Jau­no­ji kir­pė­ja Li­vi­ta Žva­liaus­kai­tė: „Aš per­ne­šu spal­vas plau­kams, o kar­tais ir šir­dims”

– Vi­sų pir­ma, ant ta­vo „Fa­ce­bo­ok“ sie­nos ra­dau pri­si­mi­ni­mą, ku­ria­me pa­sa­ko­jai, kad ne­ži­nai, ko­kia veik­la to­liau už­si­im­ti gy­ve­ni­me ir ku­ria­me pa­sau­lio kraš­te gy­ven­ti. Pa­si­da­li­ji­me po 4 me­tų ra­šei, kad da­bar ker­pi plau­kus Aly­tu­je. Ka­da su­si­ža­vė­jai kir­pė­jos pro­fe­si­ja?

– Klau­sau, kur ve­da šir­dis ar­ba pats gy­ve­ni­mas. Ban­dau su­pras­ti, ko man pačiai norisi ir reikia. Kartais nusprendžiu vienaip, bet gyvenimas pasijuo­kia ir perdėlioja taip, kaip man bus gerai. Iš pradžių tas chaosas skaudina, būna sunku miegoti arba įprastai funkcionuoti, bet, kai nustojau bandyti kontroliuoti gyvenimą, pradėjo vykti gražūs dalykai ir atsiradau čia, kur esu dabar. Plaukų pokyčius mėgau dar pradinėse klasėse, kai ban­džiau sau nusikirpti kirpčiukus, tačiau vietoje jų gavau dvi garbanas, styrančias kaip ragus. Tuomet trumpam laikui padėjau žirkles. Atkeliavusi į vidurinę mokyklą pradėjau eksperimen­tuoti su plaukų dažais. Bandžiau suprasti, kaip veikia koloristika, per patirtį. Dabar tai kelia juoką, nes dariau daug nelogiškų spren­dimų, tačiau esu atradusi vieną dažymo subtilybę, kurią dabar sėkmingai naudoju profe­sio­naliame darbe. Įvairiausias plaukų priežiūros priemones pirkdavau vietoj pietų maisto ir nuo tėvų slėpdavau spintoje, nes jų būdavo panašiai tiek, kiek dabar turiu grožio salone. Dabar prisiminus tai galbūt labiausiai liūdna dėl to, kad tų priemonių neišnaudodavau iki galo ir pirk­davau kitas, dėl to tėvams nela­bai patiko, kai nenau­doja­mos priemonės tik kaupėsi. O aš labai norėjau atrasti, kas tiktų garba­notiems plaukams, nes kai ku­riomis dienomis juos suvaldyti būdavo tiesiog neįmanoma. Dėl šių plaukų esu praleidusi ne vieną pamoką. Tada susimąs­čiau, kad jeigu man taip yra, tai turbūt aš ne viena susiduriu su tokiais sunkumais. Jeigu gyveni­mas suvesdavo su garbanotais žmonėmis arba parduotuvėje apsiperkant matydavau plaukus, kurie dailiai garbanojasi, nesi­drovėdavau paklausti, kaip jie prižiūrimi. Tokiu būdu prieš maždaug 11 metų prasidėjo ma­no rimtesnė kelionė… plaukuose.

– Prieš grįž­da­ma į Aly­tų stu­di­ja­vai so­cia­li­nius moks­lus Kau­ne. Kas pa­ska­ti­no tai da­ry­ti ir ka­da tai bu­vo?

