Pen­kio­lik­me­čio aist­ra se­niems daik­tams gar­si­na kai­mą Va­rė­nos ra­jo­ne

Pen­kio­lik­me­čio aist­ra – se­ni daik­tai

Šių me­tų lie­pos 4 die­ną se­ne­lio tė­viš­kė­je, Mi­lio­niš­kių kai­me, esan­čia­me Va­rė­nos ra­jo­ne, Va­ka­ris įkū­rė mu­zie­jų, ku­ria­me eks­po­nuo­ja so­viet­me­čio ir se­nes­nius lai­kus me­nan­čius daik­tus. Ne­nau­do­ja­mi te­le­vi­zo­riai, ra­di­jo im­tu­vai ir ki­to­kios se­nie­nos jau­kiai pūp­so kluo­no erd­vė­se įreng­ta­me mu­zie­ju­je.

Va­ka­ris įvai­rius – di­de­lius ir smul­kius – ne­nau­do­ja­mus daik­tus kau­pia jau pen­ke­rius me­tus. Na­muo­se, esan­čiuo­se prie Drus­ki­nin­kų, Nau­ja­so­dės kai­me, na­tū­ra­liai sti­go vie­tos. Tai­gi idė­ja su­rink­ti juos į krū­vą pa­si­ro­dė lo­giš­ka.

Juo­lab kad Mi­lio­niš­kė­se gau­su tu­ris­tų – Dzū­ki­ją ir Mer­kio upę mėgs­ta bai­da­ri­nin­kai. Va­ka­ris mu­zie­jų kū­rė ti­kė­da­ma­sis žmo­nių su­si­do­mė­ji­mo.

O vai­kys­tė­je jam ypač pa­ti­ko mu­zi­kos in­stru­men­tai.

Mėgs­ta­miau­sias žais­las bu­vo se­ne­lių na­muo­se po sta­lu sto­vė­ju­si ar­mo­ni­ka, ku­ri Va­ka­rį ir pa­vi­lio­jo pa­mil­ti mu­zi­ką.

Vai­ki­nas tvir­ti­na, jog mu­zi­ka jam tar­si sie­los šauks­mas.

Vai­ki­nas gro­ja ar­mo­ni­ka ir akor­de­o­nu jau 8 me­tai. Ne­se­niai bai­gė Mu­zi­kos mo­kyk­lą, yra tris kar­tus da­ly­va­vęs „Dai­nų dai­ne­lės“ kon­kur­suo­se.

Jis su ma­lo­nu­mu klau­so pa­te­fo­no. Aran­žuo­tos lie­tu­vių liau­dies dai­nos ir so­viet­me­čio est­ra­di­nė mu­zi­ka vai­ki­nui ke­lia sen­ti­men­tus. Pa­te­fo­ną at­si­ne­ša į mo­kyk­lą kaip pa­gal­bą mo­ky­to­jui dės­tant fol­klo­rą.

Vis dėl­to po­mė­gį mu­zi­kuo­ti už­go­žė mei­lė se­niems daik­tams.

„Man mie­las kiek­vie­nas daik­tas, se­ni daik­tai tu­ri sa­vo kva­pą“, – šyp­so­si vai­ki­nas.

Ma­ža Grū­to par­ko ver­si­ja

Va­ka­rio mu­zie­jaus ne­pa­va­din­si nei et­no­gra­fi­niu, nei mo­der­niu, grei­čiau tai – ma­ža Grū­to par­ko ver­si­ja, dau­giau­sia me­nan­ti so­viet­me­čio re­a­ly­bę.

Be­maž pu­sė mu­zie­ju­je eks­po­nuo­ja­mų daik­tų gau­ti ne­ti­kė­tai.

„Štai ben­drau­ji su kai­my­nu, at­ei­na ki­tas kai­my­nas ir be­kal­bant siū­lo nau­ją daik­tą“, – sa­kė Va­ka­ris.

Gy­ve­nant lai­kais, kai daik­tų kau­pi­mo ma­ni­ja tam­pa ne­be­ma­din­ga, gau­ti ko­kį ne­vei­kian­tį te­le­vi­zo­rių ar šal­dy­tu­vą nė­ra sun­ku. Da­bar Va­ka­ris su ne­kan­tru­mu lau­kia se­no me­cha­ni­nio pa­te­fo­no, ku­rį at­ra­do in­ter­ne­te.

V.Stan­kaus­kas mėgs­ta tech­ni­ką, to­dėl sa­vo ra­di­nius pats ar­do, tai­so, kon­struo­ja. Šį po­mė­gį Va­ka­ris tik­riau­siai pa­vel­dė­jo iš tė­čio, nes ma­mai, kaip ir jau­nes­nei se­su­tei, la­biau prie šir­dies ju­ve­ly­ri­ka.

Vai­ki­no ben­dra­min­tis kai­my­nas daž­nai lei­džia pa­sė­dė­ti prie au­to­bu­siu­ko „Lat­vi­ja“ vai­ro. Jis pui­kiai rie­da šian­die­nos ke­liais. Žmo­gus, ku­rį Va­ka­ris da­bar va­di­na bi­čiu­liu, drau­ge ar­mo­ni­kuo­ja.

Va­ka­ris mėgs­ta va­ži­nė­tis ir se­nu dvi­ra­čiu „Des­na“, ku­rį ke­lio­nėms po Drus­ki­nin­kus pa­si­tai­sė sa­vo ran­ko­mis.

Va­ka­riui pa­tin­ka ben­drau­ti su vy­res­nio am­žiaus žmo­nė­mis, vai­ki­nas ak­ty­vus kai­mo ben­druo­me­nės gy­ve­ni­me.

„Gy­ve­ni­mo ma­tę žmo­nės man pa­pa­sa­ko­ja įvai­rių sa­vo ir daik­tų is­to­ri­jų, tie­siog įdo­mu su­ži­no­ti apie lai­ką, ku­ria­me ne­gy­ve­nau“, – sa­kė Va­ka­ris. Štai pro­se­ne­lio cim­bo­lams – dau­giau nei šim­tas me­tų. Ką jie ga­li pa­pa­sa­ko­ti? Va­ka­rio pro­se­ne­lis, grį­žęs iš trem­ties, šį lie­tu­vių liau­dies in­stru­men­tą ga­vo iš kai­my­nų.

Mi­lio­niš­kių kai­me dau­giau nei pu­sė gy­ven­to­jų – so­dy­bas iš­si­pir­kę mies­tie­čiai. Va­ka­ris ne­skirs­to žmo­nių į kai­mo ir mies­to, mie­lai ben­drau­ja su vi­sais. Jau­tė­si be ga­lo lai­min­gas, kai į jo mu­zie­jaus ati­da­ry­mo pro­ga su­reng­tą šven­tę su­si­rin­ko ne tik be­maž vi­si vie­tos žmo­nės, bet ir va­sa­ro­to­jai.

Jau­no­jo mu­zie­ji­nin­ko at­ei­ties pla­nai ne­at­sie­ja­mi nuo šian­die­nos aist­ros.

O Mi­lio­niš­kių kai­mas nuo šios va­sa­ros ben­druo­me­niš­kų gy­ven­to­jų dė­ka ga­li di­džiuo­tis iki šiol ne­tu­rė­ta pa­va­di­ni­mo iš­ka­ba ir smal­saus jau­no­jo dai­ni­nin­ko ir mu­zi­kan­to mu­zie­ju­mi. Be­je, jį ap­lan­ky­ti ga­li­ma ne­mo­ka­mai ir vei­kia jis tik va­sa­rą.