„Kalėdos prasideda ligoninėje“

9-ame dešimtmetyje Alytaus gimdymo namuose dukart vyko ypatingų kūdikių sutiktuvės: 1981 metais įregistruotas 60-tūks­tan­ta­sis, o 1986 – 70-tūks­tan­ta­sis alytiškis. Tuo metu būsimoji gydytoja neonatologė Sigita Trubnikovienė dar studijavo Vilniaus universitete. Dabar jau 36-erius metus ji dirba Alytaus ligoninėje ir pasitiko tūkstančius į šį pasaulį atėjusių alytiškių. 

Tik jubiliejinių naujagimių tarp jų nebuvo, nes 80-tūks­tan­to­jo gy­ven­to­jo gan­dras Aly­tui taip ir ne­at­ne­šė. „Mums, naujagimių gydytojams, labai neramu dėl mažėjančio gimstamumo. Paskaičiavau, kad per pastaruosius 26 metus Alytuje gimė 65,1 procento mažiau kūdikių,“ – sako S. Trubnikovienė.

– Gerbiama gydytoja, kaip manote, kodėl vis mažiau vaikų gimsta Lietuvoje? 

– Nežinau, kodėl taip pasikeitė visuomenė, bet spėju, jog priežastis yra moterų emancipacija. Mūsų laikais rūpėjo mokslai, profesija, bet giliai širdyje norėjosi turėti šeimą ir vaikų. Bent aš taip save prisimenu. Dabar daugiau išskaičiavimo, nes moterys nori gyventi sau, rūpinasi grožiu, karjera. Bėda ta, kad taip elgiasi suaugę mūsų pačių vaikai, tai gal ir mūsų kaltė, kad sudėjome jiems tokias vertybes? Turėtume prisiimti dalį atsakomybės. 

– Kiek naujagimių per metus gimsta Alytaus Stasio Kudirkos ligoninėje?

– Pernai gimė 375, šiemet bus vos virš 300. Bet čia skaičiuojant su gimdymais iš kitų regiono miestų. Neseniai teko dalyvauti konferencijoje, atsistojo Lietuvos neonatologų asociacijos vadovas Arūnas Liubšys ir sako: „Pradėsiu nuo blogos žinios, Lietuvoje nuo 1997 iki 2023 metų gimdymų sumažėjo 45,6 procentais.“ Man pasidarė įdomu, kokia padėtis Alytuje? Grįžusi suskaičiavau, kad mūsų mieste sumažėjimas dar didesnis, net 65 procentais. Labai liūdni skaičiai. 

– Kas Jus pačią paskatino tapti gydytoja neonatologe?

– Stojau į pediatrijos specialybę Vilniaus universitete, nes maži vaikai man visada buvo mieli ir įdomūs. O dar turėjau pavyzdį – mano pusseserė ten studijavo, pusbrolis buvo chirurgas, kita pusseserė – irgi vaikų gydytoja. Giminė plati, tai medikų procentas nėra didelis. 

– Esate alytiškė?

– Į Alytų atvažiavau dirbti pagal paskyrimą ir norą tokį turėjau, nes man čia kaip namai. Mano gimtinė – Raudonikių kaimas – yra visai netoliese, vos už 10 kilometrų. Atlikti internatūros atvykau 1987 metais. Mus, internus, globojo ir labai mumis rūpinosi gydytoja Adelė Dimšienė, mūsų vadovė. Kaip tik tuo metu Alytuje gimė Siamo dvynės. Retas atvejis, įstrigęs atmintyje. Man patiko naujagimių skyriuje dirbančios gydytojos, nes jos buvo labai charizmatiškos. Ir kai A. Dimšienė paklausė, ar norėčiau būti neonatologe, aš mielai sutikau – taigi ji tapo savotiška mano profesijos krikštamote. 

– Kokia buvo Jūsų darbo pradžia, kaip pasitiko Jus, jauną medikę, labiau patyrę kolegos? 

– Alytaus ligoninėje neonatologai pradėjo dirbti 1971 metais. Iki tol naujagimiais rūpinosi akušeriai-ginekologai. Neonatologes anuomet vadino mikropediatrėmis, jos dirbo dviese – Elena Andriulionienė ir Nijolė Gebrauskienė, įkūrė naujagimių skyrių ir pradėjo gydyti kūdikius. 1988 m. E. Andriulionienė pakeitė specializaciją – tapo reabilitologe ir išėjo iš ligoninės. Kaip tik tais metas baigiau internatūrą ir pradėjau dirbti skyriuje aš. Pradžioje viskas atrodė lengva ir paprasta, nes kai esi jaunas ir nieko neišmanai, tai ir nebijai. Kol nesusiduri su mirtimi. O tada pradedi suprast, kad reikės išminties ir begalinės atsakomybės. 

– Kas buvo Jūsų profesijos mokytojai?