– Pa­aug­lys­tė­je bū­ta vi­di­nio cha­o­so, o ieš­ko­da­ma iš­ei­ties, kaip iš­spręs­ti iš­ki­lu­sias pro­ble­mas, at­ra­dau įvai­rius mo­ky­mus, se­mi­na­rus, ku­rie pa­dė­jo at­kaps­ty­ti sa­vo spin­dinčias, o kartais ir purvinas, puses. Vienuoliktoje ir dvyliktoje klasėse kaip išprotė­jusi važinėjau po saviugdos seminarus ir retas svečias buvau mokykloje. Tada pradėjo kilti dar daugiau klausimų dėl mūsų švietimo sistemos: kodėl ji moko būti sistemoje, o nemoko supras­ti savęs bei būti kūrybiškam? Laikui bėgant supratau, kad kol kas švietimo sistemos keisti negaliu, bet galiu prisidėti prie paauglių greitesnio savęs suvoki­mo. Taip pat labai daug prie šio kelio prisidėjo ir Alytaus miesto bendruomenės centras bei jo direktorė Loreta Trainavičienė, kurios dėka važiavau į labai daug seminarų, dalyvavau jaunimo darbuotojų sertifikavimo siste­moje ir įgavau labai daug gerosios patirties būdama dar nepilnametė. Būtent čia ir atlikau savo baigiamąją praktiką. Čia buvo mano pirmoji oficiali socialinio darbuotojo veikla. Taigi, dėl to, kad kasdien kvė­pavau psichologiniais semina­rais, norėjau padėti kitiems atrasti save, tad tai nuvedė mane į socialinį darbą.

– Ko­dėl grį­žai į Aly­tų?

– Prieš iš­va­žiuo­da­ma iš Aly­taus sa­kiau sau, kad pa­si­mo­ky­siu, ap­ke­liau­siu, dau­giau vis­ko su­ži­no­siu ir grį­šiu kur­ti į Aly­tų. Kai iš­va­žia­vau, pa­kvė­pa­vau di­des­nių mies­tų bei ša­lių gy­ve­ni­mu, iš­si­gan­dau, kad ne­be­no­riu grįž­ti. Pa­bi­jo­jau, kad Aly­tu­je man bus ankš­ta, kad tie­siog su­sta­ba­rė­siu bei už­du­siu. Grį­žau čia tik trims mėnesiams atlikti praktikos. Kartojau sau, kad baigsiu praktiką ir važiuosiu savanoriauti ten, kur šilta, – pas drambliukus. Nepastebėjau, kaip prabėgo trys mėnesiai po grį­žimo. Per šį laiką prisiminiau, koks Alytus man savas ir artimas.

– Ar per­spek­ty­vu Aly­tu­je jau­nam žmo­gui ati­da­ry­ti sa­vo kir­pyk­lą?

– Aly­tu­je per­spek­ty­vu ati­da­ry­ti, kur­ti tuos da­ly­kus, ku­rie pačiai ar pačiam limpa prie širdies ir yra kažkuo išskirtiniai. Dažnai, kai kerpu ar dažau plaukus, pastebiu, kokia aš laiminga. Žinai tą jausmą, kuo­met grįžti iš lauko ledinėmis rankomis? Ir tuomet pakiši jas po šiltu vandeniu – atrodo, lyg dar labiau šalta, lyg karšta, gal skauda, bet kažkaip keistai malonus jausmas, nes supranti, kad rankos atitirpsta ir į jas pradeda plūsti kraujas bei susi­nor­malizuoja bendra kūno šilu­ma. Jauti palengvėjimą, vidinį gėrį. Tai va, tokie jausmai mane užplūsta dirbant kirpėjos darbą. Būna sunku, pavargstu nuo naktinėjimo dirbant, skauda viduje, kai nepavyksta norimas rezultatas, bet, kai išeina, ir išlydžiu klientą, tuomet būna tas atitirpusių rankų jausmas. Užlie­ja palaima. Tas žmogus, kuris dirba su meile, bus perspektyvus ir laimingas. Reikia tik palai­kymo iš savęs ir aplinkos. Iš savęs palaikymo man trūko, bet turėjau ir vis dar turiu stiprų tėvų ir brolio palaikymą, kuriems visad esu labai dėkinga.

– Ar pa­nau­do­ji kir­pė­jos dar­be sa­vo so­cia­li­nių moks­lų ži­nias?

