ju lėk­tu­vu ga­lė­tum nu­tūp­ti be­veik jo šir­dy­je. Gai­la, kad ae­ro­klu­bo tur­tas per­im­tas ne su tiks­lu kur­ti, bet nai­kin­ti. Toks, ma­tyt, mies­to val­džios po­žiū­ris.

Be­je, dar Wins­to­nas Chur­chil­lis taik­liai pa­ste­bė­jo: „Po­žiū­ris – tai ma­žy­tis da­ly­kė­lis, ku­ris pa­da­ro di­de­lį skir­tu­mą.“

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

Kiti straipsniai