– Mano pagrindinė ir vienintelė mokytoja buvo Nijolė Gebrauskienė, didžiausia pagarba jai. Puiki gydytoja, drąsi, tolerantiška, be galo sąžininga. Ji mane, visiškai žalią, įvedė į specialybę. Įsivaizduoju kaip jai buvo sunku, bet suprato, kad dirbsime dviese. Kas neaišku, ji paimdavo į savo rankas, o paskui jau ir pati susitvarkydavau. Kai ji išėjo atostogų, pirmąkart likau skyriuje viena. Gydytoja N. Gebrauskienė jau 14 metų  nebedirba ligoninėje, bet mes susitinkame, bendraujame. Dabar ji – mano gyvenimo mokytoja. 

– Visokių istorijų pasakojama apie gimdymus sovietmečiu, kai kūdikiai buvo atskiriami nuo mamų. O kokia buvo medikų darbo aplinka, ar galėjote kažką tyliai daryti kitaip?

– Taip, sovietmečiu ir gimdymas, ir motinų atskyrimas nuo naujagimių buvo traumuojančios patirtys. Naujagimiai gulėdavo atskirai, personalas juos kažkaip „nusavindavo“. Gimdymo namai buvo įsikūrę pirmajame ir trečiajame senojo pastato aukštuose. Penki kambariai skirti vien naujagimiams, labai norėjosi, kad jie mažiau verktų, todėl seselės stengėsi kuo greičiau pervystyti. O tais laikais buvo įprasta vystyti labai tvirtai, kaip kokonus. Suguldydavo į vežimus ir veždavo mamoms maitinti. Praktika buvo baisi. Ir gimdymai kažkokie ne tokie, gal kad jų buvo labai daug. Akušeres, kurios su moterimis elgėsi negerai, visi žinojome, kai atėjo gerieji laikai – jų paslaugų buvo atsisakyta. Paskatino išeiti ir priėmė naują personalą, kurios žiūrėjo į būsimas mamas visiškai kitaip. Aš, jauna gydytoja,  mačiau, kaip seselės pyksta, jei kuri mama išvysto savo vaikelį pažiūrėti, bent pirštukus paglostyti. Prisimenu, galvodavau: Dieve, taigi čia viskas normalu, tai jų vaikai! Supratau, kad tvarka yra tų senųjų seselių, bet širdyje man labai negera būdavo. Ir dar griežti sanitarijos reikalavimai, juk medikai – buvę pirmūnai, jie paklusnūs, uždavė 10 knygų perskaityti ir perskaitė, o jei ministras nustatė tvarką – tai reikia laikytis.

– Krūviai buvo žymiai didesni?

– Taip, per parą gimdavo 4–5 naujagimiai, skyriuje gulėdavo 4–5 paras, taigi kasdien apžiūrėdavome 15–25 kūdikius. 1988-aisias, kai pradėjau dirbti, Alytaus gimdymo namuose gimė 1 tūkst. 472 kūdikiai. Tą krūvį dalijomės dviese su gydytoja N. Gebrauskienė, tik savaitgaliais ir atostogų metu dirbome po vieną.

– Yra profesijų, prie kurių turbūt neįprantama, darbas kaskart kelia naujų emocijų. Ar gydytojo neonatologo profesija yra būtent tokia? 

– Na taip, gydytojams ir akušerėms, visiems, kurie dirba gimdymo skyriuje, tai būna tikri emocijų kalneliai. Turintys  savo vaikų žino, kad jų gimimas yra svarbiausias gyvenime įvykis. Ir kai užgimsta ir pradeda verkti (rėkti, kaip mes sakome) tas mažas žmogutis, mes, medikai, labai juo džiaugiamės. Jis atperka mūsų patiriamą didžiulį stresą. 

– Minėjote, kad turite jaunų kolegų, medikų neonatologų. Kaip manote, ką reikėtų daryti, kad studijas baigę medikai rinktųsi regionų ligonines?

– Smagu, kad Akušerijos skyrius atsinaujina, nuo naujų metų dirbsime jau šešios neonatologės, dvi iš jų – jaunos gydytojos. Bet jų visų pagrindinė darbo vieta yra Kaunas, Alytaus ligoninėje – tik savaitgaliais, o darbo dienomis dirbu aš. Tikra tiesa, kad jauni specialistai dabar nenori dirbti regionuose ir vargu, ar vien didesni atlyginimai išspręs problemą. Senoji tvarka, kai turėjome pagal paskyrimą dirbti  tose ligoninės, kuriose trūko specialistų, man atrodo buvo visai nebloga. Per tą laiką daugelis apsiprasdavo ir likdavo.

– Kartais po gimdymo gydytojai pasako mamoms kažką apie jų naujagimį. Jūsų pastebėjimu, ar tikrai kiekvienas kūdikis ateina į pasaulį su savo charakteriu, nuotaika? Ar gydytojas tai pastebi?