– Ma­nau, kad čia yra dvi profesijos, kurios visiškai susi­pina. Tai, kokius įgūdžius gavau socialinio darbo studijose, įvai­riuose mokymuose, panau­doju ne tik darbe, o ir namuose. To turėtų mokyti mokyklose. Darbe, klientui atsisėdus į kėdę, bandau pajausti, ar žmogus pasiruošęs kalbėti, ar atėjo pabūti su savo mintimis, pailsėti nuo aplinkinio chaoso. Išsiaiškinusi apie norus dėl plaukų, bandau išsiaiškinti apie norą kalbėtis. Kartais pokal­biai užsitęsia ir po plaukų proce­dūrų, o kartais tiesiog jau­kiai pa­tylime. Manau, kad visad svarbu atrasti balansą ir neprikimšti klientų galvų nerei­kalinga infor­macija. Aktyvaus klausymosi teko mokytis pas dėstytoją Laurą Stumbraitytę. Nuostabus žmo­gus. Parodė, kaip reikia girdėti kitą žmogų, suprasti, išsakyti savo jausmus ir nebijoti būti tikrai. Per tas paskaitas įvykdavo mano įsiže­minimas, pajausdavau vis naują save. Laikui bėgant tikiuosi, kad vis geriau įvaldysiu ir perpinsiu socialinio darbuotojo bei kirpėjo profesijas.

– Gal­būt pla­nuo­ti iš­vyk­ti sve­tur?

– Po ko­kio mė­ne­sio no­rėčiau savaitei viena išvažiuoti į kalnus. Noriu parsivežti sielai bei plau­kams gryno oro spalvų. Be­protiškai pasiilgau kelionių, lais­vės jausmo jose, nežino­mybės, chaoso, nepatogumo. Supratau, kad man šitų jausmų reikia, bet seniau besikraustydama per daug vietų, miestų, šių jausmų gaudavau per daug. Iš kelionių šitų jausmų man užtenka. Kol kas gyventi man ir mano katei Kitkai labai gerai ir Alytuje. Bet negaliu nieko sakyti. Kažkada sakiau, kad niekada negyvensiu Kaune, negrįšiu gyventi į Alytų, nedirbsiu su vaikais ir nedarysiu šukuosenų. Tai Kaune gyvenau, į Alytų grįžau, dirbu „Robotikos akademijoje“ su vaikais, o dėl šukuosenų tai supratau, kad tai yra arti mano dar vienos svajo­nėse paslėptos meno rūšies – skulptūros. Žiūrėsime, ką laikas parodys ir primins, ko aš dar niekada nedarysiu.

– Ko­kių at­ei­ties vi­zi­jų sa­vo dar­be esi nu­mačiusi?

– At­ei­ty­je, kai įgau­siu dar dau­giau prak­ti­kos bei ži­nių, ti­kiuo­si, su­kur­siu plau­kų prie­žiū­ros li­ni­ją ir trum­pą bei aiš­kią in­struk­ci­ją, kaip my­lė­ti gar­ba­no­tus plau­kus, kad gy­ve­ni­mas bū­tų pa­pras­tes­nis ir džiu­ges­nis.

– Pa­bai­gai, kaip ma­nai, ar moks­lus ki­tuo­se mies­tuo­se bai­gę aly­tiš­kiai tu­rė­tų grįž­ti į gim­ti­nę?

– Ke­liau­ki­te, kur šir­dis ar­ba pats gy­ve­ni­mas ve­da. Kar­tais gy­ve­ni­mas pa­si­juo­kia iš mū­sų su­dė­lio­tų pla­nų ir juos su­griau­na. Leis­ki­tės į avan­tiū­ras, ieš­ko­ki­te, kas tei­kia džiaugs­mo. Jei­gu šir­dis kviečia į gimtinę, tai grįžkite bent trumpam, duokite bent dalelę, ką ji jums davė. Man da­vė gyvenimo spalvas, aš pernešu spalvas plaukams, o kartais ir širdims. Aišku, pats geriausias variantas yra išvažiuoti, pake­liauti, pasimokyti, padirbti ir grįž­ti kurti čia, namo. Bet jeigu matote, kad jūsų prieš penkerius metus sudėlioti planai nesipildo, tai nesistenkite išsukti iš savęs paskutinių agrastų sulčių. Pažin­kite save iš naujo, atraskite laimę smulkmenose, kurios pačios pa­ke­lia šypsenos kampus. Nuo mei­lės sau ir prasideda visas kūrybos džiaugsmas, kurį galime dovanoti kitiems. Ne­svarbu, kuriame mieste esate, svar­biausia, kur širdis jaučia laisvę kurti.

Kukla