– Būna įdomių dalykų, o su amžiumi jų atrandu vis daugiau. Mamai po gimdymo visada kažką pasakau apie naujagimį, bet labiausiai norisi pajausti ir apibūdinti charakterį. Pamatai svajoklius, filosofus, sportiškus vaikus. Vienas, žiūrėk, užsidaro ir rėkia, tu jo neapžiūrėsi. O kitas mielai bendrauja, matai, kad atėjo pasauliu ir savimi pasitikinti maža asmenybė. Ir iš kur jis atėjo – nežinia. Yra tas jausmas. 

– Daug kalbama apie pasikeitusią gimdymo aplinką, o kaip pasikeitė tėveliai? Ar tenka bendrauti su vadinamomis „supermamytėmis“?

– Mamos ir tėčiai dabar labiau išprusę, geriau pasiruošę priimti gimdymo, žindymo, naujagimių verkimo iššūkius. Šį etapą įveikia gana lengvai. Skiepų atsisako retai ir dažniausiai tie, kurie ir vardą vaikui parenka tokį, kad ištarti sunku. Dabar savotiškai sunkiau auginti vaikus, nes visuomenė tarsi reikalauja suteikti jiems daugiau laisvės, tėvai bijo kontroliuoti, barti vaiką. Iš pedagogų, medikų tenka girdėti, kad šiuolaikiniai vaikai sunkiai pritampa kolektyve, nesutaria su mokytojais, neturi autoritetų, bet turi psichologinių problemų. 

– Šiandien daug kalbama apie per anksti gimusius, meiliai neišnešiotukais vadinamus, kūdikius. Realiai kiekviena tokia istorija yra labai dramatiška ne tik tėvams, bet ir gydytojams, kuriems tai didžiulis profesinis iššūkis. Anksčiau tokie kūdikiai likdavo Alytaus ligoninėje, nebuvo praktikos juos išvežti į klinikas? 

– Neišnešioti kūdikiai Alytaus ligoninėje gimdavo iki 1995 metų, dabar priešlaikiniai ir patologiniai gimdymai čia nebepriimami, būsimos mamos nukreipiamos į aukštesnio lygio įstaigas. O anksčiau buvo visko, patys mažiausieji neišgyvendavo. Tais gūdžiais laikas gimę per anksti, sveriantys mažiau kaip kilogramą, net nebuvo laikomi naujagimiais. Dabar tokie ankstukai išgyvena. Prisimenu, kai pradėjau dirbti, gydytoja N. Gebrauskienė sakydavo, kad neišnešioti naujagimiai sušąla dar vežami iš gimdyklos į skyrių, o staiga atsidūrę šilumoje miršta. Labai gailėjome gyvybės, bet nieko nebuvo įmanoma padaryti, net priemonių gaivinimui neturėjome. Niekas nemokė, nesidalijo patirtimi, kaip auginti ankstukus. Tik kažkokie gandai, kad Kaunas gal šitaip ar kitaip daro. Bet tie, kurie buvo sveiki, nors ir per anksti gimę, neturėjo gretutinių ligų, užaugdavo pas mus ir išvykdavo į namus. 

– Ar pasakyti tėvams, kad vaikas gimė nesveikas, yra gydytojo neonatologo pareiga?

– Taip, anksčiau tekdavo dažniau. Nežinau, ar šiandien, po 36-erių metų darbo ligoninėje, aš jau atsikratau tos „kaltės“, kurios mano ir nėra, jausmo... Dauguma problemų dabar išaiškėja jau iki gimdymo, o anksčiau tai didžiąja dalimi būdavo tarsi perkūnas iš giedro dangaus. 

– Minėjote, kad pradėjusi dirbti radote gydytojo Jurgio Griciaus vestą knygą, kurioje buvo registruojamos naujagimių mirtys?

– Daktaro Jurgio Griciaus man pažinti neteko, jis jau nedirbo, kai atėjau į skyrių. Ir nors jis nebuvo naujagimių gydytojas, vis dėlto neonatologija Alytaus ligoninėje prasidėjo būtent nuo jo. Apskaita, kurią radau, pradėta rašyti ranka nuo 1972 metų. Gydytojas J. Gricius užrašydavo savo diagnozę ir paskui ją palygindavo su patologo anatomo išvadomis. Tais liūdnais laikais mirdavo daug neišnešiotų kūdikių. Senosios kartos medikai – visi tikintieji, skyriuje visada buvo kryželis ir žvakė, spėdavo pakrikštyti ir žmoniškai išlydėti. Kai Alytaus ligoninėje atsirado Vaikų reanimacijos ir intensyviosios terapijos poskyris, iš skyriaus sunkios būklės vaikus perkeldavo ten. Dabar šį skyrių norima uždaryti, nes nėra pakankamai krūvio. Skaudu! Jei taip nutiks, bus sudėtinga, neliks galimybės pasitarti, imtis bendrų sprendimų su reanimatologu. 

...

Daugiau skaitykite laikraščio „Alytaus naujienos“ 14059-ajame numeryje.

Geriausias, pigiausias būdas laikraštį skaityti yra jį užsisakyti. Prenumerata – čia.

© Publikacijų autorystė yra saugoma ℗ Perpublikavimas žiniasklaidoje draudžiamas